Sveiki,
Yra filmų, iš kurių nieko
nesitiki, tačiau susmūgiuoja taip, kad lieki ilgai išsviestas į apmąstymų
kosmosą su pačiais įvairiausiais klausimais. Po belgų režisieriaus Joachim
Lafosse filmo „Neramieji“ (pranc. Les intranquilles)
(2021) kilo klausimas: kaip išvis galima taip gyventi, kaip gyvena toji filme
pavaizduota šeima? O juk pasaulyje, įskaitant ir Lietuvoje, panašių atvejų juk
yra. Tad netempdamas į naktį, jau pirmoje pastraipoje galiu drąsiai
parekomenduoti visiems kino gurmanams šį nelengvą filmą, rodytą taip pat ir
Vilniaus Kino pavasario festivalyje.
Istorija pasakoja apie
menininkus Leilą ir Damjeną, kurie gyvena atokaus miestelio nuosavame name su
sūnumi. Leila restauratorė, o Damjenas – tapytojas. Iš pradžių atrodo, jog su
šia šeima viskas tvarkoje, netrūksta aistros, atidos vienas kito santykiams, o
Damjenas ruošiasi naujai paveikslų parodai, abu sutuoktiniai turi užsakymų,
tačiau pamažu ima ryškėti, jog Damjenas kažin koks perdėtai perfekcionistas,
kuris vis dažniau ir dažniau nereaguoja į žmoną, o naktimis negali užmigti,
todėl sėdi prie drobės. Atrodytų, jog filmas apie dailininką, kuris nori pranokti
pats save, tačiau pamažu vyro bemiegės naktys jį varo iš proto, jis tampa
nepamatuotai choleriškai agresyvus, nepaisydamas žmonos, jau kuris laikas
nebevartoja bipolinį sutrikimą blokuojančius vaistus, tad viskas ne tik eina
pamažu blogyn, bet Damjenas tampa pavojingas sau ir mažamečiui sūnui.
Labiausiai gaila Leilos,
kuri, kaip pati įvardijo, laksto kaip antra savo vyro mamytė ir nuolatos
prižiūri jį, kad kas nenutiktų, kad nenusižudytų, negautų traumos, o pajuodęs
Damjenas nieko nenori klausyti, jis tiesiog psichiškai nestabilus. Pasirodo,
tai dar vienas suintensyvėjęs priepuolis, po kurio Damjenas turi atsidurti
ligoninėje dar vienam gydymo kursui. Leila galiausiai palūžta, tampa savo
pačios šešėliu ir puikiai perteikia sutraumuotos, įsibaiminusios žmonos
psichologinę būseną. Galiausiai ji dėl nieko nėra tikra, nes gyvendama šalia
nuolat žadančio laikytis taisyklių bipolinį sutrikimą turinčio vyro pati tampa neberami,
įtari ir suirzusi. Kryžkelėje atsidūręs sūnus sugeria visas tėvų problemas...
Iš tikrųjų filmas
perteiktas gana natūralistiškai, nesunku susitapatinti su šeimos tragedija. Aktoriai,
režisūra ir nelengva problema perteikta išties neramiai. Žiūrovas iš esmės yra
priverstas išgyventi ir beveik tiesiogine to žodžio prasme patirti tuos neramumus.
Kyla daug klausimų: ar tikrai Leilai verta tiek aukotis dėl šeimos gerovės?
Kitas klausimas: kaip gyventi šalia tokio žmogaus? Ar įmanoma šeimos savikūra, vaiko
auginimas ir t. t. Šiaip, kiek man žinoma, bipolinis sutrikimas iš dalies yra
paveldimas, tad įdomių dalykų lieka neatskleista, kaip, pvz., Leila su Damjenu
susitiko, nusprendė kurti šeimą ir gimdyti vaiką? Aišku, filmas visko
neištransliuoja, daug kas lieka paraštėje, tačiau tai puikus patyrimas. Europietiškam
kinui, priešingai nei nusaldintiems disnėjiškiems amerikietiško sukirpimo
masinio filmo braižams apie sutrikimus ir sėkmingas integracijas, šis filmas
kelia visiškai kitus jausmus ir neatsakomus iki galo klausimus. Labai
rekomenduoju.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą