Spektaklis "Velnio nuotaka", režisierius Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalis dramos teatras

 

 Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Netikėtai, prieš pačius 2026-uosius metus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre teko pamatyti režisieriaus Nauberto Jasinsko pastatytą dviejų dalių spektaklį „Velnio nuotaka“, kuris man asmeniškai tapo dideliu siurprizu. Kodėl? Prieš kelerius metus teko matyti to paties režisieriaus su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pastatytą (pagal Roberto Bolaño apsakymą) „Sugrįžimą“, kuris man sukėlė itin slogias mintis: fetišistiniai vaizdai iš morgo, veikėjai tarsi kalbantys paveikslai, statiški iki skausmo, makabriškos scenos. Tuomet iš spektaklio išėjau gana šaltas ir abejingas. Matyt, anuomet nebuvau atlikęs svarbių namų darbų – neperskaitęs Bolaño apsakymo, todėl nelabai aiškiai suvokiau, ką iš tikrųjų N. Jasinskas padarė su autentiškąja medžiaga.

Visiškai kitokiomis mintimis išėjau iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro po „Velnio nuotakos“ premjeros. Spektaklis „trenkė per galvą“ gerąja to žodžio prasme. Juk kadaise, dar mokykliniais laikais, kaip ir daugelis, skaitėme Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, matėme 1973 metų režisieriaus Arūno Žebriūno miuziklą „Velnio nuotaka“, todėl ši medžiaga puikiai žinoma ir daugelio iš mūsų permąstyta ne kartą. Einant į Nauberto Jasinsko naująjį „Velnio nuotakos“ pastatymą, nesitikėkite pamatyti klasikinio „Baltaragio malūno“ siužeto. Tad mokytojų autobusiukams su mokiniais, kurie viltis sieja su nuostata „neskaito, tai lai bent jau spektaklį pamato“, žinokite – nieko neišdegs. Mokykliniame lygmenyje likę lankytojai nieko čia nesupras. Reikia atlikti namų darbus jau iki spektaklio, kad jis atsivertų visomis tomis spalvomis ir prasmėmis, kurias sukūrė jaunasis režisierius.

 

Spektaklis yra tarsi archeologija, tam tikra dekonstruota ir gerai apgalvota Nauberto Jasinsko dirbtuvė. Pats režisierius teigė, kad „Velnio nuotaka“ atėmė daug laiko archyvuose, pareikalavo gilių apmąstymų, perfiltravo ir jo asmenines patirtis. Tai spektaklis, pastatytas principu „spektaklis spektaklyje“. Šiuolaikiniai veikėjai – Jurga ir Girdvainis (aktoriai Alvydė Pikturnaitė ir Gediminas Rimeika) – pasakoja savo dabarties istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos. Jurga – garsi atlikėja, kurią kviečia visi, kurios gyvenimas nušviestas prožektorių, o jos meilės reikalai tampa viešais skandalais ir visuomenės aptarimų objektu. Nestabilūs santykiai su pavyduoliu Girdvainiu ją sekina ir liūdina (tai aliuzija į Borutos romano siužetą: Jurga dėl tėvo sudarytos sutarties su velniu Pinčiuku negalėjo ištekėti). Šalia Jurgos sukasi vadybininkė (Pinčukas), kuri visaip stengiasi padėti Jurgai savais patarimais. Tuo pačiu metu tarsi statomas „Velnio nuotakos“ miuziklas, kurį įrėmina tikrosios aktorės Vaivos Mainelytės tariami prisiminimai iš filmavimo aikštelės, kai ji dar buvo jauna. Žodžiu, spektaklis tarsi sulieja kelis konceptualius matmenis: atiduodama duoklė ano meto popkultūrai ir analizuojamas šių dienų gyvenimo būdas. Abiejuose pasauliuose egzistuoja pakylimai ir praradimai, veikia angelai ir demonai, gėris ir blogis.

 

Šįkart man labai patiko dekonstruota „Velnio nuotakos“ versija, kuri buvo savaip dinamiška ir metafizinė. Metafizikai padėjo puikiai sukurta scenografija: akivarai, iš kurių išlenda Pinčukas bei kiti aktoriai ir į kuriuos vėl prasmenga; akivarai, iš kurių šnibždama ir į kuriuos žiūrima kaip į veidrodžius. Tai Mainelytės atminties ir dabarties properšos bei visos medžiagos portalai. Akivaro ir liūno, kaip sunkaus gyvenimo simbolika, žmogiškuosius gyvenimus veikia labai dramatiškai. Tai gana misteriškas spektaklis, besiremiantis ne tik folkloriniais motyvais, bet labiau krikščioniškojo pasaulio dualumu. Režisierius į spektaklį įveda laibakojį, vėjavaikišką angelą, kuris tariasi su Pinčuku ir veikia proporcingomis jėgomis – ko nebūta nei miuzikle, nei „Baltaragio malūne“. Įdomiausia, kad velnias iš tikrųjų tampa geruoju advokatu: jam, regis, rūpi Jurgos reikalai ir karjera. Jis rūpinasi sėkminga Jurgos, kaip dainininkės, veikla, duoda gerus patarimus, tačiau Jurga dėl to tampa Pinčuko įkaite, nes taip veikia šiuolaikinis šou pasaulis. Apskritai sakant, visame spektaklyje aktorės Jolantos Dapkūnaitės sukurtas velnias buvo pats įdomiausias ir labiausiai man patikęs veikėjas. Kita vertus, angelo pozicija išties pasyvi – jis atlieka išklausytojo, bet ne patarėjo vaidmenį. Jis dykai slampinėja, nesikiša į veikėjų gyvenimus, dažnai atrodo abejingas žmogiškosioms kančioms ir iš esmės neazartiškas prieš Pinčuką. Gal dėl to lietuvių folklore tiek daug demoniškų pasakojimų ir tiek mažai istorijų apie angelus gelbėtojus? Matyt, blogis visada veikia charizmatiškiau ir aktyviau, o tai įsišakniję ir mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Labai nustebino Uršulės vaidmuo. Ji – visiška priešingybė romanui ir miuziklui: čia ji tampa pastumdėle, neįvertinta, nelaiminga, nepastebima ir per gera šiam pasauliui. Jasinskui būdinga, dekonstruojant medžiagą, „apversti“ personažus ir atskleisti jų perspektyvas, kurios paprastai dėl kanonų lieka nematomas.

 

Pirmoji spektaklio dalis man patiko labiau. Antrojoje viskas tampa rokenrolu, tam tikra prasme – velnišku Jurgos pasirodymu. Skamba perkurtos, sušiuolaikintos senojo miuziklo dainos, atliepiančios nūdienos popkultūrą. Didžioji dabarties Jurgos problema yra tai, kad ji tapo savo karjeros įkaite – karjeros, kurią valdo tėvas ir prodiuserė, o pati negali atleisti į kriminalinę istoriją įklimpusiam mylimajam. Dekonstravimas tampa vis labiau apokaliptinis. Iš dangaus galiausiai nusileidžia cepelinas – t. y. per skeltą žemės-akmens luitą primenanti konstrukcija, kuri tampa ir scena, ir blogio šaltiniu, ir išganymo pjedestalu. Tai yra tai, ko trokšta šiuolaikinis šou stebėtojas. Simboliai nėra vienareikšmiški, režisierius kuria daugiasluoksnius modelius, todėl žiūrovas nuolat yra įmestas į nesibaigiantį interpretavimo procesą: o kas čia dabar? Ką tai reiškia? Ką norima pasakyti? Manau, kad tai puiku.

 

Apie dizainerės Sandros Straukaitės kurtus kostiumus – atskira kalba. Nepaprastai šįkart tiko ir patiko. Puikiai sužaista antrojoje spektaklio dalyje su raudonomis šviesomis, kai scena nuo prožektorių šviesos kardinaliai persidažo dramatiškomis spalvomis.

 

Apie ką visas šis spektaklis? Jis turi keletą svarbių temų. Visų pirma – autoriaus asmeninis santykis su senąja medžiaga, kuri mūsų populiariojoje kultūroje turi kanoninį įvaizdį. Kas nutinka, kai iškonstruoji legendas ir mitus? Kokios tikros, dažnai nepatogios istorijos slypi už tų gražiai nublizgintų kadrų, išdainuotų natų ir gražių šypsenų? Šiuolaikinis menas apskritai linkęs perkurti kanoninius kūrinius, juos dekonstruoti, atskleidžiant ne tik autentišką kūrėjo santykį. Šioje „Velnio nuotakos“ versijoje jaučiamas troškimas sugriauti autoritetus, stabus, atskleisti, kad tai, kas tariamai gražu, gali būti pastatyta ant to paties atsainaus, smurtinių socialinių santykių pamato. Visgi buvo išmintinga pasikviesti pačią Vaivą Mainelytę, anuomet atlikusią miuzikle Jurgos vaidmenį. Ji tampa savotiška praeities ir dabarties jungtimi, magnetu, stabilizuojančiu grožio griūties barbariškumą ir įprasminančiu kartų kaitą bei pokyčius pačia humaniškiausia forma. Kaip visada, praeities medžiagoje ieškoma universalių dabarties gyvenimo ir kultūros atšvaitų – šioje spektaklio versijoje jų su kaupu. „Kaip danguje, taip ir ant žemės“. Kitaip sakant – kaip legendose, susikurtose anuomet skaitant ar žiūrint miuziklą, taip ir šiandien. Laboratorijos įrankiai tobulėja, spektaklis tampa atminties interpretavimo pjūvių projektu, kurį padeda atskleisti atpažįstami archetipai ir veikėjų elgesio modeliai.

 

Gal ne tiek ir toli nuo visko pabėgta? Visgi buvau labai maloniai nustebintas visos tos analizės, kuri priminė savotišką grožio ir tragedijos inkubatorių su stipriomis feministinėmis gaidomis. Juk Baltaragis iš esmės parduoda savo dukrą Jurgą, kad įprasmintų savo paties kaip tėvo atsakomybės įvaizdį ir realizuotų save kaip patriarchą. Ar iš tikrųjų Baltaragiui rūpėjo dukters likimas, kai jis sudarinėjo sandorį su velniu? Ar rūpi dabar, kai prodiuserių ir viešojo gyvenimo įkaitais tampa talentingi, tačiau psichologiniam persekiojimui neatsparūs žmonės? Šiame spektaklyje Jurga tampa aplinkybių auka: parduota, sumišusi, palikta be „happy end“ laimės, išsekusi tarp dangaus ir pragaro vienui viena. Sakyčiau, misterija pasibaigia itin realistiškai. Beveik kaip Žemaitės Katrės likimas.

Maištinga Siela

Filmas: "Velnio nuotaka" (pagal Kazio Borutos "Baltaragio malūnas")

Sveiki,

Šabloniškai pradėsiu niekam jau nebepristatomą, nes puikiai visiems žinomą, tačiau retesniam mačiusiam iš jaunosios kartos žiūrovų – Lietuvos kino klasika tapusį pirmąjį ekranizuotą miuziklą „Velnio nuotaka“ (Devil‘s Bride) pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“. Pirmasis miuziklas buvo nufilmuotas Lietuvos kino studijos 1973 metais ir jam tuokart scenarijų parašė vienas didžiausių literatūros XX a. antrosios pusės, mano supratimu, eruditų ir šviesuomenininkų – Sigitas Geda.

Šiandien jau ne kartą scenoje esame sulaukę perkūrimo, spektaklių, muziklų ir dramų, tačiau už ką žinome vieną skaitomiausių mokyklinėje programoje kūrinių „Baltaragio malūnas“, tai dėl to tikriausiai reiktų iš dalies dėkoti Arūno Žebriūno ekranizacijos versijai „Velnio nuotaka“. Istorija pasakoja apie Paudruvės krašte gyvenantį Baltaragį, kuriam gimė dukrelė Jurga, tačiau Baltaragis sudarė sutartį su vietos velniu, išvarytu angelu iš rojaus, todėl jis niekaip negalįs ištekinti savo dukros... Po daugel metų atsiranda toks puikuolis Jurgis Girdvainis, kuris visgi ryžtasi pralaužti ledus ir lekia puikiausiais žirgais pasipiršti Jurgai. Miuziklas iš esmės tiek pasakojimo pobūdžiu, tiek struktūra šiek tiek skiriasi nuo K. Borutos knygos. Visų pirma filme girdime daugiau minorinių dainų, kas šiandienos jaunajam žiūrovui sunku ištverti, tad apysaka atrodo vietomis kur kas dinamiškesnė. Gal tiesiog pats miuziklo žanras, kai atliekama kokia arija nelabai tinkamas staigiems įvykiams vystyti, tad tokios dainos, kai Vaivos Mainelytės atliekamos Jurgos veikėja dainuoja: „Pažiūrėk, tu pažiūrėk, kaip man gera, kas ten daros...“ apskritai bendrame kontekste atrodo labai gyvai.

Taip pat absoliučiai skiriasi romano ir filmo pradžia ir atomazga. Filme ji misterinė, pasakojama apie dangaus karalystę, kada Dievas ištremia bloguosius angelus ir nuridena nuo kalnų į ežerus. To romane nėra, tačiau toji misterinė scena viena įspūdingiausių filme, nes ji apgaubta trankios tuometinės muzikos ir, žinoma, jau užgimstančios sovietinės, jeigu taip galima išsireikšti, hipių dvasios. Manau, filmui dabar reiktų kuo didesnės rekonstrukcijos. Gal net naujo pastatymo, kuris būtų prieinamas mokiniams ir visiems kitiems? Štai rusų filmas „Baubas“ pagal Gogolį jau turi ne vieną versiją, tad kodėl mes negalime savų tautosakinių velnių „pagerbti“?

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:8.7

Visą filmą galite pamatyti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Edeno sodas"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvo metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos  režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...

Filmas nufilmuotas jau atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“ egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad net priminė situacijų koliažą.

Bene labiausiai erzino itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas, situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus Algimanto Puipos saulėlydis.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela