Knyga: Ana Paula Maia "Apie gyvulius ir žmones"

 

Ana Paula Maia. „Apie gyvulius ir žmones“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 136.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Literatūroje kaip ir gyvenime žmonės su siaubu žvelgia į gyvūnų kankinimus ir jų žudymą. Šią literatūrinę tendenciją į lietuvių literatūrą atnešė ir ją įgalino realistiškojo Jono Biliūno novelistika. Kalbu apie jo Kliudžiau ir Brisiaus galą, kuriuos skaitydami bent jau anksčiau dar mokykloje braukėme karštas ašaras. Apie kankinamus gyvulius prirašyta daug knygų, toji literatūra vienareikšmiškai kelia atviras diskusijas tarp to, ką dedame į burną ir to, su kokiu pasipiktinimu ir atgrasumu vertiname skerdyklų kasdienybę, kuri konvejeriniu būdu sukasi kasdien, kad patenkintų mūsų maisto racioną. Juk darbas skerdykloje irgi žudymas, todėl ir kankinimas? Apie tai, galima sakyti, rašo ir brazilų prozininkė Ana Paula Maia (g. 1977) savo trumpame romane Apie gyvulius ir žmones (prot. De gados e homens), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Skaitydamas Apie gyvulius ir žmones aiškiai įsivaizdavau, kaip šis romanas įtaigiai galėtų būti ekranizuotas. Neilgi ir taupūs skyreliai, sukurti kaip mizanscenos, prašyte prašosi perteikiami kameros. Nieko nuostabaus, kad rašytoja kuria purvinąjį realizmą, sutelkdama dėmesį į išgalvotą Brazilijos provincijos skerdyklą, kuri priklauso ponui Milui. Pas pastarąjį dirba šios pagrindinės istorijos veikėjas Edgaras Vilsonas, kuris tiksliu kūjo smūgiu nužudo galvijus. Romane jo pareigos vadinamos apsvaigintojo darbu, nors iš esmės tai yra gyvulio nužudymo pirmoji stadija, po to karvės, veršiukai ir jaučiai keliauja į kraujo nuleidimo ir pjaustymo cechus.

 

Veiksmo nėra kažin kiek daug, autorė renkasi atskleisti skerdyklos subtilybes iš Edgaro perspektyvos ir filosofijos, pastarasis atskleidžiamas kaip koks gyvulių šamanas ir psichologas. Edgarui itin svarbu, kad gyvuliai nekentėtų, jeigu kas tiksliai nepataikytų į tarpuragį, o taip nutinka aštuoniolikmečiu Bronkui provokatoriui, kuriam labai patinka, kai gyvuliai kamuojasi. Deja, Edgaras nedovanoja šio barbariško elgesio ir ryžtasi įvykdyti keršto akciją, kuri iš esmės tampa romano trilerio ašimi. Visgi įdomu ir kiek keista, kad rašytoja šio trilerio neaštrina: dingsta skerdyklos darbuotojas, atrodo, turėtų būti sukviestos visos pajėgos, tačiau gyvenimas, netgi savininkui sužinojus apie įvykį, teka sava vaga. Galbūt tai braziliškas juodadarbių tikrovės atspindys: iš esmės žmonės nelinkę kapstytis po nusikaltimus, tad leidžia viskam kuo greičiau pamiršti ir gyventi toliau. Tą socialinį nesaugumą ir žmonių apleidimą gerai iliustruoja romane pavaizduotos moterys su vaikais, kurie iš bado prašosi kritusių skerdyklos galvijų mėsos, o pastaroji nebėra tinkama maistui.

 

Apskritai skerdykloje dirba visokio gyvenimo matę vyrai. Suomijoje elnius skerdęs vyras, hibridinis baltosios rasės ir indėnų palikuonis, senukas ir, žinoma, pats Edgaras, nešęs muilą iš kasyklos šachtų, kurių paniškai bijo dėl ten įvykusių nelaimių, todėl mieliau renkasi kūju daužyti karves. Visgi Edgaras turi savitą filosofiją, jis nėra linkęs kvestionuoti savo elgsenos, veikiau pateisina, jog kažkas turi atlikti šį žudymo ritualą ir geriausia, kad tai būtų toks humaniškas kaip jis pats. Iš tikrųjų jis skerdykloje save suvokia kaip kunigą, kuris duoda galvijams paskutinį patepimą, brėžia baltus kryžius gyvulių kaktose, žiūri į jų juodas akis, tačiau nieko negali įžvelgti. Kita vertus, jis perpranta tų gyvulių elgseną, stebi, kada galvijai pasisukę į šiaurę, o kada į vakarus, suvokia jų paniką ir moka tą baimę apmalšinti, deja, kiti aplinkiniai to nesupranta. Apskritai Edgaras tampa tokiu prieštaringu veikėju, kuris yra įtikėjęs savo misija, tačiau jo tikslūs veiksmai ir įsitikinimai kelia šiurpą, jog tariamas sakralumas eina išvien su brutaliu žudymu.

 

„Kartu su kolegomis jie maloniai nustebę suvalgo visą dėžę. Mėsainiai tokie apvalūs, su prieskoniais, net neatrodo, kad tai kada nors galėjo būti jautis. Neįmanoma įsivaizduoti, koks nežabotas siaubas slypi už tokio puikaus ir subtilaus skonio (p. 21).“

Ana Paula Maia

 

Rašytoja Ana Paula Maia preciziškai tiksli ir taupi, rašo trumpais sakiniais, neapsunkindama stiliaus, atsisakydama sentimentalumo. Stilius praktiškas ir ritmingas, tinkantis perteikti elementarius ir primityvius skerdyklos žudymo ir skerdimo procesus. Romane yra ir mistinių dalykų, kai karvės ima elgtis keistai, viena iš jų netgi nusižudo, nors skerdyklos prižiūrėtojui atrodo, jog tai kažkoks gyvūnas ar plėšrūnas baugina galvijus. Vienas įdomiausių ir mistiškiausių romano motyvų – masinis galvijų elgesio pasikeitimas. Karvės pradeda elgtis nepaaiškinamai: jos nebeina į gardus, puola į paniką arba, priešingai, sustingsta katatoniškoje būsenoje. Kai kurie gyvūnai pasirenka tai, ką galima pavadinti tik savižudybe – jie šoka į upę ir nuskęsta. Šis elgesys rodo, kad gyvūnai pajuto sistemos gedimą. Tai nėra tik instinktyvi baimė; tai kolektyvinis protestas arba nuojauta, kad pasaulyje kažkas nebegrįžtamai sugedo. Tai sufleruoja, kad galvijai turi tam tikrą bendrą sielą arba intuityvų ryšį, kurio žmonės, apakinti savo pramoninio pragmatizmo, nebeturi. Primena aliuziją į Orwello Gyvulių ūkį, kada gyvuliai neapsikentę sąlygų sukilo prieš savo šeimininkus.

 

Labai nustebino scena, kai į skerdyklą atkeliauja išsekusios karvės iš Libano. Scena politizuota, nes šiek tiek perteikia žydiškų ir musulmoniškų karvių susimaišymą, kurias bando pagal elgesį atskirti ir pažymėti pats Edgaras. Žydų ir musulmonų karvės romane simbolizuoja sakralią mirtį, kuri supriešinama su pramonine mirtimi. Tai dar vienas būdas, kuriuo Ana Paula Maia klausia: kas daro mus žmonėmis – mūsų gebėjimas užjausti, ar mūsų sukurti ritualai, kurie pateisina kraujo liejimą? „Visi jie – žudikai, tik skirtingų rūšių, atliekantys savo vaidmenį prie skerdimo konvejerio (p. 44).“

 

Romane yra ne viena nuoroda į Biblijos Senojo Testamento pasakojimus, bet vienas ryškiausių – potvynio motyvas, žadantis apokalipsines nuojautas ir pono Milo skerdyklos klestėjimo pabaigą. Tai simboliška, nes siaučiant stichijai aptinkamos savižudės karvės, Edgaras vos nepaskęsta. Apokaliptinės nuotaikos būtinos nuplauti sūrų galvijų kraują, sugriauti sistemą, pasaulio neteisybę. Tai visai suprantama, nes visas romanas kritikuoja mūsų civilizacijos laimėjimus ir pasididžiavimo fasadą. Mes sukūrėme vakcinas, skrendame į kosmosą, turime dirbtinį intelektą, tačiau už viso to slypi kitų gyvybės formų išnaudojimas mūsų reikmėms. Mes esame abejingi žudymui, nes fotografuodami ir dėdami skaniausius patiekalus į socialinius tinklus nenorime žinoti, iš kur visa tai atkeliavo. Romano žinia yra negailestinga: pasaulyje, kuriame gyvybė traktuojama kaip produktas, mes visi esame tik jautis, laukiantis savo smūgio į kaktą. Ana Paula Maia ne moralizuoja, o tiesiog konstatuoja faktą – mes nebeturime teisės vadintis aukštesnėmis būtybėmis, kol mūsų egzistencija yra pagrįsta sisteminiu, pramoniniu žudymu.

 

Maištinga Siela

Knyga: José Eduardo Agualusa "Praeičių pardavėjas"

 Jose Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“ – Vilnius: Rara, 2024. – 136 p.

Sveiki, knygų gurmanai,

Angolos rašytojas, rašantis portugališkai, Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) lietuviams pažįstamas iš romano Bendroji užmaršties teorija (Rara, 2021), kurią suskaičiau su dideliu malonumu ir menu jos įdomią ir netipinę istoriją. Bet visgi autorius išgarsėjo pirmiausia su romanu Praeičių pardavėjas (prot. O Vendedor de Passados), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas. Romanas įvertintas prestižiniais tarptautiniais ir Angolos nacionaliniais apdovanojimais žadėjo, bent jau man, kad bus kas nors panašaus į Bendrąją užmaršties teoriją, įtrauku ir lengvai suprantama.

Istorija mus nukelia į tolimąją Angolą ir ją mums pasakoja driežas gekonas Eulalijus, kuris kaip kokia namų kamera seka albinoso Felikso Venturos istoriją. Feliksas bespalvis našlaitis, išaugintas knygų pardavėjo, kuris, kaip teigiama, Feliksą dar kūdikį rado prie namų slenksčio. Pasakojimo dabartyje Feliksas gyvena vienas su driežu, kuris dažniausiai ropoja aukšta prie lubų ir pardavinėja istorijas čionai ateinantiems klientams. Tos istorijos ne šiaip knygos, o tapatybės, kurias įsigiję ir įtikėję klientai tampa kitais asmenimis, nusisavinę privačius gyvenimus, pamiršę savo ankstesnius likimus. Tam tikra prasme – tai istorija apie žmones chameleonus, kurie keičia vietoj spalvos savo vardus ir likimus.

Iš vienos pusės knygos istorija absurdiška, nes sujaukta ir chaotiška, smarkiai fragmentuota ir politizuota Angolos istorijos įvykiais, kurie gan, bent man lietuvio sąmonėje, migloti ir suvokiami tik iš bendro teksto audinio. Tikiu, kad šią knygą Afrikos ir Angolos istoriją išmanantys perskaitys kur kas sodriau ir atpažins svarbiausius kontekstinius dalykus. Visgi romane ryškinami kruvini šalies įvykiai nutikę aštunto dešimtmečio pradžioje; perversmai ir revoliucijos suvedė ne vieną tragišką likimą, kuriuos knygos veikėjams norėtųsi pamiršti po nusipirktomis tapatybėmis, tačiau ar įmanoma apgauti save ir kolektyvą? Skaitydamas vis galvojau apie neseniai atrastą Mandelos efektą, kada kolektyvinėje sąmonėje vieni dalykai atrodo kitokie, nei prisimename, tarsi kažkas būtų pakeitę tikrovę (šiaip įdomi teorija, verta bent jau dėl išprusimo pasidomėti).

Taigi veikėjai, kažkada vieni kitiems buvę aukos ir budeliai po daugel metų susirenka pas Feliksą, nusiperka tapatybes ir apsimeta aristokratais, ponais, kurie neatpažįsta vienas kito. „Mūsų atmintis didele dalimi maitinasi tuo, ką apie mus atsimena kiti. Esame linkę prisiminti kitų prisiminimus kaip savo – net netikrus (p. 86).“ Iš tikrųjų knyga dėl to ir primena satyrą, nes viskas absurdiška kaip pas Kafką romane Procesas, kuriame pagrindinis veikėjas susiduria su absurdišku pasauliu, primenančiu teatrą. Panašiai ir Praeities pardavėjas pasakoja taip, tarsi viskas būtų teatras, viena ištisa tikrovės ir atminties proceso transformacija, kur nusitrina tikrovės, sapno ir praeities ribos. Ir tai suprantama, nes veikėjams paprasčiau gyventi iliuzijoje, nei sukrečiančioje tikrovėje. „Noriu iškeisti šią neįtikėtiną istoriją, savo gyvenimo istoriją, į kitą, paprastą ir tvirtą. Paprasto žmogaus istoriją. Aš jums duosiu neįmanomą tiesą, o jūs man duosite paprastą ir įtikinimą melą, ar sutinkate? (p. 116).“

Jose Eduardo Agualusa

Besivaikant istorijos galų – išgalvotų ir galimai tikrų – autorius šiame mažame romane brėžia didžiulius geografinius kelius. Istorija nusikelia į PAR, tai į JAV, tai į Braziliją, tai į Portugaliją, visur, kur prisilietė portugalų kolonistai. Taip pat tekste Agualusa mėgsta pabrėžti meilę kitiems rašytojams, ne tik Fernandui Pessoa, bet ir kitiems „Negaliu sugrįžti prie Tūkstančio ir vienos nakties, bet atrandu naujų rašytojų. Pavyzdžiui, mėgstu Coetzee, būrą, dėl jo šiurkštumo ir tikslumo, nevilties be savęs apgaudinėjimo. Nustebau sužinojęs, kad švedai pripažino tokią gerą kūrybą (p. 66).“ Visgi knyga, nors ir primena Kafkos kūryba, ji labiau laikoma paveikta argentiniečio Jorgės Luiso Borgeso, nors man asmeniškai teksto chaotiškumas ir bandymas sukelti daugiabriaunius gekono ir žmonių žiūros kampus romane priminė lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz romaną Sesė (Alma littera, 2000), kuris man, tiesą sakant, nepatiko.

Knygoje esama ir puikių pamintijimų apie melo reikšmę visuomenėje. Ypač dabar, kai gyvename informacijos pertekliuje, kur nebegalime atskirti, kas tikra, o kur konspiracinės teorijos, atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Mane baugina tie žmonės, kurie neabejoja net pačiais patikimiausiais šaltiniais, nedaloma tiesa. Bet ką dabarties tikrovės suirutė reiškia? Argi ne evoliucijos procesus? „Papasakojo, kad nedidelėje Ramiojo vandenyno salelėje, kur gyveno keletą mėnesių, melas buvo laikomas tvirčiausiu visuomenės ramsčiu. Informacijos ministerija, garbinga institucija, beveik šventa, turėjo kurti ir skleisti netikras naujienas. Paleistas į visuomenę tos naujienos augdavo, įgaudavo naujų, galbūt prieštaringų atspalvių ir suteikdavo visuomenei dinamiškumo (p. 84).“ Argi mes negyvename chaoso, nuolatinės kaitos, nepastovumo, reformų ir nesibaigiančios dinamiškos kaitos eroje, kuri rodytų, jog iš esmės esame apsupti iškreiptos tikrovės ir melo?

Visgi knyga skaitėsi sunkokai, priešingai nei Bendroji užmaršties teorija. Fragmentuotas kaleidoskopinis pasakojimas, besikeičiančios tapatybės, daug vardų, neaiškūs ir tik intuityviai numanomi veikėjų tikslai išardo tradicinį pasakojimą ir leidžia tekstui keistis kaip chameleono spalvoms. Nemanau, kad visiems patiks pasakojimas, nors jame ir yra svarbių universalių temų, gražių literatūrinių triukų, tačiau pati istorija neįtrauki, galiausiai romaną išgelbėja pabaigoje suvesti detektyviniai keršto pasakojimo galai ir išskydęs, beformis pasakojimas staiga įgauna stuburą, tačiau neapleidžia įspūdis, jog iki to stuburo reikėjo skaitytojui nemažai skaitant abejoti. Kitaip sakant, knygoje man trūko suveržtume ir intrigos, o humoras toks persisunkęs politikos ir gelmės, kad nelabai atrodo kaip humoras, veikiau kaip minorinis absurdas. Bet įveikiau.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Édouard Louis "Edžio Belgelio pabaiga"

 Edouard Louis. „Edžio Belgelio pabaiga“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 184.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Mane stebina pasipylusi verstinių knygų gausa LGBTQ temomis, nes mano paauglystėje tokių knygų niekas neleido, tiesą sakant, niekas nekūrė ir nerodė jokių serialų šia tema ir tik vienas kitas homoerotinis bučinys pasirodęs kokiame amerikietiškame muzikos vaizdo klipe jau keldavo tam tikrus aplinkinių pasipiktinimus (išjunk! išjunk! išjunk!). Šiandien vaivorykštės vėliavą pasikabinti balkone yra visiškai natūralus pilietiškumo solidarizavimosi aktas, o knygos lietuvių kalba su LGBTQ literatūriniu indeksu absoliučiai normalus dalykas, ir visiems dzin, jog daliai visuomenės nepatinka. Visiškai nesitikėjau perskaityti prancūzų teatro aktoriaus ir romanisto Eduard Louis (g. 1992) knygos Edžio Belgelio pabaiga (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, bet ilgi pirštai ir nesaikingumas įmetė šią knygą į pirkinių krepšį. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 2014 metais, kai autoriui tebuvo viso labo kiek daugiau nei dvidešimt, ir jį iškart ištiko populiarumas. Knyga įvertinta premijomis, išvesta į daug kalbų.

 

Istorija išties autobiografinė, todėl knygoje sudėtos autoriaus patirtys, įgavusios literatūrinę formą, vis tiek yra savaime suprantamos ir autentiškos, nesunkiai skaitytojas gali susitapatinti. Iš tikrųjų autorius, išvykęs studijuoti aktorystės iš Prancūzijos provincijos Edžio Belgelio pavardę pakeitė į Edouard Louis. Ankstesnioji pavardė reiškė gražus snukis, kuri labai pritiko anuometinei autoriaus šeimai ir netgi tuo buvo didžiuojamasi, tačiau tarp viduriniosios klasės žmonių kėlė juoką. Iškart darau lankstą ir pereinu konkrečiai prie knygoje vaizduojamo jaunojo Edžio, kuris ir pasakoja savo prisiminimus nuo pat mažų dienų iki maždaug 15-16 metų, kai įstojo į teatro meno licėjų.

 

Knyga sulaukė daug dėmesio, nes ją iš esmės parašė juodadarbių-pašalpinių šeimos vaikas, pastarieji net nešneka bendrine prancūzų kalba ir vaizduoja tai, ką paprastai prancūzai literatūroje retai perteikia arba toji literatūra dažnai nepastebima. Ką reiškia augti homoseksualiu berniuku brutalioje provincijoje, kur vyro vertę apibrėžia tai, kiek ir kaip jis prisigėręs geba talžyti kitus? Skaitant šiek tiek sunku patikėti, jog istorija vyksta XXI amžiaus pačioje pradžioje, civilizuotoje Prancūzijoje, tačiau tiek olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka, tiek šioji knyga parodo, kad toli gražu Vakarų civilizacijos lopšiais laikomos šalys negyvena liberaliuose vystykluose ir nesismagina lengvabūdiškai, kaip gali mums, Rytų blogo valstybėms, atrodyti. Provincijose įsigalėjusi homofobija ir rasizmas, žmonės, norintys būti pripažinti, turi būti vieno vertybinio kurpalio, keikti valdžią, nekęsti kitataučių ir kitokių asmenų, gėdytis turto ir perdėto etiketo bei viską daryti, kad žmona nedirbtų, tačiau vaikai užtikrintų reguliarias pašalpas.

 

Edis gyvena septynių asmenų šeimoje. Motina turi vaikų iš ankstesnės santuokos, susilaukė vos septyniolikos ir keikia savo likimą. Apskritai visa aplinka, – tiek namai, tiek mokykla, tiek provincijos susibūrimo vietos – yra žalingos jautriam, manieringam Edžiui. „Man sakydavo: „Raminkis gi, mesk pagaliau tuos gaidiškus gestikuliavimus.“ Manė, kad aš sąmoningai pasirinkau būti moteriškas, tarsi tam tikrą estetikos modelį būčiau susikūręs tyčia, jiems panervinti (p. 24).“ Iš esmės visos knygos šerdis yra Edžio seksualinės tapatybės ir elgsenos problema, kylanti iš to, kad sociumas t. y., fabriko darbininkų klasė, jo nepriima. Dargi blogiau, Edis kasdien už tai, kad yra toks, sulaukia patyčių iš šeimos ir mokykloje. Jį persekioja, jį muša, jį apspjaudo ir dar priverčia laižyti snarglius. Neturėdamas atsvaros, Edis tampa dar ir prastu mokiniu, o tai yra normalu tarp darbininkų klasės mokinių. Namų sąlygas diktuoja despotas tėvas, kuriam niekas neturi trukdyti kaskart žiūrėti televizoriaus ir gurkšnoti alkoholinius gėrimus. Pats Edis net neturi normalaus kambario, jo išdaužtas langas pridengtas kartonu, o permirkusi ir sukiužusi dviaukštė lova bemiegant nukrenta ant sesers...

 

Autorius bando jautriai perteikti, ką reiškia gyventi tomis baisingomis sąlygomis, kur aplinkoje visi brutalūs, o šeimoje žodis myliu ištariamas nebent atsitikus kokiai nors nedovanotinai nelaimei. Tie elgsenos modeliai perduodami iš kartos į kartą. „Nežinau, ar tie berniukai iš koridoriaus savo elgesį būtų vadinę smurtingu. Iš kaimo vyrų lūpų niekada neišgirsi žodžio „smurtas“, jiems jis tiesiog neegzistavo. Vyrui smurtas – natūralus, savaime suprantamas reiškinys (p. 37).“ Edis vis bando kaip nors įtikti tėvui, vos prakutęs paauglys bando susirasti panelę, sesuo jį bando suguldyti su penkeriais metais vyresne drauge, tačiau niekas, žinoma, iš to neišeina. Galiausiai būdamas dešimties patiria ne pačius geriausius seksualinius dalykus su pusbroliu ir jo draugais, apie kuriuos ima kalbėti mokyklos vaikai. Edis gyvena amžinoje ir slogioje lūkesčių priespaudoje, tad, žinoma, nekenčia savo tapatybės dalies, bando save per prievartą perauklėti, o galiausiai romano pabaigoje jam tampa aišku, jog vienintelis būdas išlikti yra palikti šeimą ir šią toksišką provinciją, o sukauptas pyktis nukreipiamas ir prieš tėvą, ir prieš motiną.

 

Motinos vaidmuo irgi tipinis fabriko darbininkės, ji, kaip ir daugelis aplinkos čionykščių, yra vyrui po padu. „Ji – daug pykčio prikaupusi moteris, tačiau nežino, kaip su ta nuolatine neapykanta elgtis. Ji protestuoja viena prie televizoriaus ekrano arba su kitomis motinomis prie mokyklos vartų (p. 52).“ Akivaizdus patriarchalinis luominis įsigalėjimas absoliučiai neleidžia uždirbti Edžio motinai, nes tai žemina tėvo orumą. „Kai vieną dieną motina ėmė uždirbti daugiau nei tėvas – kiek per tūkstantį eurų, o jis tuo metu uždirbdavo vos septynis šimtus, – jam trūko kantrybė (p. 60).“ Galiausiai šie įsisenėję modeliai atsiliepia provincialiam kokybės gyvenimui, jis tampa metai iš metų stereotipiškai toksiškas.

Édouard Louis

 

Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad šioje knygoje labai daug panašumo su Bookerio laureato Douglas Stuart puikiu romanu Šugis Beinas, tik pastarasis vaizdavo slogią septinto ir aštunto dešimtmečio ekonominės krizės ištiktą Airijos darbininkų klasę. Tačiau netgi prancūziškame variante yra beveik tos pačios orumo, vertybių, alkoholizmo ir homofobijos apraiškos, kylančios iš paveldimos brutalios ir griežtai kultūriškai atsilikusios sociumo aplinkos, patriarchalinio fabrikinio mačo valdžios paveldo. Sunkiausia yra homoseksualams vaikams ir paaugliams, kuriuos pirmiau pradeda identifikuoti dėl jų balso, manieros ir elgesio aplinkiniai, nei tą padaro patys subjektai, tad natūralu, kad jie pažeidžiamai vertina save kitų pasakymais. Šugis Beinas ir Edis Belgelis literatūroje atėję iš autorių asmeninės patirties liudija ne atsitiktinius ir retus dalykus, bet visus panašioje socialinėje aplinkoje augančius homoseksualus, kurie yra priversti perfiltruoti mačistinį psichologinį per(si)auklėjimo filtrą, galų gale dėl kitų pradėti nekęsti savęs ir galiausiai per kančią priimti save. Kitaip sakant, tai, ką padarė Edis. Žinoma, ne be psichologinių traumų, kitaip sakant, žymės, kuri lydi žmogų iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kur jis beatsidurtų.

 

Nepaisant sudėtingos šeiminės aplinkos, vienas skaudžiausių Edžio momentų yra troškimas pergalėti savo prigimtį ir tapti kaip visi, dėl to jis sulaukia dar daugiau patyčių ir atstūmimo. „Šiandien aš būsiu kietas“ (ir aš verkiu rašydamas šias eilutes; verkiu, nes ši frazė, kuri lydėjo mane daugelį metų ir apie kurią tam tikra prasme – nemanau, kad perdedu, – sukosi visas mano gyvenimas, dabar man atrodo juokinga ir pasibjaurėtina) (p. 141).“ Didžiausia Edžio atsvara tampa teatro trupė už penkiolikos kilometrų, į kurį Edžio tėvas jo neveža, nes jo įsitikinimu vaidinti yra pernelyg moteriška, todėl jam kaskart tenka eiti pėsčiomis laukais, tačiau būtent užsispyrimas stoti į aktorinį tampa Edžio įsigelbėjimu, nes kitaip nebūtų šios knygos, o galgi ir paties autoriaus, jis būtų likęs savo provincijoje, pradėjęs gerti arba miręs kaip jo pusbrolis Silveris.

 

Žodžiu, į Edžio Belgelio pabaigą iš esmės yra sudėtos pagrindinės visų Lietuvos gėjų problemos, jas nesunkiai atseksite skaitydami. Šiuo metu padėtis drastiškai keičiasi, nes mūsų žiniasklaidoje LGBTQ žmonės nebepiešiami kaip sekso marginalai tamsiuose klubuose, priešingai – sulaukia kaskart vis daugiau viešojo palaikymo, tik kad įstatymai pas mus labai stringa. Manau, knygą reiktų perskaityti ne tik tiems, kurie sėdi kur nors provincijoje ir išgyvena atstūmimą, nerasdami jokios saugios atsvaros, bet ir tiems, tariamų tradicinių homofobinių įsitikinimų sergėtojams, dėl kurių stringa įstatymai ir kurie kuria sąlygas tam tikrai visuomenės daliai patirti tai, ką patyrė Edis. Pagal šią knygą režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė spektaklį, tiesa, jo nemačiau, negaliu palyginti su knygos turiniu, tačiau vėlgi knyga, spektaklis įrodo, kad kultūra visada buvo progresyvesnė, o įstatymai visada vilkosi paskui pakitusią žmonių tikrovę ir vėluodama ją įteisina. Visgi knyga manyje įžiebė politinių klausimų, tam tikra prasme, pamatyti priežastis, kodėl vis dar tai vyksta kažkur Prancūzijos provincijoje, kodėl vis dar tai vyksta ir pas mus. Šią knygą įsigijau Vilniuje, netikėtai ją radęs tarp vampyriškos paauglių skyriaus literatūros. Pagalvojau, kokie apdovanoti mūsų penkiolikmečiai, kuriems prieinama šiandien toji literatūra, kuri visai gali suveikti ir kaip terapinė paguodžiamoji; ne tu toks vienintelis pasaulyje. Deja, mano laikais tokios literatūros neturėjome, bet turėjome apsčiai apie geriančius kolkozninkus ir žemdirbiškąją kultūrą, kuri jau tada neatliepė pakitusios tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Eilėraštis: Fernando Pessoa "Man gaila žvaigždžių" (Tenho Dó das Estrelas)

 

Sveiki,

 

Dalijuosi Fernando Pessoa eilėraščiu „Man gaila žvaigždžių...“, kurį aptikau Jose Eduardo Agualuso romane „Bendroji užmaršties teorija“. Gal patiks ir jums, kaip patiko ir man.

 

Man gaila žvaigždžių

Jos taip seniai šviečia,

Šitaip seniai...

Man jų gaila.

 

Nejau nepavargsta

Viskas.

Visut viskas,

Kaip kad kojos ar rankos?

 

Nuovargis egzistuoti,

Būti,

Vien būti

Liūdnąja būtybe, šviest ir šypsotis...

 

Nejau neatsivers, galų gale,

Esybėms, kurios tik yra,

Ne mirtis, o kokia

Kita pabaiga,

Arba tikslas didingas –

Gal kas panašaus

Į atleidimą?

 

Vertė Paulius Stasiūnas.

Originalas 

Tenho Dó das Estrelas

 

Tenho dó das estrelas

Luzindo há tanto tempo,

Há tanto tempo…

Tenho dó delas.

 

Não haverá um cansaço

Das coisas,

De todas as coisas

Como das pernas ou de um braço?

 

Um cansaço de existir,

De ser,

Só de ser,

O ser triste brilhar ou sorrir…

 

Não haverá, enfim,

Para as coisas que são,

Não morte, mas sim

Uma outra espécie de fim,

Ou uma grande razão –

Qualquer coisa assim

Como um perdão?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jose Eduardo Agualusa "Bendroji užmaršties teorija"

 Jose Eduardo Agualusa. „Bendroji užmaršties teorija“ – Vilnius: Rara, 2021. – 156 p.

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

„Mačiau, kaip tas medis užaugo. Jis matė, kaip aš pasenau. Mes daug kalbamės (p. 131).“

 

Šie metai literatūriniais kontinentais labai keisti, nes nemažai iki tol buvusių knygų iš Afrikos negalėjai rasti nė su žiburiu, arba jos tiesiog nepasiekdavo manęs kaip skaitytojo. Ar tokia Afrikos literatūra lietuviškai apskritai egzistuoja? Nuo šiemet tikriausiai, kad taip, nes jau nebe pirma šiemet išleista knyga, kuri apžvelgia Afrikoje vykstančius procesus ir nebe pirma, kuri priklauso Booker International ar Booker Prize sąrašams. Angoloje gyvenančio ir portugališkai rašančio Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) nedidukė knyga kiek neįprastu pavadinimu Bendroji užmaršties istorija (portug. Teoria Geral do Esquecimento) 2016 pateko į Booker International trumpąjį sąrašą, tačiau tuokart komisija nusprendė apdovanoti Han Kang romaną Vegetarė. J. E. Agualusos knygą iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Pusantro šimto puslapių trumputėje istorijoje telpa pusę šimto pastarųjų metų Angolos istorija. Dažna Afrikos literatūros ir neretai pasitaikančioje Lotynų Amerikos literatūroje yra kalbėjimas dviem sukryžmintom pasakojimų linijom: išgalvotų personažų nuotykiai ir tam tikros šalies, paprastai rašytojo gimtinės, paprastai tikslus istorinis kontekstais. Ryškiausi tokie rašytojai, sakyčiau, G. G. Marquez ir jo Šimtas metų vienatvės. Šią tendenciją išlaiko ir iš Indijos kilęs rašytojas Salman Rushdie. Tai geras literatūrinis triukas, nes iš esmės skaitytojui atrodo, kad jis mažomis tekstų apimtimis perskaito labai daug t. y. ir literatūros malonumas, ir galimybė suvokti vienokios ar kitokios šalies papročius, istorinius ir politinius procesus. Panašiais literatūriniais rakursais kuria ir J. E. Agualusa, perteikdamas esminius Angolos istorinius įvykius: portugalų valdymo laikotarpio pabaigą, Angolos revoliuciją, socializmą ir kapitalizmo sugrįžimą.

 

Angola 1975 metais po ilgo portugalų (iš dalies baltųjų) karo su sukilėliais nacionalistais atsiskiria nuo Portugalijos. Tais metais, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, neišvengiama kraujo ir keršto. Po išprievartavimo iš namų bijanti išeiti Liuda gyvena su seserimi ir jos vyru, kurie revoliucijos įkarštyje dingsta, o ji lieka viena namuose. Bandydama sustabdyti įsilaužėlius, ji vieną iš jų nušauna ir užkasa savo sode. Vėliau sumūrija įėjimo sieną ir lieka vienui viena su albinosiniu šunimi Šmėkla užsimūrijusi namuose beveik 30 metų, o už langų Angola ir jos sostinė Luanda spėja pakeisti ne vieną valdžios formą... Šalia kuriamos ir kelios revoliucionierių ir opozicijos veikėjų gyvenimo linijos, kurios paradoksaliai keičiasi, keičiantis politinei situacijai.

Jose Eduardo Agualusa 

 

Iš tikrųjų knygos fabula chaotiška, kone sudurstyta iš fragmentų, peršokanti laiką ir sukurianti „baltųjų dėmių“ iliuziją. Liudos istorija vėliau pateikia dar daugiau mįslių, tačiau pasakotojas atsako į visus jos psichofizinius ir fobijų padiktuotus sprendimus. Kas toji Liuda? Portugalų kilmės moteris, kurią norima ištrinti dėl kilmės iš Angolos istorijos? Kas tas albinosas šuva? Baltoji dėmė ar balto popieriaus lapas, amnezija, protas, atsisakęs prisiminti tam tikrus dalykus? Daugybė įdomių semantinių perspektyvų, kurie susiveda į vieną ir tą patį žmogiškąjį faktorių: kaip nutinka, kad toji nuožmi atmintis ima ir laikui bėgant pasikeičia? Knygos finale susitikęs tardytojas su savo auka jau kitoje kultūrinėje terpėje, vos nenuduriamas peiliu, tačiau pasirodo, kad peilis netikras, skirtas maginiams triukams. Aplinkiniai ima juoktis, pamiršę, kad anuomet šie vyrai buvo budelis ir auka. Autorius pagaviai paskutinėse scenose perteikia laiko perspektyvas, kurios pakeičia ne tik žmogaus įsitikinimus, bet ir jausmus, vadinasi, ir atmintį. Sakoma, kad su laiku užgyja visos žaizdos, šioje knygoje pyktis, baimė ir įtūžis transformuojasi nuo šalies politikos srovių. Tai tam tikra užmaršties laiko teorija, kuri apima žmonių asmenines traumas bei pačią šalies istoriją.

 

„Kai kurie žmonės paniškai bijo būti pamiršti. Ši liga vadinama atazagorafobija. Tačiau jį kankino priešinga negalia – jis gyveno bijodamas, kad jo niekada nepamirš. Ten, Okavango deltoje, jis trumpam pasijuto pamirštas. Tai buvo jo laimė (p. 119).“

 

J. E. Agualusos kūryba pasižymi paradoksais, vienos tikrosios tiesos nebūvimu. Tai tarsi perspektyvų žaidimas, užsimirštant, kad tai žaidimas. Tai aukštos akrobatinės literatūros kūrinys, persmelktas filosofija, politika, istorija, empatija žmonių kančioms. Autorius sukuria magišką pasakojimą, beveik absurdą – kaip ta moterėlė galėjo išgyventi degindama baldus ir knygas 30 metų ir nemirti badu bei neišprotėti nuo vienatvės? – bet galiausiai suvokiame, kad Liudos kančia ir saviizoliacija tampa susikiršinusios tautos metafora, o šiandien, pandemijos metu, itin keistai rezonuoja su kiekvieno iš mūsų atskirtimi nuo viso pasaulio. Šiame apgaulingai lengvai suskaitomoje truputį sarkastiškoje dėlionėje atsiskleidžia netikėtos perspektyvos, kurios leidžia pajusti gyvenimo absurdiškumą, kurio dažnai neįžvelgiame laikydamiesi vieno „teisingo“ kelio.

 

Jūsų Maištinga Siela