Sveiki,
Nesu didelis romantinių
filmų gerbėjas, tačiau retsykiais pasižiūriu kokios įdomesnės koncepcijos ir lieku
neretai visai patenkintas šiuo žanru. Šįkart pasirinkau belgų režisieriaus Anthony Schatteman filmą „Jaunosios
širdys“ (angl. Young Hearts) (2024) dar ir dėl to, kad filmas
vaizduoja paauglių draugystės ir tapatumo klausimus. Tema kine tikrai nėra
nauja, nors kalbėti apie homoseksulių paauglių meilę kine nėra taip jau ir
dažna. Kiek menu iš tų geresnių filmo atvejų, verta pažiūrėti japonų „Monstras“
(2023) ir kito belgo filmą „Arti“ (2022). Labai dažnai susidaro supratimas, kad
dažnas lietuvis mano, jog šie filmai išskirtinai skirti arba LGBTQ+ žmonėms,
arba tiesiog yra tariamai brukamos propagandos dalis. Supraskite, kitų
seksualinės tapatybės yra propaganda, o heteroseksulių paauglių vaizdavimas
kine – tai jau tikrai ne. Visgi tokie filmai, sakyčiau, yra universalūs, juos
puikiai gali žiūrėti ir visiškai jokio sąlyčio su LGBTQ+ bendruomene neturintys
žiūrovai, tačiau neatimsi vieno – filmas „Jaunosios širdys“ labiau emociškai
paveiks homoseksualius asmenis ir jų tėvus, kurie ieško atsakymų į tam tikrus
klausimus, kurie nori nepolitizuotų ir problemiškai „neišdrožtų“ aštrių susipriešinusių
pozicijų, o veikiau emocinio spektro, kuris nuramintų ir leistų suvokti, kad
pasaulis gražus savo įvairove ir kad mūsų vaikams, kad ir kokie jie būtų,
viskas bus gerai.
Iš filmo daug
nesitikėjau, juk jis romantinis, vadinasi, apie meilę ir tapatybės klausimus. Keturiolikmetis
paauglys Elijas vieną dieną ima draugauti su savo kaimynu Aleksandru,
atsikėlusiu iš Briuselio. Aleksandras miestietis, jis priima savo seksualumą,
nes suvokia, kad pasaulis neturi ir neprivalo jam pritarti, o Elijas, augęs
provincijoje, nė karto nėra matęs homoseksualios poros, tad jam gėda, jog jis
kitoks ir jaučia Aleksandrui šiltus jausmus. Užsimezgusi slapta draugystė su
slaptais pasimatymais Elijui tampa tikru savęs išbandymu. Kaip į jo santykius
reaguos tėvai ir draugai?
Filmas išties
paprastutis. Man kur kas labiau patiko dramatiškesnis ir daugiau juslingumo turintis
„Arti“, tačiau „Jaunosios širdys“ pakylėjo filmą į pozityvų gijimą ir priėmimą.
Kai savęs negali priimti, nes galvoji, kad visiems po priėmimo tapsi priešu ir
būsi atstumtas, visgi imi konfrontuoti su sociumu, įskaitant santykius su
šeima. Elijas pats sau tampa budeliu, didžiausiu teisėju, atriboja nuo visų ir
dar ugdo agresyvumą kaip savigynos mechanizmą. Visgi filmo istorija nuveda ne į
lemtingą konfrontaciją, o į susitaikymą ir priėmimą. Tėvai besąlygiškai priima
Elijaus homoseksualumą, tą, atrodo, iš dalies padaro ir klasės draugai, todėl
filmo tonas, nepaisant ilgo susivokimo proceso, visgi atveria žiūrovui
jausmingą pamoką – reikia priimti ir palaikyti visus. Deja, Lietuvoje dažnu
atveju turime priešingus atvejus, tad filmas iš esmės, mano akimis, meluoja,
nes jis geresnis už mūsų tikrovę. Mes tik norėtume, kad pasaulis mums liudytų
apie mūsų priėmimą ir laimę, bet dažniausiai iš aplinkos dėl skirtybių tokie
žmonės yra diskriminuojami, jiems lipdomos etiketės ir tai labai žiauru, ypač
paauglių pasaulyje. Bet yra gera žinia, kad tokie filmai mums liudija mūsų
geresnį potencialą, kad ugdydami elementarią empatiją kartu su tokiais filmais
galime sukurti tolerantišką visuomenę, kuri vis labiau ir atsakingiau rinktų
žodžius kam nors įvardyti. Filmas jautrus, emocingas, didaktinio pobūdžio,
tačiau su šiokia tokia europietiško kino sugestija ir tonu eilinį sykį
paliudija paprastutes, bet mūsų tikrovėje sunkiai įkandamas tiesas. Patiko
labiau, nei tikėjausi.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 8.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą