Filmas: "Paradas" / "Paradas"

 

Sveiki,

 

Kai kas puse lūpų kalba, kad lietuviškas kinas išgyvena renesansą, tiesa, to pasakyti negalėčiau iš savo varpinės. Viena kita pasirodžiusi lietuviška įdomesnė kino juosta dar nerodo, kad Lietuva tampa kino šalimi. Visgi mes esame kokybiško teatro šalis. Nepaisant visko, visgi domiuosi lietuvišku kinu ir stengiuosi kaip nors pamatyti vieną kitą vertesnį ir visuomenėje labiau aptariamą filmą. Vienas iš tokių buvo režisieriaus Tito Lauciaus režisuota tragikomedija „Paradas“ (2022), kuri pagaliau, kaip ir daugelis mūsų naujosios bangos režisierių, bando ieškoti savito stiliaus, matymo, temų ir problemų.

 

Istorija išties turi idėją. Prieš 26 metu išsiskyrusi Miglė vėl užmezga santykius su buvusiu vyru. Tiesa, ne dėl to, kad pratęstų tai, kas buvo užmiršta, o tam, kad jie išsiskirtų ir anuliuotų bažnytinę santuoką. Situacija kuriozinė, primenanti komediją, tačiau filmo tonas nėra toks lėkštas ir paprastas, kokie būna situacinių komedijų filmai, kuriais Lietuva gali „didžiuotis“. Visgi Titas Laucius ieško savitos prieigos prie medžiagos. Visgi žiūrint į filmo visumą, manding, visgi žiūrėjosi rūsčiai ir pretenzingai, nuolat galvojau, kodėl man šis filmas nei juokingas, nei graudus, nei įtraukiantis, nei jaudinantis?

 

Atrodo, lyg ir viskas gerai su režisūra, atrodo, jog scenos sujungtos tvarkingai, esama nemažai šmaikštumo ir savito kolorito, bet manęs nepagauna, tarsi filmas būtų kažin koks šaltas ir truputį negyvas. Absurdišką situaciją bandoma įvynioti į iširusios šeimos senų jausmų ir jau kadaise atsisakytų iliuzijų bei lūkesčių savotišką foliją. Bare šokanti 25 metų dukra su netikėtai suartėjusiais biologiniais tėvais, dainuojant Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, atrodo, tyra ir tikra, tačiau ir šis suartėjimas tėra kažkoks apgirtęs netikrumas, kuriam lemta išgaruoti. Miglė – muzikos mokytoja, kuri diriguoja vaikų orkestrui, tarp kurių yra ir jos antroji dukra. To orkestro paskirtis klaikiai sovietiška (ar tokių dar būna?), jie samdomi įvairioms šventėms ir progoms, minėjimams. Sovietiško griežto ir šalto sukirpimo vadybininkas bando vaikus išmokyti dainuoti iš širdies, kai tuo tarpu pats jokio pozityvo nesugeba išspausti ir rėkia kaip koks sovietinis puskvaišis iš tribūnos.

 

Nevykusio parado ir džiaugsmingo gyvenimo imitacija galiausiai subliūkšta finalinėje scenoje, kai orkestras turi dainuoti žirgams, kad šie priprastų prie garsų ir nesibaidytų. Totalus mokytojos ir vaikų pažeminimas, kuris koreliuoja ir su bažnytinės sąjungos išrišimo absurdiškumu. Gyvenimo absurdiškos situacijos, kurios išbalansuoja Miglę, verčia iš naujo įvertinti tai, kas prarasta ir atsirinkti tai, kas vertinga, gal todėl ji nesmerkia ir savo jaunėlės dukters pasirinkimų. Visgi tenka pripažinti, jog istorija, nors ir rutuliojasi, idėja nebloga, bet visumoje be didesnės intrigos. Na, „nepaėmė“ manęs šis filmas, deja. Stipriausioji „Parado“ pusė buvo, žinoma, Rasos Samuolytės sukurtas Miglės vaidmuo, kai kurie pagaviai pagauti sulėtinti muzikinio turinio estetizuoti kadrai, kurie tragikomiškai papildydavo filmo koloritą, tačiau pati drama taip niekur pernelyg ir nenuvedė.

 

Po filmo iš tikrųjų niūniavau: „Kai pilka kregždutė padangėj nardo...“

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Christmas. Uncensored"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti latvių režisieriaus Mario Martinson naujausią darbą „Tyli naktis“ (2013), kuris šių metų pradžioje sukėlė nemažas diskusijas lietuvių kino forumuose. Prisipažinsiu, kad Maris Martinson‘as nėra mano mėgstamas režisierius, nors jo filmas „Amaja“ ir sukėlė šiokių tokių simpatijų, tačiau dabar filmą menu kaip pernelyg poetizuotą kosmopolitinę dėlionę. Filmas „Tyli naktis“ šiam režisieriui yra jau trečiasis filmas, kuris kuriamas su lietuvių aktoriais ir pažvelgęs į tolimesnių jo projektų išklotinę, matau, kad ateinantys filmai visgi nukreipti į Latviją, o ne į Lietuvą. Pats režisierius yra prisipažinęs, kad jam kurti filmus kur kas lengviau nei parašyti šių filmų knygas, kurias visas išleido lietuviškos leidyklos...

„Tyli naktis“ grįžta iš ilgų „Amajos“ klajonių po pasaulį į šeimą ir pateikia vienos šeimos tragediją Kūčių vakarą, kai viskas turėtų būti atleista ir pamiršta. Tokia naktis ir kontrastas nebestebina nei literatūroje, nei kine. „Tyli naktis“ buvo tiesiogine šio žodžio prasme sugniuždytas kritikų. Taip, tai tikriausiai vienas prasčiausių šio režisieriaus darbų, tačiau žinodamas, kad galiu sulaukti didžiausio pravalo, filmą kažkodėl sužiūrėjau nepretenzingai įdomiai. Aišku, labiausiai kliuvo siužeto ušpildymas, neįtikinamos, bet žavios detalės. Na, kuris dabar tėvas eis su veidrodžio šuke žiūrėti, kaip mylisi už durų marti su sūnumi? O jau juostelėje paliktas neištikimybės įrodymas toks melodramatiškas ir nuspėjamas, kad net lotynų amerikiečiai dabar serialuose įdomiau sukuria aplinkybes. Jau nuo pačios filmo pradžios nelieka jokių abejonių, jog ši naktis pasmerkta skyrybos, rietenoms ir skandalams – pasigedau paslapties, tikrų netikėtumų. Gali nustebinti tik homoseksualumo įvesta linija, kuri lietuvių kinometografijoje vis dar neliečiama. 

Šių metų pradžioje teko matyti didesnį pravalą, tai filmas „Valentinas vienas“, o štai „Tyli naktis“ man kažkodėl nuskambėjo visai neblogomis tonacijomis, buvo įdomu stebėti tarp šeimų besidengiantį seksualinių santykių voratinklį. Jaukus Kūčių vakaras tampa seksualine valpurgijos naktimi, kuri atskleidžia, kokie mes žmonės esame dviveidžiai – gyvename visuomenės primestomis kaukėmis, o iš tikrųjų grojame visai kitais instrumentais. Aišku, ne viskas režisieriui pavyko, filmas retkarčiais priminė teatro sceną, gal dėl minimalios erdvės, gal dėl ne visada įtikinamų aplinkybių ir dialogų, tačiau nepasakysi, kad ir aktoriai blogai dirbo, bet jie ir nežibėjo. „Tyli naktis“ išėjo tamsi, nykoka erotizuota drama, kuri nelabai pateisino žiūrovų lūkesčius, tačiau ne viskas filme jau taip ir blogai, juk jei nebandysi, nesižinosi, kas iš tos idėjos gali išeiti. Maris Martinson‘as turėjo įrodyti, kad gali statyti ir kitokias dramas, tačiau tai buvo žingsnelis atgal, bet niekada nevėlu pasitaisyti ir sugrįžti į teisingą kelią.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela