Spektaklis "Šventoji", režisieriai Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas

 

Sveiki!

 

Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio, arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau, ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.

 

Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai perteikti scenoje.

 

Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo, kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi, Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete. Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru, todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!

 

Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama, jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.

 

Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet... galbūt aukos?

 

Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji, kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos, drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.

 

Maištinga Siela

Prisiminimai: mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

Sveiki,

Vakar sužinojau, kad Klaipėdos onkologinėje mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. Šiemet ankstyvą pavasarį netekome rašytojos Jolitos Skabliauskaitės. Jausmas toks, kad ištisa kultūros banga pamažu atsitraukia ir išeina.

Sunku nusakyti santykį su V. Jasukaitytės kūryba. Perbėgau susirankiodamas knygas iš savo bibliotekos – Golgotos vynuogės (2001), La Loba / Kas už nieko (2009), Marija Egiptietė (2002). Rūsyje, nes knygos pas mane nebetelpa, tikrai dar yra senas sovietinis leidimas „Balandė, kuri lauks“ bei didžiulis romanas „Dievas miršta vienišas“.

Iš tikrųjų prisiminiau, kad dešimtoje klasėje per vadinamąjį „dešimtokų egzaminą“ teko teksto suvokimą nagrinėti iš V. Jasukaitytės teksto „Balandė, kuri lauks“. Vėliau netikėtai eilėraščių įvairių autorių rinktinėje apie mamą. Tuokart man eilėraštis taip patiko, kad persirašiau jį į sąsiuvinį. Kažkur palėpėje dar tebeguli. Vėliau, jau studijų metais, perskaičiau jos romaną „Marija Egiptietė“ – nepaprastai graži, turtinga ir įtaigi, netgi aistringa kalba. Poetiškas, netgi puošniai įmantrus sakinys užpildė šio romano sakralią erdvę ir kiek gal net priminė Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

Vėliau perskaičiau esė rinkinį „Golgotos vynuogės“, kuri toliau palaikė sakralumo, maldos ir išpažinties įspūdį. Panašiai ir su tuokart itin didėlį įspūdį padariusiu eilėraščių rinkiniu „La Loba / Kas už nieko“. Dabar, praėjus beveik dešimtmečiui nuo „La Lobos...“, vėl prisiminu ir vartau rinkinį. Žinoma, jau kitomis akimis. Kai kas atrodo, pergyventa, jau nusidėvėję, banalu, tačiau dar toji maldos tonacija vis skamba.

Vis galvoju apie jos mirties laiką. Liepos 14-oji, 9.45 ryto, palatoje žiūrinti mišių transliaciją. Kažkaip tikslūs skaičiai gąsdina. Ir kartu palaima nežinoti savo mirties datos. Stebiu lietų pro langą, po to vėl grįžtu prie „La Lobos...“ ir ten tiek daug dievo, intymių dvasinių patirčių ir jausenų. Dažnai tokius tekstus kažkaip „sumalame į miltus“, nes, ai, neaktualu, pernelyg davatkiška, bet ne. Pas V. Jasukaitytę davatkiškumo nė gramo. Tik ištisas ėjimas link Dievo.

Iš eilėraščio „Dievas supranta viską“

<...>

Dievas supranta mane ir esu tokia, kokią jis supranta.

Esu jo suprasta vienatvėje, miške, senoje trobelėje, kurią

Kažkas pastatė tūkstantis devyni šimtai tryliktais metais,

Tarp senų pušų, kuriomis jis mane ir supranta,

Ant milijonų sparnuotų skruzdėlių kiaušinių, kurios

Po mano namelio grindim ir kuriomis jis mane supranta,

Ant jų autostradų, tunelių, supermiestų ir superpopuliacijų,

Kuriomis jis mane supranta (p. 49)“

Jūsų Maištinga Siela