Spektaklis "Velnio nuotaka", režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalis dramos teatras

 

 Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Netikėtai, prieš pačius 2026-uosius metus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre teko pamatyti režisieriaus Nauberto Jasinsko pastatytą dviejų dalių spektaklį „Velnio nuotaka“, kuris man asmeniškai tapo dideliu siurprizu. Kodėl? Prieš kelerius metus teko matyti to paties režisieriaus su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatytą (pagal Roberto Bolaño apsakymą) „Sugrįžimą“, kuris man sukėlė itin slogias mintis: fetišistiniai vaizdai iš morgo, veikėjai tarsi kalbantys paveikslai, statiški iki skausmo, makabriškos scenos. Tuomet iš spektaklio išėjau gana šaltas ir abejingas. Matyt, anuomet nebuvau atlikęs svarbių namų darbų – neperskaitęs Bolaño apsakymo, todėl nelabai aiškiai suvokiau, ką iš tikrųjų N. Jasinskas padarė su autentiškąja medžiaga.

Visiškai kitokiomis mintimis išėjau iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro po „Velnio nuotakos“ premjeros. Spektaklis „trenkė per galvą“ gerąja to žodžio prasme. Juk kadaise, dar mokykliniais laikais, kaip ir daugelis, skaitėme Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, matėme 1973 metų režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“, todėl ši medžiaga puikiai žinoma ir daugelio iš mūsų permąstyta ne kartą. Einant į Nauberto Jasinsko naująjį „Velnio nuotakos“ pastatymą, nesitikėkite pamatyti klasikinio „Baltaragio malūno“ siužeto. Tad mokytojų autobusiukams su mokiniais, kurie viltis sieja su nuostata „neskaito, tai lai bent jau spektaklį pamato“, žinokite – nieko neišdegs. Mokykliniame lygmenyje likę lankytojai nieko čia nesupras. Reikia atlikti namų darbus jau iki spektaklio, kad jis atsivertų visomis tomis spalvomis ir prasmėmis, kurias sukūrė jaunasis režisierius.

 

Spektaklis yra tarsi archeologija, tam tikra dekonstruota ir gerai apgalvota Nauberto Jasinsko dirbtuvė. Pats režisierius teigė, kad „Velnio nuotaka“ atėmė daug laiko archyvuose, pareikalavo gilių apmąstymų, perfiltravo ir jo asmenines patirtis. Tai spektaklis, pastatytas principu „spektaklis spektaklyje“. Šiuolaikiniai veikėjai – Jurga ir Girdvainis (aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Gediminas Rimeika) – pasakoja savo dabarties istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos. Jurga – garsi atlikėja, kurią kviečia visi, kurios gyvenimas nušviestas prožektorių, o jos meilės reikalai tampa viešais skandalais ir visuomenės aptarimų objektu. Nestabilūs santykiai su pavyduoliu Girdvainiu ją sekina ir liūdina (tai aliuzija į Borutos romano siužetą: Jurga dėl tėvo sudarytos sutarties su velniu Pinčiuku negalėjo ištekėti). Šalia Jurgos sukasi vadybininkė (Pinčukas), kuri visaip stengiasi padėti Jurgai savais patarimais. Tuo pačiu metu tarsi statomas „Velnio nuotakos“ miuziklas, kurį įrėmina tikrosios aktorės Vaivos Mainelytės tariami prisiminimai iš filmavimo aikštelės, kai ji dar buvo jauna. Žodžiu, spektaklis tarsi sulieja kelis konceptualius matmenis: atiduodama duoklė ano meto popkultūrai ir analizuojamas šių dienų gyvenimo būdas. Abiejuose pasauliuose egzistuoja pakylimai ir praradimai, veikia angelai ir demonai, gėris ir blogis.

 

Šįkart man labai patiko dekonstruota „Velnio nuotakos“ versija, kuri buvo savaip dinamiška ir metafizinė. Metafizikai padėjo puikiai sukurta scenografija: akivarai, iš kurių išlenda Pinčukas bei kiti aktoriai ir į kuriuos vėl prasmenga; akivarai, iš kurių šnibždama ir į kuriuos žiūrima kaip į veidrodžius. Tai Mainelytės atminties ir dabarties properšos bei visos medžiagos portalai. Akivaro ir liūno, kaip sunkaus gyvenimo simbolika, žmogiškuosius gyvenimus veikia labai dramatiškai. Tai gana misteriškas spektaklis, besiremiantis ne tik folkloriniais motyvais, bet labiau krikščioniškojo pasaulio dualumu. Režisierius į spektaklį įveda laibakojį, vėjavaikišką angelą, kuris tariasi su Pinčuku ir veikia proporcingomis jėgomis – ko nebūta nei miuzikle, nei „Baltaragio malūne“. Įdomiausia, kad velnias iš tikrųjų tampa geruoju advokatu: jam, regis, rūpi Jurgos reikalai ir karjera. Jis rūpinasi sėkminga Jurgos, kaip dainininkės, veikla, duoda gerus patarimus, tačiau Jurga dėl to tampa Pinčuko įkaite, nes taip veikia šiuolaikinis šou pasaulis. Apskritai sakant, visame spektaklyje aktorės Jolantos Dapkūnaitės sukurtas velnias buvo pats įdomiausias ir labiausiai man patikęs veikėjas. Kita vertus, angelo pozicija išties pasyvi – jis atlieka išklausytojo, bet ne patarėjo vaidmenį. Jis dykai slampinėja, nesikiša į veikėjų gyvenimus, dažnai atrodo abejingas žmogiškosioms kančioms ir iš esmės neazartiškas prieš Pinčuką. Gal dėl to lietuvių folklore tiek daug demoniškų pasakojimų ir tiek mažai istorijų apie angelus gelbėtojus? Matyt, blogis visada veikia charizmatiškiau ir aktyviau, o tai įsišakniję ir mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Labai nustebino Uršulės vaidmuo. Ji – visiška priešingybė romanui ir miuziklui: čia ji tampa pastumdėle, neįvertinta, nelaiminga, nepastebima ir per gera šiam pasauliui. Jasinskui būdinga, dekonstruojant medžiagą, „apversti“ personažus ir atskleisti jų perspektyvas, kurios paprastai dėl kanonų lieka nematomas.

 

Pirmoji spektaklio dalis man patiko labiau. Antrojoje viskas tampa rokenrolu, tam tikra prasme – velnišku Jurgos pasirodymu. Skamba perkurtos, sušiuolaikintos senojo miuziklo dainos, atliepiančios nūdienos popkultūrą. Didžioji dabarties Jurgos problema yra tai, kad ji tapo savo karjeros įkaite – karjeros, kurią valdo tėvas ir prodiuserė, o pati negali atleisti į kriminalinę istoriją įklimpusiam mylimajam. Dekonstravimas tampa vis labiau apokaliptinis. Iš dangaus galiausiai nusileidžia cepelinas – t. y. per skeltą žemės-akmens luitą primenanti konstrukcija, kuri tampa ir scena, ir blogio šaltiniu, ir išganymo pjedestalu. Tai yra tai, ko trokšta šiuolaikinis šou stebėtojas. Simboliai nėra vienareikšmiški, režisierius kuria daugiasluoksnius modelius, todėl žiūrovas nuolat yra įmestas į nesibaigiantį interpretavimo procesą: o kas čia dabar? Ką tai reiškia? Ką norima pasakyti? Manau, kad tai puiku.

 

Apie dizainerės Sandros Straukaitės kurtus kostiumus – atskira kalba. Nepaprastai šįkart tiko ir patiko. Puikiai sužaista antrojoje spektaklio dalyje su raudonomis šviesomis, kai scena nuo prožektorių šviesos kardinaliai persidažo dramatiškomis spalvomis.

 

Apie ką visas šis spektaklis? Jis turi keletą svarbių temų. Visų pirma – autoriaus asmeninis santykis su senąja medžiaga, kuri mūsų populiariojoje kultūroje turi kanoninį įvaizdį. Kas nutinka, kai iškonstruoji legendas ir mitus? Kokios tikros, dažnai nepatogios istorijos slypi už tų gražiai nublizgintų kadrų, išdainuotų natų ir gražių šypsenų? Šiuolaikinis menas apskritai linkęs perkurti kanoninius kūrinius, juos dekonstruoti, atskleidžiant ne tik autentišką kūrėjo santykį. Šioje „Velnio nuotakos“ versijoje jaučiamas troškimas sugriauti autoritetus, stabus, atskleisti, kad tai, kas tariamai gražu, gali būti pastatyta ant to paties atsainaus, smurtinių socialinių santykių pamato. Visgi buvo išmintinga pasikviesti pačią Vaivą Mainelytę, anuomet atlikusią miuzikle Jurgos vaidmenį. Ji tampa savotiška praeities ir dabarties jungtimi, magnetu, stabilizuojančiu grožio griūties barbariškumą ir įprasminančiu kartų kaitą bei pokyčius pačia humaniškiausia forma. Kaip visada, praeities medžiagoje ieškoma universalių dabarties gyvenimo ir kultūros atšvaitų – šioje spektaklio versijoje jų su kaupu. „Kaip danguje, taip ir ant žemės“. Kitaip sakant – kaip legendose, susikurtose anuomet skaitant ar žiūrint miuziklą, taip ir šiandien. Laboratorijos įrankiai tobulėja, spektaklis tampa atminties interpretavimo pjūvių projektu, kurį padeda atskleisti atpažįstami archetipai ir veikėjų elgesio modeliai.

 

Gal ne tiek ir toli nuo visko pabėgta? Visgi buvau labai maloniai nustebintas visos tos analizės, kuri priminė savotišką grožio ir tragedijos inkubatorių su stipriomis feministinėmis gaidomis. Juk Baltaragis iš esmės parduoda savo dukrą Jurgą, kad įprasmintų savo paties kaip tėvo atsakomybės įvaizdį ir realizuotų save kaip patriarchą. Ar iš tikrųjų Baltaragiui rūpėjo dukters likimas, kai jis sudarinėjo sandorį su velniu? Ar rūpi dabar, kai prodiuserių ir viešojo gyvenimo įkaitais tampa talentingi, tačiau psichologiniam persekiojimui neatsparūs žmonės? Šiame spektaklyje Jurga tampa aplinkybių auka: parduota, sumišusi, palikta be „happy end“ laimės, išsekusi tarp dangaus ir pragaro vienui viena. Sakyčiau, misterija pasibaigia itin realistiškai. Beveik kaip Žemaitės Katrės likimas.

Maištinga Siela

Dienos citata: Naubertas Jasinskas apie režisieriaus kūrybos užkulisius ir "Velnio nuotaką"

 Sveiki, skaitytojai,

„Susidūriau su tuo, kas yra daugiau už mane, ir statydamas šį spektaklį [„Velnio nuotaka“]. Tad bandau atsakyti į klausimą, kas yra tas „daugiau už mane“. Kurdamas imuosi visų įmanomų įrankių: dekonstruoju, lankausi archyvuose, svajoju, flirtuoju ir galiausiai atrastą raktą paverčiu sceniniu pasauliu. Todėl, kai manęs klausia, kodėl pasirenku vieną ar kitą temą, dažniausiai negaliu atsakyti.“ Naubertas Jasinsas

Nepaprastas tas menininko gyvenimas, viską išgyventi, pulsuoti, rinkti, klasifikutoi, perkurti, dekonstruoti... Dažniausiai žiūrovas gi nemato tikrojo šio proceso virtuvės. Naubertas Jasinsas atskleidžia, kad kūrybinis procesas jam yra ne racionalus plano vykdymas, o egzistencinis tyrimas ir bandymas suvokti jėgas, kurios viršija individualią žmogaus patirtį. Teigdamas, kad susidūrė su kažkuo „daugiau už save“, jis nurodo į kolektyvinę pasąmonę, kultūrinius archetipus ar metafizinį pradą, užkoduotą kūrinyje „Velnio nuotaka“, todėl jo darbas tampa ne tiesiog teksto iliustravimu, o asmenine akistata su nepažinumu. Naudodamas platų metodų spektrą – nuo sauso archyvinio tyrimo ir dekonstrukcijos iki intuityvaus flirtavimo su idėjomis – kūrėjas pripažįsta, kad galutinis rezultatas gimsta iš pasąmoningų impulsų, kurių neįmanoma pilnai logiškai pagrįsti, tad režisūra jam tampa įrankiu išreikšti tai, kas žodžiais lieka neįvardijama.

Maištinga Siela

Spektaklis "Sugrįžimas", režisierius Naubertas Jasinskas

 

Sveiki,

 

Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“. Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria perskaitę ir išmanantys.

 

Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra labai gerai!

 

Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys. Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...

 

Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas – tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.

 

Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes (žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus, reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis, jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai. Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras, ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi, veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris (kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.

 

Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika. Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti mums?

 

Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti), galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas, kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui, susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir apsakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Édouard Louis "Edžio Belgelio pabaiga"

 Edouard Louis. „Edžio Belgelio pabaiga“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 184.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Mane stebina pasipylusi verstinių knygų gausa LGBTQ temomis, nes mano paauglystėje tokių knygų niekas neleido, tiesą sakant, niekas nekūrė ir nerodė jokių serialų šia tema ir tik vienas kitas homoerotinis bučinys pasirodęs kokiame amerikietiškame muzikos vaizdo klipe jau keldavo tam tikrus aplinkinių pasipiktinimus (išjunk! išjunk! išjunk!). Šiandien vaivorykštės vėliavą pasikabinti balkone yra visiškai natūralus pilietiškumo solidarizavimosi aktas, o knygos lietuvių kalba su LGBTQ literatūriniu indeksu absoliučiai normalus dalykas, ir visiems dzin, jog daliai visuomenės nepatinka. Visiškai nesitikėjau perskaityti prancūzų teatro aktoriaus ir romanisto Eduard Louis (g. 1992) knygos Edžio Belgelio pabaiga (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, bet ilgi pirštai ir nesaikingumas įmetė šią knygą į pirkinių krepšį. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 2014 metais, kai autoriui tebuvo viso labo kiek daugiau nei dvidešimt, ir jį iškart ištiko populiarumas. Knyga įvertinta premijomis, išvesta į daug kalbų.

 

Istorija išties autobiografinė, todėl knygoje sudėtos autoriaus patirtys, įgavusios literatūrinę formą, vis tiek yra savaime suprantamos ir autentiškos, nesunkiai skaitytojas gali susitapatinti. Iš tikrųjų autorius, išvykęs studijuoti aktorystės iš Prancūzijos provincijos Edžio Belgelio pavardę pakeitė į Edouard Louis. Ankstesnioji pavardė reiškė gražus snukis, kuri labai pritiko anuometinei autoriaus šeimai ir netgi tuo buvo didžiuojamasi, tačiau tarp viduriniosios klasės žmonių kėlė juoką. Iškart darau lankstą ir pereinu konkrečiai prie knygoje vaizduojamo jaunojo Edžio, kuris ir pasakoja savo prisiminimus nuo pat mažų dienų iki maždaug 15-16 metų, kai įstojo į teatro meno licėjų.

 

Knyga sulaukė daug dėmesio, nes ją iš esmės parašė juodadarbių-pašalpinių šeimos vaikas, pastarieji net nešneka bendrine prancūzų kalba ir vaizduoja tai, ką paprastai prancūzai literatūroje retai perteikia arba toji literatūra dažnai nepastebima. Ką reiškia augti homoseksualiu berniuku brutalioje provincijoje, kur vyro vertę apibrėžia tai, kiek ir kaip jis prisigėręs geba talžyti kitus? Skaitant šiek tiek sunku patikėti, jog istorija vyksta XXI amžiaus pačioje pradžioje, civilizuotoje Prancūzijoje, tačiau tiek olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka, tiek šioji knyga parodo, kad toli gražu Vakarų civilizacijos lopšiais laikomos šalys negyvena liberaliuose vystykluose ir nesismagina lengvabūdiškai, kaip gali mums, Rytų blogo valstybėms, atrodyti. Provincijose įsigalėjusi homofobija ir rasizmas, žmonės, norintys būti pripažinti, turi būti vieno vertybinio kurpalio, keikti valdžią, nekęsti kitataučių ir kitokių asmenų, gėdytis turto ir perdėto etiketo bei viską daryti, kad žmona nedirbtų, tačiau vaikai užtikrintų reguliarias pašalpas.

 

Edis gyvena septynių asmenų šeimoje. Motina turi vaikų iš ankstesnės santuokos, susilaukė vos septyniolikos ir keikia savo likimą. Apskritai visa aplinka, – tiek namai, tiek mokykla, tiek provincijos susibūrimo vietos – yra žalingos jautriam, manieringam Edžiui. „Man sakydavo: „Raminkis gi, mesk pagaliau tuos gaidiškus gestikuliavimus.“ Manė, kad aš sąmoningai pasirinkau būti moteriškas, tarsi tam tikrą estetikos modelį būčiau susikūręs tyčia, jiems panervinti (p. 24).“ Iš esmės visos knygos šerdis yra Edžio seksualinės tapatybės ir elgsenos problema, kylanti iš to, kad sociumas t. y., fabriko darbininkų klasė, jo nepriima. Dargi blogiau, Edis kasdien už tai, kad yra toks, sulaukia patyčių iš šeimos ir mokykloje. Jį persekioja, jį muša, jį apspjaudo ir dar priverčia laižyti snarglius. Neturėdamas atsvaros, Edis tampa dar ir prastu mokiniu, o tai yra normalu tarp darbininkų klasės mokinių. Namų sąlygas diktuoja despotas tėvas, kuriam niekas neturi trukdyti kaskart žiūrėti televizoriaus ir gurkšnoti alkoholinius gėrimus. Pats Edis net neturi normalaus kambario, jo išdaužtas langas pridengtas kartonu, o permirkusi ir sukiužusi dviaukštė lova bemiegant nukrenta ant sesers...

 

Autorius bando jautriai perteikti, ką reiškia gyventi tomis baisingomis sąlygomis, kur aplinkoje visi brutalūs, o šeimoje žodis myliu ištariamas nebent atsitikus kokiai nors nedovanotinai nelaimei. Tie elgsenos modeliai perduodami iš kartos į kartą. „Nežinau, ar tie berniukai iš koridoriaus savo elgesį būtų vadinę smurtingu. Iš kaimo vyrų lūpų niekada neišgirsi žodžio „smurtas“, jiems jis tiesiog neegzistavo. Vyrui smurtas – natūralus, savaime suprantamas reiškinys (p. 37).“ Edis vis bando kaip nors įtikti tėvui, vos prakutęs paauglys bando susirasti panelę, sesuo jį bando suguldyti su penkeriais metais vyresne drauge, tačiau niekas, žinoma, iš to neišeina. Galiausiai būdamas dešimties patiria ne pačius geriausius seksualinius dalykus su pusbroliu ir jo draugais, apie kuriuos ima kalbėti mokyklos vaikai. Edis gyvena amžinoje ir slogioje lūkesčių priespaudoje, tad, žinoma, nekenčia savo tapatybės dalies, bando save per prievartą perauklėti, o galiausiai romano pabaigoje jam tampa aišku, jog vienintelis būdas išlikti yra palikti šeimą ir šią toksišką provinciją, o sukauptas pyktis nukreipiamas ir prieš tėvą, ir prieš motiną.

 

Motinos vaidmuo irgi tipinis fabriko darbininkės, ji, kaip ir daugelis aplinkos čionykščių, yra vyrui po padu. „Ji – daug pykčio prikaupusi moteris, tačiau nežino, kaip su ta nuolatine neapykanta elgtis. Ji protestuoja viena prie televizoriaus ekrano arba su kitomis motinomis prie mokyklos vartų (p. 52).“ Akivaizdus patriarchalinis luominis įsigalėjimas absoliučiai neleidžia uždirbti Edžio motinai, nes tai žemina tėvo orumą. „Kai vieną dieną motina ėmė uždirbti daugiau nei tėvas – kiek per tūkstantį eurų, o jis tuo metu uždirbdavo vos septynis šimtus, – jam trūko kantrybė (p. 60).“ Galiausiai šie įsisenėję modeliai atsiliepia provincialiam kokybės gyvenimui, jis tampa metai iš metų stereotipiškai toksiškas.

