Spektaklis "Kai kurios erelių rūšys", režisierius Igoris Reklaitis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, brangieji!

 

„Mes gyvename pasaulyje, kuriame televizorius tapo langu į realybę, bet tas langas yra kreivas veidrodis.“

 

Kažkada buvau įsigijęs bilietą į Klaipėdos dramos spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“, kurį pagal lenkų dramaturgo Domano Nowakowskio pjesę pastatė aktorius ir režisierius Igoris Reklaitis. Deja, anuokart taip ir nepavyko nueiti į spektaklį, tačiau džiaugiuosi tą padaręs po metų, kai tik vėl pasitaikė palankus metas pamatyti.

 

„Kai kurios erelių rūšys“ – 2003 metais parašyta Nowokowskio pjesė, kurioje nagrinėjama televizijos ir žiniasklaidos įtaka šiuolaikiniam žmogui bei manipuliacijos vertybėmis, pateikdamas tai per dviejų skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų veikėjų (Pepės ir Kuku) dialogą. Ką aš pats atsimenu iš 2003 metų? Lietuva ir Lenkija tuo metu po referendumo ruošėsi stoti į Europos Sąjungą, o mūsų televiziją tiesiog masiškai uzurpavo įvairūs realybės šou. Puikiai pamenu, kaip šimtai tūkstančių lietuvių, pirmąkart perėmę vakarietiškos televizijos modelį, stebėjo „Akvariumą“ ir „Barą“, t. y. keliems mėnesiams uždarytus atrinktus kandidatus, kurie žaibiškai tapdavo žinomiausiais žmonėmis, kitaip sakant, tikromis žvaigždėmis. Antroji tų realybės šou bangą pakeitė talentų šou „Kelias į žvaigždes“ bei „Dangus“ sezonai. Manau, kad Lenkijoje viskas vyko labai panašiai, tad autorius, matydamas, kaip jaunas ir naiviai mąstantis žmogus nori išgarsėti, vairuoti puikų automobilį ir būti populiarus, stengėsi visaip patekti į tą „lengvos sėkmės“ traukinį...

 

Galima sakyti, kad Kuku (aktorius Jonas Baranauskas) yra būtent toks, kuris atvykęs iš provincijos bando tapti žvaigžde, manipuliatyviai vakarėlio metu prisijungęs prie buvusio TV žvaigždės (dabar alkoholiko) Pepes (aktorius Igoris Reklaitis). Kuriozas ir komizmas tame, kad Pepe nieko apie Kuku nežino, bet jie kartu atsibunda vienoje lovoje, tad bando susivokti, kas aną naktį įvyko. Prasideda ilgas pagiringas pokalbis, kurio metu toliau tęsiama manipuliacija. Greitai išryškėja Kuku perdėtas naivumas ir Pepe gyvenimiškas apmaudas. Kuku ambicingas ir energija trykštantis vyrukas, kuris iš esmės neįvertina, ką gali televizija padaryti su žmogumi, neįvertina ir intelektualo Pepe liūdesio ir nusivylimo populiarumu ir žinomumu, nes jis vadovaujasi ta nuostata, kad „man taip tikrai nenutiks“.

 

Scenoje vyksta keletas komiškų dalykų. Kol gvildenama, kas naktį iš tikrųjų tarp jų nutiko lovoje, Pepe jam bando kalnais, ereliais ir balionais paaiškinti, kas nutinka, kai gyvenimas nuvilia, kai naivumą ir neišpildytus lūkesčius keičia nusivylimas ir apmaudas. Galimas daiktas, Kuku yra Pepe jaunystės atšvaitas, jis atpažįsta save jame ir jį bando „paprotinti“, tačiau greitai suvokia, kad kiekvienam individui reikia savosios patirties, savo erelio skrydžio, o jo paties gyvenimas jau eina į pabaigą. Scenoje mėtomas brangiausias Pepe daiktas – parašyta pjesė „Kai kurios erelių rūšys“, kuri dar galėtų jį išgelbėti kaip potencialų dramaturgą, įkvėpti naujam kūrybiniam etapui, bet praeities nusivylimai Pepę suformavo kaip kritišką ir racionaliai vertinančią asmenybę, ko visiškai, galima sakyti, neturi bebaimis naivuolis Kuku. Iš tikrųjų šiame pokalbyje išryškėja romantiko ir realisto sandūra, galima įžvelgti ir tam tikrus tėvo ir sūnaus kolizijos modelius.

 

Scenografija iliustruoja 2003-ųjų realybės šou atmosferą. Šviesos ribomis aptvertas kambarys, daug ekranų, kamera iliustruoja, kad veikėjai, kurie lyg ir susitikę buitinėmis sąlygomis imituoja realybės šou, kad vaidinimas tęsiasi ir gyvenime, kad veikia įsitikinimai ir šablonai, jau daug metų nesikeičiantys tiek gyvenime, tiek dramaturgijoje. Galvojau apie tą laikotarpį ir tai, kaip jau pasaulis yra pasikeitęs. Anuomet visi norėjo būti realybės šou žvaigždėmis, nė nesuvokę, kokią kainą tektų sumokėti už žinomumą. Šlovė gali sutraiškyti, nes ji atveria visas duris į pagundas ir nuopuolį. Šiandien mes nebetikime realybė šou, jie daugeliui praėjusio amžiaus atgyvena, nuobodūs, atsikartojantys, pamasinti dirbtinokai sukeltais ir išpūstais skandalais. Mes kraustomės ant influencerių kušečių, kalbamės valandų valandas dalydamiesi savo traumomis ir svajojame apie peržiūras ir kad galbūt mus pakvies kitas žymus influenceris. Bet ar tai ne tas pats turinys, tik kiek pakitusi laikmečio modernesnė forma, kurią vaizduoja „Kai kurių erelių rūšys“ spektaklis?

 

Man patiko aktorių Jono Baranausko ir Igorio Reklaičio duetas, jie abu, būdami skirtingų kartų, perteikia tą kontrastinę kartų sąveiką, iliustruodami egzistencinį nusivylimą komiškais sprendimais, rasdami balansą tarp jautrumo ir absurdo. Baranauskui pavyko perteikti naiviai „užzombinto“ Kuku manierą, kurio kalbėseną, veiksmus ir elgseną suformavo lengvabūdiška nuotykių ir pramogų televizija, o senasis Pepe – taip pat turi „televizinių randų“, jis veteranas, intelektualinis „diktatorius“, kuris žino pavojus, t. y. produktas, kas lieka, kai televizija išnaudojusi asmenybę „išspjauna“ iš savo eterio. Nors pjesė, kaip minėjau, parašyta 2003 m., šiandien ji skamba dar aštriau dėl socialinių tinklų ir melagienų paplitimo. Spektaklis parodo, kad žmogus, praradęs kritinį mąstymą, tampa tik lėle kieno nors kito rankose. Smagus, lengvas, komiškas ir... graudus. Subalansuotas.

 

Maištinga Siela