Palemono mitas: Palemono mito kilmė, reikšmė LDK bajorams, šių dienų interpretacija, Mykolo Lietuvio ir Bychovco kronikos versijos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šį įrašą skiriu istorinėms žinioms praplėsti, sudėlioti tam tikrus žinomus, primirštus ir gal jau visai naujai suskambėjusius dalykus apie Palemono mitą. Tikiuosi, kad bus naudinga.

 

PALEMONO MITAS: KAS JAME PASAKOJAMA IR KODĖL LDK LAIKAIS JIS TURĖJO DIDELĘ REIKŠMĘ?

 

Palemono mitas paprastai laikomas vienu įdomiausių ir reikšmingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriografijos paminklų, suformavęs ankstyvąjį lietuvių savimonės ir valstybingumo pamatą. Ši legenda apie romėnišką lietuvių kilmę pradėjo formuotis XV amžiuje, tačiau galutinį pavidalą įgavo XVI amžiaus pirmoje pusėje, ypač Lietuvos metraščių Platesniajame sąvade, dar žinomame kaip Bychovco kronika. Mitas gimė kaip atsakas į kaimyninių valstybių, ypač Lenkijos, intelektualinį spaudimą, siekiant įrodyti, kad lietuviai nėra „barbarai iš miškų“, o garbingos, antikinės civilizacijos palikuonys, savo kilme nenusileidžiantys Europos monarchams.

 

Pasakojimo šerdis nukelia į I amžių po Kristaus, kai, gelbėdamiesi nuo imperatoriaus Nerono žiaurumo ar pilietinių karų, iš Romos pasitraukė penki šimtai kilmingų šeimų. Jų vedlys buvo legendinis kunigaikštis Palemonas, kuris, pasak metraščių, buvęs imperatoriaus giminaitis. Pabėgėliai laivais perplaukė Viduržemio jūrą, apiplaukė Europą per Atlanto vandenyną, įplaukė į Baltijos jūrą ir galiausiai pasiekė Nemuno žiotis. Keliaudami prieš srovę, jie pasiekė Dubysos upę, kurios vaizdingas krantų kraštovaizdis jiems priminė paliktą tėvynę Italiją, todėl būtent čia nusprendė įsikurti ir pradėti naują gyvenimą.

 

Nuoseklus mito pasakojimas tęsiasi aprašant, kaip Palemonas ir jo palikuonys – sūnūs Barkus, Kūnas ir Spera – pasidalino žemes ir įkūrė pirmąsias gyvenvietes bei pilis. Mitologizuotoje istorijoje teigiama, kad Barkus įkūrė Jurbarką, Kūnas – Kauną, o Spera tapo šiaurinių žemių valdovu. Šis pasakojimas tarnavo kaip genealoginis medis, sujungęs antikinius romėnus su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, tokiais kaip Gediminas ar Algirdas. Taip buvo sukurta nenutrūkstama valdžios legitimumo grandinė, leidžianti LDK elitui kildinti savo teises į žemę ir valdymą ne iš užkariavimų, o iš prigimtinės aristokratijos.

 

LDK laikotarpiu Palemono mitas tapo galingu ideologiniu įrankiu, kuris buvo grindžiamas ne tik metraščių tekstais, bet ir vizualiais simboliais bei vietovardžiais. Seredžiuje esantis piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu, tapo simboliniu šio mito centru, o šalia jo esantis akmuo liaudies sąmonėje buvo siejamas su legendinio valdovo kapaviete ar aukuro vieta. Šie fiziniai objektai peizaže suteikė legendai apčiuopiamumo ir tikroviškumo pojūtį, paversdami mitinę istoriją gyva tautos atmintimi, kurią buvo galima pamatyti ir paliesti.

 

Vienas svarbiausių „įrodymų“, kuriuo rėmėsi ano meto šviesuoliai, buvo kalbinis lietuvių ir lotynų kalbų panašumas. Humanistai, tokie kaip Mykolas Lietuvis, pastebėjo daugybę paralelių tarp kasdienių žodžių: ugnis – ignis, vyras – vir, saulė – sol, mėnuo – mensis. Šis akivaizdus indoeuropietiškas giminingumas anuomet buvo interpretuojamas ne kaip bendros prokalbės rezultatas, bet kaip tiesioginis lotynų kalbos „sugadinimas“ bėgant šimtmečiams. Bajorijai tai buvo galutinis argumentas, kad jų protėviai kalbėjo lotyniškai, o dabartinė lietuvių kalba yra tik pasikeitusi romėnų tarmė.

 

Šio mito reikšmė skirtingiems socialiniams sluoksniams varijavo, tačiau stipriausiai paveikė bajoriją. LDK didikams Palemono kilmė suteikė „mėlyno kraujo“ statusą, leidžiantį lygiuotis į Lenkijos šlėktas, kurios puoselėjo sarmatizmo teoriją. Romėniška kilmė pateisino lietuvių bajorų laisves, jų politines ambicijas ir išskirtinumą valstybėje. Valstiečiams šis mitas pasiekdavo labiau per vietines legendas ir pasakojimus apie senovės karalius, tačiau jis taip pat stiprino bendrą bendruomeniškumo jausmą ir pagarbą senajai tvarkai, siejant valstiečių buitį su didinga, kone dieviška praeitimi.

Palemonas atplaukęs pro Nemuno žiotis dairosi po būsimą Lietuvą.

LDK bajorai lenkams įrodinėja savo vertę ir "mėlynojo kraujo" lygiateisiškumą.

Palemonas su šeimomis dramatiškai palieka Nerono padegtą Romą.

 

Mokslininkų požiūriu, tikimybė, kad Palemono istorija yra tikras istorinis įvykis, yra lygi nuliui. Nėra jokių archeologinių, genetinių ar antikinių rašytinių šaltinių, kurie patvirtintų romėnų kolonijos įsikūrimą prie Dubysos pirmajame mūsų eros amžiuje. Romos imperijos įtaka baltų žemėms apsiribojo tik prekybiniais ryšiais per Gintaro kelią, o ne masine migracija. Istorikai vieningai sutaria, kad šis pasakojimas yra vėlyvųjų viduramžių literatūrinė konstrukcija, sukurta politiniais ir kultūriniais tikslais, siekiant suformuoti tautinį mitą.

 

Nepaisant savo neistoriškumo, Palemono mitas pasakoja tikrą tiesą apie tai, kaip LDK elitas save suvokė ir kokią ateitį projektavo. Tai buvo intelektualinis bandymas įsirašyti į Vakarų civilizacijos kontekstą, atsiribojant nuo Bizantijos įtakos rytų pusėje. Mokslininkai pabrėžia, kad mitas atliko gyvybiškai svarbią funkciją: jis padėjo išsaugoti valstybinį savarankiškumą unijų su Lenkija metu, suteikdamas lietuviams savarankiško, garbingo ir nepriklausomo subjekto pojūtį, kuris vėliau tapo pamatu moderniai tautinei tapatybei formuotis.

 

Šiandien Palemono mitas vertinamas ne kaip istorinė klaida, o kaip genialus kultūrinis kūrinys. Jis rodo, kad LDK intelektualai puikiai išmanė antikinę literatūrą ir sugebėjo ją kūrybiškai pritaikyti savo krašto istorijai kurti. Nors žinome, kad Palemono laivynas niekada neprisišvartavo prie Nemuno krantų, pati idėja apie lietuvių ryšį su Europa ir lotyniškąja kultūra tapo pranašiška. Mitas tapo dvasine realybe, kuri šimtmečius jungė Lietuvą su Vakarų krikščioniškosios civilizacijos vertybėmis.

 

Galiausiai, Palemono istorija primena, kad tautos istoriją kuria ne tik faktai, bet ir pasakojimai, kuriais ji pasirenka tikėti. Nors mokslas dekonstravo legendos detales, jos simbolinė galia išlieka Seredžiaus kalvose ir literatūros puslapiuose. Tai liudijimas apie tautos ambiciją, savigarbą ir norą būti didingos pasaulio istorijos dalimi. Palemonas gali būti išmonė, tačiau jo vardu pavadinta lietuvių savimonė buvo ir išlieka tikra mūsų kultūrinio paveldo jėga.

 

MYKOLO LIETUVIO IR BYCHOVCO KRONIKOS: KAIP VEIKALUOSE PERTEIKIAMAS PALEMONO MITAS?

 

XVI a. viduryje pasirodęs Mykolo Lietuvio (tikėtina, Venclovo Mikalojaičio) traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ yra vienas ankstyviausių tekstų, kuriame romėniška teorija naudojama kaip politinis ginklas. Autorius ne tiesiog pasakojo pasakas, o siekė reformuoti LDK visuomenę. Jis teigė, kad lietuviai, būdami tiesioginiai romėnų palikuonys, turėtų grįžti prie savo „šaknų“ – lotynų kalbos ir romėniškos teisės. Mykolas Lietuvis apgailestavo, kad jo amžininkai pamiršo protėvių kalbą ir pradėjo vartoti „svetimą“ gudų (senąją baltarusių) raštų kalbą. Jo atlikta lyginamoji kalbotyra, nors šiandien moksliškai netiksli, tada atrodė neįveikiamas argumentas: jis sugretino kasdienius lietuviškus žodžius su lotyniškais, taip bandydamas įrodyti, kad lietuvis iš esmės yra tas pats romėnas, tik kiek nuklydęs nuo civilizacijos.

 

Jei Mykolas Lietuvis pateikė teorinį pagrindimą, tai Bychovco kronika (Platesnysis Lietuvos metraščių sąvadas) šią teoriją pavertė epiniu pasakojimu. Tai išsamiausias šaltinis, kuriame Palemono odisėja aprašyta su visomis detalėmis: nuo pabėgimo iš Romos iki konkrečių pilių statybos Lietuvoje. Būtent šiame metraštyje įtvirtinta schema, kaip romėnų giminės (pavyzdžiui, Centaurų ar Rožių herbų turėtojai) pasidalijo Lietuvos žemes. Kronikos autoriai meistriškai supynė realią geografiją (Nemuną, Dubysą, Jurbarką) su fiktyviais asmenimis, sukurdami įspūdį, kad visa LDK teritorinė struktūra yra tiesioginis Romos imperijos tęsinys. Tai nebebuvo tik kilmės istorija, tai buvo valstybingumo deklaracija – įrodymas, kad Lietuvos kunigaikščiai valdo savo žemes ne vėliau nei Vakarų Europos monarchai.

 

Abu šie šaltiniai rodo, kad Palemono mitas nebuvo tik liaudies pasaka – tai buvo aukšto lygio politinė ideologija. LDK elitas puikiai suprato, kad norint išlikti lygiaverčiais partneriais (ar konkurentais) santykiuose su Lenkija ar Šventąja Romos imperija, neužtenka turėti kariuomenę – reikia turėti prestižinę praeitį. Bychovco kronika ir Mykolo Lietuvio darbai šį poreikį užpildė su kaupu, suteikdami lietuvių savivokai aristokratišką, vakarietišką ir itin ambicingą atspalvį.

 

Maištinga Siela