Édouard Louis

 

Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad šioje knygoje labai daug panašumo su Bookerio laureato Douglas Stuart puikiu romanu Šugis Beinas, tik pastarasis vaizdavo slogią septinto ir aštunto dešimtmečio ekonominės krizės ištiktą Airijos darbininkų klasę. Tačiau netgi prancūziškame variante yra beveik tos pačios orumo, vertybių, alkoholizmo ir homofobijos apraiškos, kylančios iš paveldimos brutalios ir griežtai kultūriškai atsilikusios sociumo aplinkos, patriarchalinio fabrikinio mačo valdžios paveldo. Sunkiausia yra homoseksualams vaikams ir paaugliams, kuriuos pirmiau pradeda identifikuoti dėl jų balso, manieros ir elgesio aplinkiniai, nei tą padaro patys subjektai, tad natūralu, kad jie pažeidžiamai vertina save kitų pasakymais. Šugis Beinas ir Edis Belgelis literatūroje atėję iš autorių asmeninės patirties liudija ne atsitiktinius ir retus dalykus, bet visus panašioje socialinėje aplinkoje augančius homoseksualus, kurie yra priversti perfiltruoti mačistinį psichologinį per(si)auklėjimo filtrą, galų gale dėl kitų pradėti nekęsti savęs ir galiausiai per kančią priimti save. Kitaip sakant, tai, ką padarė Edis. Žinoma, ne be psichologinių traumų, kitaip sakant, žymės, kuri lydi žmogų iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kur jis beatsidurtų.

 

Nepaisant sudėtingos šeiminės aplinkos, vienas skaudžiausių Edžio momentų yra troškimas pergalėti savo prigimtį ir tapti kaip visi, dėl to jis sulaukia dar daugiau patyčių ir atstūmimo. „Šiandien aš būsiu kietas“ (ir aš verkiu rašydamas šias eilutes; verkiu, nes ši frazė, kuri lydėjo mane daugelį metų ir apie kurią tam tikra prasme – nemanau, kad perdedu, – sukosi visas mano gyvenimas, dabar man atrodo juokinga ir pasibjaurėtina) (p. 141).“ Didžiausia Edžio atsvara tampa teatro trupė už penkiolikos kilometrų, į kurį Edžio tėvas jo neveža, nes jo įsitikinimu vaidinti yra pernelyg moteriška, todėl jam kaskart tenka eiti pėsčiomis laukais, tačiau būtent užsispyrimas stoti į aktorinį tampa Edžio įsigelbėjimu, nes kitaip nebūtų šios knygos, o galgi ir paties autoriaus, jis būtų likęs savo provincijoje, pradėjęs gerti arba miręs kaip jo pusbrolis Silveris.

 

Žodžiu, į Edžio Belgelio pabaigą iš esmės yra sudėtos pagrindinės visų Lietuvos gėjų problemos, jas nesunkiai atseksite skaitydami. Šiuo metu padėtis drastiškai keičiasi, nes mūsų žiniasklaidoje LGBTQ žmonės nebepiešiami kaip sekso marginalai tamsiuose klubuose, priešingai – sulaukia kaskart vis daugiau viešojo palaikymo, tik kad įstatymai pas mus labai stringa. Manau, knygą reiktų perskaityti ne tik tiems, kurie sėdi kur nors provincijoje ir išgyvena atstūmimą, nerasdami jokios saugios atsvaros, bet ir tiems, tariamų tradicinių homofobinių įsitikinimų sergėtojams, dėl kurių stringa įstatymai ir kurie kuria sąlygas tam tikrai visuomenės daliai patirti tai, ką patyrė Edis. Pagal šią knygą režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė spektaklį, tiesa, jo nemačiau, negaliu palyginti su knygos turiniu, tačiau vėlgi knyga, spektaklis įrodo, kad kultūra visada buvo progresyvesnė, o įstatymai visada vilkosi paskui pakitusią žmonių tikrovę ir vėluodama ją įteisina. Visgi knyga manyje įžiebė politinių klausimų, tam tikra prasme, pamatyti priežastis, kodėl vis dar tai vyksta kažkur Prancūzijos provincijoje, kodėl vis dar tai vyksta ir pas mus. Šią knygą įsigijau Vilniuje, netikėtai ją radęs tarp vampyriškos paauglių skyriaus literatūros. Pagalvojau, kokie apdovanoti mūsų penkiolikmečiai, kuriems prieinama šiandien toji literatūra, kuri visai gali suveikti ir kaip terapinė paguodžiamoji; ne tu toks vienintelis pasaulyje. Deja, mano laikais tokios literatūros neturėjome, bet turėjome apsčiai apie geriančius kolkozninkus ir žemdirbiškąją kultūrą, kuri jau tada neatliepė pakitusios tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela