Asmenybė. Susan Sontag: biografija, gyvenimas, knygos, seksualumas

 

Sveiki skaitytojai!

 

Tęsiu įdomių rašytojų ir menininkų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas. Pats pasipildau žinias, o dalydamasis su Jumis, tikiu, kad gal kam taip pat bus naudinga. Šįkart mano dėmesys krypsta į įdomiąją amerikiečių rašytoją ir meno kritikę Susan Sontag (1933-2004), kurios knygos „Apie fotografiją“ (Baltos lankos, 2000), „Ugnikalnio mylėtojas“ (Baltos lankos, 1998) ir „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“ (Lapas, 2024) pasirodė lietuviškai. Apie pačią Sontang susidomėjau skaitydamas lietuviškai išverstą Olivios Laing eseistiką „Kūnas ir laisvė“ (Kitos knygos, 2025).

 

ANKSTYVASIS SUSAN SANTONG GYVENIMAS

 

Susan Sontag (tikrasis vardas Susan Rosenblatt) gimė 1933 metų sausio 16 dieną Niujorke, žydų kilmės šeimoje. Jos vaikystė nebuvo rožinė: tėvas Jackas Rosenblattas vertėsi kailių prekyba Kinijoje ir mirė nuo tuberkuliozės, kai Susan buvo vos penkeri. Motina Mildred, kurią rašytoja vėliau apibūdino kaip emociškai tolimą, alkoholizmu sirgusią „narcisistinę gražuolę“, dvejus metus slėpė vyro mirtį nuo dukters. Galiausiai motina ištekėjo už Nathano Sontago, kurio pavardę Susan perėmė, nors šis niekada oficialiai jos neįvaikino.

 

Ankstyvoji rašytojos paauglystė prabėgo Arizonoje ir Kalifornijoje, kur šeima persikėlė dėl Susan astmos. Mergaitė jautėsi lyg intelektualinė tremtinė tarp bendraamžių: ji lyg apsėsta rijo klasikinę literatūrą, skaitė Kantą, Kafka ir Manną, kol kiti vaikai žaidė kieme. Sontag save vadino „savarankiškai susikonstravusia asmenybe“, kuri knygose ieškojo prieglobsčio nuo tuštumos ir nuobodulio, vyravusio jos namų aplinkoje.

 

Būdama vos 15-os, Sontag baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Berklio universitetą, tačiau ten neužsibuvo – ją viliojo intelektualinis Čikagos universiteto prestižas. Šis laikotarpis jai tapo radikalių permainų laiku. Čikagoje ji jautėsi patekusi į tikrąją savo stichiją, kur idėjos buvo svarbesnės už buitį. Čia ji pradėjo formuoti savo unikalų, bekompromisį mąstymo stilių, kuris vėliau pavertė ją viena įtakingiausių XX a. kritikių.

 

Šokiruojančiu ir neįtikėtinai greitu gyvenimo posūkiu tapo jos santuoka. Būdama 17-os, po vos dešimties dienų pažinties, ji ištekėjo už savo dėstytojo, sociologo Philipo Rieffo. Šis sprendimas aplinkiniams atrodė kaip intelektualinis impulsas ar bandymas pabėgti nuo motinos kontrolės. Sulaukusi 19-os, Susan jau sūpavo sūnų Davidą, tačiau motinystė ir tradicinis žmonos vaidmuo nė akimirkai nesustabdė jos alkio žinioms ir ambicijoms.

 

Studijų metais Sontag išgyveno ir intensyvų vidinį virsmą, susijusį su jos seksualumu. Nors buvo ištekėjusi už vyro, ji patyrė lemtingų ryšių su moterimis, kurie sudrebino jos pasaulėžiūrą. Pirmoji rimta homoseksuali patirtis Berklio laikais su moterimi, vardu Harriet Zwerling, atvėrė Susan akis į jos pačios dualumą. Dienoraščiuose ji rašė apie „išsilaisvinimą iš kūno kalėjimo“, nors viešumoje tuo metu vis dar išlaikė pavyzdingos akademinės žmonos įvaizdį.

 

Persikėlusi į Europą (Oksfordą ir Paryžių) studijuoti, Sontag galutinai suprato, kad santuoka ją dusina. Paryžiuje ji pasinėrė į bohemišką gyvenimą, susipažino su filosofinėmis srovėmis, kinu ir intelektualais, kurie formavo jos estetinį skonį. Tai buvo laikas, kai ji nusprendė nutraukti santykius su Rieffu ir grįžti į Niujorką su sūnumi bei septyniais doleriais kišenėje, pasiryžusi tapti rašytoja, o ne akademiko šešėliu.

 

Grįžusi į Niujorką šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ji tapo ryškia „Niujorko intelektualų“ dalimi. Ji dirbo redakcijose, dėstė religijų istoriją Kolumbijos universitete ir intensyviai rašė. Tuo metu ji buvo žinoma kaip itin griežta, erudicija spinduliuojanti moteris, kuri nebijojo provokuoti ir kvestionuoti nusistovėjusių normų tiek mene, tiek moralėje.

 

Šis intensyvus formavimosi etapas kulminaciją pasiekė 1963 metais, kai buvo išleistas jos debiutinis romanas „Geradaris“ (The Benefactor). Nors knyga sulaukė įvairių vertinimų, ji tapo oficialiu Susan Sontag įžengimu į didžiąją literatūros sceną. Tai buvo pabaiga ilgo kelio nuo vienišos mergaitės Arizonos dykumoje iki moters, kuri netrukus pakeis tai, kaip mes suprantame moderniąją kultūrą ir „kempą“.

 

RAŠYTOJOS IR MENO KRITIKĖS SUSAN SONTAG IŠKILIMAS

 

Išleidusi „Geradarį“, Susan Sontag žaibiškai tapo Niujorko intelektualų ikona, kurios įtaka peržengė literatūros ribas. Ji nebuvo tiesiog rašytoja; ji tapo „intelektualine žvaigžde“ – moterimi, kuri sugebėjo sujungti aukštąją kultūrą su populiariąja, analizuodama viską nuo prancūzų naujosios bangos kino iki mados. Jos pripažinimą sutvirtino 1966 m. pasirodęs esė rinkinys „Prieš interpretaciją“ (lietuviškame variante „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“), kuriame ji metė iššūkį tradiciniam menotyros metodui, teigdama, kad kūrinio pojūtis ir estetika yra svarbesni už jo „reikšmės“ paieškas. Sontag tapo modernumo arbitre, kurios aštrus žvilgsnis ir gebėjimas teoretizuoti apie „kempą“ (angl. Camp) suteikė jai autoritetą, kurio bijojo ir kuriuo žavėjosi visas akademinis pasaulis.

 

Jos asmenybė buvo sudėtingas ir dažnai bauginantis derinys: Sontag pasižymėjo neįtikėtina erudicija, bekompromisiu rimtumu ir kartu didžiuliu narcisizmu. Ji buvo žinoma dėl savo reiklumo tiek sau, tiek kitiems, dažnai palikdama pašnekovus pasijusti intelektualiai menkesniais. Jos charakteris buvo paženklintas nuolatinio alkio naujai patirčiai – ji skaitė tūkstančius knygų, lankėsi visose svarbiausiose premjerose ir jautė pareigą būti visų svarbiausių pasaulio įvykių centre. Sontag buvo moteris, kuri pati save susikūrė kaip prekės ženklą – jos juodi plaukai su žila sruoga tapo intelektualinio autoriteto simboliu, o jos viešas įvaizdis spinduliavo šaltą, bet magnetišką jėgą.

 

Asmeninis Sontag gyvenimas buvo nuolatinė kova tarp poreikio intymumui ir troškimo būti visiškai nepriklausomai. Jos seksualumas nebuvo lengvai įspraudžiamas į rėmus; nors ji turėjo keletą reikšmingų ryšių su vyrais, didžiąją dalį savo gyvenimo ji siejo su moterimis. Tačiau Sontag ilgą laiką vengė viešai deklaruoti savo homoseksualumą, bijodama, kad tai supaprastins jos, kaip mąstytojos, įvaizdį. Jos ilgalaikiai santykiai su menininke Nicole Stephane, choreografe Lucinda Childs ir galiausiai su garsia fotografe Annie Leibovitz buvo kupini intelektualinės stimuliacijos, tačiau taip pat ir įtampos, nes Susan visada pirmenybę teikė savo darbui ir savo ego poreikiams.

 

Santykis su vieninteliu sūnumi Davidu Rieffu buvo viena iš labiausiai komplikuotų jos gyvenimo linijų. Sontag sūnų mylėjo su savotišku savininkiškumu, traktuodama jį labiau kaip intelektualinį partnerį ar bendražygį nei kaip vaiką, kuriam reikia globos. Davidas anksti tapo jos redaktoriumi ir palydovu, o jų ryšys priminė simbiozę, kuri kartu buvo ir maitinanti, ir dusinanti. Jis užaugo tarp knygų ir diskusijų, o vėliau savo memuaruose aprašė motiną kaip žmogų, kuriam gyvenimas buvo tekstas, o realūs jausmai dažnai likdavo antroje vietoje po didžiųjų idėjų. Šeiminis gyvenimas Sontag supratimu neegzistavo – ji nekūrė namų jaukumo, jos namai buvo jos biblioteka ir viešbučiai kelionėse po pasaulį.

 

Vienas ryškiausių ir kartu šokiruojančių Sontag gyvenimo puslapių prasidėjo 1975 metais, kai jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos krūties vėžys. Gydytojai prognozavo, kad jai liko vos keli mėnesiai, tačiau čia pasireiškė neįtikėtinas jos charakterio užsispyrimas. Sontag atsisakė priimti mirtį kaip faktą ir į savo ligą žvelgė kaip į dar vieną intelektualinį projektą. Ji tikėjo, kad žinios ir mokslas yra vienintelis kelias į išsigelbėjimą, todėl ji pati studijavo medicininę literatūrą, ieškojo agresyviausių gydymo metodų ir Prancūzijoje pasiryžo tuo metu eksperimentinei chemoterapijai, kuri buvo tokia stipri, kad daugelis pacientų jos tiesiog neatlaikydavo.

 

Ši patirtis tapo pagrindu vienam svarbiausių jos kūrinių „Liga kaip metafora“ (1978). Šioje knygoje Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarią nuostatą, kad ligas, ypač vėžį, sukelia žmogaus psichologinės problemos ar „blogas nusiteikimas“. Ji kovojo prieš idėją, kad pacientas yra atsakingas už savo ligą, ir teigė, kad metaforos tik trukdo gydytis. Jai vėžys buvo tiesiog biologinis faktas, kurį reikia sunaikinti chemija, o ne dvasinė bausmė. Tai buvo jos būdas sugrąžinti orumą ligoniams, kurie jautėsi kalti dėl savo būklės. Ji sugebėjo pasveikti ir dešimtmečius gyventi aktyvų gyvenimą, nors liga nuolat tykojo šešėlyje.

 

Devintajame dešimtmetyje Sontag tapo aktyvia politine kovotoja, o jos drąsa pasiekė viršūnę per Sarajevo apgultį. Tuo metu, kai miestas buvo apšaudomas, ji keliavo ten statyti Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Tai buvo šokiruojantis poelgis daugeliui jos kolegų vakaruose – sėdėti rūsiuose prie žvakių šviesos ir repetuoti teatrą su žmonėmis, kurie kasdien susiduria su mirtimi. Sontag tai laikė moraline pareiga: ji tikėjo, kad kultūra yra vienintelis dalykas, išlaikantis žmogaus orumą barbariškumo akivaizdoje. Jos buvimas Sarajeve buvo ne pozavimas, o nuoširdus pasišventimas, už kurį ji vėliau buvo paskelbta šio miesto garbės piliete.

 

Vėlyvuoju laikotarpiu pasirodė jos brandžiausi grožinės literatūros darbai, tokie kaip romanas „Ugnikalnio mylėtojas“ (1992) ir „Amerikoje“ (1999), už kurį ji gavo Nacionalinę knygų premiją. Nors ji visada save laikė pirmiausia romaniste, pasaulis ją vis tiek labiau vertino kaip genialių esė autorę. Sontag požiūris į save bėgant metams netapo nuolankesnis – ji vis dar buvo ta pati moteris, kuri galėjo nutraukti interviu, jei klausimas jai pasirodydavo per daug banalus. Ji jautė nuolatinį laiko trūkumą ir stengėsi perskaityti kiekvieną naują knygą, pamatyti kiekvieną svarbų filmą, lyg bėgdama nuo galutinės diagnozės.

 

Antrąjį kartą vėžys (šįkart gimdos) smogė dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir vėl Sontag demonstravo geležinę valią. Ji išgyveno dar vieną sudėtingą operaciją ir varginantį gydymą, neprarandama darbingumo. Jos paskutinė didelė esė knyga „Žvelgiant į kitų skausmą“ (2003) vėl grįžo prie kančios temos, analizuojant, kaip mes vartojame karo ir smurto vaizdus. Tai buvo atsisveikinimas su pasauliu, kuriame ji visą gyvenimą bandė būti budri liudininkė. Sontag nemėgo silpnumo ir ligos sukeltų kūno pokyčių, todėl kovojo už savo išvaizdą ir intelektualinį aštrumą iki paskutinės akimirkos.

 

Galiausiai 2004 metais jai buvo diagnozuota mielodysplastinis sindromas, peraugęs į ūmią leukemiją – tai buvo ilgalaikių, agresyvių vėžio gydymų, kurie anksčiau išgelbėjo jai gyvybę, pasekmė. Jos paskutinės dienos Niujorko ligoninėje buvo tragiškos ir kartu didingos. Net merdėdama ji reikalavo, kad jai būtų skaitomos naujienos, ir pyko ant savo sūnaus, kai šis bandė užuominomis kalbėti apie artėjančią pabaigą. Ji mirė 2004 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 71 metų. Sontag palikimas – tai ne tik krūva knygų, bet ir pavyzdys intelektualės, kuri savo gyvenimą pavertė nuolatiniu, bekompromisiu mąstymo aktu, niekada neleidusi sau prabangos būti paviršutiniška.

 

Susan Sontag liko istorijoje kaip „intelekto tironė“ ir kartu viena jautriausių moderniosios kultūros stebėtojų. Jos santykiai su fotografe Annie Leibovitz, nors ir nebuvo iki galo įvardinti kaip santuoka, tapo vienu garsiausių intelektualinio ir kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Sontag mirė taip, kaip ir gyveno – priešindamasi bet kokiai interpretacijai, kuri bandytų ją supaprastinti iki „aukos“ ar „ligonės“. Ji liko amžinu judėjimu, balsu, kuris visada vertė abejoti tuo, ką matome, ir reikalavo iš meno bei gyvenimo kažko daugiau nei tiesiog pramogos.

 

KNYGA „LIGA KAIP METAFORA“ (1978)

 

Kūrinys „Liga kaip metafora“ (1978) atsirado iš pačios Susan Sontag asmeninės kovos su ketvirtos stadijos krūties vėžiu. Gydydamasi ji pastebėjo, kad pacientai kenčia ne tik nuo fizinio skausmo, bet ir nuo slegiančio kultūrinio bagažo – metaforų, kuriomis visuomenė apgaubia sunkias ligas. Sontag tikslas buvo demitologizuoti ligą ir išlaisvinti ligonį nuo moralinės naštos, kurią užkrauna kalba. Ji teigė, kad liga nėra dvasinė bausmė ar charakterio yda, o tiesiog biologinis procesas, kurį reikia gydyti medicininėmis priemonėmis, o ne interpretacijomis.

 

Pagrindinis esė taikinys – nuostata, kad vėžį sukelia emocinis uždarumas arba „vėžinis charakteris“. Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarias psichologines teorijas, teigiančias, kad žmonės „suserga savimi“ arba kad jų nesugebėjimas išreikšti jausmų manifestuojasi kaip auglys. Autorės nuomone, tokios teorijos tik dar labiau traumuoja ligonį, paversdamos jį atsakingu už savo ląstelių mutaciją. Ji reikalavo žvelgti į vėžį be jokios mistikos, matydama jame tik mechaninį gedimą, kurį turi šalinti gydytojai, o ne dvasininkai ar psichoterapeutai.

 

Sontag lygino vėžį su tuberkulioze, kuri XIX a. buvo romantizuojama kaip „dvasingų asmenybių“ ir menininkų liga, suteikianti savotiško trapumo ir grožio. Priešingai nei tuberkuliozė, vėžys XX a. tapo gėdos ir baimės simboliu, asocijuojasi su invazija, puvimu ir mirties nuosprendžiu. Autorė pabrėžė, kad karinė terminologija – „kova su vėžiu“, „ląstelių invazija“, „chemoterapijos arsenalas“ – sukuria paranojišką aplinką, kurioje ligonis jaučiasi kaip mūšio laukas, o ne žmogus, kuriam reikia ramybės ir racionalaus gydymo.

 

Knygoje taip pat analizuojama, kaip liga naudojama kaip politinis įrankis. Sontag pastebėjo, kad terminas „vėžys“ dažnai pasitelkiamas apibūdinti tam, kas visuomenėje laikoma blogiu: korupcijai, ideologiniams priešams ar socialinėms problemoms. Toks kalbos vartojimas ne tik demonizuoja ligą, bet ir daro ją tabu. Rašytoja argumentavo, kad tol, kol liga bus naudojama kaip metafora kažkam bjauriam apibūdinti, tikri pacientai jausis stigmatizuoti ir izoliuoti nuo „sveikųjų karalystės“.

 

„Liga kaip metafora“ tapo revoliuciniu tekstu medicinos etikos ir humanitarinių mokslų srityje. Sontag pavyko pakeisti vakarų visuomenės požiūrį į sergantįjį, skatinant empatiją ir racionalumą vietoje mistifikacijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, ji papildė šį darbą esė „AIDS ir jos metaforos“, kurioje pritaikė tuos pačius principus naujai epidemijai, vėlgi kovodama prieš ligos pavertimą moraliniu vertinimu.

 

Sontag palikimas šioje srityje yra priminimas apie kalbos galią formuoti mūsų fizinę realybę. Ji pati savo pasveikimą laikė ne stebuklu, o mokslo pergale ir savo intelektualinio užsispyrimo rezultatu. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminis skaitinys visiems, norintiems suprasti, kaip kultūriniai vaizdiniai veikia mūsų santykį su kūnu, mirtingumu ir tiesa.

 

KNYGA „ATSIŽADĖKIME INTERPRETACIJOS IR KITOS ESĖ“

 

Rinkinio „Atsižadėkime interpretacijos ir kitos esė“ (Against Interpretation and Other Essays, 1966) pasirodymas buvo tas lūžio taškas, kuris Susan Sontag pavertė ne tiesiog autore, o intelektualiniu fenomenu. Šis tekstas tapo savotišku 7-ojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos manifestu, sudrebinusiu tradicinio meno suvokimo pamatus. Pagrindinė Sontag tezė buvo radikali ir tuo metu šokiruojanti: menotyra ir kritika, bandydamos visur surasti „paslėptą prasmę“, iš tiesų meną nuodija ir tolina mus nuo tiesioginio patyrimo.

 

Sontag teigė, kad šiuolaikinė interpretacija yra „intelekto kerštas menui“. Pasak jos, kritikai tapo panašūs į vertėjus, kurie meno kūrinį laiko tik šifruotu pranešimu, kurį reikia išlukštenti. Ji kritikavo marksistinį ir froidistinį požiūrius, kurie paveikslą ar filmą redukuoja iki politinių ar seksualinių simbolių. Rašytoja pabrėžė, kad toks krapštymasis po turinį nužudo kūrinio jusliškumą – mes nustojame matyti spalvas, girdėti garsus ir jausti formą, nes per daug skubame atsakyti į klausimą „ką tai reiškia?“.

 

Viena garsiausių šio rinkinio frazių – „Vietoj hermeneutikos mums reikia meno erotikos“. Šiuo šūkiu Sontag kvietė mus atgauti savo pojūčių aštrumą. Ji ragino kritikus ne aiškinti, ką kūrinys sako, o aprašyti, kaip jis veikia ir kaip jis yra. Jos manymu, šiuolaikinis žmogus yra persisotinęs informacija, todėl jo pojūčiai yra atbukę; meno paskirtis yra tuos pojūčius sužadinti, o kritikos pareiga – padėti tam įvykti, o ne užstoti kūrinį sausomis teorijomis.

 

Rinkinyje taip pat pasirodė fundamentalioji esė „Pastabos apie Kempą“ (Notes on „Camp“), kuri pirmą kartą intelektualiai įteisino kičą, ekstravaganciją ir dirbtinumą. Sontag čia analizavo estetiką, kuri mėgaujasi „pertekliumi“ ir „blogu skoniu“, paverčiant tai savotiška meno forma. Ji drąsiai gretino aukštąją kultūrą (kaip Bellini operos) su populiariąja kultūra (komiksais ar popmužika), teigdama, kad rimtumas nebėra vienintelis kriterijus vertinant meną. Tai buvo milžiniškas žingsnis link postmodernizmo, kur riba tarp „elito“ ir „masių“ pradėjo nykti.

 

Knyga taip pat išsiskyrė savo dėmesiu Europos avangardui – Sontag supažindino Amerikos skaitytojus su tokiais kūrėjais kaip Jeanas-Lucas Godard’as, Robertas Bressonas ar Simone Weil. Ji rašė apie kiną kaip apie svarbiausią moderniųjų laikų meno formą, kuri geriausiai priešinasi interpretacijai, nes jos vaizdinė jėga yra tiesioginė ir triuškinanti. Sontag kritika pasižymėjo ypatingu aštrumu ir intelektualiniu stiliumi, kuris pats savaime priminė meno kūrinį – jos sakinys buvo preciziškas, šaltas, bet uždegantis aistrą mąstyti.

 

Galutinis šio rinkinio poveikis buvo tas, kad Sontag suteikė leidimą naujai kartai tiesiog mėgautis kultūra be kaltės jausmo. „Atsižadėkime interpretacijos“ išmokė mus, kad žiūrėti į paveikslą ar filmą ir jausti jo formos teikiamą malonumą yra vertybė pati savaime. Tai buvo intelektualinis išsilaisvinimas, po kurio kritika nebegalėjo grįžti į senus, sauso moralizavimo rėmus. Sontag tapo modernybės balsu, įrodžiusiu, kad mąstymas apie meną gali būti toks pat intensyvus ir jaudinantis kaip ir pats menas.

 

KITA SUSAN SONTANG ASMENYBĖS PUSĖ

 

Nors Susan Sontag viešumoje spinduliavo šaltą intelektualinį autoritetą, už jos griežto įvaizdžio slėpėsi gyvenimas, kupinas radikalių įpročių ir asmeninių dramų, kurios net bohemiškame Niujorko kontekste atrodė ekstremalios. Jos neįtikėtinas darbingumas ir aštrus rašymo tonas turėjo tamsiąją pusę – septintajame dešimtmetyje rašytoja intensyviai vartojo amfetaminą. Tai leisdavo jai nemiegoti kelias paras iš eilės, ryjant knygas ir rašant be perstojo, tačiau kartu stimuliavo nuolatinę paranoją bei emocinį nestabilumą, kuris vėliau persismelkė į jos asmeninius santykius.

 

Šis bekompromisis santykis su intelektu prasidėjo dar jos santuokoje su Philipu Rieffu. Sklando pagrįsti įtarimai, kad Sontag faktiškai parašė didžiąją dalį jo garsiausios knygos apie Freudą. Po skyrybų įvyko šokiruojantis „intelektualinis sandoris“: Susan sutiko atsisakyti bendraautorystės teisių ir ištrinti savo vardą iš knygos viršelio mainais į tai, kad Rieffas nekovos dėl sūnaus globos. Ji tiesiogine prasme paaukojo savo ankstyvąjį genijų už asmeninę laisvę ir galimybę auginti sūnų viena.

 

Sontag buitis Niujorke taip pat priminė savotišką kontroliuojamą katastrofą. Nors ji buvo mados ikona, jos namuose viešpatavo chaosas – knygų krūvos ant grindų ir nuolatiniai dūmų debesys. Jos biblioteka, kurią sudarė apie 15 000 kruopščiai pagal temas ir chronologiją suklasifikuotų tomų, jai buvo „haliucinacijų mašina“. Ji galėjo įniršti, jei kas nors sujudindavo knygą bent per milimetrą, nors tuo pat metu demonstravo visišką abejingumą maistui ar namų tvarkai, visą energiją skirdama tik savo įvaizdžiui, kurio ašimi tapo garsioji balta plaukų sruoga.

 

Privatus rašytojos emocinis gyvenimas buvo dar tamsesnis, nei rodė jos viešas įvaizdis. Po mirties išleisti dienoraščiai atskleidė jos poreikį būti intelektualiai ir emociškai dominuojamai, o jos ryšiai su moterimis dažnai pasižymėdavo sadomazochistiniais atspalviais ir emociniu žiaurumu. Sontag jautė nuolatinį konfliktą tarp galingo autoriteto, kurį vaidino pasauliui, ir gilaus neadekvatumo jausmo privačioje erdvėje, kur meilė jai dažnai asocijavosi su skausmingu intensyvumu ir galios žaidimais.

 

Sontag garsėjo ir neįtikėtinu intelektualiniu snobizmu – ji galėjo būti demonstratyviai grubi su tais, kuriuos laikė „neįdomiais“, tačiau tuo pat metu jautė vaikišką silpnybę pop kultūros žvaigždėms. Ji žavėjosi Patti Smith, leido laiką su Andy Warholu ir sugebėdavo viename sakinyje sujungti Heideggerio filosofiją su roko muzikos analize. Tai šokiravo sausus akademikus, tačiau jai tai buvo būdas įrodyti, kad aukštasis intelektas neturi sienų, jei tik objektas yra pakankamai „kempinis“ ar autentiškas.

 

Paskutinis ir bene labiausiai visuomenę sudrebinęs jos gyvenimo akcentas įvyko jau po mirties, per Annie Leibovitz objektyvą. Nors penkiolika metų trukusio ryšio metu Sontag niekada neleido Annie vadinti jos savo partnere, po Susan mirties Leibovitz nufotografavo jos kūną morge. Šis vaizdas – mirusi intelektualė su savo garsiąja sruoga – vėliau buvo išspausdintas fotografijų knygoje, sukeldamas didžiulį skandalą. Susan sūnus Davidas tai pavadino vizualiniu iškrypimu, tačiau tai tapo galutiniu, šokiruojančiu Sontag gyvenimo tašku, kuriame asmeninis intymumas ir viešas menas susidūrė pačiu brutaliausiu būdu.

 

Maištinga Siela