Spektaklis "Namai", režisierė Livija Krivickaitė, Klaipėdos Taško teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis dar prisimenu Klaipėdos Taško teatro smagiai nuotaikingą spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, tad ir šį rudenį ėmiau dairytis, ką gero ir įdomaus dar galiu pamatyti patogiu sau laiku iš Taško teatro pasirodymų. Šįkart mano dėmesį patraukė jaunos režisierės ir aktorės Livijos Krivickaitės dokumentuotas tikrais įvykiais spektaklis „Namai“, kurio premjera įvyko dar pernai – 2024 vasario 14 dieną.

 

Spektaklio genezę puikiausiai perteikia citata iš 15min.lt: „ <...> svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį: ,,Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau „rašysiu apie tai pjesę“ – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina. Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino virš 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.“

 

Nuo pat pradžių scenografija dvelkia labai rūsčiomis ir tamsiomis spalvomis. Scenoje – ilgas juoda staltiese padengtas stalas, kuris kartu primena ir gedulą, ir niūrų bendruomeniškumą – tai derybų, kompromisų vieta; erdvė, apie kurią sukasi beglobių vaikų (Mantuko, Dovilės, Gintarės ir Justo) gyvenimas, kuriuos prižiūri socialinė darbuotoja Rūta, pati kadaise užaugusi panašiuose vaikų namuose, ir namų savininkė Alma, kurios vaidmenį atliko kviestinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė. Aplinka primena gedulą, tačiau šiems vaikams, kaip teigia veikėja Alma, sunkiausia yra čia ateiti, o kitąkart – iš čia išeiti sulaukus pilnametystės. Sekdami vieno pagrindinio veikėjo Justo istoriją, tą galų gale ir pamatome. Justas dramatiškai pamini savo gimtadienį, jam sudedamos keptuvės, virdulys, lygintuvas, to, ko normaliam žmogui savarankiškame gyvenime reikia, tačiau Justui šios dovanos ir gimtadienis reiškia atsiskyrimą, bendruomenės, kuri atstoja šeimą, netekimą, todėl jis elgiasi agresyviai, keikiasi, svaido dovanas, nepriima tikrovės, nes ji pernelyg žiauri. Visas spektaklis ne tik dokumentuotas, bet labai aiškiai remiasi pagrįstais beglobių vaikų psichologiniais momentais, kurie charakterizuoja sugniuždytą ir atskirtą žmogų nuo tėvų.

 

Viena jautriausių spektaklių vietų, kai Alma, pasisukusi į žiūrovus, pasakoja apie tai, kad šitiems vaikams tėvai (nusigėrę, palikę juos likimo valioje ir kt.) yra šventi, apie juos negalima nieko blogo sakyti ir netrukus tai iliustruojama sceniniais pavyzdžiais. Tai reprezentacinio, šiek tiek paskaitą su analizės pavyzdžiais primenanti spektaklio struktūra, kurioje viskas daugmaž reflektuojama Almos arba šalia įsikūrusios mažosios scenos veikėjų, kurie pasakoja žiūrovams iš suaugusiųjų perspektyvos apie savo kadaise patirtą gyvenimą vaikų namuose. Iš tikrųjų spektaklis „eina pakaitomis“: pokalbių šou keičia mizanscenos ir etiudai iš vaikų namų ir taip sukuria gan jautrų kalbėjimą apie socialinį pažeidžiamumą.

 

Nors spektaklis, anot režisierės, kviečia visų ieškoti bendrų atsakymų, tačiau būtent analizės principas nepalieka jokių interpretacijų. Pasirinktas, sakyčiau, saugiausias ir klasiškiausias spektaklio variantas – supažindinti ir atskleisti. Tai nėra spektaklis, kuris provokuoja, turi ką nors paslėpto ar kokią netikėtą strategiją, kurios nebūsite matę. Manau, pati dokumentinė medžiaga įpareigojo atsisakyti triukų ir išlikti su autentiška medžiaga pagarbiems ir jautriems.

 

Tad manau, spektaklis „Namai“ savo uždavinius įgyvendino gerai, pats keliose vietose graudinausi, nes labai lengva susitapatinti, įsijausti ir galų gale atjausti. Įdomūs ir gerai parašyti buvo suaugusiųjų kalbėtojų dialogai ir monologai, išreikšti jau kaip suaugusių žmonių, bet taikliai per manierą ir užuominas apie nesaugų ir neužtikrintą socialinį gyvenimą (pavyzdžiui, vyrukas eidamas darbintis net nesugalvojo pasirišti kaklaraiščio, nes niekada neaugo tokioje terpėje, kad šis atributas būtų reikalingas), rodo, kad iš esmės vaikų namų patirtys yra gyvos tol, kol gyvas žmogus, jos pasireiškia socialiniame ir asmeniniuose gyvenimuose. Didžiausias atskaitos taškas, kaip ir Vandos Juknaitės eseistikoje „Išsiduosi. Balsu“ apie darbą su beglobiais vaikais, tebėra ir šiame spektaklio prasmių audinyje – orumas. Niekas iš beglobių nenori gailesčio, kad ir kokie jie bebūtų, kad ir miegantys ant skudurų krūvos, jie visi, tie vaikai ir suaugę be tėvų, jie labiausiai nepriima gailesčio, nes jiems tai atrodo, kad jie menkesni už kitus. Paprasčiausiai savigarbos psichologija ir gynyba taip veikia.

 

Man patiko šio spektaklio jautrumas ir niuansuotas pagrįstas psichologizmas, ne iš piršto laužtas, o matytas ir literatūroje bei dokumentiniuose filmuose. Scenoje kaip sudarkytos vaikystės ir nutrūkusių vaikų ir tėvų santykių simboliu tampa sudraskytas pliušinis meškinas, paprasta, bet taikli vaikų dvasinės būsenos raiškos detalė, įsiterpusi į buitį ir į naktinius košmarus, meškinas kaip paguoda ir kraugeriškas persekiotojas to, kas iš jų buvo amžiams atimta.

 

Viena iš veikėjų (Rūta) puikiai iliustruoja savo išpažintyje ir likusios visuomenės santykį ir požiūrį. Pavyzdžiui, „Išsipildymo akcijos“ paviršutiniškumą ir grimasas, kurios tik reklamiškai visuomenei pristato tariamą gerumą, o visas likusias 364 metuose dienų tenka nugyventi pamirštam. Visų pasaulio problemų neišspręsi ir kiekvieno neišgelbėsi, tai suvokia kiekvienas spektaklį žiūrintis žmogus, bet vis tiek jautriai pateiktas esminis klausimas, kai Rūta pasako, kad ji nekalta, jog yra su tokia savo gyvenimiška patirtimi, o ar mes prie viso to kaip nors prisidedame? Koks mūsų vaidmuo ir ką jaučiame, kai 5 eurus pervedame „Išsipildymo akcijai“? Jaučiamės nuraminę kažką savyje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais", Klaipėdos pilies teatras, režisierius Alvydas Vizgirda

 

Sveiki,

Esu didelis poeto Donaldo Kajoko kūrybos gerbėjas. Šitokia krištoline ir atvira kalba išgauti prasmės esenciją, atverti paprastas tiesas per vynuogių kekę („jos saldžios, nes svetimos“), apsnigtas nueinančias moteris, per tariamų veikėjų pasikalbėjimus, bites ir valtis, senėjimą gali ne kiekvienas. Manau, jis vienas mėgstamiausių lietuvių poetų, tad ir spektaklį pagal jo eilėraščius „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“, kurį režisavo Klaipėdos pilies teatro režisierius ir įkūrėjas Alvydas Vizgirda, iškart patraukė mano dėmesį. Šiemet Klaipėdos pilies teatras mini 40 savo egzistavimo jubiliejų, todėl pavasarį pasirodė ištisa serija jų sukurtų spektaklių retrospektyva, įskaitant ir šį.

Tiesą sakant, tikėjausi jaukaus ir intymaus aktorių skaitymo su galbūt kokiais nors siužetiniais intarpais. Spektaklio naratyvas absoliučiai poetinis, paremtas Donaldo Kajoko eilėmis ir ritminio ir šiek tiek dainuojančio teatro elementais. Scenoje veikia 4 bevardžiai veikėjai, 4 aktoriai: Regina Šaltenytė, Vilija Gruodytė, Ramūnas Šeputis ir Jonas Baltokas. Šiek tiek daugiau nei valandą trunkantis pasirodymas primena poetizuotą kvarteto performansą, kuriame įvairiomis nuotaikomis ir ritmais besijungiantys tekstai „išaudžia“ poetizuotą Donaldo Kajoko lyrikos pasaulį.

Scenografijoje – vienas didžiulis veidrodis, portalas į anapusinį pasaulį, tą, kurį stengiamės pažinti, o senovinės vynuogių medinės dėžės sudėliotos kaip traukinio vagonai, veidrodyje jie prasitęsia, pastarosios tampa aktoriams atramomis, o bendram pasirodymui suteikia išskirtinių simbolių. Gražiai aktoriai artikuliuoja eilėraščių prasmes, ypač aktorė Regina Šaltenytė, kuri žodžiams suteikia išskirtinio jausmingumo.

Tiesa, mano paties santykis su spektakliu nevienareikšmiškas, nes pirmoji pusė žiūrėjosi gana sudėtingai, įsijausti taip pat nebuvo labai lengva, kai kada tekstai mano ausimis skambėjo šiek tiek per tyliai, tad dalies teksto nesupratau, tačiau antroji spektaklio dalis išsigrynino ir man pradėjo patikti. Dalį D. Kajoko tekstų atpažinau, dalis buvo naujiena. Sunkiausia, manyčiau, buvo režisūrinė viso bendro spektaklio tekstūra ir atmosfera, nes koncepcija jungėsi gana eklektiškomis nuotaikomis ir visi tie perėjimai iš vienos prasmės ir nuotaikos į kitą, sakyčiau, ne visada pavykdavo, suardydavo staiga scenoje įsivyravusį intymumą, bet būta ir gražių momentų. Kam reikėjo užtraukti tą baltą skraistę ir ją atitraukti? Kokią ribą ir dinamiką ji turėjo nešti? Paslėptas veidrodis ir tiesa nuo žiūrovo, vėl jos atidengimas? Aktoriai įterpė ir dainuojamų elementų, pvz., bardiškos gitaros melodijų, smuiko elementai ar folklorinės dainavimo jungtys su D. Kajoko tekstais.

Visumoje spektaklis man pasirodė fragmentuotas, koncepcija aiški tik iš pažiūros: žmogaus pastangos, kai dega tavo vynuogienojai, prieš akis griūva visas tavo trapus gyvenimas ir prasmė, kas lieka? Tik melstis ir dainuoti, ieškoti už tragedijos tikrosios praradimo prasmės, kurios D. Kajoko eilėmis atsiskleidžia sakraliai yra pripildytos biblinių prasmių. Atskiri tam tikri skaitymo fragmentai buvo labai subtilūs ir gražūs, visumoje, suprantu, turėjo suskambėti kaip simfonija, tačiau būtent to naratyvo, besijungiančių paties spektaklio režisūrinių fragmentuotų momentų ne itin pajutau, nors pastangų įdėta nemažai. Tai nėra pramoginio braižo skaitiniai, manau, turite mėgti poeziją, nesiužetinį, bet poetinę spektaklio tekstūrą, tad „Didžioji rauda ties degančiais vynuogienojais“ bus kaip tik jums.

Maištinga Siela

Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Kalės vaikai" (Režisierius Eimuntas Nekrošius)

 

Sveiki,

Kai buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.

Spektaklio premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.

Visame spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai, asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas, pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė Koršunovo pastatyme.

„Kalės vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo (aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.

Apie ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus, kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru, įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.

Spektaklis nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Elzės žemė" režisierius Povilas Gaidys

 Sveiki,

 

Jauna rusų dramaturgė Jaroslava Pulinovič (g. 1987) parašiusi pjesę „Elzės žemė“ tikriausiai net negalvojo, kad ją pastatys Klaipėdos dramos teatras. Istorija išties paprastutė, tarsi žiūrėtum kokį nepriklausomo kino pastatymą apie paskutinę gyvenimo meilę tarp senų žmonių. Veiksmas vyksta tolimame Sibire, jos provincijos kaime, klampioje vietovėje, kur tremtiniai jau seniai įleidę savo šaknis į vietos žemes ir net neketina niekur grįžti. Pjesės pagrindinė veikėja – 76 metų Elzė, kuri neseniai palaidojo savo vyrą, kuris visą gyvenimą, kiek tik ji pamena, ją ujo ir neparodė nė menkiausio švelnumo. Regis, Elzė tenori vieno – užtarnauto poilsio savo namuose, mėgautis pradarytu langu ir tuščiais namais, bet netrukus, prižiūrėdama savo proanūkę, ji sutinka ką tik čia sodybą nusipirkusį vienišaujantį geografijos mokytoją Vasilijų. Vasilijus nevynioja nieko į vatą ir iškart pradeda ją kalbinti ir merginti, tačiau Elzė ką tik tapusi našle neleidžia sau tokios prabangos, nors širdis ir virpa, o kojos pačios vis linksta į Vasilijaus pusę...

 

Iš tikrųjų turime Romeo ir Džuljetos istoriją. Prieš šių senų ir vienišų žmonių santykius beveik visi, kas netingi. Vietiniai gyventojai pašaipiai apkalba, o vienintelė Elzės dukra Olga, atrodo, tiesiog iš proto eina ir vadina motina išdavike, toji, kuri vos tėvui numirus jau matuojasi rožinę vestuvių suknelę.

 

Iš tikrųjų spektaklis labai nuoširdus ir žmogiškas, prisilaikantis labai paprastų kasdieniškų problemų. Ar gali visą gyvenimą žmogus nugyvenęs sudėtingą gyvenimą pagaliau būti laimingas? Ar pirmoji ir paskutinioji meilė gali būti kaip dovana ar nuopelnas už tą sunkų gyvenimo įdirbį? Ir apskritai spektaklis kelia amžiaus ir meilės saldybės požiūrio problemą jaunystės kulto ištiktoje visuomenėje. Scenografijoje vis akcentuojami guminiai botai, kuriais veikėjai atklampoja vienas pas kitą, jie rodo ne tik Sibiro atšiaurumą, bet ir gyvenimo sunkumą, permirkusią sunkią žemę, sunkų gyvenimo įdirbį ir pripratimą. Kontrastas, kai Elzė įsigyja paauksuotus batelius, viskas tampa taip trapu, kad negali nepatikėti tuo pražydusiu vyšnių sodu. Ir šiaip, spektaklis labai dvelkia rusų klasikine dramaturgija – rusas labai nori meilės ir laimės, o jos siekimo pastangos dažniausiai, kaip Čechovo dramaturgijoje, apvainikuoja dar didesnės kančios ir nusivylimas.

 

Jautrus ir paprastas spektaklis, kuris patiks seno dramos teatro sukirpimą mėgstantiems. Čia nerasite sprogimo, provokacijos ar bandymų kažin kaip aktualizuoti ir sumoderninti klasikinę istoriją. Tyrumas pasilieka tame lange, kurį Elzę leido sau atidaryti, pajusti, jog laimė čia pat pasiekiama, vos tik pradeda lyti ir ji su nepažįstamu Vasilijumi gali valgyti kaip maži vaikai po stalu saldainius ir prisiminti gyvenimą. Tačiau viskas veda, kaip jau minėjau, į rusiškos pjesių atomazgos variantą ir kaži kaip spektaklio dar pirmojoje dalyje tą pajutau. Nepaisant visko, sakyčiau, tai pats sąžiningiausias ir paprasčiausias paskutiniu metu matytas spektaklis, kuris deklaruoja labai paprastus dalykus, kalba universalia meilės, atjautos ir baime suklysti kalba.

 

Jūsų Maištinga Siela