Filmas: "Paradas" / "Paradas"

 

Sveiki,

 

Kai kas puse lūpų kalba, kad lietuviškas kinas išgyvena renesansą, tiesa, to pasakyti negalėčiau iš savo varpinės. Viena kita pasirodžiusi lietuviška įdomesnė kino juosta dar nerodo, kad Lietuva tampa kino šalimi. Visgi mes esame kokybiško teatro šalis. Nepaisant visko, visgi domiuosi lietuvišku kinu ir stengiuosi kaip nors pamatyti vieną kitą vertesnį ir visuomenėje labiau aptariamą filmą. Vienas iš tokių buvo režisieriaus Tito Lauciaus režisuota tragikomedija „Paradas“ (2022), kuri pagaliau, kaip ir daugelis mūsų naujosios bangos režisierių, bando ieškoti savito stiliaus, matymo, temų ir problemų.

 

Istorija išties turi idėją. Prieš 26 metu išsiskyrusi Miglė vėl užmezga santykius su buvusiu vyru. Tiesa, ne dėl to, kad pratęstų tai, kas buvo užmiršta, o tam, kad jie išsiskirtų ir anuliuotų bažnytinę santuoką. Situacija kuriozinė, primenanti komediją, tačiau filmo tonas nėra toks lėkštas ir paprastas, kokie būna situacinių komedijų filmai, kuriais Lietuva gali „didžiuotis“. Visgi Titas Laucius ieško savitos prieigos prie medžiagos. Visgi žiūrint į filmo visumą, manding, visgi žiūrėjosi rūsčiai ir pretenzingai, nuolat galvojau, kodėl man šis filmas nei juokingas, nei graudus, nei įtraukiantis, nei jaudinantis?

 

Atrodo, lyg ir viskas gerai su režisūra, atrodo, jog scenos sujungtos tvarkingai, esama nemažai šmaikštumo ir savito kolorito, bet manęs nepagauna, tarsi filmas būtų kažin koks šaltas ir truputį negyvas. Absurdišką situaciją bandoma įvynioti į iširusios šeimos senų jausmų ir jau kadaise atsisakytų iliuzijų bei lūkesčių savotišką foliją. Bare šokanti 25 metų dukra su netikėtai suartėjusiais biologiniais tėvais, dainuojant Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, atrodo, tyra ir tikra, tačiau ir šis suartėjimas tėra kažkoks apgirtęs netikrumas, kuriam lemta išgaruoti. Miglė – muzikos mokytoja, kuri diriguoja vaikų orkestrui, tarp kurių yra ir jos antroji dukra. To orkestro paskirtis klaikiai sovietiška (ar tokių dar būna?), jie samdomi įvairioms šventėms ir progoms, minėjimams. Sovietiško griežto ir šalto sukirpimo vadybininkas bando vaikus išmokyti dainuoti iš širdies, kai tuo tarpu pats jokio pozityvo nesugeba išspausti ir rėkia kaip koks sovietinis puskvaišis iš tribūnos.

 

Nevykusio parado ir džiaugsmingo gyvenimo imitacija galiausiai subliūkšta finalinėje scenoje, kai orkestras turi dainuoti žirgams, kad šie priprastų prie garsų ir nesibaidytų. Totalus mokytojos ir vaikų pažeminimas, kuris koreliuoja ir su bažnytinės sąjungos išrišimo absurdiškumu. Gyvenimo absurdiškos situacijos, kurios išbalansuoja Miglę, verčia iš naujo įvertinti tai, kas prarasta ir atsirinkti tai, kas vertinga, gal todėl ji nesmerkia ir savo jaunėlės dukters pasirinkimų. Visgi tenka pripažinti, jog istorija, nors ir rutuliojasi, idėja nebloga, bet visumoje be didesnės intrigos. Na, „nepaėmė“ manęs šis filmas, deja. Stipriausioji „Parado“ pusė buvo, žinoma, Rasos Samuolytės sukurtas Miglės vaidmuo, kai kurie pagaviai pagauti sulėtinti muzikinio turinio estetizuoti kadrai, kurie tragikomiškai papildydavo filmo koloritą, tačiau pati drama taip niekur pernelyg ir nenuvedė.

 

Po filmo iš tikrųjų niūniavau: „Kai pilka kregždutė padangėj nardo...“

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Edeno sodas"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvo metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos  režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...

Filmas nufilmuotas jau atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“ egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad net priminė situacijų koliažą.

Bene labiausiai erzino itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas, situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus Algimanto Puipos saulėlydis.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela