Spektaklis "Didis blogis" (režisieriai Árpád Schilling, Marius Ivaškevičius)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie matytą spektaklį „Didis blogis“, kuriame pasirodė pirmo ryškumo Lietuvos teatro aktoriai. Tiesą sakant, tai vienas geriausių spektaklių, kuriuos teko matyti šiemet ir jis man labai patiko. Dėmesys skirtas blogiui, nors pjesės medžiaga aiškiai orientuota į Rytų šalių bloko politinę situaciją, ypač Rusijos ir Ukrainos santykius Donecko srityje. Nors pjesės autorius Marius Ivaškevičius, tačiau medžiaga mūsų šalių blokui tokia aktuali, kad praktiškai žodis žodin atkartotos tos emocijos, kurias jaučiame kiekvienas skaitydami spaudoje antraštes ir matydami tą smurto ir taikos šou TV laidose. 

Spektaklis, švelniai tariant, šiurpiai drasko žiūrovą, jame pilna provokacijos ir bjaurasties, atliepiančios šiandien mūsų propagandomis varomą žinių visuomenę. Prievartos, keiksmų, manipuliacijos, fesbukinės iliuzijomis varomos idėjomis spektaklis žiūrovą verčia jaustis išties nepatogiai. Tokią medžiagą mėgsta Valentinas Masalskis, kuris taip pat smarkiai prisidėjo prie šio spektaklio atsiradimo. Pasakojimo struktūra tarsi spektaklis spektaklyje, repetuojamas blogis, tarsi uždanga, rodymas, kaip paprastai ir žiauriai žiūrovų akivaizdoje kuriamas propagandos „tiesos ir melo“ mechanizmas, plauti smegenis ir kiršinti tautas. Dalis spektaklio skamba rusiškai, bet didžioji dalis visgi lietuviškai, tarsi vaizduotų dvi nacijas, susiskaldžiusias stovyklas, kurias kiršina nacionalizmu paremti stereotipiniai įsitikinimai.

Taip, girdėjau, kaip po spektaklio dar ilgai kai kas aptarinėjo aktorės Beatos Tiškevič krūtis ir rusiškų keiksmažodžių pliūpsnius iš V. Masalskio kuriamo personažo, tačiau tos kūniškai išreikštos prievartos scenos, kurios gniuždo dvasią, dar ilgai paliko įspūdį, kur kas labiau nei nuoga aktorė, aptaškyta raudonais dažais. Labai geras spektaklis, emociškai paveikus, kviečiantis į atvirą diskusiją lyg ir kalbėtis apie politinius niuansus, bet iš esmės pasakojantis apie kiekviename pasaulio taške vykstančias blogio prigimties apraiškas. Stipru, kai spektaklis pateisina visus lūkesčius ir jis tampa ne pramoga, o visapusiška žmogiškumo pamoka.

Jūsų Maištinga Siela

Trečioji 2017 m. Nacionalinė Eurovizijos atranka: įspūdžiai ir komentarai

Sveiki, skaitytojai,

Praėjo dar viena savaitė ir nutariau, kad vėl verta brūkštelėti apie šeštadienį įvykusią Nacionalinę Eurovizijos atranką į 2017 metų Euroviziją, kuri vyks Kijeve. Ir šįkart pasidalysiu tomis dainomis, kurios patiko ir vertos jeigu neatstovauti, tai bent jau patekti į kitą atrankos etapą.

Taip, šioji atrankos dalis, man atrodo, buvo kol kas pati stipriausia, o pati nykiausia – pirmoji. Pasirodė įdomioji Vilija, kuri bandė padaryti įspūdį keistoku kūriniu, kuris visai patiko užsieniečių klausytojams (bent tą pastebėjau iš komentarų), o štai komisijai jos kūrinys absoliučiai nepatiko. Man asmeniškai Vilijos sceninis įvaizdis buvo daug įdomesnis nei pati daina, nes dainai kažko lyg ir pritrūko...

Daug pagyrų sulaukė Greta Zazza, kuri atliko modernų ir šiuolaikišką kūrinį, tačiau nei jos pasirodymas, nei daina, kuri pakerėjo komisiją, man asmeniškai nepatiko. Gal problema, kad tokios muzikos apskritai nelabai mėgstu? Greta šovė į aukštumas ir pirmu numeriu pateko į kitą etapą. Kad ir kaip toliau jai seksis, nenorėčiau, kad šis kūrinys atstovautų Lietuvai.

Merginų grupė „Strėlės“, atsiprašau, norėjo atrodyti tarsi mokinukės, kas sveikintina, nes tos modernios kampuotos suknelės baisiai ant tos scenos atrodo, tačiau subtiliai atlikta daina „Šunsnukis“ pasirodė nuobodi ir po vienos minutės išlėkiau į virtuvę užkandžiauti, nes nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio...

Milda Martinkėnaitė ir Saulenė buvo absoliučiai nuobodus duetas. Pernykštė Saulenės daina man taip patiko, o šiemet tiesiog kažkoks košmaras. Pabaigoje reikėjo, kad jas pervažiuotų koks traktorius ir tai būtų toks įspūdis, o dabar tiesiog ne duetas, o Jehovos liudytojos prie durų.

Marius Petrauskas be galo nuoširdus ir taip stengėsi, tačiau nežinau, kokia turi gerumo baladė ir atlikėjas, kad galėtume siųsti tokią dainą, nes tokių būna kasmet apie dešimt pačioje Eurovizijoje ir tikrai ne visos įveikia pirmąją barjerą. Bet geriau už Lacko iš pirmojo etapo.

Virgis Valuntonis turi itin sodrų ir gražų balsą, tačiau daina absoliučiai nuobodi, bet labiausiai mane nustebino jo apranga – baisu! Tas odinis švarkelis, išryškinantis pilvą, absoliučiai nederėjo ir priminė kažką iš Gariūnų, kurie suka ratus... Daina nuobodi, įvaizdis košmaras, bet bent balsas geras.

Merginų grupė „Hit“ – šablonų šablonas. Kaip sunku susidainuoti grupėje ir, atrodo, kad kaip solo atlikėjos jos daug geresnės, tačiau daina nepatiko, o įvaizdis – trys kebabai folijoje man nepadarė jokio įspūdžio, o štai batus dar ilgai atsiminsiu. Gaila, apie dainą to pasakyti negaliu.

Ieva Zasimauskaitė ir Vidas Bareikis, pamaniau, nuo pirmųjų kadrų, kad va čia tai bus... Scenografija, žaismingumas, tačiau daina tokia siaubinga, kad nesiklausyčiau net tada, kai jau nieko nebeturėčiau mp3 grotuve. Daina košmaras, o ne daina.

Erika Astrauskaitė, kad ir kaip ji man patiktų, šįkart yra viena iš tų dainų, kurios slinko ir praslinko. Nebuvo, kad sunervino, bet ir nebuvo: va, šita tai gerulė daina! Tiesiog šįkart tokia vidutinė, o juk ir per vidurį kažkas turi užimti pozicijas.

Gražvydas Sidiniauskis turi išties puikų balsą ir Stano prastūmęs jį į televizinę rinką tikrai nesuklydo. Gražiai atliko gražią dainą, tačiau dainos vis tiek nesiųsčiau į Euroviziją.

Vienas baisiausių pasirodymų buvo Dovydas Petrošius: nei daina, nei sceninis judesys, nei ta baimė besipilanti iš akių ne tik nepadarė įspūdžio, bet buvo nuobodu ir net šiek tiek nejauku žiūrėti. Nepasiruošta iki galo...

Tai kas man iš viso to tą vakarą patiko? Aišku, kad Lolita Zero! Nuostabus parodijuojantis pasikėlusias divas pasirodymas. Gytis Ivanauskas puikiai padirbėjo ir, galvoju beveik Jazzu žodžiais, kad pernelyg mes rimtai žiūrime į tą Euroviziją ir reikia mums karnavalo ir kodėl Lolita negalėtų atstovauti, juolab, kad užsieniečiams pasirodymas patiko, o kai kurie supeikė, o supeikė tik tie patys nieko nesuprantantys lietuviai užsienyje.

Kita daina, kuri man patiko ir patiko ypač atlikimas, buvo „Fusedmarc“. Nežinau, ar siųsčiau po Lolitos pasirodymo į Euroviziją, tačiau kažkaip man toji mergaičiukė tiko ir patiko.

Aišku, lengviausia kritikuoti, o štai nueiti, sukurti ir padaryti gerai gali iš tikrųjų ne kiekvienas, todėl visos vidutinybės ir nepavykę sprendimai tik dar labiau numargina visą šią atranką, o tai juk nėra blogai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli naktis" / "Christmas. Uncensored"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti latvių režisieriaus Mario Martinson naujausią darbą „Tyli naktis“ (2013), kuris šių metų pradžioje sukėlė nemažas diskusijas lietuvių kino forumuose. Prisipažinsiu, kad Maris Martinson‘as nėra mano mėgstamas režisierius, nors jo filmas „Amaja“ ir sukėlė šiokių tokių simpatijų, tačiau dabar filmą menu kaip pernelyg poetizuotą kosmopolitinę dėlionę. Filmas „Tyli naktis“ šiam režisieriui yra jau trečiasis filmas, kuris kuriamas su lietuvių aktoriais ir pažvelgęs į tolimesnių jo projektų išklotinę, matau, kad ateinantys filmai visgi nukreipti į Latviją, o ne į Lietuvą. Pats režisierius yra prisipažinęs, kad jam kurti filmus kur kas lengviau nei parašyti šių filmų knygas, kurias visas išleido lietuviškos leidyklos...

„Tyli naktis“ grįžta iš ilgų „Amajos“ klajonių po pasaulį į šeimą ir pateikia vienos šeimos tragediją Kūčių vakarą, kai viskas turėtų būti atleista ir pamiršta. Tokia naktis ir kontrastas nebestebina nei literatūroje, nei kine. „Tyli naktis“ buvo tiesiogine šio žodžio prasme sugniuždytas kritikų. Taip, tai tikriausiai vienas prasčiausių šio režisieriaus darbų, tačiau žinodamas, kad galiu sulaukti didžiausio pravalo, filmą kažkodėl sužiūrėjau nepretenzingai įdomiai. Aišku, labiausiai kliuvo siužeto ušpildymas, neįtikinamos, bet žavios detalės. Na, kuris dabar tėvas eis su veidrodžio šuke žiūrėti, kaip mylisi už durų marti su sūnumi? O jau juostelėje paliktas neištikimybės įrodymas toks melodramatiškas ir nuspėjamas, kad net lotynų amerikiečiai dabar serialuose įdomiau sukuria aplinkybes. Jau nuo pačios filmo pradžios nelieka jokių abejonių, jog ši naktis pasmerkta skyrybos, rietenoms ir skandalams – pasigedau paslapties, tikrų netikėtumų. Gali nustebinti tik homoseksualumo įvesta linija, kuri lietuvių kinometografijoje vis dar neliečiama. 

Šių metų pradžioje teko matyti didesnį pravalą, tai filmas „Valentinas vienas“, o štai „Tyli naktis“ man kažkodėl nuskambėjo visai neblogomis tonacijomis, buvo įdomu stebėti tarp šeimų besidengiantį seksualinių santykių voratinklį. Jaukus Kūčių vakaras tampa seksualine valpurgijos naktimi, kuri atskleidžia, kokie mes žmonės esame dviveidžiai – gyvename visuomenės primestomis kaukėmis, o iš tikrųjų grojame visai kitais instrumentais. Aišku, ne viskas režisieriui pavyko, filmas retkarčiais priminė teatro sceną, gal dėl minimalios erdvės, gal dėl ne visada įtikinamų aplinkybių ir dialogų, tačiau nepasakysi, kad ir aktoriai blogai dirbo, bet jie ir nežibėjo. „Tyli naktis“ išėjo tamsi, nykoka erotizuota drama, kuri nelabai pateisino žiūrovų lūkesčius, tačiau ne viskas filme jau taip ir blogai, juk jei nebandysi, nesižinosi, kas iš tos idėjos gali išeiti. Maris Martinson‘as turėjo įrodyti, kad gali statyti ir kitokias dramas, tačiau tai buvo žingsnelis atgal, bet niekada nevėlu pasitaisyti ir sugrįžti į teisingą kelią.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela