Spektaklis: "Kalės vaikai" (Režisierius Eimuntas Nekrošius)

 

Sveiki,

Kai buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.

Spektaklio premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.

Visame spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai, asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas, pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė Koršunovo pastatyme.

„Kalės vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo (aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.

Apie ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus, kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru, įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.

Spektaklis nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Tėvas", režisierė Māra Ķimele (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki,

Latvių režisierė Māra Ķimele ne kartą dirbo su Klaipėdos dramos teatro aktoriais ir turėjo pasisekimo. 2016 metų rudenį, dar prieš tolimą pandeminį laikotarpį, įvyko spektaklio „Tėvas“ pagal švedų dramaturgo ir rašytojo Augusto Strindbergo (1849-1912) premjera. Deja, man tik dabar pavyko pamatyti šį pastatymą, nes anksčiau nebuvau tiek užsidegęs teatru, tad stengiuosi pavyti nutekėjusį laiką ir pažiūrėti tai, kas anuomet buvo praleista.

Pasakojimas itin klasiškas kaip ir jo pastatymas. Pagrindinė vaidmenį šiame spektaklyje atlieka Klaipėdos dramos teatro pažiba ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas Darius Meškauskas, kuris perteikė XIX amžiau pabaigos tėvo paveikslą. Po ilgų santuokos dešimtmečių tėvas, apsuptas namuose jam pataikaujančių ir įkyriai lendančių moterų (uošvė, teta, dukra, žmona, tarnaitė), tėvas jaučiasi nebe padėties šeimininku, o užgožtas namų moteriškų intrigų. Istorija pasakoja lemtingą vienos žiemos prieš pat Kalėdas nutikimą, kai žmona, trokšdama nulemti jųdviejų sugyventos dukters likimą pasilikti namuose, prasitaria, kad galimai tėvas nėra tėvas, todėl dukters likimo spręsti jis negali...

Na ir prasideda viena ilga tėvo beprotybė. Tėvo pabrėžtinas pažeidžiamumas ir tėvystės problema gvildenama palaipsniui tėvui įtikėjus, jog dukra yra kito vyro ir nė vienas pasaulio vyras negali būti tikras dėl savo vaiko. Iš esmės beprotybė kaip ir artėjančios Kalėdos masina šeimos griūtį ir tėvo kaip šeimos patriarchato žlugimą. Stebėdamas namų moteris tėvas kraustosi iš proto, o kai sužino, jog jo žmona ne tik paskleidusi melą apie jo tariamai netikrą tėvystę, bet ir sužino apie neišsiųstus laiškus mokslininkams (mat tėvas tyrinėja meteoritus), visiškai pakvaišta, nes suvokia, koks buvo patiklus visus tuos dvidešimt metų santuokos...

Spektaklio scenografija ir pats pastatymas itin klasiškas, perteiktas XIX amžiaus pabaigos interjere, kurioje namų moterys vilkėdamos jau iš mados išeinančiais Viktorijos laikų drabužiais, slampinėja pakampėmis. Nuotaiką kelia į sceną įnešta kvepianti tikra Kalėdų eglutė, senos mokslinės knygos odiniais viršeliais sako, jog šiuose namuose vyrauja mokslo amžius, nors senutė motina rankomis buria ir bando užkalbėti namus. Iš vienos pusės tai normali XIX amžiaus šeima, o iš kitos ji labai romantizuota, veikėjai silpni, pasiduodantys emocijoms, ypač tėvas, kuriuo lengva manipuliuoti ir uždaryti į beprotnamį.

Iš esmės man šis spektaklis ne tiek apie abejojantį ir protą prarandantį mokslininką, kiek apie šeimos patriarchalinį valdžios sistemą, kurioje užguitos moterys tampa kaip hienos, įsigudrinusios ir išsiugdžiusios manipuliacinius galios žaidimus laimi prieš tėvo kultą, kitaip sakant, ir prieš patį patriarchatą. Nežinau, ar Strindbergas norėjo būtent savo pjese atskleisti tradicinio ir klasikinio vyriškumo naštos užkrautą pažeidžiamumą, tačiau Maros Kimeles interpretacija tą vakarą suskambėjo būtent šitaip. Kitą vertus, spektaklis žadino ir ilgesingą rusiško romantizmo dvasią, kokį galimą aptikti, pavyzdžiui, Čechovo pjesėse – gražiai naivius ir idealizmu sergančius veikėjus, kurie tariasi pakeisią pasaulį ir pagaliau busią laimingi, tačiau esmė tame, kad pasaulio pakeisti negalima, priešingai – reiktų saugotis iliuzijų, kurios kaip „Tėvo“ spektaklyje gali veikėją nuvaryti į kapus.

Manau, iš vienos pusės Marai Kimelei pavyko klasikiniais būdais be jokių įmantrumų, sušiuolaikintų instaliacijų ir triukų sukurti klasikiniu braižu „Tėvo“ pasaulį, todėl nepretenzingam žiūrovui, kuris spektaklyje nori senosios gerosios teatro išlaikytos mokyklos be įmantrybių, šis sąžiningas be triukų ir gudrybių pastatymas labai patiks.

Jūsų Maištinga Siela