Knyga: Édouard Louis "Edžio Belgelio pabaiga"

 Edouard Louis. „Edžio Belgelio pabaiga“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 184.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Mane stebina pasipylusi verstinių knygų gausa LGBTQ temomis, nes mano paauglystėje tokių knygų niekas neleido, tiesą sakant, niekas nekūrė ir nerodė jokių serialų šia tema ir tik vienas kitas homoerotinis bučinys pasirodęs kokiame amerikietiškame muzikos vaizdo klipe jau keldavo tam tikrus aplinkinių pasipiktinimus (išjunk! išjunk! išjunk!). Šiandien vaivorykštės vėliavą pasikabinti balkone yra visiškai natūralus pilietiškumo solidarizavimosi aktas, o knygos lietuvių kalba su LGBTQ literatūriniu indeksu absoliučiai normalus dalykas, ir visiems dzin, jog daliai visuomenės nepatinka. Visiškai nesitikėjau perskaityti prancūzų teatro aktoriaus ir romanisto Eduard Louis (g. 1992) knygos Edžio Belgelio pabaiga (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, bet ilgi pirštai ir nesaikingumas įmetė šią knygą į pirkinių krepšį. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 2014 metais, kai autoriui tebuvo viso labo kiek daugiau nei dvidešimt, ir jį iškart ištiko populiarumas. Knyga įvertinta premijomis, išvesta į daug kalbų.

 

Istorija išties autobiografinė, todėl knygoje sudėtos autoriaus patirtys, įgavusios literatūrinę formą, vis tiek yra savaime suprantamos ir autentiškos, nesunkiai skaitytojas gali susitapatinti. Iš tikrųjų autorius, išvykęs studijuoti aktorystės iš Prancūzijos provincijos Edžio Belgelio pavardę pakeitė į Edouard Louis. Ankstesnioji pavardė reiškė gražus snukis, kuri labai pritiko anuometinei autoriaus šeimai ir netgi tuo buvo didžiuojamasi, tačiau tarp viduriniosios klasės žmonių kėlė juoką. Iškart darau lankstą ir pereinu konkrečiai prie knygoje vaizduojamo jaunojo Edžio, kuris ir pasakoja savo prisiminimus nuo pat mažų dienų iki maždaug 15-16 metų, kai įstojo į teatro meno licėjų.

 

Knyga sulaukė daug dėmesio, nes ją iš esmės parašė juodadarbių-pašalpinių šeimos vaikas, pastarieji net nešneka bendrine prancūzų kalba ir vaizduoja tai, ką paprastai prancūzai literatūroje retai perteikia arba toji literatūra dažnai nepastebima. Ką reiškia augti homoseksualiu berniuku brutalioje provincijoje, kur vyro vertę apibrėžia tai, kiek ir kaip jis prisigėręs geba talžyti kitus? Skaitant šiek tiek sunku patikėti, jog istorija vyksta XXI amžiaus pačioje pradžioje, civilizuotoje Prancūzijoje, tačiau tiek olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka, tiek šioji knyga parodo, kad toli gražu Vakarų civilizacijos lopšiais laikomos šalys negyvena liberaliuose vystykluose ir nesismagina lengvabūdiškai, kaip gali mums, Rytų blogo valstybėms, atrodyti. Provincijose įsigalėjusi homofobija ir rasizmas, žmonės, norintys būti pripažinti, turi būti vieno vertybinio kurpalio, keikti valdžią, nekęsti kitataučių ir kitokių asmenų, gėdytis turto ir perdėto etiketo bei viską daryti, kad žmona nedirbtų, tačiau vaikai užtikrintų reguliarias pašalpas.

 

Edis gyvena septynių asmenų šeimoje. Motina turi vaikų iš ankstesnės santuokos, susilaukė vos septyniolikos ir keikia savo likimą. Apskritai visa aplinka, – tiek namai, tiek mokykla, tiek provincijos susibūrimo vietos – yra žalingos jautriam, manieringam Edžiui. „Man sakydavo: „Raminkis gi, mesk pagaliau tuos gaidiškus gestikuliavimus.“ Manė, kad aš sąmoningai pasirinkau būti moteriškas, tarsi tam tikrą estetikos modelį būčiau susikūręs tyčia, jiems panervinti (p. 24).“ Iš esmės visos knygos šerdis yra Edžio seksualinės tapatybės ir elgsenos problema, kylanti iš to, kad sociumas t. y., fabriko darbininkų klasė, jo nepriima. Dargi blogiau, Edis kasdien už tai, kad yra toks, sulaukia patyčių iš šeimos ir mokykloje. Jį persekioja, jį muša, jį apspjaudo ir dar priverčia laižyti snarglius. Neturėdamas atsvaros, Edis tampa dar ir prastu mokiniu, o tai yra normalu tarp darbininkų klasės mokinių. Namų sąlygas diktuoja despotas tėvas, kuriam niekas neturi trukdyti kaskart žiūrėti televizoriaus ir gurkšnoti alkoholinius gėrimus. Pats Edis net neturi normalaus kambario, jo išdaužtas langas pridengtas kartonu, o permirkusi ir sukiužusi dviaukštė lova bemiegant nukrenta ant sesers...

 

Autorius bando jautriai perteikti, ką reiškia gyventi tomis baisingomis sąlygomis, kur aplinkoje visi brutalūs, o šeimoje žodis myliu ištariamas nebent atsitikus kokiai nors nedovanotinai nelaimei. Tie elgsenos modeliai perduodami iš kartos į kartą. „Nežinau, ar tie berniukai iš koridoriaus savo elgesį būtų vadinę smurtingu. Iš kaimo vyrų lūpų niekada neišgirsi žodžio „smurtas“, jiems jis tiesiog neegzistavo. Vyrui smurtas – natūralus, savaime suprantamas reiškinys (p. 37).“ Edis vis bando kaip nors įtikti tėvui, vos prakutęs paauglys bando susirasti panelę, sesuo jį bando suguldyti su penkeriais metais vyresne drauge, tačiau niekas, žinoma, iš to neišeina. Galiausiai būdamas dešimties patiria ne pačius geriausius seksualinius dalykus su pusbroliu ir jo draugais, apie kuriuos ima kalbėti mokyklos vaikai. Edis gyvena amžinoje ir slogioje lūkesčių priespaudoje, tad, žinoma, nekenčia savo tapatybės dalies, bando save per prievartą perauklėti, o galiausiai romano pabaigoje jam tampa aišku, jog vienintelis būdas išlikti yra palikti šeimą ir šią toksišką provinciją, o sukauptas pyktis nukreipiamas ir prieš tėvą, ir prieš motiną.

 

Motinos vaidmuo irgi tipinis fabriko darbininkės, ji, kaip ir daugelis aplinkos čionykščių, yra vyrui po padu. „Ji – daug pykčio prikaupusi moteris, tačiau nežino, kaip su ta nuolatine neapykanta elgtis. Ji protestuoja viena prie televizoriaus ekrano arba su kitomis motinomis prie mokyklos vartų (p. 52).“ Akivaizdus patriarchalinis luominis įsigalėjimas absoliučiai neleidžia uždirbti Edžio motinai, nes tai žemina tėvo orumą. „Kai vieną dieną motina ėmė uždirbti daugiau nei tėvas – kiek per tūkstantį eurų, o jis tuo metu uždirbdavo vos septynis šimtus, – jam trūko kantrybė (p. 60).“ Galiausiai šie įsisenėję modeliai atsiliepia provincialiam kokybės gyvenimui, jis tampa metai iš metų stereotipiškai toksiškas.

Édouard Louis

 

Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad šioje knygoje labai daug panašumo su Bookerio laureato Douglas Stuart puikiu romanu Šugis Beinas, tik pastarasis vaizdavo slogią septinto ir aštunto dešimtmečio ekonominės krizės ištiktą Airijos darbininkų klasę. Tačiau netgi prancūziškame variante yra beveik tos pačios orumo, vertybių, alkoholizmo ir homofobijos apraiškos, kylančios iš paveldimos brutalios ir griežtai kultūriškai atsilikusios sociumo aplinkos, patriarchalinio fabrikinio mačo valdžios paveldo. Sunkiausia yra homoseksualams vaikams ir paaugliams, kuriuos pirmiau pradeda identifikuoti dėl jų balso, manieros ir elgesio aplinkiniai, nei tą padaro patys subjektai, tad natūralu, kad jie pažeidžiamai vertina save kitų pasakymais. Šugis Beinas ir Edis Belgelis literatūroje atėję iš autorių asmeninės patirties liudija ne atsitiktinius ir retus dalykus, bet visus panašioje socialinėje aplinkoje augančius homoseksualus, kurie yra priversti perfiltruoti mačistinį psichologinį per(si)auklėjimo filtrą, galų gale dėl kitų pradėti nekęsti savęs ir galiausiai per kančią priimti save. Kitaip sakant, tai, ką padarė Edis. Žinoma, ne be psichologinių traumų, kitaip sakant, žymės, kuri lydi žmogų iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kur jis beatsidurtų.

 

Nepaisant sudėtingos šeiminės aplinkos, vienas skaudžiausių Edžio momentų yra troškimas pergalėti savo prigimtį ir tapti kaip visi, dėl to jis sulaukia dar daugiau patyčių ir atstūmimo. „Šiandien aš būsiu kietas“ (ir aš verkiu rašydamas šias eilutes; verkiu, nes ši frazė, kuri lydėjo mane daugelį metų ir apie kurią tam tikra prasme – nemanau, kad perdedu, – sukosi visas mano gyvenimas, dabar man atrodo juokinga ir pasibjaurėtina) (p. 141).“ Didžiausia Edžio atsvara tampa teatro trupė už penkiolikos kilometrų, į kurį Edžio tėvas jo neveža, nes jo įsitikinimu vaidinti yra pernelyg moteriška, todėl jam kaskart tenka eiti pėsčiomis laukais, tačiau būtent užsispyrimas stoti į aktorinį tampa Edžio įsigelbėjimu, nes kitaip nebūtų šios knygos, o galgi ir paties autoriaus, jis būtų likęs savo provincijoje, pradėjęs gerti arba miręs kaip jo pusbrolis Silveris.

 

Žodžiu, į Edžio Belgelio pabaigą iš esmės yra sudėtos pagrindinės visų Lietuvos gėjų problemos, jas nesunkiai atseksite skaitydami. Šiuo metu padėtis drastiškai keičiasi, nes mūsų žiniasklaidoje LGBTQ žmonės nebepiešiami kaip sekso marginalai tamsiuose klubuose, priešingai – sulaukia kaskart vis daugiau viešojo palaikymo, tik kad įstatymai pas mus labai stringa. Manau, knygą reiktų perskaityti ne tik tiems, kurie sėdi kur nors provincijoje ir išgyvena atstūmimą, nerasdami jokios saugios atsvaros, bet ir tiems, tariamų tradicinių homofobinių įsitikinimų sergėtojams, dėl kurių stringa įstatymai ir kurie kuria sąlygas tam tikrai visuomenės daliai patirti tai, ką patyrė Edis. Pagal šią knygą režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė spektaklį, tiesa, jo nemačiau, negaliu palyginti su knygos turiniu, tačiau vėlgi knyga, spektaklis įrodo, kad kultūra visada buvo progresyvesnė, o įstatymai visada vilkosi paskui pakitusią žmonių tikrovę ir vėluodama ją įteisina. Visgi knyga manyje įžiebė politinių klausimų, tam tikra prasme, pamatyti priežastis, kodėl vis dar tai vyksta kažkur Prancūzijos provincijoje, kodėl vis dar tai vyksta ir pas mus. Šią knygą įsigijau Vilniuje, netikėtai ją radęs tarp vampyriškos paauglių skyriaus literatūros. Pagalvojau, kokie apdovanoti mūsų penkiolikmečiai, kuriems prieinama šiandien toji literatūra, kuri visai gali suveikti ir kaip terapinė paguodžiamoji; ne tu toks vienintelis pasaulyje. Deja, mano laikais tokios literatūros neturėjome, bet turėjome apsčiai apie geriančius kolkozninkus ir žemdirbiškąją kultūrą, kuri jau tada neatliepė pakitusios tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela