Knyga: José Eduardo Agualusa "Praeičių pardavėjas"

 Jose Eduardo Agualusa. „Praeičių pardavėjas“ – Vilnius: Rara, 2024. – 136 p.

Sveiki, knygų gurmanai,

Angolos rašytojas, rašantis portugališkai, Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) lietuviams pažįstamas iš romano Bendroji užmaršties teorija (Rara, 2021), kurią suskaičiau su dideliu malonumu ir menu jos įdomią ir netipinę istoriją. Bet visgi autorius išgarsėjo pirmiausia su romanu Praeičių pardavėjas (prot. O Vendedor de Passados), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas. Romanas įvertintas prestižiniais tarptautiniais ir Angolos nacionaliniais apdovanojimais žadėjo, bent jau man, kad bus kas nors panašaus į Bendrąją užmaršties teoriją, įtrauku ir lengvai suprantama.

Istorija mus nukelia į tolimąją Angolą ir ją mums pasakoja driežas gekonas Eulalijus, kuris kaip kokia namų kamera seka albinoso Felikso Venturos istoriją. Feliksas bespalvis našlaitis, išaugintas knygų pardavėjo, kuris, kaip teigiama, Feliksą dar kūdikį rado prie namų slenksčio. Pasakojimo dabartyje Feliksas gyvena vienas su driežu, kuris dažniausiai ropoja aukšta prie lubų ir pardavinėja istorijas čionai ateinantiems klientams. Tos istorijos ne šiaip knygos, o tapatybės, kurias įsigiję ir įtikėję klientai tampa kitais asmenimis, nusisavinę privačius gyvenimus, pamiršę savo ankstesnius likimus. Tam tikra prasme – tai istorija apie žmones chameleonus, kurie keičia vietoj spalvos savo vardus ir likimus.

Iš vienos pusės knygos istorija absurdiška, nes sujaukta ir chaotiška, smarkiai fragmentuota ir politizuota Angolos istorijos įvykiais, kurie gan, bent man lietuvio sąmonėje, migloti ir suvokiami tik iš bendro teksto audinio. Tikiu, kad šią knygą Afrikos ir Angolos istoriją išmanantys perskaitys kur kas sodriau ir atpažins svarbiausius kontekstinius dalykus. Visgi romane ryškinami kruvini šalies įvykiai nutikę aštunto dešimtmečio pradžioje; perversmai ir revoliucijos suvedė ne vieną tragišką likimą, kuriuos knygos veikėjams norėtųsi pamiršti po nusipirktomis tapatybėmis, tačiau ar įmanoma apgauti save ir kolektyvą? Skaitydamas vis galvojau apie neseniai atrastą Mandelos efektą, kada kolektyvinėje sąmonėje vieni dalykai atrodo kitokie, nei prisimename, tarsi kažkas būtų pakeitę tikrovę (šiaip įdomi teorija, verta bent jau dėl išprusimo pasidomėti).

Taigi veikėjai, kažkada vieni kitiems buvę aukos ir budeliai po daugel metų susirenka pas Feliksą, nusiperka tapatybes ir apsimeta aristokratais, ponais, kurie neatpažįsta vienas kito. „Mūsų atmintis didele dalimi maitinasi tuo, ką apie mus atsimena kiti. Esame linkę prisiminti kitų prisiminimus kaip savo – net netikrus (p. 86).“ Iš tikrųjų knyga dėl to ir primena satyrą, nes viskas absurdiška kaip pas Kafką romane Procesas, kuriame pagrindinis veikėjas susiduria su absurdišku pasauliu, primenančiu teatrą. Panašiai ir Praeities pardavėjas pasakoja taip, tarsi viskas būtų teatras, viena ištisa tikrovės ir atminties proceso transformacija, kur nusitrina tikrovės, sapno ir praeities ribos. Ir tai suprantama, nes veikėjams paprasčiau gyventi iliuzijoje, nei sukrečiančioje tikrovėje. „Noriu iškeisti šią neįtikėtiną istoriją, savo gyvenimo istoriją, į kitą, paprastą ir tvirtą. Paprasto žmogaus istoriją. Aš jums duosiu neįmanomą tiesą, o jūs man duosite paprastą ir įtikinimą melą, ar sutinkate? (p. 116).“

Jose Eduardo Agualusa

Besivaikant istorijos galų – išgalvotų ir galimai tikrų – autorius šiame mažame romane brėžia didžiulius geografinius kelius. Istorija nusikelia į PAR, tai į JAV, tai į Braziliją, tai į Portugaliją, visur, kur prisilietė portugalų kolonistai. Taip pat tekste Agualusa mėgsta pabrėžti meilę kitiems rašytojams, ne tik Fernandui Pessoa, bet ir kitiems „Negaliu sugrįžti prie Tūkstančio ir vienos nakties, bet atrandu naujų rašytojų. Pavyzdžiui, mėgstu Coetzee, būrą, dėl jo šiurkštumo ir tikslumo, nevilties be savęs apgaudinėjimo. Nustebau sužinojęs, kad švedai pripažino tokią gerą kūrybą (p. 66).“ Visgi knyga, nors ir primena Kafkos kūryba, ji labiau laikoma paveikta argentiniečio Jorgės Luiso Borgeso, nors man asmeniškai teksto chaotiškumas ir bandymas sukelti daugiabriaunius gekono ir žmonių žiūros kampus romane priminė lenkų rašytojos Malgorzata Saramonowicz romaną Sesė (Alma littera, 2000), kuris man, tiesą sakant, nepatiko.

Knygoje esama ir puikių pamintijimų apie melo reikšmę visuomenėje. Ypač dabar, kai gyvename informacijos pertekliuje, kur nebegalime atskirti, kas tikra, o kur konspiracinės teorijos, atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Mane baugina tie žmonės, kurie neabejoja net pačiais patikimiausiais šaltiniais, nedaloma tiesa. Bet ką dabarties tikrovės suirutė reiškia? Argi ne evoliucijos procesus? „Papasakojo, kad nedidelėje Ramiojo vandenyno salelėje, kur gyveno keletą mėnesių, melas buvo laikomas tvirčiausiu visuomenės ramsčiu. Informacijos ministerija, garbinga institucija, beveik šventa, turėjo kurti ir skleisti netikras naujienas. Paleistas į visuomenę tos naujienos augdavo, įgaudavo naujų, galbūt prieštaringų atspalvių ir suteikdavo visuomenei dinamiškumo (p. 84).“ Argi mes negyvename chaoso, nuolatinės kaitos, nepastovumo, reformų ir nesibaigiančios dinamiškos kaitos eroje, kuri rodytų, jog iš esmės esame apsupti iškreiptos tikrovės ir melo?

Visgi knyga skaitėsi sunkokai, priešingai nei Bendroji užmaršties teorija. Fragmentuotas kaleidoskopinis pasakojimas, besikeičiančios tapatybės, daug vardų, neaiškūs ir tik intuityviai numanomi veikėjų tikslai išardo tradicinį pasakojimą ir leidžia tekstui keistis kaip chameleono spalvoms. Nemanau, kad visiems patiks pasakojimas, nors jame ir yra svarbių universalių temų, gražių literatūrinių triukų, tačiau pati istorija neįtrauki, galiausiai romaną išgelbėja pabaigoje suvesti detektyviniai keršto pasakojimo galai ir išskydęs, beformis pasakojimas staiga įgauna stuburą, tačiau neapleidžia įspūdis, jog iki to stuburo reikėjo skaitytojui nemažai skaitant abejoti. Kitaip sakant, knygoje man trūko suveržtume ir intrigos, o humoras toks persisunkęs politikos ir gelmės, kad nelabai atrodo kaip humoras, veikiau kaip minorinis absurdas. Bet įveikiau.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Fernando Pessoa "Man gaila žvaigždžių" (Tenho Dó das Estrelas)

 

Sveiki,

 

Dalijuosi Fernando Pessoa eilėraščiu „Man gaila žvaigždžių...“, kurį aptikau Jose Eduardo Agualuso romane „Bendroji užmaršties teorija“. Gal patiks ir jums, kaip patiko ir man.

 

Man gaila žvaigždžių

Jos taip seniai šviečia,

Šitaip seniai...

Man jų gaila.

 

Nejau nepavargsta

Viskas.

Visut viskas,

Kaip kad kojos ar rankos?

 

Nuovargis egzistuoti,

Būti,

Vien būti

Liūdnąja būtybe, šviest ir šypsotis...

 

Nejau neatsivers, galų gale,

Esybėms, kurios tik yra,

Ne mirtis, o kokia

Kita pabaiga,

Arba tikslas didingas –

Gal kas panašaus

Į atleidimą?

 

Vertė Paulius Stasiūnas.

Originalas 

Tenho Dó das Estrelas

 

Tenho dó das estrelas

Luzindo há tanto tempo,

Há tanto tempo…

Tenho dó delas.

 

Não haverá um cansaço

Das coisas,

De todas as coisas

Como das pernas ou de um braço?

 

Um cansaço de existir,

De ser,

Só de ser,

O ser triste brilhar ou sorrir…

 

Não haverá, enfim,

Para as coisas que são,

Não morte, mas sim

Uma outra espécie de fim,

Ou uma grande razão –

Qualquer coisa assim

Como um perdão?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jose Eduardo Agualusa "Bendroji užmaršties teorija"

 Jose Eduardo Agualusa. „Bendroji užmaršties teorija“ – Vilnius: Rara, 2021. – 156 p.

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

„Mačiau, kaip tas medis užaugo. Jis matė, kaip aš pasenau. Mes daug kalbamės (p. 131).“

 

Šie metai literatūriniais kontinentais labai keisti, nes nemažai iki tol buvusių knygų iš Afrikos negalėjai rasti nė su žiburiu, arba jos tiesiog nepasiekdavo manęs kaip skaitytojo. Ar tokia Afrikos literatūra lietuviškai apskritai egzistuoja? Nuo šiemet tikriausiai, kad taip, nes jau nebe pirma šiemet išleista knyga, kuri apžvelgia Afrikoje vykstančius procesus ir nebe pirma, kuri priklauso Booker International ar Booker Prize sąrašams. Angoloje gyvenančio ir portugališkai rašančio Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) nedidukė knyga kiek neįprastu pavadinimu Bendroji užmaršties istorija (portug. Teoria Geral do Esquecimento) 2016 pateko į Booker International trumpąjį sąrašą, tačiau tuokart komisija nusprendė apdovanoti Han Kang romaną Vegetarė. J. E. Agualusos knygą iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Pusantro šimto puslapių trumputėje istorijoje telpa pusę šimto pastarųjų metų Angolos istorija. Dažna Afrikos literatūros ir neretai pasitaikančioje Lotynų Amerikos literatūroje yra kalbėjimas dviem sukryžmintom pasakojimų linijom: išgalvotų personažų nuotykiai ir tam tikros šalies, paprastai rašytojo gimtinės, paprastai tikslus istorinis kontekstais. Ryškiausi tokie rašytojai, sakyčiau, G. G. Marquez ir jo Šimtas metų vienatvės. Šią tendenciją išlaiko ir iš Indijos kilęs rašytojas Salman Rushdie. Tai geras literatūrinis triukas, nes iš esmės skaitytojui atrodo, kad jis mažomis tekstų apimtimis perskaito labai daug t. y. ir literatūros malonumas, ir galimybė suvokti vienokios ar kitokios šalies papročius, istorinius ir politinius procesus. Panašiais literatūriniais rakursais kuria ir J. E. Agualusa, perteikdamas esminius Angolos istorinius įvykius: portugalų valdymo laikotarpio pabaigą, Angolos revoliuciją, socializmą ir kapitalizmo sugrįžimą.

 

Angola 1975 metais po ilgo portugalų (iš dalies baltųjų) karo su sukilėliais nacionalistais atsiskiria nuo Portugalijos. Tais metais, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, neišvengiama kraujo ir keršto. Po išprievartavimo iš namų bijanti išeiti Liuda gyvena su seserimi ir jos vyru, kurie revoliucijos įkarštyje dingsta, o ji lieka viena namuose. Bandydama sustabdyti įsilaužėlius, ji vieną iš jų nušauna ir užkasa savo sode. Vėliau sumūrija įėjimo sieną ir lieka vienui viena su albinosiniu šunimi Šmėkla užsimūrijusi namuose beveik 30 metų, o už langų Angola ir jos sostinė Luanda spėja pakeisti ne vieną valdžios formą... Šalia kuriamos ir kelios revoliucionierių ir opozicijos veikėjų gyvenimo linijos, kurios paradoksaliai keičiasi, keičiantis politinei situacijai.

Jose Eduardo Agualusa 

 

Iš tikrųjų knygos fabula chaotiška, kone sudurstyta iš fragmentų, peršokanti laiką ir sukurianti „baltųjų dėmių“ iliuziją. Liudos istorija vėliau pateikia dar daugiau mįslių, tačiau pasakotojas atsako į visus jos psichofizinius ir fobijų padiktuotus sprendimus. Kas toji Liuda? Portugalų kilmės moteris, kurią norima ištrinti dėl kilmės iš Angolos istorijos? Kas tas albinosas šuva? Baltoji dėmė ar balto popieriaus lapas, amnezija, protas, atsisakęs prisiminti tam tikrus dalykus? Daugybė įdomių semantinių perspektyvų, kurie susiveda į vieną ir tą patį žmogiškąjį faktorių: kaip nutinka, kad toji nuožmi atmintis ima ir laikui bėgant pasikeičia? Knygos finale susitikęs tardytojas su savo auka jau kitoje kultūrinėje terpėje, vos nenuduriamas peiliu, tačiau pasirodo, kad peilis netikras, skirtas maginiams triukams. Aplinkiniai ima juoktis, pamiršę, kad anuomet šie vyrai buvo budelis ir auka. Autorius pagaviai paskutinėse scenose perteikia laiko perspektyvas, kurios pakeičia ne tik žmogaus įsitikinimus, bet ir jausmus, vadinasi, ir atmintį. Sakoma, kad su laiku užgyja visos žaizdos, šioje knygoje pyktis, baimė ir įtūžis transformuojasi nuo šalies politikos srovių. Tai tam tikra užmaršties laiko teorija, kuri apima žmonių asmenines traumas bei pačią šalies istoriją.

 

„Kai kurie žmonės paniškai bijo būti pamiršti. Ši liga vadinama atazagorafobija. Tačiau jį kankino priešinga negalia – jis gyveno bijodamas, kad jo niekada nepamirš. Ten, Okavango deltoje, jis trumpam pasijuto pamirštas. Tai buvo jo laimė (p. 119).“

 

J. E. Agualusos kūryba pasižymi paradoksais, vienos tikrosios tiesos nebūvimu. Tai tarsi perspektyvų žaidimas, užsimirštant, kad tai žaidimas. Tai aukštos akrobatinės literatūros kūrinys, persmelktas filosofija, politika, istorija, empatija žmonių kančioms. Autorius sukuria magišką pasakojimą, beveik absurdą – kaip ta moterėlė galėjo išgyventi degindama baldus ir knygas 30 metų ir nemirti badu bei neišprotėti nuo vienatvės? – bet galiausiai suvokiame, kad Liudos kančia ir saviizoliacija tampa susikiršinusios tautos metafora, o šiandien, pandemijos metu, itin keistai rezonuoja su kiekvieno iš mūsų atskirtimi nuo viso pasaulio. Šiame apgaulingai lengvai suskaitomoje truputį sarkastiškoje dėlionėje atsiskleidžia netikėtos perspektyvos, kurios leidžia pajusti gyvenimo absurdiškumą, kurio dažnai neįžvelgiame laikydamiesi vieno „teisingo“ kelio.

 

Jūsų Maištinga Siela