Spektaklis: "Kalės vaikai" (Režisierius Eimuntas Nekrošius)

 

Sveiki,

Kai buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.

Spektaklio premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.

Visame spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai, asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas, pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė Koršunovo pastatyme.

„Kalės vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo (aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.

Apie ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus, kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru, įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.

Spektaklis nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Eimuntas Nekrošius "Cinkas"

Sveiki,

Eiti į spektaklius, kuriuos kuria didžiausi ir labiausiai pripažinti Lietuvos teatro režisieriai, yra kiekvieno kultūros žmogaus vienas didžiausių malonumų. Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Cinkas“, pastatytas pagal baltarusių dokumentinės prozos meistrės ir Nobelio laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinius (Cinko berniukai, Černobylio malda) – šiuos kūrinius turime lietuviškai.

Kadangi esu skaitęs „Cinko berniukus“, ėjau į spektaklį tikėdamasis provokacijos ir žiaurumo bei švelnumo kontrasto, tikro pamišimo ir sveiku protu nesuvokiamų traumų, kuriuos patyrė S. Aleksijevič kalbinami žmonės. Juk tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių tikslų, statant šį spektaklį?

Pirmoji spektaklio scena apie mažąją Svetlaną man buvo nesuprantama. Pasitelkęs minimalius, kone vaikų teatro elementus, režisierius pasakoja apie autorės vaikystės nusivylimą – ji Kalėdų proga gauna septynis baltus dramblius ir vienas iš jų dingsta. Vėliau šis psichologinė balto dramblio metafora tampa inspiruojančia tiesos ieškojimo nesuvokiamo žiaurumo žemėje inercija. Gerai, viskas čia lyg ir suprantama, tačiau būtent visame spektaklyje Svetlanos vaidmuo ir kėlė daugiausiai klausimų. Jis labai neapibrėžtas, mes net nežinome, kad ta per Svetlana žmogus, informacijos nedaug net knygoje, kad jai reikėjo žvėriškos jėgos atremti visuomenės smerkimą, tai faktas, tačiau kokiu būdu ji prisiviliodavo savo pašnekovus, sunku nusakyti, tad čia veikia įvairūs psichofiziniai veiksmai, kurie veikia kaip metaforos, pavyzdžiui, rankos spaudimas, kai pašnekovė kalba monologą, arba kai veikėja menamai žaidžia šachmatais su mirusiu nuo radiacijos vyru ir kiti teatriniai triukai, kurie iš esmės veikia ir papildo spektaklį.

Toks pasirinkimas visiškai suprantamas, nes knyga juk statyta ne pagal pjesę, o pagal prozos kūrinį, kuris susideda iš monologų-išpažinčių. Praėjus pusvalandžiui galiausiai motina ima kalbėti teksto motinos žodžiais. Va, šito labiausiai ir laukiau, kada šmaikščioje ir net ironiškoje teatro formoje prabyla vidinis monologas. Čia ir turėjo būti pagrindinis spektaklio „aštrumas“, tai, dėl ko braukčiau ašarą. Tiesą sakant, prisiminiau skaitytą knygą ir galiu pasakyti, kad neabejotinai knyga darė stipresnį poveikį ir jaudino kur kas labiau. Nepasakyčiau, kad monologai nepavykę, jie taip pat duoda emocinį poveikį, vietomis net graudinausi, bet visumoje kai kada, rodos, pritrūko aktorinio talento, bet esu linkęs manyti, kad veikiau pasirinkta režisieriaus metaforinės mizencenos, ta pantomimika ir menamų daiktų gausa, kurie šalia skaudžių žodžių kūrė šiek tiek nejaukų absurdiškumo įspūdį. Argi nebūtų geriau tikras stikliukas su tikra degtine? Kodėl baidomasi to buitiškumo? Man atrodo, kad kaip tik būtų sukūrę natūralesnę terpę atsiskleisti veikėjų psichikai.

Iš esmės spektakliu nesu nei patenkintas, nei nusivylęs. Manau, buvo verta pamatyti, tačiau kažkaip išėjęs iš salęs nesijaučiau pernelyg įkvėptas ar priveiktas emocijų, nes daugiau galvojau apie tai, ko spektaklyje pasigedau, nei apie tai, kas jame buvo sėkminga. Šiaip ar taip, tai E. Nekrošius ir nors spektaklis – ne stebuklas, manau, kad neskaitę S. Aleksijevič knygų jį išvis gali suvokti kitaip.

Jūsų Maištinga Siela