Spektaklis: "Saulės vaikai", režisierė Laura Groza (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Dar vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g. 1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą, revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera įvyko 2020 metų rudenį.

Priešingai nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina. Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą, atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.

Istorija pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė) besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti, kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi tarsi narkotikais.

Galiausiai visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai, pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.

Spektaklis absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį, kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse, taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie beprotybės.

Spektaklis visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis, provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio, Karolinos Kontenytės pasirodymus.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. Agata Duda-Gracz)

 Sveiki,

Teko išeiti su šypsena iš Klaipėdos dramos teatro, kuriame mačiau režisierės Agata Duda-Gracz pastatytą įspūdingą dviejų valandų trukmės spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Kitaip sakant, apie garsų italų baroko laikotarpio dailininką Michelangelo Caravaggio (1571-1610), kuris nugyveno audringą ir intriguojantį gyventoją, tokį, kokį nugyveno ir kiti žymūs renesanso ar baroko dailininkai, kurių biografijos apipintos legendomis.

Tiesą sakant, prieš keletą mėnesių perskaičiau meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“, kuriame autorius vaizduoja Karavadžą žaidžiantį tenisą, pastarasis mačas išprovokuos žmogžudystę ir nulems vieno geriausio ir įdomiausio to meto dailininko pabėgimą iš miesto. Visgi rašytojas visiškai kitokiais rakursais perteikia Karavadžo temperamentą (beje, rekomenduoju paskaityti, nes labai įdomiai ir išmoningai parašyta knyga). Režisierė, aišku, remiasi visiškai kitais šaltiniais. Scenoje perteikia Karavadžą (aktorius skusta galva, kuris neatitinka absoliučiai klasikinio dailininko italo, pastarasis dažniausiai vaizduojamas vešliomis juodomis garbanomis), bet ne esmė, visgi įspūdingiausia šio spektaklio dalis – ekspresija ir gebėjimas pasakojant biografinius Karavadžo štrichus perteikti stacionariai jo sukurtus pačius garsiausius paveikslus.

Dailininkas ne tiek jau daug paliko paveikslų, tačiau įėjo į istoriją kaip juodos ir baltos šviesos kontrasto paveiksluose naudotoju, todėl jo didelė dalis paveikslų, žinoma, nutapytų religinėmis temomis, nes užsakovai buvo bažnyčia, tad darbai primena ekspresyvius nušvytimo momentus tam tikrose kančios, euforijos, misterijos, apsireiškimo ar žudymo scenose. Galimas daiktas, kad Karavadžas sukūrė ir krikščioniškų šventųjų štampus, ir pirmiausia pagalvoję, kaip galėjo atrodyti šventieji, mes esame veikiami Karavadžo klasikos.

Grįžtant prie įspūdingo spektaklio, kuris gan sunkokai, tikriausiai, žiūrėtųsi tiems, kurie apie Karavadžą nieko nežino. Todėl labai rekomenduoju atlikti prieš spektaklį savo namų darbus, paguglinti esminę informaciją apie dailininką, pasižiūrėti jo dailės paveikslų, patyrinėti jo dailės darbų temas, raišką, nes po to daug ką atpažinsite spektaklyje ir suprasite scenografijos esmę: dailininko bandymas tapti genialiu ir pripažintu dailininku, kokie buvo pirmtakai iš renesanso, Karavadžą veda į bohemijos pasaulį. Spektaklyje vaizduojama jo liguista meilė prostitutei Lenai, kuri tampa jo įkvėpimo šaltiniu tapant Šv. Mergelę Mariją. Kitą vertus, režisierė tą kontrastą labai ekspresyviai išnaudoja, nors pats Karavadžas buvo, sakyčiau, labiau homoseksualas, nevengė vyriškos erotikos, kuri įkvėpė tapyti šventuosius vyrus.

Keletas Karavadžo paveikslų reprodukcijų religinėmis temomis, kurias galite pamatyti šiame spektaklyje.

Spektaklis skirtas N-18, aktoriai drąsiai kai kuriose scenose vaidina absoliučiai nuogi, manieringai imituoja savo homoerotiška maniera renesanso ir baroko dailės minkštą ir nenatūralią pozą dailėje. Iš esmės tai veikia pačiame spektaklyje ir kaip parodija, ir kaip ironija, iš kitos pusės deklaruoja to meto dailės kanonus. Kontrastų, kurie kuria ironiją, esama ir daugiau, pavyzdžiui, išjuokiamas veidmainiškas katalikų bažnyčios kardinolų pasaulis, popiežius vaizduojamas kaip šuns galva, apsupta gudrių ir įtakingų patarėjų, pilkųjų kardinolų, pastarieji lankosi viešnamiuose ir po pasidulkinimo duoda išrišimą savo nuodėmingosioms. Karavadžas kaip tikras dailininkas visada priklausė to meto bohemiškam skurdžiam luomui, tad įdomu, kad geriausios jo paveikslų idėjos kilo ne spoksant Da Vinčio darbus, o kokios smuklės kertėje. Scenoje svarbi prieblanda, apšvietimas, kuris imituoja Karavadžo paveikslų spalvas, tamsa slepia išvirkusią ir dažnai viešai pozuojama katalikų netikrą vertybių pozą, todėl visas spektaklis pulsuoja šventųjų ir lengvabūdžių orgijomis, kurios iš esmės yra beveik tapačios, tik vieni turi galią ir turtus, o kiti yra priversti išgyventi mekendami avimis.

Man įspūdingiausiai perteiktas spektaklio finalas, kuriame Karavadžo teismas sutampa su genialumo savotišku suvokimu ir pripažinimu. Jo galvoje gimę modeliai, paveikslo fragmentai, paveikti renesanso ir antikos pozų, tampa ir jo teisėjas, ir jo sąžinės gynėjais. Spektaklį lydį nuolat ekspresyvi muzika, kuri paryškina pulsuojančias orgijas ir tamsų dramatizmą, beje, nustebau, kad šis garso takelis yra išleistas vinilo pavidalu ir galima įsigyti už 25 eurus. Prieš eidamas į spektaklį nieko pernelyg nesitikėjau, tačiau likau maloniai nustebintas, ne kartą pravėriau burną nuo perteikto paveikslų misterijos. Intelektualu, ekspresyvu, meniška.

Mano įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis: "Meilė", režisierė Agata Duda-Gracz (Klaipėdos dramos teatras)

 

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatras, bendradarbiaudamas su lenkų režisiere Agata Duda-Gracz (g. 1974) pastatė pačios režisierės parašytą dramą „Meilė“, kuri pasakoja mistinę istoriją apie menamus kaimo gyventojus, panašius pusiau į numirėlius, pusiau į gyvuosius. Nesiplėtosiu į ilgus siužetinius aprašymus, iškart eisiu prie esmės.

Pats spektaklis nebuvo blogas, tačiau ir nesujaudino taip, kaip norėjosi. Visumoje reginys daug žadėjo, nes nuo pat pradžių žiūrovus pasitiko puikūs ir provokuojantys pseudomemorialiniai kapinių stendai su veikėjų portretais bei kapinių atributika, žiūrovams išdalytos lentelės su užrašu „Apsėstas“, tačiau visą spektaklį tas lenteles žiūrovai turėjo, bet didelio efekto ar funkcionalumo neturėjo, tik siejosi tuo, kad žiūrovas irgi turėtų jaustis spektaklio dalimi su priklijuota socialine etikete kaip kad veikėjai. Sakyčiau, pavyko tik iš dalies. 

Patiko man ta mirties scenografija, kuri vienu metu didingai baugina savo tamsiomis ir raudonomis spalvomis. Vaikščiojantis raudonas numirėlis demonas, primenantis nukryžiuotąjį, o iš kitos pusės japonų samurajų „multiko“ herojų, scenoje taip pat pasirodė keletas crazy demonų, viena iš jų, pasirodo, nėra joks demonas, o tai visų gyventojų vadinama Šūdagalvė (bomžė, gyvenanti po tiltu). Pastaroji labai komiška ir karikatūrinė. Režisierė iš jos išspaudžia kiek tik gali kontrastą, nes atsidūrusi Šūdagalvė tinkamu metu ir tinkamoje vietoje prikelia iš numirusiųjų savižudį, todėl vietos gyventojai paskelbia ją esančią Šv. Mergele Marija. Visą pjesę netikra šventoji (aliuzija į Tartiufą, kurį šįkart susikuria patys kaimiečiai, nes jiems reikia stebuklų) tampa ir pajuokos objektu ir stabmeldystės simboliu. Iš esmės parodijuojamas tikėjimas, kuris nieko bendro neturi su šventumu. Šūdagalvė paverčiama Užgavėnių lėle, vežiojama ir jai meldžiamasi, manipuliuojant vietos gyventojais.

Iš kitos pusės prasideda tikros smurtinės orgijos dėl įsitikinimų. Dvi giminės, kurios nebeskiria, kas ir kieno yra vaikai, myli, nekenčia, laimina, smerkia ir tai daro su pasimėgavimu, kad netrukus spektaklis tampa kakofonija, kuri ekspresyviai, kaip ir įprasta teatrui, pasakoja su ironija ir šaržu apie visuomenės ydas, o veikėjai skęsta savo skausme ir visuomenės bei artimųjų smerkime. Iš tikrųjų pjesė ir pastatymas nėra blogi, tačiau kažin kokios Užgavėnės nesujaudina. Sarkastiškas sadomazochistinis humoras apeliuoja į jautrias žmonių traumas, išjuokia „mažo“ žmogaus priklausomybę nuo kitų žmonių, ir kas gerai šiame pastatyme, manau, kad šioje istorijoje neturime jokių didvyrių, tačiau nėra ir tokio aiškaus socialinio šoko, kokį regime, tarkim, spektaklyje „Didis blogis“. Pasigedau apibrėžtumo, spektaklis „nuėjo“ labiau į formas ir ekspresiją, nuslydo nuo įsipareigojimo (nors tai ir nebūtina) laikmečiui, todėl atrodo, kad labiau demonstravo abstrakčias idėjas, tačiau jos nelabai (bent jau man) buvo universalios. Jeigu būtų įvestas koks nors istorinio laikmečio ar tragedijos naratyvas, spektaklis suskambėtų, manau, aukštesne nata.

Įvertinimas: 7/10

Vaidina: Alina Mikitavičiūtė, Artūras Lepiochinas, Bartosz Roch Nowicki, Cezary Studniak, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Eglė Jackaitė, Jonas Baranauskas, Jonas Golubovskis, Jonas Viršilas, Justina Vanžodytė, Kamilė Andriuškaitė / Marija Žemaitytė, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Linas Lukošius, Liudas Vyšniauskas, Mikalojus Urbonas, Regina Šaltenytė, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė, Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiutė, Vaidas Jočys

Jūsų Maištinga Siela