Knyga: Jose Eduardo Agualusa "Bendroji užmaršties teorija"

 Jose Eduardo Agualusa. „Bendroji užmaršties teorija“ – Vilnius: Rara, 2021. – 156 p.

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

„Mačiau, kaip tas medis užaugo. Jis matė, kaip aš pasenau. Mes daug kalbamės (p. 131).“

 

Šie metai literatūriniais kontinentais labai keisti, nes nemažai iki tol buvusių knygų iš Afrikos negalėjai rasti nė su žiburiu, arba jos tiesiog nepasiekdavo manęs kaip skaitytojo. Ar tokia Afrikos literatūra lietuviškai apskritai egzistuoja? Nuo šiemet tikriausiai, kad taip, nes jau nebe pirma šiemet išleista knyga, kuri apžvelgia Afrikoje vykstančius procesus ir nebe pirma, kuri priklauso Booker International ar Booker Prize sąrašams. Angoloje gyvenančio ir portugališkai rašančio Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) nedidukė knyga kiek neįprastu pavadinimu Bendroji užmaršties istorija (portug. Teoria Geral do Esquecimento) 2016 pateko į Booker International trumpąjį sąrašą, tačiau tuokart komisija nusprendė apdovanoti Han Kang romaną Vegetarė. J. E. Agualusos knygą iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Pusantro šimto puslapių trumputėje istorijoje telpa pusę šimto pastarųjų metų Angolos istorija. Dažna Afrikos literatūros ir neretai pasitaikančioje Lotynų Amerikos literatūroje yra kalbėjimas dviem sukryžmintom pasakojimų linijom: išgalvotų personažų nuotykiai ir tam tikros šalies, paprastai rašytojo gimtinės, paprastai tikslus istorinis kontekstais. Ryškiausi tokie rašytojai, sakyčiau, G. G. Marquez ir jo Šimtas metų vienatvės. Šią tendenciją išlaiko ir iš Indijos kilęs rašytojas Salman Rushdie. Tai geras literatūrinis triukas, nes iš esmės skaitytojui atrodo, kad jis mažomis tekstų apimtimis perskaito labai daug t. y. ir literatūros malonumas, ir galimybė suvokti vienokios ar kitokios šalies papročius, istorinius ir politinius procesus. Panašiais literatūriniais rakursais kuria ir J. E. Agualusa, perteikdamas esminius Angolos istorinius įvykius: portugalų valdymo laikotarpio pabaigą, Angolos revoliuciją, socializmą ir kapitalizmo sugrįžimą.

 

Angola 1975 metais po ilgo portugalų (iš dalies baltųjų) karo su sukilėliais nacionalistais atsiskiria nuo Portugalijos. Tais metais, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, neišvengiama kraujo ir keršto. Po išprievartavimo iš namų bijanti išeiti Liuda gyvena su seserimi ir jos vyru, kurie revoliucijos įkarštyje dingsta, o ji lieka viena namuose. Bandydama sustabdyti įsilaužėlius, ji vieną iš jų nušauna ir užkasa savo sode. Vėliau sumūrija įėjimo sieną ir lieka vienui viena su albinosiniu šunimi Šmėkla užsimūrijusi namuose beveik 30 metų, o už langų Angola ir jos sostinė Luanda spėja pakeisti ne vieną valdžios formą... Šalia kuriamos ir kelios revoliucionierių ir opozicijos veikėjų gyvenimo linijos, kurios paradoksaliai keičiasi, keičiantis politinei situacijai.

Jose Eduardo Agualusa 

 

Iš tikrųjų knygos fabula chaotiška, kone sudurstyta iš fragmentų, peršokanti laiką ir sukurianti „baltųjų dėmių“ iliuziją. Liudos istorija vėliau pateikia dar daugiau mįslių, tačiau pasakotojas atsako į visus jos psichofizinius ir fobijų padiktuotus sprendimus. Kas toji Liuda? Portugalų kilmės moteris, kurią norima ištrinti dėl kilmės iš Angolos istorijos? Kas tas albinosas šuva? Baltoji dėmė ar balto popieriaus lapas, amnezija, protas, atsisakęs prisiminti tam tikrus dalykus? Daugybė įdomių semantinių perspektyvų, kurie susiveda į vieną ir tą patį žmogiškąjį faktorių: kaip nutinka, kad toji nuožmi atmintis ima ir laikui bėgant pasikeičia? Knygos finale susitikęs tardytojas su savo auka jau kitoje kultūrinėje terpėje, vos nenuduriamas peiliu, tačiau pasirodo, kad peilis netikras, skirtas maginiams triukams. Aplinkiniai ima juoktis, pamiršę, kad anuomet šie vyrai buvo budelis ir auka. Autorius pagaviai paskutinėse scenose perteikia laiko perspektyvas, kurios pakeičia ne tik žmogaus įsitikinimus, bet ir jausmus, vadinasi, ir atmintį. Sakoma, kad su laiku užgyja visos žaizdos, šioje knygoje pyktis, baimė ir įtūžis transformuojasi nuo šalies politikos srovių. Tai tam tikra užmaršties laiko teorija, kuri apima žmonių asmenines traumas bei pačią šalies istoriją.

 

„Kai kurie žmonės paniškai bijo būti pamiršti. Ši liga vadinama atazagorafobija. Tačiau jį kankino priešinga negalia – jis gyveno bijodamas, kad jo niekada nepamirš. Ten, Okavango deltoje, jis trumpam pasijuto pamirštas. Tai buvo jo laimė (p. 119).“

 

J. E. Agualusos kūryba pasižymi paradoksais, vienos tikrosios tiesos nebūvimu. Tai tarsi perspektyvų žaidimas, užsimirštant, kad tai žaidimas. Tai aukštos akrobatinės literatūros kūrinys, persmelktas filosofija, politika, istorija, empatija žmonių kančioms. Autorius sukuria magišką pasakojimą, beveik absurdą – kaip ta moterėlė galėjo išgyventi degindama baldus ir knygas 30 metų ir nemirti badu bei neišprotėti nuo vienatvės? – bet galiausiai suvokiame, kad Liudos kančia ir saviizoliacija tampa susikiršinusios tautos metafora, o šiandien, pandemijos metu, itin keistai rezonuoja su kiekvieno iš mūsų atskirtimi nuo viso pasaulio. Šiame apgaulingai lengvai suskaitomoje truputį sarkastiškoje dėlionėje atsiskleidžia netikėtos perspektyvos, kurios leidžia pajusti gyvenimo absurdiškumą, kurio dažnai neįžvelgiame laikydamiesi vieno „teisingo“ kelio.

 

Jūsų Maištinga Siela