Ana Paula Maia.
„Apie gyvulius ir žmones“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 136.
Sveiki, skaitytojai!
Literatūroje kaip ir gyvenime žmonės su siaubu žvelgia
į gyvūnų kankinimus ir jų žudymą. Šią literatūrinę tendenciją į lietuvių
literatūrą atnešė ir ją įgalino realistiškojo Jono Biliūno novelistika. Kalbu
apie jo Kliudžiau ir Brisiaus galą, kuriuos skaitydami bent jau
anksčiau dar mokykloje braukėme karštas ašaras. Apie kankinamus gyvulius
prirašyta daug knygų, toji literatūra vienareikšmiškai kelia atviras diskusijas
tarp to, ką dedame į burną ir to, su kokiu pasipiktinimu ir atgrasumu vertiname
skerdyklų kasdienybę, kuri konvejeriniu būdu sukasi kasdien, kad patenkintų
mūsų maisto racioną. Juk darbas skerdykloje irgi žudymas, todėl ir kankinimas?
Apie tai, galima sakyti, rašo ir brazilų prozininkė Ana Paula Maia (g. 1977)
savo trumpame romane Apie gyvulius ir žmones (prot. De gados e
homens), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido
leidykla Rara.
Skaitydamas Apie gyvulius ir žmones aiškiai
įsivaizdavau, kaip šis romanas įtaigiai galėtų būti ekranizuotas. Neilgi ir
taupūs skyreliai, sukurti kaip mizanscenos, prašyte prašosi perteikiami
kameros. Nieko nuostabaus, kad rašytoja kuria purvinąjį realizmą,
sutelkdama dėmesį į išgalvotą Brazilijos provincijos skerdyklą, kuri priklauso
ponui Milui. Pas pastarąjį dirba šios pagrindinės istorijos veikėjas Edgaras
Vilsonas, kuris tiksliu kūjo smūgiu nužudo galvijus. Romane jo pareigos
vadinamos apsvaigintojo darbu, nors iš esmės tai yra gyvulio nužudymo
pirmoji stadija, po to karvės, veršiukai ir jaučiai keliauja į kraujo nuleidimo
ir pjaustymo cechus.
Veiksmo nėra kažin kiek daug, autorė renkasi
atskleisti skerdyklos subtilybes iš Edgaro perspektyvos ir filosofijos,
pastarasis atskleidžiamas kaip koks gyvulių šamanas ir psichologas. Edgarui
itin svarbu, kad gyvuliai nekentėtų, jeigu kas tiksliai nepataikytų į
tarpuragį, o taip nutinka aštuoniolikmečiu Bronkui provokatoriui, kuriam labai
patinka, kai gyvuliai kamuojasi. Deja, Edgaras nedovanoja šio barbariško
elgesio ir ryžtasi įvykdyti keršto akciją, kuri iš esmės tampa romano trilerio
ašimi. Visgi įdomu ir kiek keista, kad rašytoja šio trilerio neaštrina: dingsta
skerdyklos darbuotojas, atrodo, turėtų būti sukviestos visos pajėgos, tačiau
gyvenimas, netgi savininkui sužinojus apie įvykį, teka sava vaga. Galbūt tai braziliškas
juodadarbių tikrovės atspindys: iš esmės žmonės nelinkę kapstytis po nusikaltimus,
tad leidžia viskam kuo greičiau pamiršti ir gyventi toliau. Tą socialinį
nesaugumą ir žmonių apleidimą gerai iliustruoja romane pavaizduotos moterys su
vaikais, kurie iš bado prašosi kritusių skerdyklos galvijų mėsos, o pastaroji nebėra
tinkama maistui.
Apskritai skerdykloje dirba visokio gyvenimo matę
vyrai. Suomijoje elnius skerdęs vyras, hibridinis baltosios rasės ir indėnų
palikuonis, senukas ir, žinoma, pats Edgaras, nešęs muilą iš kasyklos šachtų,
kurių paniškai bijo dėl ten įvykusių nelaimių, todėl mieliau renkasi kūju
daužyti karves. Visgi Edgaras turi savitą filosofiją, jis nėra linkęs
kvestionuoti savo elgsenos, veikiau pateisina, jog kažkas turi atlikti šį
žudymo ritualą ir geriausia, kad tai būtų toks humaniškas kaip jis pats. Iš
tikrųjų jis skerdykloje save suvokia kaip kunigą, kuris duoda galvijams
paskutinį patepimą, brėžia baltus kryžius gyvulių kaktose, žiūri į jų juodas
akis, tačiau nieko negali įžvelgti. Kita vertus, jis perpranta tų gyvulių
elgseną, stebi, kada galvijai pasisukę į šiaurę, o kada į vakarus, suvokia jų
paniką ir moka tą baimę apmalšinti, deja, kiti aplinkiniai to nesupranta.
Apskritai Edgaras tampa tokiu prieštaringu veikėju, kuris yra įtikėjęs savo
misija, tačiau jo tikslūs veiksmai ir įsitikinimai kelia šiurpą, jog tariamas
sakralumas eina išvien su brutaliu žudymu.
„Kartu su kolegomis jie maloniai nustebę
suvalgo visą dėžę. Mėsainiai tokie apvalūs, su prieskoniais, net neatrodo, kad
tai kada nors galėjo būti jautis. Neįmanoma įsivaizduoti, koks nežabotas
siaubas slypi už tokio puikaus ir subtilaus skonio (p. 21).“
Rašytoja Ana Paula Maia preciziškai tiksli ir taupi,
rašo trumpais sakiniais, neapsunkindama stiliaus, atsisakydama sentimentalumo.
Stilius praktiškas ir ritmingas, tinkantis perteikti elementarius ir
primityvius skerdyklos žudymo ir skerdimo procesus. Romane yra ir mistinių
dalykų, kai karvės ima elgtis keistai, viena iš jų netgi nusižudo, nors
skerdyklos prižiūrėtojui atrodo, jog tai kažkoks gyvūnas ar plėšrūnas baugina
galvijus. Vienas įdomiausių ir mistiškiausių romano motyvų – masinis galvijų
elgesio pasikeitimas. Karvės pradeda elgtis nepaaiškinamai: jos nebeina į
gardus, puola į paniką arba, priešingai, sustingsta katatoniškoje būsenoje. Kai
kurie gyvūnai pasirenka tai, ką galima pavadinti tik savižudybe – jie šoka į
upę ir nuskęsta. Šis elgesys rodo, kad gyvūnai pajuto sistemos gedimą. Tai nėra
tik instinktyvi baimė; tai kolektyvinis protestas arba nuojauta, kad pasaulyje
kažkas nebegrįžtamai sugedo. Tai sufleruoja, kad galvijai turi tam tikrą bendrą
sielą arba intuityvų ryšį, kurio žmonės, apakinti savo pramoninio pragmatizmo,
nebeturi. Primena aliuziją į Orwello Gyvulių ūkį, kada gyvuliai
neapsikentę sąlygų sukilo prieš savo šeimininkus.
Labai nustebino scena, kai į skerdyklą atkeliauja
išsekusios karvės iš Libano. Scena politizuota, nes šiek tiek perteikia žydiškų
ir musulmoniškų karvių susimaišymą, kurias bando pagal elgesį atskirti ir
pažymėti pats Edgaras. Žydų ir musulmonų karvės romane simbolizuoja sakralią
mirtį, kuri supriešinama su pramonine mirtimi. Tai dar vienas būdas, kuriuo Ana
Paula Maia klausia: kas daro mus žmonėmis – mūsų gebėjimas užjausti, ar mūsų
sukurti ritualai, kurie pateisina kraujo liejimą? „Visi jie – žudikai, tik
skirtingų rūšių, atliekantys savo vaidmenį prie skerdimo konvejerio (p. 44).“
Romane yra ne viena nuoroda į Biblijos Senojo
Testamento pasakojimus, bet vienas ryškiausių – potvynio motyvas, žadantis
apokalipsines nuojautas ir pono Milo skerdyklos klestėjimo pabaigą. Tai
simboliška, nes siaučiant stichijai aptinkamos savižudės karvės, Edgaras vos
nepaskęsta. Apokaliptinės nuotaikos būtinos nuplauti sūrų galvijų kraują,
sugriauti sistemą, pasaulio neteisybę. Tai visai suprantama, nes visas romanas
kritikuoja mūsų civilizacijos laimėjimus ir pasididžiavimo fasadą. Mes sukūrėme
vakcinas, skrendame į kosmosą, turime dirbtinį intelektą, tačiau už viso to slypi
kitų gyvybės formų išnaudojimas mūsų reikmėms. Mes esame abejingi žudymui, nes
fotografuodami ir dėdami skaniausius patiekalus į socialinius tinklus nenorime
žinoti, iš kur visa tai atkeliavo. Romano žinia yra negailestinga: pasaulyje,
kuriame gyvybė traktuojama kaip produktas, mes visi esame tik jautis,
laukiantis savo smūgio į kaktą. Ana Paula Maia ne moralizuoja, o tiesiog
konstatuoja faktą – mes nebeturime teisės vadintis aukštesnėmis būtybėmis,
kol mūsų egzistencija yra pagrįsta sisteminiu, pramoniniu žudymu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą