Sveiki,
Sąmoningai sau atleisti
už pridarytas nesąmones nėra taip jau kartais lengva. Bent jau man. Saviplaka
galiu užsiimti savaičių savaitėmis, o tai kainuoja daug energijos, prastų
minčių, prastos nuotaikos, erzelio, tačiau, kai išsikapanoji, pamatai, kaip
greitai galėjai užtrumpinti kelią. Pavyzdžiui, šiandien pagaliau džiaugiuosi,
jog pabaigsiu plauti langus, kurie laukė nuo pavasario, nepaisant to, kad vakar
susuko nugarą, esu pasiryžęs užbaigti. Galgi net grįžti kažkokiomis valios
pastangomis prie apleistų kūrybinių procesų, atleisti sau ir kitiems nesėkmes
ar nesilaikyti jų palikto emocinio šleifo, nes tai galiausiai stabdo viską
gyvenime.
Kaip tai padaryti? Vienintelio
recepto nėra. Mano – po valymo darbų dar šiek tiek pasportuoti, užsidaryti
tamsiame vonios kambaryje, prisidegti žvakių, pasileisti ramios meditacinės
muzikos ir manifestuoti tiek, kol galiu išlipti prisipildęs naujos energijos.
Vakar panašiai taip ir
padariau. Mintys mane nunešė apie energijų cirkuliavimą Visatoje. Yra teorija
iš kai kurių dvasinių praktikų, kad kvėpuoti ritmiškai įsivaizduojant aukštos
vibracijos srautus su intencija yra žalinga, nes tai reiškia, kad iš kažkur tą
energiją tu „atsitempi“, kitaip sakant, vagiliauji ir vėliau teks už ją
susimokėti. Visgi stabtelėjęs pamaniau, o kai tos energijos aš nevagiu, o per
mane, o gal ir iš manęs liejasi negatyvus krioklys, argi tai ne tas pats? Juk
tai irgi energija, visos tos mintys, reiklumas, nepasitenkinimas, kritiška
artikuliacija juk irgi yra tos pačios Visatos energija, kuri prausia
kasdienybę. Tai jeigu sąmoningai pasirenki kitokią vibraciją, kodėl ji staiga
jau tampa pavogta? Ar tai nėra vien įsitikinimai, kurie riboja? Ir išvis, ar
yra būdas gyventi pasaulietišką gyvenimą nesinaudojant kokia nors energija?
Taigi. Pasirinkimas yra sąmoningumo laisvas įprasminimas, štai ką aš supratau.
Ir jeigu sau atleidi, vadinasi, toks yra pasirinkimas, naujas būties registras.
Nesvarbu, kad sau atleisti gali tapti įpročiu. Geru įpročiu.
Tas mintis netrukus po meditacijos
patvirtino ir per LRT radiją transliuotos pokalbių laidos dalyvės performanso
menininkės Monikos Dirsnytės atsakymas į laidos vedėjų klausimą apie
gyvenimo klystkelius. Šioji atsakė kitais žodžiais, bet labai panašiai, kad
nėra vien tik blogų ir gerų klaidų, kurias vis inertiškai norėtųsi sugrįžti
atgal ir nedaryti, yra gyvenimas, kuriame svarbiausias dalykas yra patyrimas.
P. S. Toliau vėsiomis
vasaros naktimis skaitau Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas, planuoju ilgą
antrą atostogų kelionę ir tai yra patyrimas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą