Spektaklis "Šventoji", režisieriai Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas

 

Sveiki!

 

Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio, arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau, ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.

 

Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai perteikti scenoje.

 

Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo, kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi, Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete. Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru, todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!

 

Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama, jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.

 

Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet... galbūt aukos?

 

Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji, kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos, drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sniego karalienė", režisierius Paulius Tamolė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo 2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius, negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių, tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj pradės ožiuotis, spektaklį gadins...

 

Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.

 

O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros, suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį atkerėti...

 

Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti, kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė – dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus, nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego karalienė...

 

Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška, išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais, prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.

 

Labai gražios ir gausios bei dinamiškai besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais, buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H. Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Milena", režisierė Laura Kutkaitė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiasi mano dar vienas teatro sezonas ir šįkart mano žvilgsnis į jaunos režisierės Lauros Kutkaitės režisuotą dramą „Milena“, kurios premjera įvyko 2025 metų rugsėjo 12 dieną. Spektaklio medžiaga labai įdomi, nes ji paremta išlikusiais literatūros klasiko, žinomo labiausiai už „Metamorfozę“ ir romaną „Procesas“, rašytojo Franzo Kafkos laiškais mylimajai Milenai Jesenskai (1896-1944). M. Jesenska – čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, rezistencijos kovotoja, itin spalvinga asmenybė, pasižymėjusi liberaliu ir nepriklausomu gyvenimu. Turėdama vyrą, ji tuo pačiu mezgė ne vieną romaną, jautė simpatiją ir F. Kafkai. Deja, jos pačios laiškai Kafkai nėra išlikę ir kažin, ar jie būtų publikuoti, nes anuomet ištekėjusios moters ir Kafkos romanas nebūtų viešai toleruojamas, o šiandien ši medžiaga tampa ne vienam įkvėpimo šaltiniu.

 

Nenoriu sakyti „moteriškas spektaklis“, bet jis toks yra, todėl verta pamatyti visiems vyrams, nes erotikos ir spalvų išties nemažai. „Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“ – ši citata iš F. Kafkos laiško tampa pagrindiniu moliu visam spektakliui ir jo tekstūrai. Medžiagos nėra itin daug, todėl didžiąją spektaklio dalį užpildo šešių besimainančių Milenų flirtuojantys ir infantilūs žaidimai, pokštai. Kitaip sakant, režisierė su aktorėmis kuria tą šmėklų pasaulį, pajungdamos iš dalies burleskos šou elementus ir dainavimą. Įdomu tai, kad viso labo F. Kafka buvo pametęs galvą dėl Milenos, tačiau jiedu susitiko tik du kartus. Ar tai buvo tikra meilė? Bandoma išsiaiškinti pačiais įvairiausiais būdais. Gal net neišsiaiškinti, o kiek vis kitokiomis formomis užduoti šį klausimą.

 

Šešias Milenas suvaidina žymiausios Klaipėdos dramos teatro aktorės: Toma Gailiūtė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė. Kviestinė aktorė iš Vilniaus – Aistė Zabotkaitė. Scenoje jos mainosi, perteikia biografinius Milenos koliažus, o dalis scenų juodai-baltai nufilmuota ir rodomos kaip filmas. Reikšmingiausiu atskaitos tašku tampa – pirmasis Milenos ir Kafkos susitikimas, rankos paspaudimas. Milena ne tik Milena, bet Milena veikia ir kaip pats Kafka, jo moteriškoji ir jautrioji perspektyva. Tie laiškai, tiksliau jų nuotrupos tampa analizės medžiaga. Milenos skaito Kafkos laiškus, juos iliustruoja mizanscenomis ir etiudais, tad čia nemažai erotikos, patetikos ir humoro. Tiesą sakant, apskritai Kafkos ir Milenos tariama meilė primena priklausomybę ar ligą, iš šių dienų žiūrint, tai labai infantilūs santykiai, kone paaugliški ir labai jautrūs. Ar toks ir buvo Kafka? Ar tokia gudri laputaitė buvo ir pati Milena?

 

Tai bandoma išanalizuoti pasitelkiant TV laidos „Laiškų džiazas“ intarpą, kai laidos vedėja Eglė Jackaitė, kuriai prisistatinėti nereikia, kalbina psichologę, kuri po eilutę ir žodį narsto Kafkos žodelius. Apskritai toji scena pavykusi, juokinga, bet iš esmės ji kalba kur kas daugiau: visuomenė narsto privačius gyvenimus, juos analizuoja, vertina ir net teisia, nesuvokdama visų niuansų ir kontekstų. Apskritai šioji scena nušviečia mūsų paviršutinišką supratimą apie Kafkos ir Milenos meilę, kaip, beje, apie viską gyvenime, t. y. kaip žiniasklaida ar kiti informacijos kanalai leidžia mums susikurti tariamą tiesą ir žinojimą apie visiškai mums svetimus žmones. Beje, nuostabi aktorių vokiška tartis, kuri išjuokia paties vertimo principą, nes vertėjai ir redaktoriai išverčia ir sukuria jau savo interpretacijas, kuria naujus gyvenimus, didvyrius ir monstrus, tad „sugedęs telefonas“ veikia ir kaip parodija, ir kaip tiesos išsakymo būdas.

 

Kaip vieną svarbiausių spektaklio elementų išskirčiau vaikiškų žaidimų elementus. Spektaklis pasideda žodžių žaidimu, viena iš Milenų bando įspėti, kas ji tokia yra (ant kaktos priklijuotas žodis „mergaitė“), panaudojamas žaidybinis TV formatas, „sugedęs telefonas“, kuris perteikia infantilišką ir veržlią Milenos asmenybės pusę. Stebino šios asmenybės likimas – Milena Jesenska miršta ne kur kitur, o koncentracijos stovykloje 1944 metais, ilgą laiką po įvairius kalėjimus nacių kalinama kaip rezistencinė kovotoja. Tai rodo esant ne tik infantilią asmenybę, bet ir ryžtingą, teisingą ir nebijančią pasipriešinti blogiui.

Po spektaklio galima parašyti Milenai arba bet kuriai iš vaidinusių Mileną aktorių. Įrengta pašto dėžutė Klaipėdos dramos teatro fojė. Šalia – kultūrą ginantis plakatas, skirtas ginti nuo Remigijaus Žemaitaičio ir jo „Nemuno aušros“ skverbimosi į kultūrą. Tiesa, po spektaklio aktorės kreipėsi į žiūrovus palaikyti kultūrą ir menininkus (daugiau jau matysite pateiktame įraše).

Svarbiu spektaklio motyvu tampa redakcija, t. y. Milenos laiškų tvarkymas, vertimas į mūsų kalbą, o tiksliau – į viešumos galimas pateiktis. Šitaip išvengiama vientisa ir aiški interpretacija, spektaklis tampa procesu, kaip tam tikri biografijos kūrėjai (redaktoriai?) bando sutvarkyti privačių žmonių gyvenimus viešajam sektoriui be pačių veikėjų sutikimo – iš čia, sakyčiau, ir kyla visuomenės ir individo įtampa. Esama ir kafkiškų sapniškų motyvų: ekrane rodomos Milenos surrealistiškai juda mišku, plaukia laivu – iliustruoja psichofizines froidiškas Milenos jausmų būsenas. Neapibrėžtumas tampa svarbia spektaklio atmosferos dalis, kuri tarsi paantrina spektaklio mintį, kad neįmanoma apčiuopti tikrosios Milenos, ji nepagaunama, nesuveržiama ir neapibendrinama, nors čia pat pamatus sudeda aiškūs ir neginčijami biografiniai faktai, dėl kurių vis tiek žiūrovas gali susidaryti asmens gyvenimo išklotinę. Kitaip sakant, pats spektaklis irgi veikia kaip žaidimas, kaip bangavimas tarp faktų ir baltųjų dėmių, tarp to, kas gali apibrėžti Mileną, o kas ne.

 

Spektaklyje viena iš Milenų bent kelis kartus paklausia, o tai kokius narkotikus Milena vartojo? Akivaizdu, kad meilę. Nebūtinai vyrams, apskritai savo gyvenimui, jo teikiamiems vyrams, madai, prabangai, teisingumui... Sirgti ir būti priklausomai nuo gebėjimo kurti savo likimą kaip laisvai to meto visuomenės moteriai.

 

Patiko man šis spektaklis. Tiesą sakant, nieko pernelyg nesitikėjau, nes buvau jau girdėjęs visokių atsiliepimų, bet asmeniškai man patiko ir pastatymas, ir medžiaga. Po spektaklio jaučiuosi „užlopęs“ dar vieną spragą apie Kafkos gyvenimą ir jo santykius, dar labiau supratęs tariamai žinomus gyvenimus, amžiną probleminį santykį tarp individo ir visuomenės, iš to santykio kylančias įtampas. Tiesa, šiame spektaklyje „Oskarą“ duočiau aktorei Tomai Gailiūtei už įspūdingai bauginančios mokytojos charakterį („Ką?!!! Ar mane sapnavai?!!!)

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Mūsų klasė" režisierius Oskaras Koršunovas

 Sveiki,

Labiausiai pasaulyje nuo 2009 metų pasirodymo Londono teatre statoma lenkų pjesė yra Tadeusz Slobodzianek „Mūsų klasė“. Įspūdinga medžiaga apie prieš Antrąjį pasaulinį karą besimokančius vienoje klasėje vaikus. Pusė klasės – žydai, kita – lenkai. Besipešdami ir visaip kitaip bežaisdami ir augdami, jie nežino, kad iš esmės ruošiasi karui. Jų likimai Lenkijos provincijoje susiklosto tragiškai. Kas galėjo patikėti, kad vieni klasiokai slėps savo žydus klasiokus palėpėse, o kiti juos su malonu žudys ir degins...

Į lietuvių kalbą pjesę išvertė Rolandas Rastauskas, o spektaklį, trunkantį pusketvirtos valandos, pastatė žymusis mūsų teatro korifėjus Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Sunku apsakyti tą sukeltą gyvenimo įspūdį, kai istorinės aplinkybės lemia mūsų įsitikinimus ir veiksmus. Apie ką šis spektaklis? Tiek daug aspektų į jį sueina. Teatras gyvybingas tuo, kad jis aštrus, aktualus, iškeliantis klausimus ir nemoralizuojantis. Eilinįkart įsitikinau, kad Koršunovas yra provokatorius – žavus mūsų teatro genijus, o jo „Mūsų klasės“ versija infantiliai nekalta, tačiau monstriška. Pleškinami žydai, dekoracijos virstančios liepsnojančiu pastatu, vestuvių stalu ir žydų antkapiais, už Atlanto atskriejantys Abraomo laiškai...

Ar bereikia mums siaubo filmo „Pjūklas“  ar „Skerdynių Teksase“, kai turime tokią istorinę medžiagą? Kraupu, kai pjesės medžiaga atspindi istorinius gyvus procesus, kuriuos dabarties protas suvokia, bet sunkiai priima. Prikimštos lėlės ir gyvi aktoriai, kurie varijuoja tarp teatro ir marionečių iš tikrųjų simboliškai byloja diskriminacijos baisumus ir šiomis dienomis, kai suskaldytoje Lietuvoje „intelektualai“ oponentus vadina buduliais ir „nelietuviais“ ir patys pila patyčių mazutą. Toks jausmas, kad vėl gyvename panašiuose laikuose, kai dažnas vakceris persekios antivakserį, o kai kurie nepasiskiepijusius arba šeimos maršistus slėps palėpėje – arba priešingai.

Išeidamas iš spektaklio prisiminiau legendą apie Babelio bokštą, kai siekdami dangaus buvome nubausti senojo dievo, kuris suskaldė žmones į 72 skirtingas kalbas, kad jie negalėtų susikalbėti. Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo nemažai laiko, tačiau vis dar nesusikalbame tragedijos kalba, vis dar sutartinai kolektyviškai neatpažįstame vieni kitų kaip unikalių žmonių ir vis dairomės skirtybių tarsi priešų ir metui atėjus, visada gniaužiame kišenėje akmenį, kurį sviesime į klasioką, kitaip sakant, į kitą žmogų už tai, kad patikėjome atskirties iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela