Sveiki, teatro žmonės ir
skaitytojai!
Po man patikusio režisierės
Gabrielės Tuminaitės pastatyto spektaklio „Marti“ suskubau pažiūrėti
progai pasitaikius jos kito pastatyto spektaklio pagal Juozo Tumo-Vaižganto
apysaką „Dėdės ir dėdienės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.
Priešingai nei anuomet „Marti“, „Dėdės ir dėdienės“ spektakliui likau gana
atsainus. Tiesą sakant, statyti lietuvių rašytojų klasikų kūrinius – nuostabi idėja.
Spektakliai jau skaičiuoja dešimtmečius, juos gali pasižiūrėti naujosios kartos
ir palyginti su kūriniais, kuriuos paprastai mokiniai skaito būdami
mokykliniame suole. Teko ir man skaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, tad ir
medžiagą įsivaizdavau kiek kitaip, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip Tuminaitė
visa tai perteiks teatro scenoje.
Spektaklis pasižymi
jautrumu be įspūdingų teatrinių triukų. Pasakotojas (aktorius Arvydas Dapšys) kurį
laiką mums pasakoja Lietuvos kaimo provincijos gyvenimo istoriją, gurkšnoja
vandenį ir vyną, sudeda išties jautriai parašytus Vaižganto apysakos akcentus. Svarbiausi
klasikiniai dalykai – žmonių likimai ir jaunystė, kurie perauga į netikėtus lemtingus
sprendimus, padiktuotus tiek tradicinių lietuvių kultūros niuansų, tiek
instinktyvių jaunų žmonių pasiryžimu arba nepasiryžimu kurti asmeninę laimę,
nepaisant nei aplinkos, nei socialinės nelygybės. Priešingai nei Žemaitė,
Vaižgantui kūrinyje svarbūs humaniškoji didaktika, gerojo lietuvio tautinė
tapatybė. Kas yra lietuvis? Kiekvienas tikriausiai tiek šiandien, tiek anuomet
(Vaižganto laikais, kai 1920-1921 metais rašė šį kūrinį) lietuvio tautinį
charakterį apibūdintų savaip, bet dažnai akcentuotume lietuvio darbštumo
aspektą. Darbo liaudis „padaro“ darbo žmogų, o darbas žmogų puošia – iš čia
ateina šviesieji tautiniai darbo klasės folkloriniai motyvai, formuojami ne tik
Vaižganto šioje apysakoje, bet ir epopėjoje „Pragiedruliai“ (jau vien ko vertas
vaizdelis, kai Napalys darbus dirba).
Dėmesio centre – darbštuolė
ir puiki grybautoja Severiutė (aktorė Agnė Šataitė) ir Mykoliukas (mano matytame
sąstate vaidino aktorius Vainius Sodeika), kurie nuo mažens augę greta pagaliau
suvokia, kad yra pasikeitę, pradeda vienas kitą traukti ir, atrodo, kad Severijai
Mykoliukas skirtasis, tačiau ją į žmonas paima kur kas vyresnis Geišė Rapolas,
o Mykoliukas nesipriešina lemčiai, priešingai – paskutinįkart sugroja per savo
mylimosios Severiutės vestuves kaip smuikininkas. Iš tikrųjų spektaklis
ganėtinai kitoks, akcentai sudėti kitokie ir tai, matyt, tikslingas režisierės
sumanymas vaizduoti ne kaimo pastumdėlį, negalintį galia ir protu prilygti
Geišei, o vaizduoti kaip pačių veikėjų apsisprendimą eiti savo kitokiu keliu. Visai
kaip Šekspyro dramoje „Romeo ir Džuljeta“, kurioje paaugliai pasipriešina tiek
Kapulečiams, tiek Motekiams, jų patriarchams ir nusprendžia iš meilės kurti
savo gyvenimą pabėgę pas Merkucijų. Atrodo, kad Severiutė ir Mykoliukas turi
visas galimybes priešintis ir jie tikrai vienas kitam sutverti, tačiau nutinka panašiai
kaip pas Žemaitę: mergina paklūsta stipresniojo vyro valiai ir išteka už
turtingesnio ir „saugesnio varianto“.
Man visada Vaižganto „Dėdės
ir dėdienės“ kūrinys būdavo ir apie vyriškumo sampratą, pagrįstą patirtimi,
gudrumu, valia ir stereotipais. Būtent spektaklyje man pristigo Mykoliukui
skirtos dramaturgijos akcentavimo. Kas gi yra tas Mykoliukas, jeigu ne tarp
visų užaugęs vyras, kurį visi laiko ne vyru, o pasiuntinuku, lyg būtų koksai už
mergą ūkyje? Jo nesipriešinimas ir vidinė šviesa, kuri padeda
nesudramatinti nelaimingos meilės, leidžia jam mylėti Severiutę, tapusią jo
dėdiene, ir išsaugoti gėrį. Vaižgantas, žinoma, idealizuoja ir kaip daugelyje
savo kūrinių jis besąlygiškai tiki žmogaus prigimtine galia būti ir gyventi
dorai vien iš dvasios peno ir svajonių, kurios nesuluošina, o šaltomis ir
jautriomis akimirkomis pripildo žmogaus sielą taurumu, kuri tampa Mykoliuko
laisvės kaina („kada noriu, tada dirbu, kada nenoriu, nedirbu“). Tai gana
netipiška, bet, matyt, toks Mykoliuko charakteris buvo kurtas iš asmeninių Vaižganto
patirčių, t. y. kad galima mylėti platoniškai ir nesikankinti. Režisierė
renkasi kitokį kelią, ji atsisako vaižgantiško nuolankumo idealizavimo, vietoj
to pabrėžia vidinį maištą ir tragišką žmogaus pastangą išlikti savimi
pasaulyje, kuriame jausmams tiesiog nėra vietos. Tą labiausiai, sakyčiau,
perteikė spektaklio pabaigoje aktorė Agnė Šataitė. Ji, beje, už šį vaidmenį
pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
Visgi man patinka tų senų
klasikinių kūrinių sugrąžinimas į sceną, esu senosios, jau galima sakyti
nunykusios kaimiškosios kultūros mėgėjas. Tikriausiai esu šiek tiek
senamadiškas, nes man gražu, kaip Tuminaitė stengiasi tuose XX a. pirmosios
pusės kūriniuose atrasti nepakitusias jungtis su mūsų socialine tikrove, ta
pastanga neleidžia nugrimzti į klojimo teatro išraiškas ir plokščias potekstes.
Nuo iliustratyvių knygos veikėjų scenoje režisierė „užaugina“ veikėjus į gyvus
ir dramatiškus. Panašiai, kaip sakė literatūrologas Ragimantas Tamošaitis: „Nepaprastai
gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su
primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis
išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais.
Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja,
įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto
vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“
Gal tai ir nebuvo pats
geriausias ir įsimintiniausias spektaklis matytas šį sezoną, iš jo išėjau šiek
tiek sumišęs, nes didžioji spektaklio dalis buvo gana statiška, primenanti
teatralizuotą aktorių skaitymą su iliustratyviais pasibėgiojimais po sceną, kol
režisierė veikėjams leidžia pamažu įgauti formą, struktūrą, charakterį – gal tai
ir teisingas kelias, einant per Vaižganto kūrybinių dirbtuvių techniką (ar tai
teisingiausias teatro scenoje?), bet būtent pabaigos akordas, Severijos beviltiškas
klyksmas ir Mykoliuko nutilusi skripkelė palieka žiūrovus be žado. Gaila tik
vieno, kad visas emocinis smūgis sutausotas ir paliktas spektaklio pabaigoje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą