Dienos citata: Olga Tokarczuk apie žydus, katalikus ir kitus, kurie kasdien gyvena prasilenkdami savo pasaulyje

 

Sveiki, mielieji.
 
Neseniai pradėjau skaityti lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk esė rinkinį „Jautrusis pasakotojas“ ir jau norisi ištisai ir išilgai ją cituoti.
 
„Kadaise varčiau du kelionių vadovus po tą pačią Lenkijos dalį: vieną parašytą katalikų, kitą –  žydų. Visiškai skirtingus. Abiejų šių grupių keliautojai tikrai prasilenktų kaip šešėliai niekada nesusitikę. Jų maršrutai nesusikirstų, nes šiuose vadovuose pateiktos praeities panoramos ir patirtys visiškai skirtingos. <...> Ar iš viso egzistuoja koks nors vienas pasaulis – tas „unus mundus“, apie kurį svajojo filosofai? Didelis, neutralus ir objektyvus universumas, kuriame visi galime susitikti ir vienas kitame įžvelgti artumą. O gal gyvendami vienoje erdvėje ir tiesų gyvename savo fantazijose?“ Olga Tokarczuk
 
 
Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Croft "Irenos Rei išnykimas"

 

Jennifer Croft. „Irenos Rei išnykimas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai!

Ši knyga atsirado mano rankose labai spontaniškai. Viename iš literatūrinių periodinių leidinių perskaičiau vertėjo Laimanto Jonušio recenziją apie amerikiečių rašytojos ir vertėjos Jennifer Croft (g. 1981) romaną Irenos Rei išnykimas (angl. The Extinction of Irena Rey), kurią į lietuvių kalbą išvertė Rima Bertašavičiūtė, o išleido leidykla Balto. Kaip supratau, visgi recenzija buvo labiau apie vertimą, nei apie pačią knygą, bet vis tiek labai susidomėjau, kadangi nepamenu, kada skaičiau žanrinę knygą, kuri būtų mistinis trileris ir turėtų neklišinę, bet išties originalią idėją. Visgi būsiu šįkart šiek tiek apsigavęs ir dėl recenzijos pagyrimo, ir dėl anotacijų. Kaip rašė Aušra Maldeikienė savo socialiniuose tinkluose, kad kuo labiau knyga reklamuojama pompastiškais lozungais, tuo labiau ji nuvilianti. Nepasakyčiau, kad visada taip nutinka, bet tikrai dažnas atvejis.

Knygą skaičiau labai greitai, bet dažnai šiek tiek suraukęs antakius ir sukandęs dantis vis naiviai tikėdamasis, kad romanas kažin kaip pasisuks netikėta linkme ir autorė išties pateiks netikėtų siužetinių linijų. Deja, niekas neįvyko. Romanas panašus į mistinės istorijos ekranizacijos apmatus, todėl istoriją lengva įsivaizduoti su Holivudo aktoriais.

Istorija pasakoja apie lenkų rašytoją Ireną Rei, kuri dėl paskutiniųjų savo bestselerių pretenduoja pelnyti literatūros Nobelį. Ji gyvena prie Baltarusijos pasienio tokiame Lenkijos Belovežo girios pakraščio gyvenvietėje. Beje, vietovė iš tikrųjų reali, joje pati J. Croft, kaip teigė knygos pabaigos padėkos tekste, yra buvusi. Reiktų paminėti, kad pati Croft neatsitiktinai pasirinko pagrindinę vietovę nuošalią Lenkiją, ji yra pagrindinė lenkų tikrosios nobelistės Olgos Tokarczuk vertėja į anglų kalbą, todėl ši profesija tampa ir jos fiktyvaus romano ašimi.

Taigi Irena Rei susikviečia 8 vertėjus iš viso pasaulio (Ukrainos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Argentinos, Serbijos, Slovėnijos, Čekijos) ir jie visi yra įsipareigoję versti jos romaną Pilkoji eminencija vienu metu jos atokiose girių dirbtuvėse, kol vieną dieną visų dievinama Irena Rei ima ir dingsta palikdama vos pradėtą darbą su vertėjais... Istoriją pasakoja argentinietė Emi, sekso tam tikra maniakė (įsivaizduokite, jos tėvui priklauso prezervatyvų fabrikas, tad geriau nė nesugalvosi), kuri nuolat dulkinasi su švedų vertėju Fredžiu. Įdomu tai, kad pasakotoja kokį 100 puslapių neatskleidžia vardų, visus juos vadina pagal kalbas, iš į kurias jie verčia Irenos Rei knygą, epitetais. Tiesa, 100 puslapių nieko ir neįvyksta, nuobodžios besimezgančios muilo operų lygio intrigos. Emi pavydi anglakalbei Aleksis, todėl dalį savo istorijos skiria moteriškoms intrigoms, apkabėlėms arba tiesiog stačiai sekso subjektams, o visa kita – darbas verčiant knygą.

Visgi Jennifer Croft, regis, turi idėją ir šie vertėjai iš esmės brėžia keletą prasminių ašių. Egzotiški vertėjai Lenkijos pakraštyje tampa grėsme nacionalistiškai nusiteikusiems lenkams, kurie nenori jokių spalvotų invazinių-importinių žmonių, nesvarbu, kad jie grindžia kelius į dar vieną lenkų Nobelį. Kita ašis – ekologija. Mistifikuojamas Beloževo miškas, daug aliuzijų į folklorinius ir istorinius motyvus, miško naikinimą ir bandymą išsaugoti sengirę, kurią nuolat pertvarko reti vabzdžiai, gyvūnai ir grybai. Žodžiu, žmonės – invazinė rūšis, susirinkusi iš viso pasaulio tampa turtingos ekosistemos nykimo stebėtojais. „Mus galima laikyti invazine rūšimi, – pasakė Aleksis. – Tai labai priklauso nuo to, kaip atliekame savo darbą. Visos knygos iš esmės yra bendradarbiavimo patirtis, kaip Fredis ir sakė mes tą bendradarbiavimą iškeliame į tarpkultūrinį lygmenį. Įžengiame ir išplečiame auditoriją. Tik reikia žiūrėti, kad neužimtume per daug vietos. Reikia žengti atsargiai – ne tik iš pagarbos rašytojui (p. 214).“

Jennifer Croft

Romane nemažai mistikos, kuri turėtų sulydyti šias skirtingas problemines ašis, bet neretai jos tokios kaip žanriniame literatūros atsainiai nesuveržtos ir palikusios padrikos. Pavyzdžiui, kam tos nuotraukos ir istorijos apie bitininkystę ir kaip tai susiję su rašytojos kleptomanės Irenos pasakojimu? Yra tiek daug tarpusavyje nelabai sąveikaujančių detalių, kurios turėjo iliustruoti ypatingą ir atokų Lenkijos provincijos kultūrą ir atmosferą, tačiau pajutau nebent Olgos Tokarczuk romano Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atgarsius. Ar romanas turėjo atspindėti kosmopolitišką globalizacijos susipriešinimą su individualių ir unikalių kultūrų ir subkultūrų išsaugojimo pozicijomis? Kaip pažiūrėsi. „Galbūt teisingai buvo rašoma Pilkojoje eminencijoje, kad rašymas – tai išnykimo variklis. Bet sužeistame kraštovaizdyje pirmiausia apsigyvena grybai, kerpės, gleivūnai ir dar augalai, žinomi kaip ruderaliniai – šis žodis kilo iš lotyniškojo žodžio, reiškiančio laužą, šiukšles. Galbūt Irenos Rei išnykimas leido rastis ruderaliniam menui – pavyzdžiui, knygai apie tai kas nutiko vertėjams (p. 352).“

Akivaizdu, kad vertėjai – tai grybai, kurie perdirba naują produkciją versdami motininę ir originalią knygą į kitas kalbas. Kitataučiai veikėjai vaizduojami, nors ir skirtingai, bet kaip vienas vertėjų organizmas, kuriuos vienija bendras tikslas. Vėliau sužinome, kad jie yra apvogti, o jų asmeninės istorijos „suverptos“ produkcijai... Iš esmės knyga kviečia lengva populiariosios literatūros forma apmąstyti, kaip mes kuriame ir versdami perkuriame kultūros reikšmes ir kas gali nutikti, kai jau nebe kūrėjo, o nuo vertėjo-verpėjo priklauso kūrinio turinys ir sėkmė.

Visgi autorė dar visą šią intrigą mistifikuoja. Eimės iš Argentinos ryšys su Irena Rei absoliučiai hierarchinis, primenantis kultą. Apskritai vertėjai atlieka miške ir namuose keistus ritualus, regi grybus, panašius į nukirstas kanopas, gyvatės kerta į rankas, o užvalgę grybų, atrodo, nebejaučia tikrovės ir pradeda vykti keisti dalykai. Pavyzdžiui, argentinietė iškviečia Aleksis į dvikovą su revolveriais. Kai kurie momentai nelogiški ir absurdiški, kuriuos padarytų žmogus arba rydamas nuodingus grybus, arba iš ritualinio Irenai Rei paklusnumo. Galiausiai knygos finalas šokiruojantis tuo, kad jis iš esmės sukuria vertėjų kultą, grįstą kriminaline patirtimi. Sektai, kuriai nereikia gyvo kulto subjekto, užtenka tiesiog garbinti paliktus kūrinius. Viena iš veikėjų pasiūlo nusipjauti savo dievaitės pirštus ir juos saugoti kaip relikviją. Net ne makabriška, tai tiesiog absurdiška, beveik Adamsų šeimynėlė.

Knygą perskaičiau greitai, tačiau ji man nepatiko, nes neįtikino. Jennifer Croft turėjo gerą idėją, tačiau nei atmosfera, nei medžiaga nesusidėliojo įtikinamai. Pagrindinė veikėja primityvoka, nes nuolat panirusi į seksualines fantazijas ir konkurencingumą, o Belovežo miškas ir vertėjų sektantų kompanija tarsi idėjiškai nesusiderino. Bet labiausiai mane patį erzino populiariosios literatūros stilius, primityvūs dialogai, nuolatinė argentinietės apmąstymų segmentacija, kuri skaitytojui kaip vaikui primygtinai paraidžiui aiškina tuos dalykus, kurie ir taip akivaizdūs. Jeigu autorė būtų išdrįsusi ieškoti kitokių raiškos būdų ir pasakojimo galimybių, manau, romanas būtų kur kas labiau pavykęs kaip eksperimentinis.

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Olga Tokarczuk: gyvenimas, biografija, knygos, santykis su Lenkijos politika ir kūrybos bruožai

 

Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo ir kūrybos istorijas, tad šįkart apie bene šiuo metu garsiausią šiuolaikinę lenkų romanistę Olgą Tokarczuk, kurios knygos gausiai verčiamos į lietuvių kalbą.

 

ANKTYVASIS RAŠYTOJOS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS

 

Olga Tokarczuk gimė 1962 metais Sulechuve, vakarų Lenkijoje, intelektualioje ir kūrybiškoje aplinkoje, kuri tapo pamatu jos vėlesniam magiškajam realizmui. Jos tėvai buvo mokytojai, o tėvas dar ir aistringas bibliotekininkas, tad būsimoji rašytoja augo tiesiogine prasme apsupta knygų. Vaikystė, praleista Klenicoje, vėliau persikėlus į ramesnę provinciją, buvo kupina gamtos stebėjimo ir laisvės. Ši aplinka suformavo jos gebėjimą matyti pasaulį kaip vientisą audinį, kuriame augalai, gyvūnai ir žmonės yra lygiaverčiai istorijos dalyviai.

 

Paauglystėje Olga nebuvo tipiška maištaujanti jaunuolė, jos maištas reiškėsi per gilų pasinėrimą į literatūrą ir filosofiją. Ji anksti pradėjo kvestionuoti tradicines religines bei socialines struktūras, ieškodama atsakymų ten, kur susitinka mokslas ir mistika. Dar mokyklos suole ji pasižymėjo itin lakia vaizduote, o jos domėjimosi akiratyje atsidūrė ne tik klasikinė lenkų literatūra, bet ir psichoanalizė, kuri vėliau tapo vienu iš pagrindinių jos kūrybos įrankių.

 

Pasirinkusi psichologijos studijas Varšuvos universitete, Tokarczuk dar labiau nutolo nuo literatūrinio šablono ir pasinėrė į žmogaus sielos gelmes. Studijų metais ji ne tik krimto teoriją, bet ir aktyviai savanoriavo, dirbdama su asmenimis, turinčiais psichikos sutrikimų. Ši patirtis jai atskleidė, kad tai, ką visuomenė vadina „norma“, yra tik plona uždanga, po kuria slepiasi sudėtingas, archajiškas ir simbolių kupinas pasaulis. Tuo metu jos didžiausiu autoritetu tapo Carlas Gustavas Jungas, kurio archetipų teorija padėjo jai suprasti kolektyvinę pasąmonę – tai vėliau tapo jos romanų „stuburu“.

 

Gyvenimas iki pirmosios knygos nebuvo vien tik akademinės studijos; tai buvo intensyvus ieškojimų laikotarpis. Po studijų ji dirbo psichoterapeute Valbžyche, konsultuodama žmones dėl priklausomybių ir egzistencinių krizių. Kasdienis susidūrimas su svetimomis traumomis ir sapnais Olgai tapo savotiška „žmogiškosios medžiagos“ laboratorija. Ji suprato, kad kiekvienas žmogus yra vaikščiojanti istorija, o tikrovė nėra vien tik tai, ką matome – ji sudaryta iš nutylėjimų, sapnų ir mitų, kurie veikia mus stipriau nei racionalūs faktai.

 

Apie pasaulį tuo metu ji mąstė kaip apie gyvą, pulsuojantį organizmą, kuriame nėra nieko nereikšmingo. Tokarczuk buvo įsitikinusi, kad literatūra turi galią sujungti tai, kas suskilę, ir suteikti balsą tam, kas pamiršta. Nors tuo laikotarpiu ji rašė eilėraščius ir trumpas istorijas, viešumos jie beveik nepasiekdavo. Ji kaupė patirtį, stebėjo Lenkijos politinius virsmus ir jautė, kad jos pačios tapatybė yra taki, neprisirišusi prie vienos vietos ar vienos tiesos.

 

Galiausiai, prieš pat debiutuojant su „Knygos žmonių kelione“ 1993 metais, ji apsisprendė palikti psichoterapijos kabinetą. Nors darbas jai patiko, ji pajuto, kad literatūra leis jai gydyti pasaulį platesniu mastu. Sukaupusi Jungo teorijų bagažą, vaikystės gamtos vaizdinius ir tūkstančius išklausytų pacientų istorijų, ji sėdo rašyti pirmąjį savo romaną ne kaip pradedančioji autorė, o kaip subrendusi mąstytoja, kuriai popierius tapo erdve, kurioje susitinka praeitis, dabartis ir tai, kas dar tik gimsta žmogaus sapnuose.

 

OLGOS TOKARCZUK LITERATŪROS IŠKILIMAS

 

Olgos Tokarczuk literatūrinis kelias prasidėjo ne nuo didžiųjų epų, už kuriuos autorė labai vertinama ir skaitoma, o nuo subtilaus debiuto poezijos pasaulyje, kai 1989 metais pasirodė jos eilėraščių rinkinys „Miestai veidrodžiuose“ (Miasta w lustrach). Tačiau tikrasis jos balsas atsiskleidė prozoje, kai 1993-iaisiais ji išleido pirmąjį romaną „Knygos žmonių kelionė“ (Podróż ludzi Księgi). Šis kūrinys, Lietuvoje pasirodęs pavadinimu „Knygos žmonių kelionė“, iškart pelnė lenkų leidėjų asociacijos apdovanojimą už geriausią debiutą. Tai buvo filosofinė, paraboliška istorija apie XVII amžiaus Prancūziją, kurioje jau tada ryškėjo autorės polinkis į mistiką, metaforą ir žmogaus amžiną tiesos paiešką, nutolusią nuo pilkos kasdienybės realizmo.

 

Kūrybinis proveržis įvyko 1996 metais, kai pasirodė romanas „Praamžiai ir kiti laikai“ (Prawiek i inne czasy). Ši knyga tapo kultiniu kūriniu ne tik Lenkijoje, bet ir labai populiari Lietuvoje, kur ji vėliau buvo išversta. Per mitologizuotą Praamžių kaimo istoriją Tokarczuk sukūrė mikrokosmosą, kuriame telpa visas pasaulis – nuo Dievo iki grybienos. Čia galutinai susiformavo jos ankstyvasis stilius, dažnai lyginamas su magiškuoju realizmu, tačiau turintis savitą, lenkišką atspalvį: jis pasižymi tiršta, jusliška kalba, kurioje sapnai, prisiminimai ir fizinė realybė susipina į nedalomą visumą.

 

Augant autorei kaip mąstytojai, jos stilius pradėjo evoliucionuoti nuo uždarų mitinių erdvių prie fragmentiškos, dinamiškos struktūros. 1998 metų romanas „Dienos namai, nakties namai“ (Dom dzienny, dom nocny) pademonstravo jos gebėjimą konstruoti tekstą iš daugybės smulkių pasakojimų, receptų, sapnų ir legendų. Tai kūrinys apie Silezijos regiono atmintį, kuriame autorė kvestionuoja tapatybės pastovumą. Šis etapas žymėjo perėjimą prie intelektualesnės, labiau komplikuotos prozos, kuri reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo jungiant pabirusias mozaikos dalis.

 

Didžiausia tarptautinė sėkmė ir galutinis pripažinimas literatūros elite atėjo su romanu „Bėgūnai“ (Bieguni), išleistu 2007 metais (lietuviškai pasirodė 2019 m.). Už šį kūrinį 2018-aisiais ji pelnė prestižinę „The Man Booker International Prize“ premiją. „Bėgūnai“ – tai postmodernistinis „konsteliacinis romanas“, kuriame autorė atsisako linijinio pasakojimo. Jos mąstymo centre čia atsiduria judėjimas, kelionė, žmogaus kūno trapumas ir amžinas nerimas. Stilius čia tampa dar skaidresnis, intelektualesnis, kupinas anatominio tikslumo ir kultūrologinių įžvalgų, nutolstant nuo ankstyvosios kūrybos lyrizmo link aštraus, diagnozuojančio žvilgsnio į modernybę.

 

Vėliau Tokarczuk nustebino skaitytojus radikaliai pakeitusi žanrą – 2009 metais pasirodė intelektualus detektyvas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Prowadź swój pług przez kości umarłych). Šiame kūrinyje autorė peržengė grynosios literatūros ribas, įpindama ekologines temas, gyvūnų teisių gynimą ir aštrią socialinę kritiką. Knyga tapo pagrindu garsiam Agnieszko Holland filmui „Pėdsakas“ (Pokot), o pati autorė dar kartą įrodė esanti meistrė, gebanti populiarųjį žanrą užpildyti giliomis moralinėmis dilemomis ir Williamo Blake'o mistika.

 

Visą autorės literatūrinį kelią vainikavo jos gyvenimo darbas – monumentalus istorinis epas „Jokūbo knygos“ (Księgi Jakubowe), išleistas 2014 metais. Tai beveik tūkstančio puslapių tekstas apie XVIII amžiaus apsišaukėlį mesiją Jokūbą Franką. Šiame kūrinyje Tokarczuk stilius pasiekė savo apogėjų: ji meistriškai atkūrė prarastą daugiakultūrę Vidurio Europos istoriją, pasitelkdama archajišką kalbą ir neįtikėtiną detalių gausą. „Jokūbo knygos“ jai pelnė antrąją prestižinę lenkų „Nike“ premiją ir galutinai įtvirtino ją kaip kandidatę į aukščiausią pasaulinį įvertinimą.

Olgos Tokarczuk knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 

2018 metais (faktiškai įteikta 2019 m. dėl akademijos skandalų) Olgai Tokarczuk buvo skirta Nobelio literatūros premija. Švedijos akademija ją įvertino už „pasakojimo vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra atstovauja sienų kirtimą kaip gyvenimo formą“. Tai buvo pripažinimas ne tik jos techniniam meistriškumui, bet ir filosofinei pozicijai: gebėjimui matyti ryšius tarp to, kas atrodo nesusiję, ir kurti naują, „švelniąją“ naraciją, kuri nesiekia dominuoti, o tik suprasti pasaulio visumą.

 

Nobelio premija nebuvo pabaiga, o veikiau naujas etapas, kuriame autorė dar aktyviau ėmėsi esė žanro. Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Czuły narrator, 2020) ji išdėstė savo literatūrinę filosofiją, aiškindama, kodėl šiuolaikiniam pasauliui reikia empatijos ir gebėjimo matyti save kituose būtybėse bei daiktuose. Jos stilius čia tapo dar labiau apmąstantis, siekiantis sujungti mokslo žinias su literatūrine intuicija. Tokarczuk kūrybinis kelias yra nuolatinė transformacija: nuo jaukių Praamžių pasakų iki globalių, kosminių ryšių ieškojimo „Bėgūnuose“ ir „Jokūbo knygose“.

 

Olgos Tokarczuk kūryba paprastai laikoma viena įdomiausių šiuolaikinės literatūros kelionių, kurioje rašytoja iš provincijos psichologės tapo pasaulinio garso vizioniere. Jos stilius kito nuo tiršto, vaizdingo mitologiškumo iki fragmentiško, intelektualaus postmodernizmo, tačiau visą laiką išlaikė pagrindinį bruožą – nepasotinamą smalsumą pasauliui ir gilią užuojautą kiekvienai jo daliai. Lietuvių skaitytojams ji tapo viena artimiausių autorių, nes jos kūryboje atpažįstami tie patys peizažai, ta pati melancholija ir tas pats Vidurio Europos istorinis tragizmas.

 

AMENINIS OLGOS TOKARCZUK GYVENIMAS IR SANTYKIS SU LENKIJOS POLITIKA

 

Pripažinimas ir Nobelio premija Olgą Tokarczuk pavertė ne tik literatūros ikona, bet ir įtakinga visuomenės veikėja, kurios balsas Lenkijoje dažnai tampa aštrių politinių diskusijų epicentru. Rašytoja šiuo metu gyvena Vroclave ir ramiame Krajanuvo kaimelyje Žemutinės Silezijos vaivadijoje, netoli Čekijos sienos. Ši vietovė, esanti kultūriniame paribyje, jai yra ne tik namai, bet ir nuolatinis įkvėpimo šaltinis, leidžiantis puoselėti savo „takią“ tapatybę. Jos asmenybė pasižymi ramybe, giliu jautrumu gamtai bei gyvūnams (ji yra aistringa vegetarė) ir tvirtu intelektualiniu stuburu, kuris neleidžia jai tylėti matant socialinę neteisybę.

 

Tokarczuk ryšys su Lietuva yra itin glaudus ir pagrįstas ne tik bendra istorine praeitimi, bet ir asmenine simpatija mūsų kultūrai. Ji ne kartą lankėsi Vilniuje, kurį vadina vienu gražiausių ir magiškiausių Europos miestų, pabrėždama, kad lietuvių ir lenkų bendra istorija Abiejų Tautų Respublikos laikais yra unikalus daugiakultūriškumo pavyzdys. Rašytoja yra sakiusi, kad Lietuva jai asocijuojasi su tam tikra archajiška dvasia ir giliu literatūriniu sluoksniu, o jos kūrinių populiarumas mūsų šalyje rodo, kad abiejų tautų „kultūrinis kodas“ sutampa – mes vienodai suprantame melancholiją, miškų mistiką ir istorines traumas.

 

Jos asmeninis gyvenimas po sėkmės išliko palyginti privatus, tačiau žinoma, kad ji yra ištekėjusi antrą kartą už Grzegorzo Zygadło, kuris taip pat padeda jai tvarkyti kūrybinės veiklos reikalus. Iš pirmosios santuokos su psichologu Romanu Fingasu ji turi sūnų Zbigniewą, gimusį 1986 metais. Šeima jai yra užuovėja, tačiau rašytoja niekada neužsidarė vien namų erdvėje – ji aktyviai dalyvauja savo įkurto fondo veikloje, remiančioje vertėjus ir jaunuosius talentus, taip skatindama atvirą dialogą tarp skirtingų kultūrų.

 

Kalbant apie politiką, Tokarczuk yra viena drąsiausių valdančiosios konservatyviosios politikos kritikių Lenkijoje. Ji atvirai pasisako už žmogaus teises, moterų laisves ir LGBTQ+ bendruomenės teises, dėl ko ne kartą tapo dešiniųjų jėgų taikiniu. Vienas didžiausių skandalų kilo po to, kai ji viešai pareiškė, kad Lenkija praeityje pati elgėsi kaip kolonizatorė ir engėja, kvestionuodama nekaltos bei kenčiančios tautos mitą. Šie žodžiai dalies visuomenės buvo palaikyti išdavyste, o autorė netgi sulaukė grasinimų mirtimi, tačiau tai jos nepalaužė – ji ir toliau teigia, kad tikroji patriotizmo forma yra gebėjimas pripažinti savo šalies tamsiąsias puses.

 

Jos pasiryžimas ginti savo vertybes ryškiausiai pasimatė 2020 metais, kai ji atsisakė priimti Žemutinės Silezijos vaivadijos garbės pilietės vardą. Tokį sprendimą ji priėmė sužinojusi, kad tas pats titulas bus suteiktas ir vyskupui, pagarsėjusiam homofobiškais pareiškimais. Tokarczuk paaiškino, kad negali dalytis apdovanojimu su žmogumi, kuris kursto neapykantą prieš LGBTQ+ asmenis, nes tai prieštarautų visai jos filosofijai apie empatiją. Šis gestas dar labiau pagilino takoskyrą tarp jos gerbėjų ir ideologinių priešininkų, tačiau kartu sutvirtino jos kaip moralinio autoriteto poziciją Europoje.

 

Rašytojos filosofija remiasi idėja, kad pasaulis yra vientisas audinys, o bet koks bandymas brėžti dirbtines sienas tarp tautybių, lyčių ar rūšių yra žalingas. Ji kritikuoja Lenkijos kryptį link izoliacionizmo ir religinio radikalizmo, vietoje to siūlydama „švelnumo“ etiką – gebėjimą matyti pasaulį kito akimis. Jos dalyvavimas tarptautinėse kampanijose prieš LGBTQ+ asmenų represijas Lenkijoje rodo, kad Nobelio premija jai tapo ne tik šlovės įrankiu, bet ir atsakomybe ginti tuos, kurie yra nustumti į visuomenės paraštes, nesvarbu, kiek tai kainuotų jos asmeniniam populiarumui tėvynėje.

 

APIE OLGOS TOKARCZUK ĮKURTĄ FORDĄ

 

Olgos Tokarczuk fondas (Fundacja Olgi Tokarczuk), įsikūręs Vroclave, yra tiesioginis rašytojos filosofijos tęsinys, siekiantis literatūrinę empatiją paversti realiais socialiniais pokyčiais. Fondas veikia istoriškai simboliškoje vietoje – viloje, kuri anksčiau priklausė kitam iškiliam lenkų intelektualui Janui Nowakui-Jeziorańskiui. Tai nėra tik administracinė būstinė; tai atvira erdvė, kurioje susitinka rašytojai, vertėjai, mokslininkai ir aktyvistai, diskutuojantys apie tai, kaip literatūra gali padėti spręsti ekologines krizes, ginti žmogaus teises ir skatinti demokratines vertybes.

 

Vienas iš ambicingiausių fondo projektų yra tarptautinė rezidencijų programa, skirta rašytojams ir vertėjams. Olga Tokarczuk puikiai supranta, kad vertėjai yra „tylieji kultūros herojai“, be kurių jos pačios balsas nebūtų pasiekęs pasaulio. Todėl fondas skiria stipendijas ir suteikia gyvenamąsias erdves kūrėjams, dirbantiems paribio zonose arba susiduriantiems su politiniu persekiojimu savo šalyse. Tai sukuria gyvą tinklą, jungiantį Vroclavą su kitais Europos ir pasaulio kultūros centrais, taip pat ir Lietuva.

 

Ekologinis švietimas ir kova su klimato kaita yra dar viena prioritetinė fondo kryptis. Remdamasi savo kūriniuose, ypač „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, išdėstytomis idėjomis, rašytoja per savo fondą inicijuoja programas „Eko-pasakojimai“. Šiomis veiklomis siekiama ugdyti naują mąstymą apie gamtą ne kaip apie resursą, o kaip apie subjektą, turintį savo teises. Fondas organizuoja konferencijas ir leidžia leidinius, kurie skatina peržiūrėti žmogaus vietą ekosistemoje, remiantis moksliniais duomenimis ir etiniu jautrumu.

 

Fondas taip pat skiria didelį dėmesį moterų teisėms ir LGBTQ+ bendruomenės palaikymui, kas itin aktualu dabartiniame Lenkijos socialiniame kontekste. Organizuojami debatai apie lyčių lygybę, remiami projektai, kurie kovoja su diskriminacija ir neapykantos kalba. Tokarczuk vardas fondui suteikia svorio ir matomumo, todėl šios iniciatyvos dažnai tampa saugiu uostu tiems, kurie jaučiasi marginalizuojami valstybės politikos. Tai vieta, kurioje teorinė „švelnumo“ filosofija tampa praktine pagalba ir bendrystės forma.

 

Galiausiai, fondas aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis ir vietos bendruomenėmis, skatindamas kritinį mąstymą ir kūrybiškumą tarp jaunimo. Programos, orientuotos į jautrųjį skaitymą ir pasakojimą, moko vaikus bei paauglius suprasti sudėtingas istorines bei socialines temas per asmeninę patirtį ir literatūrą. Tokiu būdu Olgos Tokarczuk palikimas tampa ne tik knygų lentynų puošmena, bet ir gyvu, kasdien veikiančiu įrankiu, kuris formuoja atviresnę, tolerantiškesnę ir tvaresnę ateities visuomenę.

 

Maištinga Siela

Geriausios 2023 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

 

Artėjant šių metų pabaigai skubu padaryti geriausių šiais metais perskaitytų knygų ataskaitą ir rekomendacijas Jums, mielieji. 2023 metai nebuvo mano literatūriniai metai, perskaičiau rekordiškai mažai knygų, nes buvau „įkritęs“ į neskaitymo blokus, domėjausi kitomis veiklomis ir ne visada rasdavau laiko knygai. Labai ilgai skaičiau lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (pradėjau rugpjūtį ir baigiau vėlyvą rudenį – laiko oho-ho-ho!), tačiau juk visko ir neįmanoma perskaityti, o ir, žinoma, nereikia, nes už knygos visada yra ir kitas, asmeninis gyvenimas.

 

Visgi džiaugiuosi tam tikromis savo skaitymo tendencijomis, kurios koreliuoja ir su leidyklų pasiūlymais. Šiemet kaip niekad daug LGBTQ+ grožinės ir kokybiškos literatūros, o pagrindinės leidyklos, kurios nesibodi jos leisti yra Baltos lankos ir Kitos knygos. Taip pat išpildžiau savaip anais metais duotą pažadą skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros, tačiau apleidau dokumentiką ir mokslinę literatūrą.

 

Bet... Viena šikna visų laukų neapšiksi!

 

Iš viso perskaityta: 27 knygos.

Užsienio autorių:  18 knygų.

Lietuvių autorių: 9 knygos.

Poezijos: 1 knyga.

 

MANO VERSTINĖS GROŽINĖS LITERATŪROS TOP 10 2023 M.!

Recenzijas perskaitysite paspaudę ant mėlynų nuorodų.

1.Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Metų pradžioje perskaityta knyga paliko visų metų geriausios knygos savotišką šleifą. Jaudinanti škotiška socialinė istorija, menanti asmenybės tapsmą ir savęs priėmimą. Booker premija!

2.Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Daug kas ją spėjo suskaityti dar 2022 metais, tačiau man tik šių metų pirmojoje pusėje. Taip, tai išties įtaigus ir bauginantis romanas apie klaikias pačios rašytojos priklausomybes, o kontekste aidi Danijos besikeičiantis politinis fonas. Dar ilgai galima galvoti apie šią knygą, kuri palieka nevienareikšmišką emocinį foną.

3.Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos“. Didžiulis šių metų skaitinys prilygo kopimui į kalnus, buvo ir šunkelių, nevisai patikusių, tačiau knyga kolosali, suteikianti neįtikėtinai daug žinių apie Vidurio Europą ir jos istorijos raidą. Nepaprasta, tačiau kartu reikia grumtis su teksto platumais, visgi ji viena įsimintiniausių šiemet. 

4. Šių metų grožinę literatūrą baigiau dar vienu Bookerio laureatu – Damon Galgut „Pažadas“. Tai išties skaidrus, poetiškas ir melancholiškas romanas, atskleidžiantis žmogaus prigimties klajones po kultūrinius ir socialinius konstruktų barjerus, prarandant žmogiškumą.

5. J. M. Coetzee „Fo“. Jau sunku įsivaizduoti metų topo be šio autoriaus, nes kasmet pasirodo po naujo romano vertimą ir jis vis dar mano mylimas autorius. „Robinzono Kruzo“ savotiškai nutildytų kontekstų rekonstrukcija, įsimenanti giliomis įžvalgomis, mįslingais kontekstais ir taupia literatūrine išmintimi.

6.Édouard Louis „Edžio Belgelio pabaiga“. LGBTQ romanas apie nelengvą asmenybės tapsmą, įsimenanti savo atjauta, brutalumu ir dėmesingumu smurto antikultūros pasekmėms.

7. Antrasis skaitytas armėnės Narine Abgaryan romanas „Simonas“ nebebuvo toks paveikus kaip anuomet „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, tačiau atpažįstama kaukazietiška atmosfera, folkloriniai magiški niuansai, viltį ir gerumą žadinantis pasakojimas apie galimybę gyvenimo pusiaukelėje atgimti nauju žmogumi. Ir, žinoma, už pamėlynavusias Simono ausis!

8. Agota Kristof „Vakar“ – miniatiūrinis melancholiškas egzistencialistinis vengrų kilmės autorės romanas. Puikiai taupiai perteikta karo imigrantų dalia, slogi ir destruktyvi būtis ir buitis, pagrindinio veikėjo depresija. Vis laikau špygas, kad kas perleistų iš naujo trilogiją „Storas sąsiuvinis“, nes ta knyga dar stipresnė ir reikalingesnė.

9.Olga Ravn „Darbuotojai“. Šiemet sunkokai man su „Raros“ knygomis, nors pernai buvo toks geras derlius, bet be „Regos nervo“, kuri, tiesą sakant, šiek tiek nuvylė, man kur kas paveikesnė buvo Tarptautiniam Bookeriui nominuota danų rašytojos „Darbuotojai“. Tai savotiška ir netikėta literatūrinė forma išgauta mistika, peržengianti epinio pasakojimo ribas.

10.Brigitte Giraud „Gyvenk greitai“. Tik pradėjęs skaityti, beveik neabejojau, kad knyga bus prasta arba šiaip sau, o pabaigęs dar ilgai galvojau apie autorę ir jos patirtis. Goncoutų premija! Jautri, sopulinga ir kartu teikianti gydomųjų galių knyga apie tai, kaip traumos ir netektys tampa likusio gyvenimo neišsemiamu savasties šaltiniu.

MANO LIETUVIŲ AUOTORIŲ GERIAUSIŲ KNYGŲ 2023 M. TOP 5!

1.Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“. Vienareikšmiškai nustebinęs atmosferinis kelionių, klajonių ir suvokimų romanas, turintis savo formą ir idėjinę mintį. Iki šiol manau, kad tai vienas stipriausių lietuvių romanų, pasirodžiusių per pastaruosius kelerius metus. Šaunuolė autorė.

2.Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“. Pas mane knyga pragulėjo beveik trejus metus, tačiau tik šią vasarą perskaičiau ir vėl atgaminau puikią teksto tėkmę, pasakojimo ritmą. Šiuo metu knygą aptarinėja nemaža dalis Europos, komercinė sėkmė suprantama ir pagirtina. Autorė fenomenali ir šiaip... Iš knygos sužinojau daug netikėtų istorinių dalykų, kurie stebino ir šokiravo.

3.Jurga Tumasonytė „Naujagimiai“. Konkuravo pas mane su Kalinauskaitės istoriniu romanu, sakyčiau, savaip lygiavertės, bet Tumasonytė labiau prieinama masėms, suprantamesnė ir jos struktūra man aiškesnė ir lengvesnė. Pamenu, kai skaičiau, tiesiog nereikėjo jokių pertraukų, viskas švaru ir gerai parašyta.

4.Danutė Kalinauskaitė „Baltieji prieš juoduosius“. Juvelyrinė literatūra, kur sakinio ritmas ir pikantiški istoriniai faktai puikiai dera su autorės pasirinkta neverkšlenimo literatūrine laikysena ir politika. Tikrai geras ir vertas kūrinys, kuris išliks dar ilgai atmintyje.

5.Virginija Kulvinskaitė „Keturi“. Maniau, šią vietą duosiu visgi Kristinai Tamulevičiūtei už 2013 debiutinę ese knygą „Pasakojimai apie vieną miestą“, tačiau perkračiau galvoje, kad visgi „Keturi“ šiek tiek gal imponavo labiau. Taupiai ir beveik skūpai parašytos istorijos-sušiai susivalgo nepretenzingai greitai ir sočiai, tačiau istorijos pasilieka ilgai, tarsi savaip prasitęstų apie jas mintijant.

Štai ir viskas. Mano skaitymo metai. Daug ko neįtraukiau ir nepaminėjau, tačiau pagaunu išlepinto skaitytojo tendenciją, kad mane vis nustebinti sunkiau ir sunkiau. Gal dėl to tie skaitymo blokai ateina? Niekada nežinosi, tačiau tikiuosi, kad kiti metai bus įdomesni ir gausesni, nors ir šių metų knygų reitinge netrūksta blizgių perliukų. Tikiuosi, kad kas nors bent vieną atsirinks dėl šio įrašo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos"

 

Olga Tokarczuk. „Jokūbo knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus, triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias šviesos paslaptis (p.18).“

 

Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos (lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis, kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės. Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir, tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos istoriją.

 

Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų: Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga, Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam, tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau, romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas, kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.

 

Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto, nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.

 

Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo, apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija. Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją, atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos. Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.

 

Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo išvis būti.

 

Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai, o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių misijų ir idėjų.

 

Olga Tokarczuk

Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų, verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus, tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo (angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju, naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai, – sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p. 263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų. Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.

 

Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma, lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu, kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus pavertė kalbotyros disputu.

 

Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė, išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.

 

Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą, žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis, tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas, kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis. Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.

 

Jūsų Maištinga Siela

Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos" / "Księgi Jakubowe"

 

Laba,

 

Kartais atrodo, kad šis skaitymo blokas ir sunkumas nugulė ant mano skaitymo stalelio per ilgai. Iš esmės ir kankinuosi truputį, nes niekaip negaliu užbaigti, iš kitos pusės aiškiai protu suvokiu šios knygos sudėtingą matricą ir įdomumą. Dar reikia perskaityti keletą knygų, kurios liko, kad išsivaduočiau ir pereičiau prie kokios nors „patogesnės“ literatūros. Kur jūs dabar esate įstrigę?

Jūsų Maištinga Siela