Spektaklis "Milena", režisierė Laura Kutkaitė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiasi mano dar vienas teatro sezonas ir šįkart mano žvilgsnis į jaunos režisierės Lauros Kutkaitės režisuotą dramą „Milena“, kurios premjera įvyko 2025 metų rugsėjo 12 dieną. Spektaklio medžiaga labai įdomi, nes ji paremta išlikusiais literatūros klasiko, žinomo labiausiai už „Metamorfozę“ ir romaną „Procesas“, rašytojo Franzo Kafkos laiškais mylimajai Milenai Jesenskai (1896-1944). M. Jesenska – čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, rezistencijos kovotoja, itin spalvinga asmenybė, pasižymėjusi liberaliu ir nepriklausomu gyvenimu. Turėdama vyrą, ji tuo pačiu mezgė ne vieną romaną, jautė simpatiją ir F. Kafkai. Deja, jos pačios laiškai Kafkai nėra išlikę ir kažin, ar jie būtų publikuoti, nes anuomet ištekėjusios moters ir Kafkos romanas nebūtų viešai toleruojamas, o šiandien ši medžiaga tampa ne vienam įkvėpimo šaltiniu.

 

Nenoriu sakyti „moteriškas spektaklis“, bet jis toks yra, todėl verta pamatyti visiems vyrams, nes erotikos ir spalvų išties nemažai. „Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“ – ši citata iš F. Kafkos laiško tampa pagrindiniu moliu visam spektakliui ir jo tekstūrai. Medžiagos nėra itin daug, todėl didžiąją spektaklio dalį užpildo šešių besimainančių Milenų flirtuojantys ir infantilūs žaidimai, pokštai. Kitaip sakant, režisierė su aktorėmis kuria tą šmėklų pasaulį, pajungdamos iš dalies burleskos šou elementus ir dainavimą. Įdomu tai, kad viso labo F. Kafka buvo pametęs galvą dėl Milenos, tačiau jiedu susitiko tik du kartus. Ar tai buvo tikra meilė? Bandoma išsiaiškinti pačiais įvairiausiais būdais. Gal net neišsiaiškinti, o kiek vis kitokiomis formomis užduoti šį klausimą.

 

Šešias Milenas suvaidina žymiausios Klaipėdos dramos teatro aktorės: Toma Gailiūtė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė. Kviestinė aktorė iš Vilniaus – Aistė Zabotkaitė. Scenoje jos mainosi, perteikia biografinius Milenos koliažus, o dalis scenų juodai-baltai nufilmuota ir rodomos kaip filmas. Reikšmingiausiu atskaitos tašku tampa – pirmasis Milenos ir Kafkos susitikimas, rankos paspaudimas. Milena ne tik Milena, bet Milena veikia ir kaip pats Kafka, jo moteriškoji ir jautrioji perspektyva. Tie laiškai, tiksliau jų nuotrupos tampa analizės medžiaga. Milenos skaito Kafkos laiškus, juos iliustruoja mizanscenomis ir etiudais, tad čia nemažai erotikos, patetikos ir humoro. Tiesą sakant, apskritai Kafkos ir Milenos tariama meilė primena priklausomybę ar ligą, iš šių dienų žiūrint, tai labai infantilūs santykiai, kone paaugliški ir labai jautrūs. Ar toks ir buvo Kafka? Ar tokia gudri laputaitė buvo ir pati Milena?

 

Tai bandoma išanalizuoti pasitelkiant TV laidos „Laiškų džiazas“ intarpą, kai laidos vedėja Eglė Jackaitė, kuriai prisistatinėti nereikia, kalbina psichologę, kuri po eilutę ir žodį narsto Kafkos žodelius. Apskritai toji scena pavykusi, juokinga, bet iš esmės ji kalba kur kas daugiau: visuomenė narsto privačius gyvenimus, juos analizuoja, vertina ir net teisia, nesuvokdama visų niuansų ir kontekstų. Apskritai šioji scena nušviečia mūsų paviršutinišką supratimą apie Kafkos ir Milenos meilę, kaip, beje, apie viską gyvenime, t. y. kaip žiniasklaida ar kiti informacijos kanalai leidžia mums susikurti tariamą tiesą ir žinojimą apie visiškai mums svetimus žmones. Beje, nuostabi aktorių vokiška tartis, kuri išjuokia paties vertimo principą, nes vertėjai ir redaktoriai išverčia ir sukuria jau savo interpretacijas, kuria naujus gyvenimus, didvyrius ir monstrus, tad „sugedęs telefonas“ veikia ir kaip parodija, ir kaip tiesos išsakymo būdas.

 

Kaip vieną svarbiausių spektaklio elementų išskirčiau vaikiškų žaidimų elementus. Spektaklis pasideda žodžių žaidimu, viena iš Milenų bando įspėti, kas ji tokia yra (ant kaktos priklijuotas žodis „mergaitė“), panaudojamas žaidybinis TV formatas, „sugedęs telefonas“, kuris perteikia infantilišką ir veržlią Milenos asmenybės pusę. Stebino šios asmenybės likimas – Milena Jesenska miršta ne kur kitur, o koncentracijos stovykloje 1944 metais, ilgą laiką po įvairius kalėjimus nacių kalinama kaip rezistencinė kovotoja. Tai rodo esant ne tik infantilią asmenybę, bet ir ryžtingą, teisingą ir nebijančią pasipriešinti blogiui.

Po spektaklio galima parašyti Milenai arba bet kuriai iš vaidinusių Mileną aktorių. Įrengta pašto dėžutė Klaipėdos dramos teatro fojė. Šalia – kultūrą ginantis plakatas, skirtas ginti nuo Remigijaus Žemaitaičio ir jo „Nemuno aušros“ skverbimosi į kultūrą. Tiesa, po spektaklio aktorės kreipėsi į žiūrovus palaikyti kultūrą ir menininkus (daugiau jau matysite pateiktame įraše).

Svarbiu spektaklio motyvu tampa redakcija, t. y. Milenos laiškų tvarkymas, vertimas į mūsų kalbą, o tiksliau – į viešumos galimas pateiktis. Šitaip išvengiama vientisa ir aiški interpretacija, spektaklis tampa procesu, kaip tam tikri biografijos kūrėjai (redaktoriai?) bando sutvarkyti privačių žmonių gyvenimus viešajam sektoriui be pačių veikėjų sutikimo – iš čia, sakyčiau, ir kyla visuomenės ir individo įtampa. Esama ir kafkiškų sapniškų motyvų: ekrane rodomos Milenos surrealistiškai juda mišku, plaukia laivu – iliustruoja psichofizines froidiškas Milenos jausmų būsenas. Neapibrėžtumas tampa svarbia spektaklio atmosferos dalis, kuri tarsi paantrina spektaklio mintį, kad neįmanoma apčiuopti tikrosios Milenos, ji nepagaunama, nesuveržiama ir neapibendrinama, nors čia pat pamatus sudeda aiškūs ir neginčijami biografiniai faktai, dėl kurių vis tiek žiūrovas gali susidaryti asmens gyvenimo išklotinę. Kitaip sakant, pats spektaklis irgi veikia kaip žaidimas, kaip bangavimas tarp faktų ir baltųjų dėmių, tarp to, kas gali apibrėžti Mileną, o kas ne.

 

Spektaklyje viena iš Milenų bent kelis kartus paklausia, o tai kokius narkotikus Milena vartojo? Akivaizdu, kad meilę. Nebūtinai vyrams, apskritai savo gyvenimui, jo teikiamiems vyrams, madai, prabangai, teisingumui... Sirgti ir būti priklausomai nuo gebėjimo kurti savo likimą kaip laisvai to meto visuomenės moteriai.

 

Patiko man šis spektaklis. Tiesą sakant, nieko pernelyg nesitikėjau, nes buvau jau girdėjęs visokių atsiliepimų, bet asmeniškai man patiko ir pastatymas, ir medžiaga. Po spektaklio jaučiuosi „užlopęs“ dar vieną spragą apie Kafkos gyvenimą ir jo santykius, dar labiau supratęs tariamai žinomus gyvenimus, amžiną probleminį santykį tarp individo ir visuomenės, iš to santykio kylančias įtampas. Tiesa, šiame spektaklyje „Oskarą“ duočiau aktorei Tomai Gailiūtei už įspūdingai bauginančios mokytojos charakterį („Ką?!!! Ar mane sapnavai?!!!)

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Demonai", režisierius Darius Rabašauskas, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, teatro žiūrovai ir skaitytojai,

 

Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius, pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.

 

Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.) santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo pjesė, pastatyta Lietuvoje.

 

Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina, netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.

 

Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė) gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu. Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.

 

Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito. Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute, hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir aukos vienu metu.

 

Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo. Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti, apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.

 

Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio, nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.

 

Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo, jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti. Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau laikytis šio gyvenimo diskurso.

 

Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“ savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus, gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus, tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios jėgos tarsi lėlių namelyje.

 

Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai, stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su šia būsena, ir su spektaklio tema.“

 

Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas, kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“ ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir paprasčiau yra gyventi dėl savęs?

Trumpa ištrauka iš repeticijų:

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Saulės vaikai", režisierė Laura Groza (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Dar vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g. 1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą, revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera įvyko 2020 metų rudenį.

Priešingai nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina. Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą, atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.

Istorija pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė) besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti, kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi tarsi narkotikais.

Galiausiai visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai, pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.

Spektaklis absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį, kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse, taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie beprotybės.

Spektaklis visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis, provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio, Karolinos Kontenytės pasirodymus.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis: "Elzės žemė" režisierius Povilas Gaidys

 Sveiki,

 

Jauna rusų dramaturgė Jaroslava Pulinovič (g. 1987) parašiusi pjesę „Elzės žemė“ tikriausiai net negalvojo, kad ją pastatys Klaipėdos dramos teatras. Istorija išties paprastutė, tarsi žiūrėtum kokį nepriklausomo kino pastatymą apie paskutinę gyvenimo meilę tarp senų žmonių. Veiksmas vyksta tolimame Sibire, jos provincijos kaime, klampioje vietovėje, kur tremtiniai jau seniai įleidę savo šaknis į vietos žemes ir net neketina niekur grįžti. Pjesės pagrindinė veikėja – 76 metų Elzė, kuri neseniai palaidojo savo vyrą, kuris visą gyvenimą, kiek tik ji pamena, ją ujo ir neparodė nė menkiausio švelnumo. Regis, Elzė tenori vieno – užtarnauto poilsio savo namuose, mėgautis pradarytu langu ir tuščiais namais, bet netrukus, prižiūrėdama savo proanūkę, ji sutinka ką tik čia sodybą nusipirkusį vienišaujantį geografijos mokytoją Vasilijų. Vasilijus nevynioja nieko į vatą ir iškart pradeda ją kalbinti ir merginti, tačiau Elzė ką tik tapusi našle neleidžia sau tokios prabangos, nors širdis ir virpa, o kojos pačios vis linksta į Vasilijaus pusę...

 

Iš tikrųjų turime Romeo ir Džuljetos istoriją. Prieš šių senų ir vienišų žmonių santykius beveik visi, kas netingi. Vietiniai gyventojai pašaipiai apkalba, o vienintelė Elzės dukra Olga, atrodo, tiesiog iš proto eina ir vadina motina išdavike, toji, kuri vos tėvui numirus jau matuojasi rožinę vestuvių suknelę.

 

Iš tikrųjų spektaklis labai nuoširdus ir žmogiškas, prisilaikantis labai paprastų kasdieniškų problemų. Ar gali visą gyvenimą žmogus nugyvenęs sudėtingą gyvenimą pagaliau būti laimingas? Ar pirmoji ir paskutinioji meilė gali būti kaip dovana ar nuopelnas už tą sunkų gyvenimo įdirbį? Ir apskritai spektaklis kelia amžiaus ir meilės saldybės požiūrio problemą jaunystės kulto ištiktoje visuomenėje. Scenografijoje vis akcentuojami guminiai botai, kuriais veikėjai atklampoja vienas pas kitą, jie rodo ne tik Sibiro atšiaurumą, bet ir gyvenimo sunkumą, permirkusią sunkią žemę, sunkų gyvenimo įdirbį ir pripratimą. Kontrastas, kai Elzė įsigyja paauksuotus batelius, viskas tampa taip trapu, kad negali nepatikėti tuo pražydusiu vyšnių sodu. Ir šiaip, spektaklis labai dvelkia rusų klasikine dramaturgija – rusas labai nori meilės ir laimės, o jos siekimo pastangos dažniausiai, kaip Čechovo dramaturgijoje, apvainikuoja dar didesnės kančios ir nusivylimas.

 

Jautrus ir paprastas spektaklis, kuris patiks seno dramos teatro sukirpimą mėgstantiems. Čia nerasite sprogimo, provokacijos ar bandymų kažin kaip aktualizuoti ir sumoderninti klasikinę istoriją. Tyrumas pasilieka tame lange, kurį Elzę leido sau atidaryti, pajusti, jog laimė čia pat pasiekiama, vos tik pradeda lyti ir ji su nepažįstamu Vasilijumi gali valgyti kaip maži vaikai po stalu saldainius ir prisiminti gyvenimą. Tačiau viskas veda, kaip jau minėjau, į rusiškos pjesių atomazgos variantą ir kaži kaip spektaklio dar pirmojoje dalyje tą pajutau. Nepaisant visko, sakyčiau, tai pats sąžiningiausias ir paprasčiausias paskutiniu metu matytas spektaklis, kuris deklaruoja labai paprastus dalykus, kalba universalia meilės, atjautos ir baime suklysti kalba.

 

Jūsų Maištinga Siela