Sveiki!
Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu
kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose
mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio,
arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine
medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro
Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino
tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau,
ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.
Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų
buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija
Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių
literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos
Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė
medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai
perteikti scenoje.
Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis
ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė
Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo,
kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje
tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi,
Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines
jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai
nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti
apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete.
Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina
ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji
gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru,
todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!
Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos
Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo
plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio
buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai
ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios
Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano
sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti
apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina
mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas
pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir
šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama,
jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių
dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek
spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to
kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti
moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą
mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi
Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.
Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes
toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo
laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus
dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo
judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus
ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas
straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet...
galbūt aukos?
Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri
scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos
stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje
kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji,
kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo
terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per
vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės
žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos,
drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant
sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu
terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą