Spektaklis "Ką sakai?", režisierius Karolis Maiskis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki!

 

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Karolio Maiskio pastatytą paaugėjusiems vaikams, paaugliams ir iš esmės visai šeimai skirtą spektaklį „Ką sakai?“ mačiau gal prieš kelis mėnesius, bet vis nebuvo ūpo pasidalyti įspūdžiais, o po to ir pamiršau apie jį. Ne, ne dėl to, kad spektaklis būtų prastas ar nepavykęs, priešingai – būtų mano laikais kas nors atvedę jį pasižiūrėti, kai man buvo 12-13 metų! Teatras nuostabi šventė, pramoga ir emocijų įkrova, tad šiomis dienomis, pats galvodamas apie susikalbėjimo su pasauliu problemas, prisiminiau spektaklį „Ką sakai?“

 

Stebėtinai gerai ir suprantamai parašyta dramaturgija, kuri iš esmės nėra novatoriška, tačiau aktuali jaunimui, kuris patiria hormonų diktuojamas problemas. Pagrindinė veikėja Ema (aktorė Samanta Pinaitytė), patiria permainingą dieną. Nuo pat ryto išlipusi ne ta koja iš lovos ji ima elgtis atgrasiai, nesusikalba ne tik su broliu (aktorius Jonas Baranauskas), bet ir su tėčiu (aktorius Vaidas Jočys) bei mama (aktorė Sigutė Gaudušytė). Emai atrodo, kad jos niekas nesupranta, tačiau problema yra ta, kad ji pati kitų negirdi. Scenarijus pakrypsta siurrealistine linkme, kai Ema pradeda tiesiogine to žodžio prasme suprasti žmonių kalbos, ji aiškiai girdi kalbą, bet jos nebesupranta ir pamažu ima suvokti, ką reiškia, kai negali išgirsti kito žmogaus. Pasakojime atsiranda ir mistinė bevardė būtybė, repertuare pavadinta Keistuole (aktorė Renata Idzelytė), kuri vienintelė gali susikalbėti su Ema ir atverti jai skaudžią suvokimo tiesą...

 

Spektaklis apie paaugliškąjį ego, kai atrodo, jog pasaulis tau kažką skolingas, o tu jam nieko, kad visi turi tave girdėti ir suprasti, o tu tarsi kitų ne. Tai vienos dienos pamoka. Spektaklis dinamiškas, vietomis išties juokingas, margas ir spalvingas. Patiko ir scenografija, kai kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, pavyzdžiui, Sigutė Gaudušytė atliko ir mamos, ir fizinio lavinimo mokytojos vaidmenis (padariusios 50 000 žingsnių!) arba Vaidas Jočys, kuris buvo ir tėvas, ir autobuso vairuotojas. Aišku, absoliučiai sukonstruotas pagal populiariuosius Holivudo kino variantus iš animacinių ir vaidybinių filmų šeimai principus: aiški užuomazga, probleminė linija, kulminacija ir įprastinė happy end atomazga. Nepaisant struktūrinio nuspėjamumo ir kitų niuansų, klaipėdiečiai vėl pasistengė, kad šiaip jau elementarūs dalykai būtų išreikšti visiems suprantama masinio žiūrovo kalba, todėl pjesės realizuotos ištarmės nesudėtingos, įsimenančios ir pritaikytos, sakyčiau, bet kurio amžiaus grupės žiūrovui. Puiku, kad Klaipėdos dramos teatras pritraukia ir jaunąjį žiūrovą, augina jį sudėtingesniems projektams, o tai, sakyčiau, labai svarbu, nes teatrai turės ateityje savąjį žiūrovą.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Kai kurios erelių rūšys", režisierius Igoris Reklaitis, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, brangieji!

 

„Mes gyvename pasaulyje, kuriame televizorius tapo langu į realybę, bet tas langas yra kreivas veidrodis.“

 

Kažkada buvau įsigijęs bilietą į Klaipėdos dramos spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“, kurį pagal lenkų dramaturgo Domano Nowakowskio pjesę pastatė aktorius ir režisierius Igoris Reklaitis. Deja, anuokart taip ir nepavyko nueiti į spektaklį, tačiau džiaugiuosi tą padaręs po metų, kai tik vėl pasitaikė palankus metas pamatyti.

 

„Kai kurios erelių rūšys“ – 2003 metais parašyta Nowokowskio pjesė, kurioje nagrinėjama televizijos ir žiniasklaidos įtaka šiuolaikiniam žmogui bei manipuliacijos vertybėmis, pateikdamas tai per dviejų skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų veikėjų (Pepės ir Kuku) dialogą. Ką aš pats atsimenu iš 2003 metų? Lietuva ir Lenkija tuo metu po referendumo ruošėsi stoti į Europos Sąjungą, o mūsų televiziją tiesiog masiškai uzurpavo įvairūs realybės šou. Puikiai pamenu, kaip šimtai tūkstančių lietuvių, pirmąkart perėmę vakarietiškos televizijos modelį, stebėjo „Akvariumą“ ir „Barą“, t. y. keliems mėnesiams uždarytus atrinktus kandidatus, kurie žaibiškai tapdavo žinomiausiais žmonėmis, kitaip sakant, tikromis žvaigždėmis. Antroji tų realybės šou bangą pakeitė talentų šou „Kelias į žvaigždes“ bei „Dangus“ sezonai. Manau, kad Lenkijoje viskas vyko labai panašiai, tad autorius, matydamas, kaip jaunas ir naiviai mąstantis žmogus nori išgarsėti, vairuoti puikų automobilį ir būti populiarus, stengėsi visaip patekti į tą „lengvos sėkmės“ traukinį...

 

Galima sakyti, kad Kuku (aktorius Jonas Baranauskas) yra būtent toks, kuris atvykęs iš provincijos bando tapti žvaigžde, manipuliatyviai vakarėlio metu prisijungęs prie buvusio TV žvaigždės (dabar alkoholiko) Pepes (aktorius Igoris Reklaitis). Kuriozas ir komizmas tame, kad Pepe nieko apie Kuku nežino, bet jie kartu atsibunda vienoje lovoje, tad bando susivokti, kas aną naktį įvyko. Prasideda ilgas pagiringas pokalbis, kurio metu toliau tęsiama manipuliacija. Greitai išryškėja Kuku perdėtas naivumas ir Pepe gyvenimiškas apmaudas. Kuku ambicingas ir energija trykštantis vyrukas, kuris iš esmės neįvertina, ką gali televizija padaryti su žmogumi, neįvertina ir intelektualo Pepe liūdesio ir nusivylimo populiarumu ir žinomumu, nes jis vadovaujasi ta nuostata, kad „man taip tikrai nenutiks“.

 

Scenoje vyksta keletas komiškų dalykų. Kol gvildenama, kas naktį iš tikrųjų tarp jų nutiko lovoje, Pepe jam bando kalnais, ereliais ir balionais paaiškinti, kas nutinka, kai gyvenimas nuvilia, kai naivumą ir neišpildytus lūkesčius keičia nusivylimas ir apmaudas. Galimas daiktas, Kuku yra Pepe jaunystės atšvaitas, jis atpažįsta save jame ir jį bando „paprotinti“, tačiau greitai suvokia, kad kiekvienam individui reikia savosios patirties, savo erelio skrydžio, o jo paties gyvenimas jau eina į pabaigą. Scenoje mėtomas brangiausias Pepe daiktas – parašyta pjesė „Kai kurios erelių rūšys“, kuri dar galėtų jį išgelbėti kaip potencialų dramaturgą, įkvėpti naujam kūrybiniam etapui, bet praeities nusivylimai Pepę suformavo kaip kritišką ir racionaliai vertinančią asmenybę, ko visiškai, galima sakyti, neturi bebaimis naivuolis Kuku. Iš tikrųjų šiame pokalbyje išryškėja romantiko ir realisto sandūra, galima įžvelgti ir tam tikrus tėvo ir sūnaus kolizijos modelius.

 

Scenografija iliustruoja 2003-ųjų realybės šou atmosferą. Šviesos ribomis aptvertas kambarys, daug ekranų, kamera iliustruoja, kad veikėjai, kurie lyg ir susitikę buitinėmis sąlygomis imituoja realybės šou, kad vaidinimas tęsiasi ir gyvenime, kad veikia įsitikinimai ir šablonai, jau daug metų nesikeičiantys tiek gyvenime, tiek dramaturgijoje. Galvojau apie tą laikotarpį ir tai, kaip jau pasaulis yra pasikeitęs. Anuomet visi norėjo būti realybės šou žvaigždėmis, nė nesuvokę, kokią kainą tektų sumokėti už žinomumą. Šlovė gali sutraiškyti, nes ji atveria visas duris į pagundas ir nuopuolį. Šiandien mes nebetikime realybė šou, jie daugeliui praėjusio amžiaus atgyvena, nuobodūs, atsikartojantys, pamasinti dirbtinokai sukeltais ir išpūstais skandalais. Mes kraustomės ant influencerių kušečių, kalbamės valandų valandas dalydamiesi savo traumomis ir svajojame apie peržiūras ir kad galbūt mus pakvies kitas žymus influenceris. Bet ar tai ne tas pats turinys, tik kiek pakitusi laikmečio modernesnė forma, kurią vaizduoja „Kai kurių erelių rūšys“ spektaklis?

 

Man patiko aktorių Jono Baranausko ir Igorio Reklaičio duetas, jie abu, būdami skirtingų kartų, perteikia tą kontrastinę kartų sąveiką, iliustruodami egzistencinį nusivylimą komiškais sprendimais, rasdami balansą tarp jautrumo ir absurdo. Baranauskui pavyko perteikti naiviai „užzombinto“ Kuku manierą, kurio kalbėseną, veiksmus ir elgseną suformavo lengvabūdiška nuotykių ir pramogų televizija, o senasis Pepe – taip pat turi „televizinių randų“, jis veteranas, intelektualinis „diktatorius“, kuris žino pavojus, t. y. produktas, kas lieka, kai televizija išnaudojusi asmenybę „išspjauna“ iš savo eterio. Nors pjesė, kaip minėjau, parašyta 2003 m., šiandien ji skamba dar aštriau dėl socialinių tinklų ir melagienų paplitimo. Spektaklis parodo, kad žmogus, praradęs kritinį mąstymą, tampa tik lėle kieno nors kito rankose. Smagus, lengvas, komiškas ir... graudus. Subalansuotas.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sniego karalienė", režisierius Paulius Tamolė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo 2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius, negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių, tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj pradės ožiuotis, spektaklį gadins...

 

Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.

 

O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros, suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį atkerėti...

 

Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti, kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė – dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus, nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego karalienė...

 

Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška, išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais, prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.

 

Labai gražios ir gausios bei dinamiškai besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais, buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H. Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Jūs užstojate man vandenyną", režisierius Alvydas Vizgirda, Klaipėdos pilies teatras

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau žmogaus, kuris pabuvęs bent viename jam patikusiame spektaklyje teigtų, jog nemėgsta teatro kaip meno rūšies. Turime daugybę įsitikinimų apie lietuvišką teatrą ir visada juos verta sugriauti. Šiandien sugrioviau įsitikinimą, kad Klaipėdos pilies teatras negali prilygti, pavyzdžiui, kokiam Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui. Gali.

 

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje įvyko režisieriaus Alvydo Vizgirdos pastatytos pjesės pagal garsios dramaturgės Keren Klimovsky kūrinį „Jūs užstojate man vandenyną“. Tiesa, režisierius ir šio teatro įkūrėjas yra jau dirbęs su šios dramaturgės medžiaga, todėl jam žinomas jos ilgesio ir komedijos santykis.

 

Pusantros valandos trukmės spektaklyje iš tikrųjų veikia trys sceninės poros, kurios bando išspręsti iš pirmo žvilgsnio gana lėkštus ir buitinius konfliktus, pagrįstus lyčių stereotipais santykiuose. Vyresnio amžiaus pora parke prie statulos aiškinasi savo santykius, tiksliau – žmonai poniai Dream nusibodo nuolat „tupinėti“ apie savimi negalinčio pasirūpinti profesoriaus vyro. Pastarasis su žmona žaidžia sunkiai apibrėžiamą santykių terapinį žaidimą ir žmona jį pamažu aprengia moterimi, panašia į save. Kitame scenos krašte matome Izoldos ir Tristano, dviejų jaunuolių, santykių parodiją. Infantilus ir egocentriškas Tristanas ir naivios meilės bei pripažinimo trokštanti Izolda vienas kitam išpažįsta svaiguly amžiną meilę, gėrisi vienas kito tobulumu ir bando atmesti, paslėpti išankstinius lūkesčius. Galiausiai žiūrovui tampa akivaizdu, jog jie nevykusi pora. Galiausiai trečioji pora – parko moters statulos Monos (kuri, pasirodo, jokia statula) ir vaistininkas Čarlis. Moteris iškart taiso potencialius vyro netobulumus ir verčia jo išsižadėti vaistininko profesijos, o naktimis vaizduoti esant jį jūreiviu, kuris pasirodo tik kaip graži svajonė...

 

Žodžiu, trinarė kompozicija užpildoma minimalioje žalioje parko pievelėje. Trys poros pramaišiui vis pasirodo su kokia nors nesutarimo ar tariama susitaikymo scena, erzina ir erzinasi dažnai dėl niekų, tačiau žvelgiant giliau – juk šioji komedija ne tik apie lyčių viršenybes ir nesusikalbėjimą, bet ir apie nūdienos visuomenės egocentrizmą. Pjesė, pasirodo, parašyta jaunos dramaturgės 2011 m., bet ji tendencinga ir universali, nes dabar niekas nebenori santuokoje ir apskritai santykiuose ilgalaikės atsakomybės, o vietoj nuosavų vaikų vežimėliuose vežiojasi savo išpustytus veislinius šunis, nes jais tiesiog pasirūpinti yra lengviau. Iš Tristano ir Izoldos pokalbių matome kartos baimę neatitikti lūkesčių ar pernelyg aiškiai nubrėžtų standartų, juokingų, bet iš esmės asmenybę ir gyvenimo patyrimus bei malonumą griaunančių iliuzijų, todėl individams sunku priimti kito asmens paklydimus, idilės neatitikimus. Tristano egocentiška asmenybė įkūnija apskritai riteriškumo sunykimą, sakyčiau, šis Tristanas, kurį gerai suvaidino Jonas Baranauskas, yra antipodas Viduramžių riteriui Tristanui. O moteris-skulptūra, laukianti tolumoje ateinančios progos būti laimingai, iš esmės paverčia ją iliuzijų ir aklumo verge, nes tikslas belieka vienas – naiviai laukti, kol ištiks geriausia, atmetant bet kokius kitus gyvenimo pastangomis ir manipuliacija nepatobulinamus variantus. Iš esmės juk tai Narcizo programa: veikėjai žiūri į savo nepasiekiamą vandenyną, kuris yra už įvairiausių įsitikinimų, kliūčių, svajonių ir miršta žiūrėdami į svajonę, kurios negali tiesiog patirti ir įprasminti.

 

Iš vienos pusės juk tai daug pasako apie mūsų tikslus ir siekius, troškimą gultis ant operacinio stalo ir pumpuoti chemikalus, pjaustyti savo kūną, apgauti senėjimo procesus lyg iš tikrųjų apgautume savo likimą. Neapgausime, o jei ir bandysime, taip ir leisimės kaip Izolda nužudomi Tristano vien tam, kad tariama svajonė būtų bent iš dalies įgyvendinta. Kitaip sakant, dar kartą save apgausime net mirties akto akivaizdoje. Aišku, kur kas žemiškesnė buvo vyresniųjų veikėjų, profesoriaus ir jo žmonos, pora, kurių santykiai paremti toksišku vienas kitam priekaištavimu, kurie vienas be kito negali, bet ir negali vienas kito nekankinti, nes yra priklausomi vienas nuo kito suerzinimo, todėl jie atsisako nežaisti, nusimesti kaukes ir išdidumą; jie irgi laukia, tačiau ir jiems lemta nesulaukti nieko...  Vyksme vyksta gana Čechovo pjesėms būdinga programa: likimai skyla, ardosi, vėl grubiai bandoma klijuoti lūkesčių pasotinimą gyvenimą nedarant nieko esmingo – absoliutus, sakyčiau, naivusis rusiškas romantizmas, jog ne pastangos ir kompromisai kuria gyvenimo laimę, o likimas turi atsiųsti savaime, o jei neatsiuntė, ką gi, vadinasi, verta numirti bent jau svajojant.

 

Man, nors spektaklis buvo labai komiškas ir vietomis tikrai pavykęs ir juokingas, (tiesą sakant, juo labai mėgavausi), visgi tai apie žmogaus vergovę lūkesčiams ir iliuzijoms, nes tas, kas galbūt užstoja tą vandenyną yra kur kas reikšmingesnis už patį vandenyną, tačiau veikėjai renkasi idilę, kuri galiausiai juos ir paskandina.

 

Neseniai sostinėje teko matyti Valstybiniame Vilniaus teatre „Dviese sūpuoklėse“, kur labai panašiu braižu pasakojama dviejų žmonių santykių nesuderinamumai, o priežastinės potekstės, žinokite, menkai kuo skiriasi nuo „Jūs užstojate man vandenyną“. Tik Klaipėdos pilies teatro spektaklis man patiko labiau, nes šmaikštesnis ir įvairiapusiškesnis.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

P. S. Pridedu trumpą ir oficialų spektaklio aprašymą.

 

KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS

Keren Klimovsky

„JŪS UŽSTOJATE MAN VANDENYNĄ“

Komedija – farsas su ilgesiu gilios amžinos meilės ir nepasitikėjimu ta meile tuomet, kai ji ateina

 

Vertė ir režisavo Alvydas Vizgirda

Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė

Kompozitorius Edvinas Vasiljevas

Pastatymų dalies vedėjas Vytas Aleknavičius

 

Vaidina Vilija Gruodytė, Viktorija Miliauskaitė, Auksė  Naujokienė, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys, Ramūnas Šeputis

 

Nors Keren Klimovsky pjesę „Jūs užstojate man vandenyną“ parašė  dar 2011 m., tai bus jos pirmasis pastatymas teatro scenoje.

„Nenuostabu, kad būdama 23-jų norėjau ir parašiau pjesę apie meilę, nors ir tokia aštria, groteskiška forma. Perskaičiusi ją dabar, po 15-os metų, supratau, kad pjesė visai ne apie meilę, bet priešingai – apie meilės neįmanomumą. Apie meilės baimę, apie smulkmenas, racionalų jos atsisakymą, apie savanaudišką meilę, kuri negali pakęsti laiko išbandymo, ir mirtį dėl meilės stokos.

Visi pjesės veikėjai trokšta meilės, bet nesugeba mylėti. Tikriausiai todėl, kad jie apsėsti meilės fantazijų, kurios neatsižvelgia į kitą, gyvą žmogų su savo problemomis, baimėmis, trūkumais.

Dabar matau, kad tai tekstas apie mūsų kartą, kuriai suteikta visiška laisvė. Bet tai nepadarė mus  laimingesniais, ir mes vis dar nesuprantame kaip pasinaudoti šia laisve. Tarsi trinamės vienas į kitą savo skausmu ir dar labiau skaudiname vienas kitą (nepriklausomai nuo to, ar sukūrėme šeimas

ar gyvename vienišių gyvenimus).

Pjesėje yra kažko ir apie vyresniąją kartą. Visada nerimavau dėl meilės tarp vyresnio amžiaus žmonių temos, jų santykių. Galbūt todėl, kad artėjant pabaigai viskas dar labiau paaštrėja, kai mirtis priartėja ir pradeda reikalauti savo teisių į tave. O gal todėl, kad šita patirtis yra nuo manęs toli: tarsi mėginu tai ant savęs primatuoti, ir dėl šito nuotolio kažkas gimsta.

Tačiau vyresnioji karta šioje pjesėje matuojama mūsų kartos akimis. Juk labai norėjome įrodyti, kad mes geresni už savo tėvus, kad mums pavyks tai, kas jiems nepasisekė. Bet ar pavyko? Kitaip nei jiems –  taip, bet, galbūt, tai nėra „geriau“, o paprasčiausiai „kitaip „blogai“? Pasirodo, mes, žmonės, dar nesugalvojome, kaip su ja sugyventi, su šita meile. Gavosi liūdna pjesė. Bet, tikiuosi, ne beviltiška. Todėl man buvo svarbu pabrėžti situacijų komiškumą – kad būtų galima pasijuokti. Nes kol galime juoktis iš savęs, tol turime viltį...“. (K. Klimovsky)

 

Pjesės autorė Keren Klimovsky gimė Maskvoje, o šiuo metu gyvena Švedijoje.

Klaipėdos pilies teatre režisierius Alvydas Vizgirda yra pastatęs K. Klimovsky pjeses „Lopšinė suaugusiam vyrui“ (2017 m.) ir „Našlė, neužauga, ruonis ir kiti“ (2019 m.).

 

Premjera – 2024 m. lapkričio 20 d.

Spektaklio trukmė ~ 1 val. 30 min. (be pertraukos)

Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Requiem", režisierius Dmitry Krymov, (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį rudenį savo spektaklių seriją pradedu nuo Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Requiem“, kurį pastatė Dmitry Krymov su lietuvių aktoriais. Tiesą sakant, nebuvau matęs nei šio spektaklio, nei „Fragmento“, kurį režisierius taip pat pastatė su Klaipėdos dramos aktoriais, todėl nežinojau, ko iš tikrųjų reikia tikėtis.

 

Spektaklis sąlyginai neilgas, vos pusantros valandos, vietas gavau pirmoje vietoje ir po ilgos darbo dienos tikėjausi nemenkos įtraukties, kad „nusiplautų“ visa toji kasdienybė. Spektaklis parengtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“. Jį skaičiau prieš kokius ketverius ar penkerius metus ir man romanas, kad ir patiko, tačiau Murakamio literatūra plačiau nesusidomėjau ir nusprendžiau, kad tai paskutinis šansas šiam rašytojui. Režisierius pasiima tam tikrus romano motyvus, t. y. varganą vaikų mokytoją, kuri atsakinga už grupės vaikų mirtis ryžių kalno dauboje. Atrodo, medžiaga sudėtingai psichologiška, nes istorija scenoje prasideda nuo to, kaip mokytoja apklausiama tardytojo.

 

Aktorė Samanta Pinaitytė labai stengiasi perteikti sutrikusios, išsiblaškiusios, didelį šoką ir to šoko neigimą išgyvenančią mokytoją. Tardymas trunka didžiąją dalį šios scenos ir žiūrovas yra „panardinamas“ į bandymus suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Naudojami vietoj vaikų simboliniai pliušiniai žaislai. Pamaniau, kad pernelyg banalu juos visur tampyti, mėtyti, skandinti, tačiau finalinėje scenoje pasirodę persirengę aktoriai pagal tuo pačius žaislus sukelia nemažą efektą, jog įmanoma išdidinti ir priartinti šiaip jau scenoje banaliai atrodančius dalykus ir padaryti virsmo stebuklą. Scenografija apskritai efektingai šiame spektaklyje tvarkoma, ką vien jau reiškia tas maksimalių išbandymų reikalaujantis aktorei Dignai Kulionytei vandens cisternas, kuriame ji nuskęsta vaidindama Ofeliją iš Šekspyro „Hamleto“. O tasai didžiulis medis, į kurį įsipainioja parašiutininkas? Taip pat.

 

Jeigu su scenografija viskas aišku ir pateisinama, tai scenarijus, tenka pripažinti, nepavykęs. Nepatiko ir neįtiko man ir mano kolegai pjesės siužetiniai fragmentų durtiniai, jie atrodė eklektiški, besilaikantys dėl trapios gimusių, mirštamų ir negimusių veikėjų vaikų minties, tačiau kažkas pernelyg sutrūkinėję. Visiškai nepatikęs intarpas apie besikeikiantį rusiškai vyrą, kuris baisiausiais 10 minučių rėkia, kaip užmušiąs parašiutininką, o po to su meile ir nuostaba traukia žaislus, skalbimo mašiną ir pasakoja savo Mašai, kaip visa tai praturtins jų ir jų vaikų gyvenimus. Nelabai tinkama ir Ofelijos scena: kol leidžiamas vanduo, Hamletas bando prisiminti, ar iš tikrųjų Ofeliją mylėjo ir jai ką nors dovanojo, žadėjo. Scena ištęsta iki negalėjimo, veikėjai nesusikalba (čia ir buvo tokia idėja), tačiau kam tiek pastangų dėti tokiai paprastai minčiai? Žiūrovas paliktas tik stebėti ir laukti, kad toji Ofelija kuo greičiau nuskęstų.

 

Patiko pats spektaklio finalas, jis vizualiai ir emociškai apjungia pirmąjį pasakojimo skyrių, tačiau spektaklio visuma labai fragmentiškai sumišusi, besijungianti idėja tampa mikro padrikų novelių, literatūrinių idėjų ir ištraukų hibridiškas chaosas, kuris nesukuria žiūrovui vientiso emocinio išgyvenimo, todėl spektaklis kelia daugiau ne diskusijas ir prasmių paieškas, kiek bandymą po jo suvokti, ar tikrai viskas gerai su scenarijumi? Spektaklis neprovokavo, bet bandė emociškai išsakyti geresniojo pasaulio ateinančioms ir esančioms vaikų kartoms poreikį, atsakomybės svarbą, pasaulis kaip gėrio ir blogio scena, atsiprašymas, kad ankstesnės kartos nepasirūpino pasaulio tobulumu, tačiau „sutrupintas“ scenarijus į kaleidoskopą pavirto vaizdeliais ir etiudais, bet ne Klaipėdos dramos teatro premjeriniu numeriu, kuriuo galėtų didžiuotis.

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Demonai", režisierius Darius Rabašauskas, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, teatro žiūrovai ir skaitytojai,

 

Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius, pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.

 

Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.) santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo pjesė, pastatyta Lietuvoje.

 

Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina, netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.

 

Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė) gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu. Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.

 

Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito. Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute, hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir aukos vienu metu.

 

Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo. Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti, apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.

 

Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio, nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.

 

Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo, jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti. Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau laikytis šio gyvenimo diskurso.

 

Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“ savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus, gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus, tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios jėgos tarsi lėlių namelyje.

 

Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai, stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su šia būsena, ir su spektaklio tema.“

 

Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas, kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“ ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir paprasčiau yra gyventi dėl savęs?

Trumpa ištrauka iš repeticijų:

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Saulės vaikai", režisierė Laura Groza (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Dar vienos, tiesa, jau jaunesnės kartos latvių režisierės Lauros Grozos (g. 1985) pirmasis debiutas užsienyje tapo būtent darbas pagal rusų rašytojo Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“ pastatymas Klaipėdoje. 1905 metais parašyta pjesė iš esmės absorbuoja Maksimo Gorkio to meto rusų visuomenės realijas, tai ir bręstantis nepasitenkinimas sistema, perversmas prieš carą, revoliucijos ir atsinaujinimo troškimas bei mirtinos ligos pandeminiam siautuliui, kuri spektaklyje buvo įvardijama kaip „zaraza“. Spektaklio premjera įvyko 2020 metų rudenį.

Priešingai nei tautietė Mara Kimele, kuri Klaipėdoje pastatė pagal Augustą Strindbergo pjesę „Tėvas“, naujosios kartos latvių kūrėja M. Gorkio pjesę sušiuolaikina. Ant elektrinės važiuoklės pasirodęs aktorius Darius Meškauskas, įkūnijęs pagrindinį veikėją Protasovą, atrodė kaip Jėzus Kristus virš vandens. Kitą vertus jo atsainumas, atsipalaidavimas ir laisvamaniškas požiūris į žmonos galimą meilužį tapytoją Vaginą ir šuniškai įkyrų įsimylėjėlės Melanijos persekiojimą, atrodo kone dzenbudistinis, tyras kaip Jėzaus Kristaus mokymai.

Istorija pasakoja apie Protasovo ir jo žmonos Jelenos (aktorė Inga Jankauskaitė) besikuriančias intrigas. Spektaklis taip sumodernintas, jog sunku pasakyti, kokiu laikotarpiu galėtų vykti visas šis veiksmas. Iš vienos pusės tai apie XX amžiaus pradžios rusų visuomenę, tačiau jis gali būti ir XXI amžiaus pasiturinčios amerikiečių šeimos prabangios vilos vakarėlių šurmulyje. Režisierei rūpi nutrinti klišines tradicinio teatro grimasas ir atšviežinti bei modernizuoti Maksimą Gorkio ištarmes taip, kad jau nebegalėtume net atpažinti, jog tai rusų dramaturgija. Galiausiai jai tas ir pavyksta per instaliacijas, baltų gigantiškų skėčių guotą, kurie imituoja saulės šviesą ir kartu apsaugo nuo tos šviesos, pavojų skelbiantys dujų balionai, kurių žarnelėmis veikėjai svaiginasi tarsi narkotikais.

Galiausiai visas spektaklis labai įdomiai žiūrisi, nes jis perteiktas su tokiu kičinio komedijinio muilo operos humoru, kad neiškentėsite nesusijuokę, kai aktoriai, pavyzdžiui, laižo ledus ir flirtuoja kaip kokie Gomesas su Mirtiše Adams, o įsimylėjėliai naivuoliai, bandantys sudaryti skyrybų kontraktus ir nusisavinti sutuoktinių portnerius tarsi daiktus atrodo „aptraukti“ rusiško romantizmo naivumu, perdėtu atlapaširdiškumu, kad neapsigausite, jog tai komiška parodija iš daugelio ramantizmo dvasios įkvėptų ir sukurtų naivių situacijų. Tiesa, tokių veikėjų galite rasti F. Dostojevskio „Idiote“.

Spektaklis absoliučiai perteiktas kaip pramoga, kad net nebandžiau žiūrėdamas įžvelgti kokios nors gelmės. O ar toji gelmė egzistuoja? Veikėjai galiausiai pabaigoje išsitraukia šautuvą ir švaistosi cigaretėmis prie dujų balionų sukeldami katastrofos įspūdį, tačiau prie katastrofos nepriartėja. Ant ko laikosi visas šis spektaklis? Linksmos muilo operos sušaržuotos dramos, kuri kalba apie begalinį, kone maniakišką žmogaus polinkį aistringai įsimylėti ir paskęsti pasmerkiant save aistroms. Absoliutus maksimalus rusiškas romantizmas, perteiktas idealais ir svajonėmis persunktomis aistromis, tačiau, deja, kaip ir Čechovo pjesėse, taip ir šioje istorijoje, aistros nieko gero nežada, priešingai – veda prie beprotybės.

Spektaklis visumoje man labiau patiko už M. Kimelės „Tėvą“, jis modernesnis, linksmesnis, provokatyvesnis. Jeigu stebite, kaip scenografinės idėjos pasitarnauja istorijos vyksmui, atpažįstate detales, kurios padeda aktoriams ir istorijai vystytis, manau, šis spektaklis bus įdomesnis. O ką jau kalbėti apie gerus Dariaus Meškausko, Ingos Jankauskaitės, Eglės Jackaitės, Edvardo Brazio, Karolinos Kontenytės pasirodymus.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Varovai" (rež. Elmārs Seņkovs)

 

Sveiki,

Tikri kino gurmanai tikriausiai anuomet, prieš dešimtmetį, nepraleido danų režisieriaus Thomas Vinterberg sukurto šokiruojančio, socialiai konfliktiškai įelektrinto ir nepatogaus filmo „Medžioklė“ (dan. Jagten) (2012) adaptuotą specialiai kinui pagal D. Farre to paties pavadinimo pjesę. 2021 metų rudenį Klaipėdos dramos teatre vyko šios pjesės premjera pavadinimu „Varovai“, o medžiagą režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs (g. 1984), dirbdamas su Klaipėdos dramos aktoriais.

Taip jau nutiko, kad į premjerą pavėlavau net dvejus metus, tačiau nesigailiu, nes šie metai man turtingi nematytais spektakliais. Taigi patekau ne tik į „Varovus“, bet ir į savitą beveik pusvalandžio trukmės Klaipėdos dramos teatro apdovanojimus, rengiamus jau septintus metus iš eilės. „Mūza“ apdovanojimą įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, šiemet pagrindinius apdovanojimus paskyrusi geriausiems (nežinau, kokiu principu dalijamos šios statulėlės, tikriausiai, kad kaskart gautų vis kiti negavę aktoriai – nežinau). Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas pelnė „Mūzos“ pagrindinius apdovanojimus. Taip pat mecenato papildomus prizus gavo renginio vedėja Digna Kulionytė, taip pat mecenatai apdovanojo Vaidą Jočį, Renatą Idzelytę ir Nijolę Sabulytę. Išties labai sujaudino Justinos Vanžodytės kalba apie tai, kaip svarbu bet kuriam menininkui paliudyti, jog jis eina tinkama linkme ir tokie apdovanojimai labai padeda jaustis tvirčiau.

Spektaklis „Varovai“ pasakoja apie mažo miestelio pradinių klasių mokytoją Luką, kuris po pusmečio darbo yra apkaltinamas pedofilija, mat maža mergaitė, pamačiusi iš klasioko pornografiją, jos turinį sutapatino su Luku, mat šis jai suteikė saugumą, to, ko negali suteikti šiurkštūs ir nuolat besipykstantys jos tėvai. Bendruomenė be teismo labai greitai pasmerkia Luką, nors šis nekaltas. Iš esmės pati pjesės medžiaga aprėpia labai daug psichologinių elgsenos niuansų, socialinio teisingumo ir brutalumo aspektus, etikečių klijavimo, išnaudojimo, kaltės, sąžinės ir šeimos pamato, auklėjimo problemas.

Anuomet mane sujaudinęs filmas šiame spektaklyje tapo šiek tiek karikatūrinis, ypač silpna pasirodė spektaklio pradžia ir pirmoji jos pusė. Be įtampos, infantili, tarsi atsitiktinė, nesuveržta, pernelyg lengvais tonais užpildyta komedijos niuansais apie senstelėjusią direktorę, kuri įsižiūrėjo Luką. Nesu tikras ir dėl scenografijos visumos, aktoriai, kurie slankioja, gulinėja suoliukais įrėmintuose kraštuose iš esmės lyg ir veikia kaip dekoracijos, bet jų veiksmingumas atrodo bejėgiškas, negyvas. Neblogai atrodo viduryje scenos slankiojantis namo karkasas (visą laiką nepalioviau galvoti, kaip jis ten slankioja, kaip valdomas), funkcionuoja ir kaip pirtis, ir kaip namai, ir kaip bažnyčia, ir kaip nusikaltimo vieta, ir kaip mokykla. Panaudota ir daug sąlygotų dalykų, pvz., mėlynos medžiagos audeklas kaip ežeras ir t. t.

Kalbant apie medžiagos perteikimą, atrodo, kad latvių režisierius sušvelnino (vis nepaliauju lyginti su filmu, kuris daug tamsesnis, ekspresyvesnis ir nepatogesnis, nors tai mano klaida, kad lyginu), bet kartu tenka suvokti, jog tai bandymas naujai pasižiūrėti ir perteikti šią pjesę. Buvo vykusių scenų, pavyzdžiui, šeiminis konfliktas, kai motina, besigraužianti, jog jos dukra meluoja, nes jai artimesnis Lukas, nei ji kaip mama, smaigsto iškarpytus angelus, todėl Eglės Barauskaitės atliktas vaidmuo šįkart visoje spektaklio visumoje atrodė labiausiai įtikinamas. Iš vienos pusės personažė suvokia, kad dukra Klara meluoja, tačiau paaukoja Luką, nes jam pavydi dukters prieraišumo ir dėl to kenčia.

Visumoje spektaklis turėjo tapti apie aštrų ir aršų mažos visuomenės susidorojimą su doru žmogumi, kuriam užklijuota pedofilo etiketė, kaip seni ir geri draugai nusigręžia, užuot bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ir turėjo parodyti, kokia plonytė riba yra tarp bičiulystės ir smerkimo, o tai yra kasdienis mūsų visuomenės atšvaitas, tačiau spektaklio įtampa ir nepatogumas, kurio tikėjausi, praslydo. (Tiesa, teatras niekada nieko neprivalo, tačiau utriruodami tas pjesėje išsakytas problemas rimčiau ir ritmingiau, būtų spektaklį pakylėję į kitą lygį). Gal geltonus pokemonus primenantys į sceną suvesti vaikai su spalvotomis ausinėmis atrodė ir nekaltai, tačiau jie kartu kaip negyvi, idėjos, simboliai, užuominos, invaziniai ateiviai į šią žmonių bendruomenę, kuri prislopino jautrumą ir visą spektaklį pavertė į kažką kitą. Gal į fragmentuotų scenų kaleidoskopą, su skirtingai emocijas veikiančiais pasakojimais, besigrumiančiais tarp socialinio jautrumo ir ne itin sėkmingai parinktais teatrinio pastatymo sprendimais. Visgi tai vienas silpnesnių Klaipėdos dramos teatro spektaklių matytų šį sezoną.

Jūsų Maištinga Siela