Spektaklis: "Saulės vaikai", režisierė Laura Groza (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Dar vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g. 1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą, revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera įvyko 2020 metų rudenį.

Priešingai nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina. Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą, atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.

Istorija pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė) besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti, kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi tarsi narkotikais.

Galiausiai visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai, pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.

Spektaklis absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį, kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse, taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie beprotybės.

Spektaklis visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis, provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio, Karolinos Kontenytės pasirodymus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys milijonai eurų" / "Three million euros"

Sveiki,

Dvi močiutės lietuviškų laukų apsuptyje įrengtoje autobusų stotelėje sėdi ir sako pizdiec ir viskas visiems labai gerai! Štai ką prisiminsiu iš lietuviškos komedijos „Trys milijonai eurų“ (2017). Tai tikrai nėra subtili komedija, kuri kažką atskleistų kitokio, veikiau primena jau dešimtmetį ir ilgiau besitęsiančią komedijų braižą, kažką panašaus į sukryžmintas rusų ir pačių prasčiausių amerikietiškų komedijų versiją, pridedant šiek tiek lietuviško nacionalinio prieskonio. Tiesą sakant, visokie „Valentinas vienas“ bei „Zero“, dėl kurio ėjo visi iš proto, man net galvą skaudėjo – nieko ten absoliučiai gero. Vien tik brutalus anekdotų kratinys, nors ir „Trys milijonai eurų“ žadėjo kažką naujo, bet...

Bet ir vėl matau tuos pačius aktorius, kurie migruoja iš filmo į filmą, kurie veda TV laidas, kurie uzurpavę teatro scenas ir, rodos, kokie 15-20 veidų visada tie patys. Nieko neprikibsi, tai jau komerciniai dalykai ir veidai tikrai veikia, o ir aktoriai tam tikroje srityje tikrai sužiba kaip žvaigždės. Bet čia jie sužiba? Tikrai ne. Nes tiesiog to neleidžia paprasčiausias žanras, kurį taip sunku padaryti, kad jis būtų tiesiog geras. Prancūzai štai gali.

Idėja primena vakarietišką filmų versiją, kai durnelis į rankas gauna daug pinigų ir galiausiai vis tiek lieka prie suskilusios geldos. Nuo likimo nepabėgsi net jeigu tavo stogą apkals auksu. Nemažai juokelių, kurie tikrai pritrauks ir vers kvatoti statistinį lietuvį ir tai, Dievas mato, nėra pati blogiausia lietuviška komedija. Vietomis iš tikrųjų kikenau ir džiaugiausiu: va, turime ir mes savo juoką! Bet atsitolus ir įvertinus filmo visumą, visgi tai šiaip sau komedija, kurią dalis sužiūrės vien iš patriotiškumo, nes tai lietuviška produkcija, kiti iš paikos kvailystės, kiti iš nevilties, kiti iš esmės dėl to, kad ir patinka tokios juostos.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela