Sveiki!
„Visi mes esame įstrigę savo kūnuose,
vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške,
kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie
geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai
asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos
krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios
smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename. <...> Štai ką
vienas kūnas gali padaryti kito labui: skelbti laisvę, kuria galima dalytis,
kuri smelkiasi po oda. Laisvė – tai ne išsivadavimas nuo praeities naštos.
Laisvė reiškia, jog ir toliau gyvename, einame į ateitį, visą laiką svajodami.“
Olivia Laing
Pastarosiomis dienomis buvau apkerėtos O. Laing knygos
„Kūnas ir laisvė“, tad norisi kuo plačiau skleisti ten esančias istorijas ir
įkvepiančias idėjas, tad dalijuosi šia pamatine jos knygos citata.
Kas nežino, tai priminsiu, kad Olivia Laing yra garsi
britų rašytoja, kultūros kritikė ir eseistė, žinoma dėl savo unikalaus gebėjimo
supinti asmeninę patirtį, meno istoriją ir politinę analizę. Jos kūryba dažnai
sukasi apie vienatvę, kūniškumą ir žmogaus troškimą rasti ryšį su aplinka bei
savimi. Pateikta citata yra paimta iš jos 2021 metais išleistos knygos „Kūnas
ir laisvė“ (orig. Everybody: A Book about Freedom), kurioje autorė, remdamasi
psichoterapeuto Wilhelmo Reicho idėjomis ir kitų garsių asmenybių
biografijomis, tyrinėja kūną kaip pagrindinį laisvės ir priespaudos mūšio
lauką.
Šiose eilutėse Laing aiškina, kad mūsų fizinis
egzistavimas nėra tik biologinis faktas, bet ir sudėtingas socialinis
konstruktas. Ji pabrėžia, kad kūnas tampa „įstrigęs“ idėjų sankirtoje, nes
visuomenė į jį projektuoja išankstinius lūkesčius, stereotipus ir bausmes,
priklausomai nuo rasės, lyties ar kitų savybių. Autorė teigia, kad mes niekada
nesame vien tik „mes patys“ – mes esame priversti atstovauti tam tikrus tipus,
kuriems sistema leidžia arba draudžia veikti, todėl kova už laisvę visada
prasideda nuo santykio su savo ir kito kūnu.
Lietuvių skaitytojui ši citata ir visa knygos
filosofija yra itin aktuali dėl mūsų istorinės atminties ir trauminių patirčių.
Okupacijų, trėmimų ir totalitarinio režimo metais lietuvių kūnai buvo
tiesiogiai kontroliuojami, rūšiuojami ir baudžiami, todėl Laing mintis apie
kūną kaip reprezentatyvų tipą atliepia kolektyvinę patirtį, kai asmens gyvybė
priklausė nuo to, kokiai kategorijai jį priskyrė sistema. Tai primena, kad
laisvė nėra vien abstrakti politinė sąvoka, bet fizinis saugumo ir orumo
jausmas, kurio siekis mūsų kultūroje išlieka gajus iki šiol.
Galiausiai Laing siūlo viltingą laisvės apibrėžimą,
kuris peržengia traumų naštą: laisvė nėra praeities ištrynimas, o drąsa judėti
į ateitį neprarandant gebėjimo svajoti. Ji pabrėžia solidarumą – idėją, kad
vienas kūnas gali padėti kitam „skelbti laisvę, kuria galima dalytis“. Ši
mintis šiandienos kontekste moko mus empatijos ir supratimo, kad bendra laisvė
prasideda nuo pagarbos kiekvieno žmogaus kūniškam integralumui ir bendro
ateities kūrimo, net jei praeities randai niekur nedingsta.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą