Šįkart labai trumpai apie
matytą spektaklį „Didis blogis“, kuriame pasirodė pirmo ryškumo Lietuvos teatro
aktoriai. Tiesą sakant, tai vienas geriausių spektaklių, kuriuos teko matyti
šiemet ir jis man labai patiko. Dėmesys skirtas blogiui, nors pjesės medžiaga
aiškiai orientuota į Rytų šalių bloko politinę situaciją, ypač Rusijos ir
Ukrainos santykius Donecko srityje. Nors pjesės autorius Marius Ivaškevičius,
tačiau medžiaga mūsų šalių blokui tokia aktuali, kad praktiškai žodis žodin atkartotos
tos emocijos, kurias jaučiame kiekvienas skaitydami spaudoje antraštes ir
matydami tą smurto ir taikos šou TV laidose.
Spektaklis, švelniai
tariant, šiurpiai drasko žiūrovą, jame pilna provokacijos ir bjaurasties,
atliepiančios šiandien mūsų propagandomis varomą žinių visuomenę. Prievartos,
keiksmų, manipuliacijos, fesbukinės iliuzijomis
varomos idėjomis spektaklis žiūrovą verčia jaustis išties nepatogiai. Tokią medžiagą
mėgsta Valentinas Masalskis, kuris taip pat smarkiai prisidėjo prie šio spektaklio
atsiradimo. Pasakojimo struktūra tarsi spektaklis spektaklyje, repetuojamas
blogis, tarsi uždanga, rodymas, kaip paprastai ir žiauriai žiūrovų akivaizdoje
kuriamas propagandos „tiesos ir melo“ mechanizmas, plauti smegenis ir kiršinti
tautas. Dalis spektaklio skamba rusiškai, bet didžioji dalis visgi lietuviškai,
tarsi vaizduotų dvi nacijas, susiskaldžiusias stovyklas, kurias kiršina
nacionalizmu paremti stereotipiniai įsitikinimai.
Taip, girdėjau, kaip po
spektaklio dar ilgai kai kas aptarinėjo aktorės Beatos Tiškevič krūtis ir
rusiškų keiksmažodžių pliūpsnius iš V. Masalskio kuriamo personažo, tačiau tos
kūniškai išreikštos prievartos scenos, kurios gniuždo dvasią, dar ilgai paliko
įspūdį, kur kas labiau nei nuoga aktorė, aptaškyta raudonais dažais. Labai
geras spektaklis, emociškai paveikus, kviečiantis į atvirą diskusiją lyg ir kalbėtis
apie politinius niuansus, bet iš esmės pasakojantis apie kiekviename pasaulio
taške vykstančias blogio prigimties apraiškas. Stipru, kai spektaklis pateisina
visus lūkesčius ir jis tampa ne pramoga, o visapusiška žmogiškumo pamoka.
Praėjo dar viena savaitė
ir nutariau, kad vėl verta brūkštelėti apie šeštadienį įvykusią Nacionalinę
Eurovizijos atranką į 2017 metų Euroviziją, kuri vyks Kijeve. Ir šįkart
pasidalysiu tomis dainomis, kurios patiko ir vertos jeigu neatstovauti, tai
bent jau patekti į kitą atrankos etapą.
Taip, šioji atrankos
dalis, man atrodo, buvo kol kas pati stipriausia, o pati nykiausia – pirmoji. Pasirodė
įdomioji Vilija, kuri bandė padaryti įspūdį keistoku kūriniu, kuris visai
patiko užsieniečių klausytojams (bent tą pastebėjau iš komentarų), o štai
komisijai jos kūrinys absoliučiai nepatiko. Man asmeniškai Vilijos sceninis
įvaizdis buvo daug įdomesnis nei pati daina, nes dainai kažko lyg ir
pritrūko...
Daug pagyrų sulaukė Greta
Zazza, kuri atliko modernų ir šiuolaikišką kūrinį, tačiau nei jos pasirodymas,
nei daina, kuri pakerėjo komisiją, man asmeniškai nepatiko. Gal problema, kad
tokios muzikos apskritai nelabai mėgstu? Greta šovė į aukštumas ir pirmu
numeriu pateko į kitą etapą. Kad ir kaip toliau jai seksis, nenorėčiau, kad šis
kūrinys atstovautų Lietuvai.
Merginų grupė „Strėlės“,
atsiprašau, norėjo atrodyti tarsi mokinukės, kas sveikintina, nes tos modernios
kampuotos suknelės baisiai ant tos scenos atrodo, tačiau subtiliai atlikta
daina „Šunsnukis“ pasirodė nuobodi ir po vienos minutės išlėkiau į virtuvę
užkandžiauti, nes nepadarė absoliučiai jokio įspūdžio...
Milda Martinkėnaitė ir
Saulenė buvo absoliučiai nuobodus duetas. Pernykštė Saulenės daina man taip
patiko, o šiemet tiesiog kažkoks košmaras. Pabaigoje reikėjo, kad jas pervažiuotų
koks traktorius ir tai būtų toks įspūdis, o dabar tiesiog ne duetas, o Jehovos
liudytojos prie durų.
Marius Petrauskas be galo
nuoširdus ir taip stengėsi, tačiau nežinau, kokia turi gerumo baladė ir
atlikėjas, kad galėtume siųsti tokią dainą, nes tokių būna kasmet apie dešimt
pačioje Eurovizijoje ir tikrai ne visos įveikia pirmąją barjerą. Bet geriau už
Lacko iš pirmojo etapo.
Virgis Valuntonis turi
itin sodrų ir gražų balsą, tačiau daina absoliučiai nuobodi, bet labiausiai
mane nustebino jo apranga – baisu! Tas odinis švarkelis, išryškinantis pilvą,
absoliučiai nederėjo ir priminė kažką iš Gariūnų, kurie suka ratus... Daina
nuobodi, įvaizdis košmaras, bet bent balsas geras.
Merginų grupė „Hit“ –
šablonų šablonas. Kaip sunku susidainuoti grupėje ir, atrodo, kad kaip solo
atlikėjos jos daug geresnės, tačiau daina nepatiko, o įvaizdis – trys kebabai
folijoje man nepadarė jokio įspūdžio, o štai batus dar ilgai atsiminsiu. Gaila,
apie dainą to pasakyti negaliu.
Ieva Zasimauskaitė ir
Vidas Bareikis, pamaniau, nuo pirmųjų kadrų, kad va čia tai bus...
Scenografija, žaismingumas, tačiau daina tokia siaubinga, kad nesiklausyčiau
net tada, kai jau nieko nebeturėčiau mp3 grotuve. Daina košmaras, o ne daina.
Erika Astrauskaitė, kad
ir kaip ji man patiktų, šįkart yra viena iš tų dainų, kurios slinko ir
praslinko. Nebuvo, kad sunervino, bet ir nebuvo: va, šita tai gerulė daina!
Tiesiog šįkart tokia vidutinė, o juk ir per vidurį kažkas turi užimti
pozicijas.
Gražvydas Sidiniauskis
turi išties puikų balsą ir Stano prastūmęs jį į televizinę rinką tikrai
nesuklydo. Gražiai atliko gražią dainą, tačiau dainos vis tiek nesiųsčiau į
Euroviziją.
Vienas baisiausių
pasirodymų buvo Dovydas Petrošius: nei daina, nei sceninis judesys, nei ta
baimė besipilanti iš akių ne tik nepadarė įspūdžio, bet buvo nuobodu ir net
šiek tiek nejauku žiūrėti. Nepasiruošta iki galo...
Tai kas man iš viso to tą
vakarą patiko? Aišku, kad Lolita Zero! Nuostabus parodijuojantis pasikėlusias
divas pasirodymas. Gytis Ivanauskas puikiai padirbėjo ir, galvoju beveik Jazzu
žodžiais, kad pernelyg mes rimtai žiūrime į tą Euroviziją ir reikia mums
karnavalo ir kodėl Lolita negalėtų atstovauti, juolab, kad užsieniečiams
pasirodymas patiko, o kai kurie supeikė, o supeikė tik tie patys nieko
nesuprantantys lietuviai užsienyje.
Kita daina, kuri man
patiko ir patiko ypač atlikimas, buvo „Fusedmarc“. Nežinau, ar siųsčiau po
Lolitos pasirodymo į Euroviziją, tačiau kažkaip man toji mergaičiukė tiko ir
patiko.
Aišku, lengviausia
kritikuoti, o štai nueiti, sukurti ir padaryti gerai gali iš tikrųjų ne
kiekvienas, todėl visos vidutinybės ir nepavykę sprendimai tik dar labiau
numargina visą šią atranką, o tai juk nėra blogai.
Šiandien
noriu pakomentuoti latvių režisieriaus Mario Martinson naujausią darbą „Tyli
naktis“ (2013), kuris šių metų pradžioje sukėlė nemažas diskusijas lietuvių
kino forumuose. Prisipažinsiu, kad Maris Martinson‘as nėra mano mėgstamas
režisierius, nors jo filmas „Amaja“ ir sukėlė šiokių tokių simpatijų, tačiau
dabar filmą menu kaip pernelyg poetizuotą kosmopolitinę dėlionę. Filmas „Tyli
naktis“ šiam režisieriui yra jau trečiasis filmas, kuris kuriamas su lietuvių
aktoriais ir pažvelgęs į tolimesnių jo projektų išklotinę, matau, kad
ateinantys filmai visgi nukreipti į Latviją, o ne į Lietuvą. Pats režisierius
yra prisipažinęs, kad jam kurti filmus kur kas lengviau nei parašyti šių filmų
knygas, kurias visas išleido lietuviškos leidyklos...
„Tyli
naktis“ grįžta iš ilgų „Amajos“ klajonių po pasaulį į šeimą ir pateikia vienos
šeimos tragediją Kūčių vakarą, kai viskas turėtų būti atleista ir pamiršta. Tokia
naktis ir kontrastas nebestebina nei literatūroje, nei kine. „Tyli naktis“ buvo
tiesiogine šio žodžio prasme sugniuždytas kritikų. Taip, tai tikriausiai vienas
prasčiausių šio režisieriaus darbų, tačiau žinodamas, kad galiu sulaukti
didžiausio pravalo, filmą kažkodėl
sužiūrėjau nepretenzingai įdomiai. Aišku, labiausiai kliuvo siužeto ušpildymas,
neįtikinamos, bet žavios detalės. Na, kuris dabar tėvas eis su veidrodžio šuke
žiūrėti, kaip mylisi už durų marti su sūnumi? O jau juostelėje paliktas
neištikimybės įrodymas toks melodramatiškas ir nuspėjamas, kad net lotynų
amerikiečiai dabar serialuose įdomiau sukuria aplinkybes. Jau nuo pačios filmo
pradžios nelieka jokių abejonių, jog ši naktis pasmerkta skyrybos, rietenoms ir
skandalams – pasigedau paslapties, tikrų netikėtumų. Gali nustebinti tik
homoseksualumo įvesta linija, kuri lietuvių kinometografijoje vis dar
neliečiama.
Šių
metų pradžioje teko matyti didesnį pravalą, tai filmas „Valentinas vienas“, o
štai „Tyli naktis“ man kažkodėl nuskambėjo visai neblogomis tonacijomis, buvo
įdomu stebėti tarp šeimų besidengiantį seksualinių santykių voratinklį. Jaukus Kūčių
vakaras tampa seksualine valpurgijos naktimi, kuri atskleidžia, kokie mes
žmonės esame dviveidžiai – gyvename visuomenės primestomis kaukėmis, o iš
tikrųjų grojame visai kitais instrumentais. Aišku, ne viskas režisieriui
pavyko, filmas retkarčiais priminė teatro sceną, gal dėl minimalios erdvės, gal
dėl ne visada įtikinamų aplinkybių ir dialogų, tačiau nepasakysi, kad ir
aktoriai blogai dirbo, bet jie ir nežibėjo. „Tyli naktis“ išėjo tamsi, nykoka
erotizuota drama, kuri nelabai pateisino žiūrovų lūkesčius, tačiau ne viskas
filme jau taip ir blogai, juk jei nebandysi, nesižinosi, kas iš tos idėjos gali
išeiti. Maris Martinson‘as turėjo įrodyti, kad gali statyti ir kitokias dramas,
tačiau tai buvo žingsnelis atgal, bet niekada nevėlu pasitaisyti ir sugrįžti į
teisingą kelią.