2025 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

Knyga: Benjamin Alire Sáenz "Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis"

 

Benjamin Alire Saenz. „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 384.


Visą jaunystę ieškojau tavęs, nežinodamas, ko ieškau. V. S. Mervis

Sveiki,

Meksikiečių kilmės amerikiečių rašytojas Benjamin Alire Sáenz (g. 1954) yra tas atvejis, kurio gyvenimo istorija siejasi su šiaip jau daugiau jaunimui skirtu romanu Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis (angl. Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe), kurį į lietuvių kalbą išvertė vertėja Daiva Krištopaitienė, o išleido Alma littera. Rašytojas kilęs iš Naujosios Meksikos, valstijos, priklausančios JAV, tačiau nuo seno čia gyvena daug meksikiečių. Pabaigęs filosofiją, o vėliau ir kūrybinį rašymą, rašytojas kurį laiką gyveno su žmona El Pase mieste, kuris, beje, vaizduojamas ir romane. Po 15 metų trukusios santuokos su teisėja autorius išsiskyrė ir netikėtai plačiai visuomenei pranešė esąs homoseksualus, tad natūralu, kad savo tam tikras patirtis jis integravo į savo kūrinį. Tik 2012 metais jis išleido būtent šį debiutinį savo romaną, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo, matyt, ir šiokio tokio spaudimo, nes visgi autorius po beveik dešimtmečio parašė ir knygos tęsinį Aristotelis ir Dantė neria į pasaulio vandenis, tačiau ši knyga neišversta į lietuvių kalbą ir nemačiau, kad būtų bent kalbos apie tęsinį.

Lietuviškos knygos atgaliniame viršelyje knygą rekomenduojama skaityti nuo šešiolikos metų. Nežinau, kaip literatūroje veikia Lietuvoje įvestas nesąmoningas vaikų ir paauglių apsaugos įstatymas nuo tariamai žalingos homoseksualios teminės sklaidos įstatymas, tačiau džiugu, jog jis gražiai apeinamas, nes knygų kasmet vis pasirodo daugiau ir daugiau. Tiesa, Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis nėra vien tik apie LGBTQ+ meilės istoriją, veikiau tai tėra tik viena iš sudėtingų tapatybės ir draugystės išbandymo sudedamųjų istorijos klodų, kurių, deja, savo paauglystėje nei ankstyvojoje, nei vėlyvojoje neturėjau galimybės skaityti. Tiesą sakant, pavydžiu mūsų paaugliams ir jų tėvams, kad jie turi tokią įvairią literatūrą, kuri ir gydo, ir guodžia, ir leidžia patirti tekstiniu meniniu būdu pasaulio įvairovės pripažinimą, nes dar prieš 20 metų tokios literatūros niekas nevertė, net manėme, kad jos nėra, nes ji pogrindžio literatūra, net gėdinga ją rašyti, versti ir skelbti viešai.

Romanas skirtas ne vien paaugliams, ne vien tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus tarpsnio skaitytojams. Knyga universali, nors istorijos centre vaizduojamas El Paso miesto šešiolikmetis Aristotelis, vadinamas Ariu, kurio brolis sėdi nežinia, kuriame kalėjime, tėvai apie jį nekalba, o tėvas išvis užsisklendęs po karo Vietname ir nenori apie tai kalbėti, todėl Ario ir tėvo santykiai komplikuoti, nes šalti ir tolimi. Aristotelis tipinio meksikietiško gymio amerikietis, gyvenantis meksikietiškame mieste, tačiau dėl savo uždaro ir ūmaus būdo neturi draugų, tačiau reikalui esant gali bet kada paleisti kumščius į darbą. Lemtingą vasarą jis netikėtai susipažįsta su Dante baseine, kuris bendrauja kiek kitaip nei likę jo bendraamžiai. Be to, Dantė labiau amerikietis pagal išvaizdą, švelnus ir iš savo išsilavinusių tėvų paveldėjo mąslų ir filosofišką požiūrį į pasaulį, tad jis pradeda mokyti Aristotelį plaukimo, bet vasara paaugliams tampa rimtu išbandymu, įvyksta keletą tragedijų, kurios tik dar labiau sutvirtina dviejų draugų prieraišumą.

Akivaizdu, kad Aristotelis pradeda jausti šiltesnius jausmus Dantei, tačiau, kaip jau įprasta, suveikia atmetimo reakcija. Istorija vaizduoja 1987-uosius (kai pradeda siautėti AIDS ir homoseksualai kaip niekad viešai demonizuojami tikinčiųjų ir respublikonų kraštutinių, nors knygoje ši problema neryškinama), dar ne tokius liberalius laikus, kokie yra šiandien, tad visuomenėje susiformavęs požiūris į vienos lyties santykius smarkiai veikia Ario savivertę ir tapatybės neigimo-priėmimo procesus. Galiausiai dalį laiko Aristotelis skiria susivokimui, bendrauja su Dante laiškais, prisijaukina atrastą šunį Legsę, pamažu išmoksta vairuoti tėvo nupirktą pikapą ir, atrodo, kad gyvenimas tęsiasi, kol kitą vasarą nepasirodo vėl tas pats Dantė, kur kas atviresnis ir pasiryžęs savo tėvams atskleisti tai, kas jis toks...

„Greičiausiai pasikalbėsiu tik su tėčiu. Jau repetuoju kalbą. Ji prasidės maždaug taip: privalau tau kai ką pasakyti. Man patinka berniukai. Neimk manęs nekęsti. Prašau, neimk manęs nekęsti. Juk t, tėti, irgi vaikinas.“ Kalba iki galo dar neparengta. Dar reikia prie jos padirbėti. Dabar ji kažkokia vargana. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad mane laikytų vargšu. Tai, kad žaidžiu kitoje komandoje, nereiškia, jog esu apgailėtinas žmogus, maldaujantis meilės. Mano savigarba tikrai nėra tokia žema (p. 246).“



Benjamin Alire Sáenz

Kol Aristotelis dirba su savo jausmais ir prieštaringai juos slepia po stereotipais, tačiau laikosi Dantės draugystės, tuo pat metu Dantė jau dirba su tuo, kaip jo homoseksualumą priims tėvai. Visgi abiem veikėjams itin svarbus priėmimo šeimoje aspektas, kuris garantuoja orumą, tad su viso kito pasaulio prieštaravimais ir priešiškumu, turint tėvų palaikymą, galima anksčiau ar vėliau susidoroti, nes nesi vienas pasaulyje. Žinote, knyga apie 1987-uosius, man regis, autorius rašydamas iš brandžios savo perspektyvos šiek tiek koreguoja tam tikrus kriterijus, idealizuoja komplikuotus sūnų ir tėvų santykius. Knygos pabaigoje Ariui susivokti padeda ne kokios nors muštynės, o motinai įdėjus į rankas šalto alaus ir pasikalbėjus apie tėvų plika akimi matomus jo draugystės su Dantės požymius. Kitaip sakant, tėvai nudirba kalbėdamiesi sunkųjį Aristotelio darbą, kai tuo tarpu tikrovėje dažniausiai tėvai nėra linkę priimti savo homoseksualių vaikų tapatybės dalies ir tai visam gyvenimui komplikuoja jųjų santykius. Knyga, sakyčiau, apie geresnę tikrovę ir variantą, galbūt pats autorius kažkada norėjo, kad taip jam būtų nutikę 1987-aisiais, tad kaip romanas ši knyga iš tikrųjų turi romantinio polėkio, šiokios tokios užuovėjos ir paguodos skaitantiems homoseksualų tėvams ar patiems homoseksualams, lengviau kitiems empatiškai suvokti gėjų ir lesbiečių santykius, kurie pagrįsti dažniausiai tais pačiais draugystės, pasiaukojimo, pagarbos, orumo ir t. t. kriterijais kaip ir heteroseksualių porų.

Kaip Aristotelis sprendžia savęs priėmimo problemas? Ogi slėpdamas nuo savęs mintis, užsiimdamas tuo, kad liktų mažiau laiko mintims ir savianalizei. „Man patinka turėti pinigų ir neturėti per daug laiko savęs gailėti (p. 211).“ Jis kilnoja svarmenis, bėgioja su Legse, skaito knygas, bando santykius su merginomis, tačiau mintys vis sukasi apie Dantę.

Kita vertus, kitas romano sluoksnis apie Aristotelio šeimos tragediją, susijusią su brolio įkalinimu, slegia Arį visą knygos pasakojimą. Jam instinktyviai reikia išsiaiškinti brolio bylą, tačiau ne bet kokiu būdu, o atsivėrimu, t. y., kad užsisklendę ir ignoruojantys tėvai patys prabiltų ir nuimtų, sugriautų tą atsivėrusią tylos ir tuštumos atitvarą. Visoje šioje istorijoje aidi ir politinė JAV šalies problema: ką reiškia būti etniniu meksikiečiu JAV-ose, kai tavo odos spalva daug tamsesnė už įprasto meksikiečio? Būti ir gyventi kaip žmogus invazinėje kultūroje, kurioje jautiesi antrarūšis kaip, beje, ir homoseksualas heteronormatyvioje visuomenėje.

Visgi knyga nepaprastai skaidri. Žinau, kad yra sukurtas pagal jį ir kino filmas (rež. Aitch Alberto, 2022). Romanas puikiai ir greitai skaitosi, nes jame mažai aprašymo, daug dialogų ir pokalbių, kuriuose autorius gana literatūriškai konstruoja humorą. Man knyga pasirodė kinematografiška, lyg kokie kino ar serialo apmatai, kurie slyste slysta skaitytojui, tad knyga, nors ir apie sudėtingus jaunuolių pasaulius, paslaptis, kurie glūdi ne žvaigždėse, o jų pačių jausmų suvokime ir priėmime, tačiau primena populiariojo pop romano stilistiką, kur dinamika ir veiksmai schematiškai nuspėjami ir tikslingai bei tvarkingai apibrėžti. Nepaisant to, labai smagiai praleidau laiką skaitydamas, buvau įtrauktas, susitapatinęs ir vėlei mėgavausi populiariąja literatūra, tad patį kūrinį vertinu palankiai, nors, mano akims, ji gal reikalingesnė buvo prieš 20 metų, tačiau šiandien galima kompensuoti ir šitaip: skaityti be jokio amžiaus cenzūravimo ir išankstinių žanrinių ar teminių nusistatymų.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą