Spektaklis "Sniego karalienė", režisierius Paulius Tamolė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kai ištinka teatro badas, tada eini į tokius spektaklius, į kuriuos nė nenumanei, kad kada nors eisi. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau vaikams skirtame spektaklyje, tad, žiūrėdamas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą, pasirinkau tai, kas dar nematyta. O nematyta buvo 2021 metais gruodį įvykusi premjera „Sniego karalienė“, kurį pagal Hanso Christiano Andersono pasaką su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatė režisierius Paulius Tamolė. Maniausi, kad šį spektaklį pažiūrėsiu su kokiais nors mokytojų atitemtais paaugliais, kurie vis maigys savo pritemdytus išmaniuosius, negalėdami nusėdėti, tačiau viskas dar kitaip – susirinko daugybė mažamečių, tėvelių ir mamyčių, tad pagalvojau: blogiau jau būti negali, nes jie tuoj pradės ožiuotis, spektaklį gadins...

 

Nieko panašaus! Pasirodo, į spektaklius eina padorūs tėvai su jau kultūriškai išauklėtais, dėmesį išlaikančiais vaikais, kurie visas dvi valandas sekė „Sniego karalienės“ pasakojimą. Buvau nustebintas, bet kitaip ir negalėjo būti: lenk medį, kol jaunas. Kitaip sakant, kiek pačios kultūros ir supratimo turi patys tėvai, tiek vaikai tai atspindi, tad iš esmės per visą spektaklį nė vienas vaikas nesiožiavo, neapsiverkė ir necyptelėjo.

 

O spektaklį „Sniego karalienę“ labai smagiai pats sužiūrėjau! Režisierius Paulius Tamolė laikosi klasikinės pasakos struktūros, suskaidęs pasakojimą į 7 fragmentus. Pasakojimo centre – Kajus (aktorius Jonas Baranauskas) ir mergaitė Gerda (aktorė Samanta Pinaitytė), kurie žaisdami patiria puikią vaikystę, tačiau vieną dieną Kajus atsiduria šaltos ir negailestingos Sniego karalienės akiratyje ir iš jos gauna bučinį bei veidrodžio šukę, kuri pakeičia Kajų, t. y. jis netenka šiltumo, žaismingumo ir atminties, nebegali žaisti, nebeatsako Gerdai, o galiausiai dingsta. Gerda leidžiasi į kupiną nuotykių kelionę ieškoti Kajaus, ji sutinka kalbantį varną, rūmuose aplanko princą ir princesę, galų gale ir pavojingus plėšikus, rožių raganą ir raguotuosius pakalikus, senę šamanę suomę, kol galiausiai jai pavyksta surasti Kajų ir jį atkerėti...

 

Labai smagiai susižiūrėjo, tad galiu įsivaizduoti, kaip turėjo patikti vaikams, kurie turi lakią vaizduotę ir lengvai geba susitapatinti su šios pasakos personažais. Smagu, kad šioje šiaip jau tragiškoje istorijoje P. Tamolė randa komiškų pasakojimų elementų. Pavyzdžiui, aktorius Vaidas Jočys sukuria itin komišką ir prajuokinantį varnos personažą, Renata Idzelytė – dvilypę plėšikę, kuri ir atšiauri, ir kartu labai gailestinga. Visoje pjesėje veikia trys kipšiukai, kurie kalba bendratimis, primena niekšelius grinčus, nes visuomet stengiasi ką nors iškrėsti pikto, sugadinti. Smagu buvo pamatyti labai retai scenoje matomą aktorę Reginą Arbačiauskaitę, kuri atliko Gerdos močiutės vaidmenį. O jau kokio grožio ir šaltumo Eglės Jackaitės sukurta Sniego karalienė...

 

Išties manau, kad „Sniego karalienė“ labai klasiška, išlaiko pasakos atmosferą ir šventinę nuotaiką, juolab kad rodomas šventiniu periodu. Patiko, kad režisierius nenuėjo itin moderniais teatros sprendimais, prifarširuodamas instaliacijų, šviesų efektų, priešingai – sukūrė klasikinį variantą, kuris iš esmės kviečia apmąstyti draugystės vertę. Kaip pats režisierius sako: „Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų. Kodėl kartais taip atsitinka, kad mūsų širdys ima ir pavirsta ledo gabalėliu?“ Tik gerumu galima kitą „užkrėsti“ gerumu, tik šypsena gali kitą irgi priversti nusišypsoti. Galų gale, tą ir parodo personažė Gerda, kuri ištirpdo Sniego karalienės kerus.

 

Labai gražios ir gausios bei dinamiškai besikeičiančios dekoracijos! Scenografija išties apgalvota, masyvi. Labai graži Sniego karalienės suknelė (čia tikriausiai reikia liaupsių pasakyti kostiumų dailininkei Kristinai Voytsekhovskayai). Nesigailiu žiūrėjęs su kitais vaikais, buvo išties smagu susitapatinti, vėl pamatyti puikiai žinomus aktorius kitokiuose amplua ir gerai praleisti laiką. Išėjęs pagalvojau: nors spektaklis ir skirtas vaikams, galima jį kuo puikiausiai žiūrėti ir suaugusiems, nes H. Ch. Andersono pasakos gana universalios ir aktualios šiandien.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Milena", režisierė Laura Kutkaitė, Klaipėdos dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiasi mano dar vienas teatro sezonas ir šįkart mano žvilgsnis į jaunos režisierės Lauros Kutkaitės režisuotą dramą „Milena“, kurios premjera įvyko 2025 metų rugsėjo 12 dieną. Spektaklio medžiaga labai įdomi, nes ji paremta išlikusiais literatūros klasiko, žinomo labiausiai už „Metamorfozę“ ir romaną „Procesas“, rašytojo Franzo Kafkos laiškais mylimajai Milenai Jesenskai (1896-1944). M. Jesenska – čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, rezistencijos kovotoja, itin spalvinga asmenybė, pasižymėjusi liberaliu ir nepriklausomu gyvenimu. Turėdama vyrą, ji tuo pačiu mezgė ne vieną romaną, jautė simpatiją ir F. Kafkai. Deja, jos pačios laiškai Kafkai nėra išlikę ir kažin, ar jie būtų publikuoti, nes anuomet ištekėjusios moters ir Kafkos romanas nebūtų viešai toleruojamas, o šiandien ši medžiaga tampa ne vienam įkvėpimo šaltiniu.

 

Nenoriu sakyti „moteriškas spektaklis“, bet jis toks yra, todėl verta pamatyti visiems vyrams, nes erotikos ir spalvų išties nemažai. „Rašyti laiškus – tai mylėtis su šmėklomis“ – ši citata iš F. Kafkos laiško tampa pagrindiniu moliu visam spektakliui ir jo tekstūrai. Medžiagos nėra itin daug, todėl didžiąją spektaklio dalį užpildo šešių besimainančių Milenų flirtuojantys ir infantilūs žaidimai, pokštai. Kitaip sakant, režisierė su aktorėmis kuria tą šmėklų pasaulį, pajungdamos iš dalies burleskos šou elementus ir dainavimą. Įdomu tai, kad viso labo F. Kafka buvo pametęs galvą dėl Milenos, tačiau jiedu susitiko tik du kartus. Ar tai buvo tikra meilė? Bandoma išsiaiškinti pačiais įvairiausiais būdais. Gal net neišsiaiškinti, o kiek vis kitokiomis formomis užduoti šį klausimą.

 

Šešias Milenas suvaidina žymiausios Klaipėdos dramos teatro aktorės: Toma Gailiūtė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė. Kviestinė aktorė iš Vilniaus – Aistė Zabotkaitė. Scenoje jos mainosi, perteikia biografinius Milenos koliažus, o dalis scenų juodai-baltai nufilmuota ir rodomos kaip filmas. Reikšmingiausiu atskaitos tašku tampa – pirmasis Milenos ir Kafkos susitikimas, rankos paspaudimas. Milena ne tik Milena, bet Milena veikia ir kaip pats Kafka, jo moteriškoji ir jautrioji perspektyva. Tie laiškai, tiksliau jų nuotrupos tampa analizės medžiaga. Milenos skaito Kafkos laiškus, juos iliustruoja mizanscenomis ir etiudais, tad čia nemažai erotikos, patetikos ir humoro. Tiesą sakant, apskritai Kafkos ir Milenos tariama meilė primena priklausomybę ar ligą, iš šių dienų žiūrint, tai labai infantilūs santykiai, kone paaugliški ir labai jautrūs. Ar toks ir buvo Kafka? Ar tokia gudri laputaitė buvo ir pati Milena?

 

Tai bandoma išanalizuoti pasitelkiant TV laidos „Laiškų džiazas“ intarpą, kai laidos vedėja Eglė Jackaitė, kuriai prisistatinėti nereikia, kalbina psichologę, kuri po eilutę ir žodį narsto Kafkos žodelius. Apskritai toji scena pavykusi, juokinga, bet iš esmės ji kalba kur kas daugiau: visuomenė narsto privačius gyvenimus, juos analizuoja, vertina ir net teisia, nesuvokdama visų niuansų ir kontekstų. Apskritai šioji scena nušviečia mūsų paviršutinišką supratimą apie Kafkos ir Milenos meilę, kaip, beje, apie viską gyvenime, t. y. kaip žiniasklaida ar kiti informacijos kanalai leidžia mums susikurti tariamą tiesą ir žinojimą apie visiškai mums svetimus žmones. Beje, nuostabi aktorių vokiška tartis, kuri išjuokia paties vertimo principą, nes vertėjai ir redaktoriai išverčia ir sukuria jau savo interpretacijas, kuria naujus gyvenimus, didvyrius ir monstrus, tad „sugedęs telefonas“ veikia ir kaip parodija, ir kaip tiesos išsakymo būdas.

 

Kaip vieną svarbiausių spektaklio elementų išskirčiau vaikiškų žaidimų elementus. Spektaklis pasideda žodžių žaidimu, viena iš Milenų bando įspėti, kas ji tokia yra (ant kaktos priklijuotas žodis „mergaitė“), panaudojamas žaidybinis TV formatas, „sugedęs telefonas“, kuris perteikia infantilišką ir veržlią Milenos asmenybės pusę. Stebino šios asmenybės likimas – Milena Jesenska miršta ne kur kitur, o koncentracijos stovykloje 1944 metais, ilgą laiką po įvairius kalėjimus nacių kalinama kaip rezistencinė kovotoja. Tai rodo esant ne tik infantilią asmenybę, bet ir ryžtingą, teisingą ir nebijančią pasipriešinti blogiui.

Po spektaklio galima parašyti Milenai arba bet kuriai iš vaidinusių Mileną aktorių. Įrengta pašto dėžutė Klaipėdos dramos teatro fojė. Šalia – kultūrą ginantis plakatas, skirtas ginti nuo Remigijaus Žemaitaičio ir jo „Nemuno aušros“ skverbimosi į kultūrą. Tiesa, po spektaklio aktorės kreipėsi į žiūrovus palaikyti kultūrą ir menininkus (daugiau jau matysite pateiktame įraše).

Svarbiu spektaklio motyvu tampa redakcija, t. y. Milenos laiškų tvarkymas, vertimas į mūsų kalbą, o tiksliau – į viešumos galimas pateiktis. Šitaip išvengiama vientisa ir aiški interpretacija, spektaklis tampa procesu, kaip tam tikri biografijos kūrėjai (redaktoriai?) bando sutvarkyti privačių žmonių gyvenimus viešajam sektoriui be pačių veikėjų sutikimo – iš čia, sakyčiau, ir kyla visuomenės ir individo įtampa. Esama ir kafkiškų sapniškų motyvų: ekrane rodomos Milenos surrealistiškai juda mišku, plaukia laivu – iliustruoja psichofizines froidiškas Milenos jausmų būsenas. Neapibrėžtumas tampa svarbia spektaklio atmosferos dalis, kuri tarsi paantrina spektaklio mintį, kad neįmanoma apčiuopti tikrosios Milenos, ji nepagaunama, nesuveržiama ir neapibendrinama, nors čia pat pamatus sudeda aiškūs ir neginčijami biografiniai faktai, dėl kurių vis tiek žiūrovas gali susidaryti asmens gyvenimo išklotinę. Kitaip sakant, pats spektaklis irgi veikia kaip žaidimas, kaip bangavimas tarp faktų ir baltųjų dėmių, tarp to, kas gali apibrėžti Mileną, o kas ne.

 

Spektaklyje viena iš Milenų bent kelis kartus paklausia, o tai kokius narkotikus Milena vartojo? Akivaizdu, kad meilę. Nebūtinai vyrams, apskritai savo gyvenimui, jo teikiamiems vyrams, madai, prabangai, teisingumui... Sirgti ir būti priklausomai nuo gebėjimo kurti savo likimą kaip laisvai to meto visuomenės moteriai.

 

Patiko man šis spektaklis. Tiesą sakant, nieko pernelyg nesitikėjau, nes buvau jau girdėjęs visokių atsiliepimų, bet asmeniškai man patiko ir pastatymas, ir medžiaga. Po spektaklio jaučiuosi „užlopęs“ dar vieną spragą apie Kafkos gyvenimą ir jo santykius, dar labiau supratęs tariamai žinomus gyvenimus, amžiną probleminį santykį tarp individo ir visuomenės, iš to santykio kylančias įtampas. Tiesa, šiame spektaklyje „Oskarą“ duočiau aktorei Tomai Gailiūtei už įspūdingai bauginančios mokytojos charakterį („Ką?!!! Ar mane sapnavai?!!!)

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: aktorius Džiugas Grinys apie pirmuosius aktorystės žingsnius, susidomėjimą teatru ir meilę

 Sveiki,

Be jokios abejonės 2025-ieji jo metai. Mačiau jo dalį vaidmenų, labai įsimintinas aktorius.

„Daug meldžiausi, kad Dievulis parodytų kokį nors kelią. Ir parodė. Įsimylėjau merginą, savo kolegę Digną Kulionytę. Kad galėčiau būti arčiau jos, įsimečiau mokykloje vesti kelis renginius, ir tai man gerai sekėsi. Rankinio aikštelėje visada būdavai prieš varžovą ir su jais keisdavaisi tam tikra energija, tad buvimas scenoje buvo arčiausiai to, ką galėjau surasti. Okay, būsiu aktorius. Iki tol nebuvau matęs nė vieno spektaklio ir nelabai įsivaizdavau, kas yra teatras. Išsiaiškinau, kur reikia stoti ir kad yra tokia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kurioje kažkoks Oskaras Koršunovas renka kursą. Pamaniau, kad reikia nuvažiuoti ir pažiūrėti bent vieną jo spektaklį. Pirmasis buvo Koršunovo „Vestuvės“, tada „Žuvėdra“ ir „Jelizaveta Bam“, „Išvarymas“. Džiugas Grinys

Maištinga Siela

Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Vakarų krantinė", režisierius Adomas Juška

 

Sveiki, teatro mylėjai,

 

Aną savaitę teko Klaipėdos dramos teatre pamatyti režisieriaus Adomo Juškos pastatytą spektaklį „Vakarų krantinė“. Nors premjera įvyko pernai, tačiau tik šiemet pavyko pamatyti spektaklį, pastatytą pagal žymaus prancūzų dramaturgo Bernardo Marie Koltèso (1948–1989) 1983 metais parašytą pjesę. Apie dramaturgą ir jo kontekstus nekalbėsiu, apie tai neseniai ką tik puikiai ir labai plačiai (kartu ir apie A. Juškos pastatymą) parašė Vytautas Lukaševičius 15min.lt straipsnyje „Susvetimėjimas, kurį galinuplauti tik tvanas: spektaklio „Vakarų krantinė“ recenzija“. Rekomenduoju paskaityti, o aš pasidalysiu tik savo subjektyviu žvilgsniu.

 

Tiesą sakant, spektaklis klampino ir stebino, klampino ir stebino. Aktoriai iki čiurnų su batais turškiasi didžiulėje krantinės seklioje užtvindytoje krantinėje, kurią rėmina surūdijusi pertvara, žyminti dviejų pasaulių ribas. Istorija keistoka, iš tikrųjų primena netgi savotiškai S. Beketo „Belaukiant Godo“, nes vienas iš pagrindinių veikėjų Morisas į Vakarų krantinę atvyksta numirti, nes jam gyvenimas išseko, jis net neprisimena, kur padėjo savo milijonus, o paskui jį bėgiojanti asistentė Monika (aktorė Renata Idzelytė), kvailai jį įsimylėjusi, stengiasi atkalbėti nuo savižudybės. Dariaus Meškausko kuriamas veikėjas silpnavalis, trokšta, kad jį „surytų“ žemesnysis sociumas, nes pats neįstengia sau atimti gyvybės. Tuo pačiu greitai išryškėja ir čionai gyvenančios šeimynėlės gyvenimas, kurie nieko daugiau nemato ir nesitiki iš gyvenimo, tik tvano, kuris juos išgelbės. Motina serga onkologine liga, tėvas neprisimena savo sūnaus, nes likęs abejoti savo tėvyste, sūnus, trokštantis išvykti su tėvo palaiminimu, bet vis kažko delsiantis, ir paauglė Klerė (aktorė Digna Kulionytė) maištininkė, kuri nori kuo greičiau užaugti. Visi šie žmonės gyvena socialinio dugno klane, tiesiogine ir netiesiogine prasme jie įklimpę į savo asmenines pelkes kaip ir jų santykiai, ir visas pasaulis, jie prarūgę, ydingi, jie papirkinėja, jiems nesvetimi narkotikai ir prostitucija, o turtingą žmogų atpažįsta iš toli ir stengiasi jį išnaudoti, griebtis kaip už kokio šiaudo.

 

Iš tikrųjų pjesės medžiaga, tiesą sakant, man pasirodė nuobodoka. Nieko pozityvaus mums ši istorija nerodo (kaip dažniausiai ir būna rimtuose draminiuose spektakliuose), tačiau nepasakyčiau, kad pasijutau kaip nors „nepatogiai“, neturėjau pretenzijų, kad spektaklis dar pataikautų ir moralizuotų. „Vakarų krantinė“ įspūdinga savo pastatymu, o išparceliuotos istorijos, skylančios ir besijungiančios į vilties netekusį pasaulį atrodo tamsiai tragiškos. Manau, Juškai pavyko sukurti pasaulio vietą, kur galima kaip vienišiems mamutams paklysti ir numirti, nors pagrindinis veikėjas Šarlis (aktorius Donatas Želvys) turi vilties išvykti ir susikurti kitokį gyvenimą, tačiau ir toji paskutinė viltis pamažu užgesinama.

 

Didelį įspūdį paliko aktorė Eglė Barauskaitė, jos išraiška, stotas, balsas ir įsijautimas buvo jaučiamas iš toli. Aišku, kiti aktoriai taip pat labai šauniai padirbėjo, jau daug metų matau jų kolektyvinius projektus ir man kaskart Klaipėdos aktorių komanda suskamba savitai jautriai ir puikiai, tarsi kaskart į sezoną atvyktum kaip į kokią šeimą: asmeniškai nepažįsti, bet pažįsti juos per sceną, matai, kam plaukai ataugo, kas pasikirpo, kaip pasikeitė ir pan.

 

Spektaklis egzistencialistinis ir vaizduoja socialinį ir dvasinio išsekimo absurdą ir tas absurdas vis dar stebina. Stebina, kad vieni trokšta susinaikinti, nors yra milijonieriai ir visko pertekę, bet perdegę nuo visko, o neturtėliai trokšta geresnio gyvenimo, bet jo negali gauti. Veikėjai vaikšto vandeniu palei sieną tarsi prašydami išmaldos vieni iš kitų ir Dievo, bet Dievas tegali atsiųsti tik viską nušluojantį tvaną, kad šis Tartarą ir kančios ratus primenantis pasaulis būtų nuplautas. Visgi man spektaklis padarė įspūdį ir gal iš tų paskutiniųjų trijų, kuriuos mačiau Klaipėdos dramos teatre, patiko labiausiai. Gal ne veltui sulaukė tiek dėmesio ir apdovanojimų?

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sugrįžimas", režisierius Naubertas Jasinskas

 

Sveiki,

 

Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“. Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria perskaitę ir išmanantys.

 

Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra labai gerai!

 

Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys. Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...

 

Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas – tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.

 

Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes (žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus, reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis, jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai. Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras, ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi, veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris (kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.

 

Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika. Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti mums?

 

Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti), galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas, kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui, susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir apsakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Requiem", režisierius Dmitry Krymov, (Klaipėdos dramos teatras)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį rudenį savo spektaklių seriją pradedu nuo Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Requiem“, kurį pastatė Dmitry Krymov su lietuvių aktoriais. Tiesą sakant, nebuvau matęs nei šio spektaklio, nei „Fragmento“, kurį režisierius taip pat pastatė su Klaipėdos dramos aktoriais, todėl nežinojau, ko iš tikrųjų reikia tikėtis.

 

Spektaklis sąlyginai neilgas, vos pusantros valandos, vietas gavau pirmoje vietoje ir po ilgos darbo dienos tikėjausi nemenkos įtraukties, kad „nusiplautų“ visa toji kasdienybė. Spektaklis parengtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami romaną „Kafka pakrantėje“. Jį skaičiau prieš kokius ketverius ar penkerius metus ir man romanas, kad ir patiko, tačiau Murakamio literatūra plačiau nesusidomėjau ir nusprendžiau, kad tai paskutinis šansas šiam rašytojui. Režisierius pasiima tam tikrus romano motyvus, t. y. varganą vaikų mokytoją, kuri atsakinga už grupės vaikų mirtis ryžių kalno dauboje. Atrodo, medžiaga sudėtingai psichologiška, nes istorija scenoje prasideda nuo to, kaip mokytoja apklausiama tardytojo.

 

Aktorė Samanta Pinaitytė labai stengiasi perteikti sutrikusios, išsiblaškiusios, didelį šoką ir to šoko neigimą išgyvenančią mokytoją. Tardymas trunka didžiąją dalį šios scenos ir žiūrovas yra „panardinamas“ į bandymus suprasti, kas iš tikrųjų įvyko. Naudojami vietoj vaikų simboliniai pliušiniai žaislai. Pamaniau, kad pernelyg banalu juos visur tampyti, mėtyti, skandinti, tačiau finalinėje scenoje pasirodę persirengę aktoriai pagal tuo pačius žaislus sukelia nemažą efektą, jog įmanoma išdidinti ir priartinti šiaip jau scenoje banaliai atrodančius dalykus ir padaryti virsmo stebuklą. Scenografija apskritai efektingai šiame spektaklyje tvarkoma, ką vien jau reiškia tas maksimalių išbandymų reikalaujantis aktorei Dignai Kulionytei vandens cisternas, kuriame ji nuskęsta vaidindama Ofeliją iš Šekspyro „Hamleto“. O tasai didžiulis medis, į kurį įsipainioja parašiutininkas? Taip pat.

 

Jeigu su scenografija viskas aišku ir pateisinama, tai scenarijus, tenka pripažinti, nepavykęs. Nepatiko ir neįtiko man ir mano kolegai pjesės siužetiniai fragmentų durtiniai, jie atrodė eklektiški, besilaikantys dėl trapios gimusių, mirštamų ir negimusių veikėjų vaikų minties, tačiau kažkas pernelyg sutrūkinėję. Visiškai nepatikęs intarpas apie besikeikiantį rusiškai vyrą, kuris baisiausiais 10 minučių rėkia, kaip užmušiąs parašiutininką, o po to su meile ir nuostaba traukia žaislus, skalbimo mašiną ir pasakoja savo Mašai, kaip visa tai praturtins jų ir jų vaikų gyvenimus. Nelabai tinkama ir Ofelijos scena: kol leidžiamas vanduo, Hamletas bando prisiminti, ar iš tikrųjų Ofeliją mylėjo ir jai ką nors dovanojo, žadėjo. Scena ištęsta iki negalėjimo, veikėjai nesusikalba (čia ir buvo tokia idėja), tačiau kam tiek pastangų dėti tokiai paprastai minčiai? Žiūrovas paliktas tik stebėti ir laukti, kad toji Ofelija kuo greičiau nuskęstų.

 

Patiko pats spektaklio finalas, jis vizualiai ir emociškai apjungia pirmąjį pasakojimo skyrių, tačiau spektaklio visuma labai fragmentiškai sumišusi, besijungianti idėja tampa mikro padrikų novelių, literatūrinių idėjų ir ištraukų hibridiškas chaosas, kuris nesukuria žiūrovui vientiso emocinio išgyvenimo, todėl spektaklis kelia daugiau ne diskusijas ir prasmių paieškas, kiek bandymą po jo suvokti, ar tikrai viskas gerai su scenarijumi? Spektaklis neprovokavo, bet bandė emociškai išsakyti geresniojo pasaulio ateinančioms ir esančioms vaikų kartoms poreikį, atsakomybės svarbą, pasaulis kaip gėrio ir blogio scena, atsiprašymas, kad ankstesnės kartos nepasirūpino pasaulio tobulumu, tačiau „sutrupintas“ scenarijus į kaleidoskopą pavirto vaizdeliais ir etiudais, bet ne Klaipėdos dramos teatro premjeriniu numeriu, kuriuo galėtų didžiuotis.

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Storas sąsiuvinis" (režisierius Jokūbas Brazys)

 

Sveiki,

Man tikriausiai buvo penkiolika ar keturiolika, kai perskaičiau vengrų rašytojos Agotos Kristof (1935-2011) romaną „Storas sąsiuvinis“ (Vertė Stasė Banionytė, Alma littera, 2004). Pamenu, jog vaikščiojau apsvaigęs po šio romano ir kurį laiką tai buvo pati geriausia kada nors perskaityta knyga, todėl iki šiol menu šį kūrinį kaip vieną paveikiausių ir įsimintiniausių kūrinių, padariusių įtaką mano jaunoms dienoms apie geros literatūros suvokimą. Negalėjau nepasižiūrėti pagal šią nuostabią knygą pastatytą Klaipėdos dramos teatro režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį tuo pačiu pavadinimu.

Iš tikrųjų romaną sudaro trys dalys, spektaklis pastatytas pagal pirmąją trilogijos dalį, kuri vaizduoja dvynių Luko (akt. Saulius Ambrozaitis) ir Klauso (akt. Džiugas Grinys) vaikystę karo metais pas močiutę. Motina nebegalėdama bombarduojame mieste išlaikyti dvynius, juos palieka kaime pas visų nekenčiamą senelę, vietinių vadinama ragana. Senelė dvynius vadina kalės vaikais ir, tiesą sakant, nelabai jais rūpinasi, nesirūpina ir savo higiena, avi kareiviškus batus, o vakarais panirsta į alkoholio liūną. Lukas ir Klausas miega virtuvėje ant suolo, kuris šiame spektaklyje atlieka ir žaidimų svarstyklių-sūpynių funkciją. Kaip palikimą dvyniai po laiptais slepia tėvo paliktą žodyną, Bibliją ir rašomą savo dienoraštį, storą sąsiuvinį. Galiausiai kalės vaikų nekenčia ne tik senelė, bet ir vietos gyventojai, todėl ujami jie nusprendžia prisijaukinti skriaudas kaip savaime suprantamą dalyką ir imasi sudėtingų sadistinių išgyvenimo pamokų t. y. atsisakyti būti jautriems švelnumui, mokosi vienas kitą talžydami ir pjaustydami iškęsti skausmą ir t. t. Galiausiai karo metais dvyniai sutinka ir Kiškio lūpą, mergaitę, kuri užsiiminėja prostitucija, kad išgyventų. Berniukai su ja susidraugauja, padeda iš kunigo, kuris pasinaudojo Kiškio lūpa, išpešti pinigų. Galiausiai patys yra sugundomi kunigo šeimininkės glamonių ir ištvirkinami.

Karo metai yra negailestingi, atsiradusi motina nebegali prikalbinti dvynių vykti su ja į miestą. Berniukai padeda persikelti tėvui per sieną ir bėgti nuo jį persekiojančio karo, tačiau šis pabėgimas tampa lemtingu įvykiu šiaip jau niekada neišskiriamiems dvyniams. Beveik 4 valandų (su pertrauka) spektaklyje papasakota baisi dvynių vaikystė neprailgo. Stebino beveik viskas. Nors žinojau puikiai šią istoriją, tačiau vos išvydęs scenografiją, kurią sukūrė Marius Nekrošius, iškart supratau, kad bus gerai. Pavaizduota virtuvė ir laiptai į antrą aukštą išmoningai viso spektaklio metu įvairiai išnaudojami. Vienu metu tie laiptai tampa ir dvynių slaptaviete, ir keliu į Rojų, ir takeliu į kapines... Kaip jau įprasta lietuviškame teatre, visada atsiranda koks nors scenoje simbolinis veikėjas, kuris ne tik užpildo sceną, bet ir pranašauja, iliustruoja veikėjus ir jų ištiksiančią lemtį. Šiuo atveju juo tapo šuo, su kuriuo Kiškio lūpa santykiavo. Šuo dažnai pasirodo kaip šuo, o dar dažniau baskerviliškai pranašauja žiūrovams tas prasmes, kurias reikia suprasti.

Nors premjera turėjo įvykti dar pernai, tačiau dėl aktoriaus traumos ji buvo nukeliama į šį sezoną. Apskritai norėčiau pagirti aktorių kolektyvą. Du berniokiškos išvaizdos aktoriai išties gerai perteikė Luko ir Klauso vaikystės metus. Sužibo ir antraplaniai aktoriai. Močiutė, kurią perteikė aktorė Alina Mikitavičiūtė, motiną Toma Gailiūtė, karininką Linas Lukošius, gėjų paštininką Jonas Viršilas, istorišką sadistą policininką Karolis Maiskis, tėvą Liudas Vyšniauskas, klebono šeimininkę Justina Vanžodytė, bet labiausiai ir jautriausiai stebino aktorės Dignos Kulionytės jautriai ir infantiliai perteiktas tragiškas Kiškio lūpos paveikslas, kuris bent jau pačiame romane nebuvo toks itin ryškus, koks perteiktas šiame spektaklyje. Krauju pertvinkusi patalynė, A4 baltų lapų šnaresys ar didžiulis gėlių vazonas, išardomas liftas-traukinio vagonas, vonia, obuoliai – viskas perteikta jau lyg ir visai suprantamais simboliais, bet šiame spektaklyje vis vien veikia jautriais teatriniais potėpiais.

Tiesą sakant, medžiaga jau nebe nauja, tad vis dar savęs klausiau (nes romanas suskaitytas, matyta ir kino ekranizacija), ką naujo dar galėčiau suprasti iš šios istorijos? Čia prisiminiau kanadiečių rašytojos Anne Carson novatorišką knygą „Raudonos autobiografiją“, kurioje išsakoma mintis, jog reikia mokytis savo bjaurumo. Sadistinės pratybos perkeičia dvynius ir jų vertybes, jie tampa kažin kokie bejausmiai, eliminuoja iš savęs tai, be ko paprastas žmogus negali išgyventi: švelnumą, jautrumą, žmogiškumą, atjautą, supratingumą. Vaikai patekę į žiauraus pasaulio terpę nusižmogina, nes nužmogėti yra paprasčiau, nei kentėti. Vaikai – civilizacijos tąsa, jiems būtina patirti geriausius dalykus, kad užaugtų žmonėmis (čia kaip perduoti iš kartos į kartą Prometėjo ugnį), tačiau Luko ir Klauso gyvenimas pažeistas, sutrūkinėjęs ir pilnas tamsos. Taigi, ar žiaurumu paženklinta vaikystė ir išmokta nemeilė šiuos berniukus išgelbsti? Ar įmanoma nuo atšiaurumo apsisaugoti atšiaurumu ir išlikti? Manding, akivaizdu, jog tos nužmoginimo pratybos užaugino naujus monstrus, per kuriuos ir toliau plis blogis. Vienu metu berniukų gaila, kitą vertus, žiūrovas supranta, kad besimokydami civilizacijos bjaurumo, berniukai patys tampa aplinkinio pasaulio atspindžiais.

Mano įvertinimas 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela