Spektaklis "Nojaus arka", režisierius Jokūbas Brazys, Klaipėdos dramos teatras

 Sveiki, mielieji!

 

Kasmet man rugsėjis yra ne tik rudens pradžia, šiokia tokia perkrova, bet ir naujasis teatro sezonas, vadinasi, nauji ir nematyti spektakliai, premjeros ir praleistos progos aną sezoną, anksčiau nepamatyti teatro darbai. Galima sakyti, kad teatro režisieriaus Jokūbo Brazio pernai pristatytas spektaklis „Nojaus arka“ man išsprūdo net du kartus. Turėjau bilietus, tačiau taip gyvenime susiklostė, kad nepavyko nei į vieną pasirodymą nueiti. Tad trečias kartas nemelavo. Pjesės pastatymas, kai tik praėjo premjera, beregint susilaukė kontraversiškų vertinimų, netgi aštrių kai kurių visuomenės veikėjų pasisakymų, kad J. Brazys pastatė kažin kokį nedorą, bereikšmį ir vien perversijas vaizduojantį spektaklį be turinio. Knietėjo savo akimis įsitikinti, ar tikrai jau taip blogai viskas su ta „Nojaus arka“? Juolab, kad kitas J. Brazio spektaklis – „Storas sąsiuvinis“ pagal Agotos Kristof pirmąją trilogijos dalį, man labai patiko.

 

Spektaklis pastatytas pagal Elijaus Martynenko kūrinį ir, kaip jau teigiama informacinėje brošiūroje, čia nereiktų tikėtis Senojo Testamento perpasakojimo. Veikiau, kaip teigiama, šiuolaikinė „Nojaus arka“ – tai istorija apie išritualintą, pažeistą, pažeidžiamą ir netekusį gyvastingumo šiuolaikinį gyvenimą – apie tai visas spektaklis. Spektaklis nedaugžodžiauja, praktiškai mažakalbė pjesės medžiaga, kurios visą turinį užpildo besijungiančių etiudų koliažas, kalbantis apie gyvulišką žmogaus prigimtį. Dėmesio centre – azijietiškas laivo krovininis konteineris, skirtas pervežti krovinius, šiuo atveju, pačius gyvulius, pastarasis imituoja biblijinį Nojaus laivą, tačiau nieko švento ar romantiško, to, ką galima apčiuopti Biblijos pasakojime, čia nerasime. Nes krovininis konteineris – tai praktiška talpykla, tai vartojimo ir ekonomikos simbolis ir jame besidauginanti šventa, nesuteršta gyvybė iš esmės tėra tik produktas, skirtas suvartoti. Apsirijimas prie stalo ar gyvulių skerdimas, kuris kadaise turėjo sakralią ritualinę potekstę, šiandien, kai fermose apvaisinama milijonai karvių ir kiaulių (tiek pat paskerdžiama žmonijos poreikiams), skausmas, atjauta ir dėkingumas nieko nebereiškia.

 

Senajame Testamente ištariama: „Dauginkitės!“. Turima galvoje giminės pratęsimą, giminės, kuri turi nešti ne vien besaikį dauginimąsi, bet ir atsakomybės prasmę, kad toji nauja gyvybė, išgyvenusi tvaną, suteiktų naujo pasaulio vertybinį pamatą. Šis niuansas spektaklyje itin įdomus, nes jis sumišęs su sekso malonumu ir narciziškumu. Besimasturbuojanti pora visais įmanomais būdais bando susilaukti moliusko geldoje gyvybės, ap(si)vaisinti, tačiau kartu jie susireikšminę ir susirūpinę malonumo potyriais. Kita vertus, nevaisingumo ir šiuolaikinės demografinės problemos, seksualumo įvairovė atvėrė susirūpinimą ne šeimos išsaugojimu, vaikais, bet orgazmo potyriu – seksualinė energija nukreipta į save patį. Apskritai viso spektaklio epicentras yra lytiškumas ir seksualumas bei iš ten ateinančios problemos. Rituališkai pastojanti karvė-moteris yra apvaisinama, tačiau tą patį nori patirti ir homoseksualus, moterį imituojantis vyras, išgyvenantis savo vidinius seksualinius geidulius. Jis išjuokiamas scenoje už neprodukavimą ir yra paliekamas besimurgdyti priešgimdyviniuose nuleistuose vandenyse, kristi ir šokti savo švento Vito šokio. Geresnės simbolikos apie žmogaus prigimtį ir nesugalvosi...

 

Spektaklyje žaidžiama kaukėmis ir fetišais. Vienas ryškiausių pasirodymų – iš japonų kultūros atėjęs ir paauglius, ir jaunuolius užvaldęs troškimas būti fursona ir turėti savo fursuitus, t. y. gyvūnus iš anime žanro imituojančius kostiumus, naujas tapatybes, kurios leidžia pabėgti iš slegiančio sociumo ir būti gyvūnais (vėlgi kalbama apie prasiveržiantį žmogaus prigimtį!), kuris skausmingai kartu naikina asmenybę, bet kartu spektaklyje prakalba apie poreikį būti tikru. Apie žiaurumo ir švelnumo nesuderinamumą, sumišimą, šių dalykų nebeatskyrimą. Mes tampame herojais be heroizmo, prisidengę Betmano kostiumais, slėpdamiesi nuo savęs ir savo silpnybių, bet kartu esame linkę į hiperbolizuotas savianalizės terapijas, būname vieni kitiems žiaurūs ir sunarciziškėję vartotojų pasaulyje, kuriame negali būti numalšintas nei fizinis, nei dvasinis alkiai, kitaip sakant, tampame savuose krovininiuose konteineriuose izoliuoti. Veikėjai užsideda šiukšlių maišus, jie dūsta, krenta kai kurie negyvi, nes nuo savo paties emocinio burbulo tiesiog miršta be deguonies ir laisvės, tad belieka elgtis su savimi kaip elgiamasi su gyvuliu skerdykloje – jį paskirti be pagarbos ir ritualų beprasmei mirčiai, kuri spektaklyje irgi tampa tam tikra rinkos ekonomine preke – raudoni kompiuterinius supermarijo primenantys dekoracijų perstumdytajai, lavonų ir šiukšlių surinkėjai dėl to turi darbo!

 

Visas spektaklis byloja apie vien šiuolaikinį žmogų ir Dievo trūkumą. Netekę tikėjimo ir pasinėrę į narciziškumą, jie praranda bendruomeniškumą, vadinasi, ir dialogą, ir galimybę daugintis, ir atjausti. Apie tai rašo ir šiuolaikinis filosofas Byung-Chul Han savo filosofinėje eseistikoje „Apie ritualų nunykimą“ (Kitos knygos, 2025), kurio idėjas labai taikliai iliustruoja Jokūbas Brazys savo spektaklyje. Šventumo praradimas skandina civilizaciją kančioje, nes šventumas yra paniekinamas. Nyčę perfrazuojant, tai Dievo mirties metas, autoritetų griūtis. Vienoje scenoje geltonus lietpalčius vilkintys gyventojai greitai persirengia pranašais ir ima tyčiotis iš tų, kurie tokiais pat negali tapti, o kai tampa visi pranašais, pradeda toliau tyčiotis vieni iš kitų. Normalumo, lygiateisiškumo kultas ir prisitaikėliškumo sindromas išstumia galimybę turėti moralinį vedlį, naują pranašą, nes bet kokios pastangos vienyti yra naikinamos, sumenkinamos. „Kas laimės?! Kas laimės?! Gargždų „Banga“!“– vienu metu byloja apie prasmingą susivienijimo ir bendruomeniškumo poreikį, o iš kitos – kalba apie mūsų vienybės paviršutiniškumą (Olimpinės žaidynės, krepšinis ir t. t.), nukreiptą iš esmės į netikrą vienybės sugestiją, kuri greitai atslūgsta kaip suvartotos emocijos, konkurencingumo ir kovos prieš KITĄ euforijai išblėsus, tada praeina vienybės iliuzija.

 

Kaip minėjau, tai nėra klasikinis naratyvinis teatras. Tai nepatogių etiudų koliažas, besijungiančių apie šiuolaikines skaudžias žmonijos problemas. Spektaklyje – simbolių ir metaforų barokas, jų tiek daug, kad žiūrovui tarp viso to iš pirmo žvilgsnio seksualinio smurto, frustracijos ir socialinių nepatogių kaukių reikia įžvelgti šiuolaikybės kritikos dėmenis, nepamesti prasmių naratyvą. Tingesnis žiūrovas gali nemąstyti, pasiduoti tik aštriems provokuojantiems vaizdiniams, tapti besišaipančių iš aktorių sukurtų simbolių heitinimo bendraautoriumi.

 

Juk teatras atneša patį gyvenimą, o kai kurie į teatrą nori ateiti pabėgdami nuo to pasaulio. „Nojaus arka“ tarsi sako, kad neišdegs: atėjote pasižiūrėti į gyvenimą, tad žiūrėkite atidžiai! Man spektaklis buvo suprantamas, įdomūs teatriniai sprendimai. Iš pradžių galvojau, kad režisierius pernelyg mažai pasakoja, pernelyg viską fragmentuoja, o kūrybinę energiją iššvaisto perdėtiems simboliams ir scenografijos pompastikai, pvz., ilgą laiką veikėjai pakuoja skerdyklos aukurą, skamba benzininis pjūklas ar kitoje scenoje – iš įvairių pusių bandoma papūsti slidininko plastmasę: kyla klausimas, ar tikrai tai buvo būtina tiek ilgai tęsti šias scenas ir ar šie sumanymai iš tikrųjų labai jau veikia visoje spektaklio sąrangoje? Ne visas spektaklio jungtis pateisinčiau, pasijuto šiek tiek duobių: simbolis dėl simbolio, barokas dėl baroko. Visgi visumoje spektaklis kur kas intelektualinis, nei tikėjausi, jis verčia nuolat ieškoti pateisinimo ir analizuoti simbolius, prasmes. Juk ir patys suprantate, kad teatrai nestatytų spektaklio vien tam, kad aktoriai pasitenkintų vaidindami smurtą ir degradaciją. Visgi išsiilgusiems spektaklio, kuriame vaizduojamas pats žmogus ir jo asmenybės pakitimai, jo atradimai ir tikrumas, „Nojaus arka“ gali visai nepatikti. Tai gana abstraktus idėjinis spektaklis, kuriame veikėjai veikia kaip organizmas, patys jie tampa sąlygotais veikėjais-simboliais, neteikiančiais nei užuojautos, nei vilties, kad šios kančios kada nors Žemėje pasibaigs. Bet ar pasaulyje kada nors kančia buvo pasibaigusi? Tikriausiai, kad ne.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Sugrįžimas", režisierius Naubertas Jasinskas

 

Sveiki,

 

Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“. Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria perskaitę ir išmanantys.

 

Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra labai gerai!

 

Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys. Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...

 

Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas – tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.

 

Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes (žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus, reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis, jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai. Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras, ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi, veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris (kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.

 

Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika. Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti mums?

 

Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti), galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas, kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui, susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir apsakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela