Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 11 d. – priimta Valakų reforma, Apollo 13 pakilimas, lenkai okupuoja Vilnių, gimė Jonas Biliūnas, Valentinas Masalskis ir kt.

Sveiki!

Kokia puiki šiandien balandžio 11 diena! Tuoj eisiu pasivaikščioti po saulutę į parkelį, tad kviečiu jus susipažinti, kas pasaulyje ir Lietuvoje reikšmingo įvyko šią dieną.

Svarbūs Lietuvoje nutikę įvykiai balandžio 11 dieną.

1557 m. – Valakų reforma. Žygimantas Augustas pasirašė „Nuostatus valstiečiams“, kurie galutinai įtvirtino Valakų reformą LDK. Tai buvo viena svarbiausių agrarinių reformų, pakeitusi kaimo struktūrą ir baudžiavos pobūdį.

1919 m. – Vilniaus užėmimas. Lenkijos kariuomenė pradėjo operaciją Vilniui užimti (kurią sėkmingai baigė po kelių dienų), tai buvo vienas iš sudėtingų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir santykių su kaimynais etapų.

1991 m. – Lietuva ir Jordanija užmezgė oficialius diplomatinius santykius.

Svarbūs pasauliniai įvykiai, įvykę balandžio 11 dieną.

1970 m. – „Apollo 13“ misija. Iš Kenedžio kosminių tyrimų centro pakilo „Apollo 13“ erdvėlaivis. Nors misija į Mėnulį nepavyko dėl sprogusio deguonies bako, ji tapo viena įspūdingiausių gelbėjimo operacijų kosmoso istorijoje.

1945 m. – Buchenvaldo išlaisvinimas. JAV kariuomenė išlaisvino Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Kaliniai patys sukilo prieš apsaugą prieš pat pasirodant sąjungininkams.

1814 m. – Napoleono abdikacija. Napoleonas Bonapartas pasirašė Fontenblo sutartį, kuria atsisakė Prancūzijos sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą.

1900 m. – Pirmasis povandeninis laivas. JAV karinės jūrų pajėgos įsigijo pirmąjį modernų povandeninį laivą „USS Holland“, kurį sukonstravo Johnas Philipas Hollandas.

2019 m. – Sudano perversmas. Po masinių protestų Sudano kariuomenė nušalino 30 metų šalį valdžiusį prezidentą Omarą al-Bashirą.

1954 m. balandžio 11-oji, pasak Kembridžo universiteto kompiuterinių skaičiavimų, buvo pripažinta nuobodžiausia diena istorijoje, nes tą dieną esą neįvyko jokių itin reikšmingų naujų įvykių, mirčių ar gimimų (žinoma, tai subjektyvus statistinis modelis).

Žymūs žmonės, gimę balandžio 11 dieną.

James Parkinson (1755–1824): Anglų gydytojas ir vaistininkas. Jis pirmasis 1817 m. moksliškai aprašė „drebamąjį paralyžių“, kuris vėliau jo garbei buvo pavadintas Parkinsono liga. Jo gimimo dieną dabar minima Pasaulinė Parkinsono ligos diena.

Oleg Cassini (1913–2006): Prancūzijoje gimęs amerikiečių mados dizaineris. Jis tapo pasauline ikona, kai tapo oficialiu Jacqueline Kennedy dizaineriu. Jo sukurtas „Jackie stilius“ (kostiumėliai su tabletės formos kepuraitėmis) padarė milžinišką įtaką XX a. šeštojo dešimtmečio madai.

Thomas Harris (g. 1940): Amerikiečių rašytojas, sukūręs vieną šiurpiausių ir žinomiausių literatūros personažų – Hanibalą Lekterį (knygos „Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“).

Alessandra Ambrosio (g. 1981): Brazilų supermodelis, ilgametis „Victoria's Secret“ angelas, laikoma viena įtakingiausių moterų mados industrijoje.

Jonas Biliūnas (1879–1907): Vienas mylimiausių lietuvių literatūros klasikas, lyrinės prozos meistras. Jo kūriniai, tokie kaip „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ ar apysaka „Liūdna pasaka“, yra tapę lietuviškos savasties dalimi.

Petras Vaičiūnas (1890–1959): Poetas ir dramaturgas, kurio eilės „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu tapo antruoju Lietuvos himnu. Jis buvo vienas populiariausių to meto dramaturgų, kūręs populiarias pjeses (pvz., „Patriotai“).

Valentinas Masalskis (g. 1954): Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius bei režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo indėlis į Lietuvos teatro mokyklą ir vaidybos meną yra milžiniškas.

Rytis Cicinas (g. 1973): Lietuvos estrados „princas“, dainininkas, be kurio dainų (pvz., „Meilės laivas“) sunku įsivaizduoti lietuvišką popmuziką.

Maištinga Siela

Spektaklis "Amerika pirtyje", režisierius Valtentinas Masalskis, Taško teatras

 Sveiki,

 

Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų, atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio „Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.

 

Kas nežino šio spektaklio medžiagos istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu. Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895 m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu, t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu, įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į Ameriką.

 

Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą. Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet buvo šiek tiek įvairiau.

 

Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.

 

Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo, kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir... saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa tragedija.

 

Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių, tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina, griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Užburtas kalnas", režisierius Krystian Lupa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų teatro režisierius Krystian Lupa (šiemet, lapkričio 7 dieną, sukaks jau garbingi 81 metai!) jau ilgą laiką pristatomas kaip vienas didžiausių teatro režisierių Europoje. Skambu? Skambu! Režisierius jau kuris laikas dirba su Valstybiniu jaunimo teatru Vilniuje ir jo darbai momentalūs, ilgi ir ilgai paliekantys neišdildoma įspūdį. Nors nemačiau kitų darbų, tik vieną naujausią jo pastatymą pagal vokiečių rašytojo Thomas Mann romano „Užburtas kalnas“. Mane stebina, kad Lupa sunkiasvoris, visi jo spektakliai remiasi itin stipria literatūra, pavyzdžiui, jau vien ką reiškia pastatyti spektaklį pagal W. G. Sebaldo „Austerlicą“! Aišku, „Užburtas“ kalnas taip pat labai sudėtinga medžiaga, juk tai romanas 1000 puslapių! Daug ilgų filosofinių pasikalbėjimų, nuojautos ir nuotaikos, kurią perteikti scenoje, sakyčiau, reikia itin gero adaptyvaus pojūčio tarp žanrų ir skirtingų meno formų.

 

Spektaklis „Užburtas kalnas“ buvo nauja mano kaip žiūrovo patirtis. Spektaklis, kuris trunka penkias valandas reikalauja ne vien tik sėdėjimo ir įspūdžių gaudymo. Ne, tenka „įtempti“ protą ir drauge su veikėjais mąstyti, kalbėtis, protarpiais pagalvoti, ką jiems pats atsakytum, nes kitaip spektaklis gali praplaukti žiovaujant (kaip, tiesą sakant, kai kuriems ir buvo). Čia nieko panašaus į Koršunovą, čia nebus juoko, pataikavimo, lyrinių nukrypimų, todėl Krystian Lupa gana pagarbiai elgiasi su Mann romano medžiaga ir stengiasi išplėtoti pasaulio modelį, kokį tikriausiai įskaitytumėte ir didžiajame romane.

 

Viena vertus, spektaklis iš dalies monotoniškas, jis lėtas ir jo vyksmas, pulsas gana prislopintas, bet „Užburtas kalnas“ ir neina lengviausiu keliu – sukelti žaibišką intrigą, varijuoti tarp tragedijos, komedijos ir kitų techninių ir žanrinių triukų. Sakyčiau, Lupai pavyko sukurti atskirą gyvenimą teatre, kuris lėtas, pilnas sapnų, filosofinės sugestijos ir tai kitoks teatras, sakyčiau, jis remiasi klasikiniu Stanislavskio teatro mokyklos požiūriu. Kita vertus, scenoje panaudojama ir technologinių būdų, pavyzdžiui, filmuotos medžiagos, projekcijos, aplinkos ir erdvės kūrimo priemonių, tačiau jie nesuardo, priešingai – papildo XX amžiaus pradžios klasikinę pajautą.

 

Priminsiu, kad istorija apie vyrą Hansą, kuris lanko nuo džiovos sergantį pusbrolį Alpių kalnuose įsikūrusiojo sanatorijoje. Čionai jis pamato raudonplaukę gražuolę džiovininkę, kurią sapnuoja, tampa jos apsėstas. Kol kiti serga džiova, vyras serga savomis ligomis. Mirties nuojauta tvyro sanatorijoje visur, netgi per Užgavėnių karnavalą. Netrukus pagrindinis veikėjas ima apmąstyti gyvenimo prasmę kartu su ligoniais, įsivelia į painiausias diskusijas, kurios brėžia punktyrus tarp skirtingų filosofinių srovių, optimistai prieš pesimistus, froidizmas prieš jungizmą, racionalumas prieš iracionalumą, protas prieš jausmus... Man asmeniškai labai patiko tas atskiras pasaulis, kuris yra ant užburto (prakeikto?) kalno sanatorijos, veikėjai, kurie su savo ligomis arčiau dangaus, aštriau jaučia gyvenimo baigtį ir filosofiškai žvelgia į žemiškąjį gyvenimą, kuris nuo kalno retsykiais atrodo pernelyg banalus, paviršutiniškas.

 

Spektaklio turinys smarkiai paveiktas XX amžiaus karų patirtimis, kurios iš esmės sudrebina žmogaus egzistencinius pamatus. Ne tik liga, bet ir aplinkinio pasaulio prasmė, blogio ir gėrio sampratos tampa pagrindiniais svertais, vertinant gyvenimą. Spektaklis absoliučiai egzistencialistinio filosofinio matmens, turtingas savo prieštaromis, per kurias veriasi aktualūs Thomo Manno literatūrinis sumanymai, tinkantys analizuoti ir mūsų kasdienybę.

 

Spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria jaunas aktorius Donatas Želvys. Kitus vaidmenis – aktoriai Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė ir daugelis žinomų kitų aktorių. Manau, Donatui Želviui tai momentalus vaidmuo, atrakinantis daug perspektyvų ateityje.

 

Nors spektaklis tapo patirtimi ir labai džiaugiuosi, kad jį pagaliau pamačiau, tenka pripažinti, kad antrąkart galbūt neičiau. Bent jau kurį laiką tikrai. Visai ne dėl to, kad spektaklis prastas, tikrai ne, bet dėl to, kad bijau jog šioji patirtis nesuplokštėtų, nesubanalėtų, neimčiau kaprizingai ir pretenzingai ieškoti priekabių. Būna spektaklių, kurie sprogsta kaip bomba, provokuoja, nieko netausoja ir būna tokie kaip Krystiano Lupos, kuriame sukuriamas atskiro gyvenimo įspūdis pačiame gyvenime. Žiūrint spektaklį ne kartą pasijutau lyg žiūrėčiau A. Tarkovskio filmą, kuris, beje, taip pat, labai mėgo tokius filosofinius, sapniškus ir mistinės nuojautos kalbėjimus bei skyrė daug atidos neskubriai žmogaus būčiai, kurioje veriasi esminiai, dvasiškai ribiniai žmogaus egzistenciniai potyriai. „Užburtas kalnas“ šiuo atžvilgiu labai stipru.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis apie šiuolaikinį žmogų, suvienodėjimą ir atskirtį

 Sveiki,

 

„Žmogaus teisių deklaracija jį išlaisvino, tačiau save cenzūruodamas žmogus pateko į savo paties tinklą. Plaukiame kaip silkių būry. Toks eismas – nežinia kur, bet viena kryptimi. <...> Sukuriama konkurencijos iliuzija, nors vienas iš kito imame, skolinamės, kopijuojame. Dar atsirado dirbtinis intelektas, „padėsiantis“ mums geriau gyventi, kursiantis meno kūrinius. Šiandien gajus mitas, kad žmogus yra visagalis, kad nemirs, nebus ligų, jam siūlomos utopijos maisto papildais, chirurginiais atradimais. Jeigu anksčiau jis buvo gamtos, Visatos, transcendencijos dalis, dabar išlipo iš to vienio, atsiskyrė“. Valentinas Masalskis

 

Vis nepaliauju galvoti po žurnale „Nemunas“ perskaityto interviu Valentinas Masalskis: šių dienų visuomenei žmogus tapo nebeįdomus (Nr. 03, 2024) mintis. Argi neparadoksalu, jog, anot aktoriaus ir režisieriaus, žmonės praradę autoritetus, nusidavę į interneto erdves tapo vienodesni? Kuo daugiau pasirinkimų ir laisvės, tuo žmonės labiau panašūs vieni į kitus, gal dėl to Lietuvoje išnyko subkultūros, apnyko marginalai ir pan.? Bet argi panašumas neturėtų kurti kolektyvinio tapatumo vakuumą, kur sumažėjusios skirtybės suartina žmones? Bet ištiko priešinga lemtis – dar didesnis susvetimėjimas, pasirodo, suvienodėjimas davė nepagrįstos konkurencingos iliuzijos, o kalbėti kitiems tapo svarbiau, nei išgirsti, dar dažniau – užsikimšti ausis ir reikalauti, kad kiti tave suprastų. Tai, žinoma, nulėmė ir internetas, kur susikuriama netikra tapatybė ir su kuo žmogus dabar labiausiai konkuruoja? Tikriausiai besižvalgydamas į kitų profilius tik su savimi pačiu: kaip dar galiu save pranokti? Kiti tampa nebeįdomūs, įdomu individui tampa tik jo geresnė versija. Argi nepanašu į telefono atnaujinimo funkciją? Mes atnaujiname savo gyvenimą naujomis patirtimis, bandydami perinstaliuoti mintis ir pagerinti būsenas.

P. S. Ir žinoma, čia apie mane.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis apie tai, ką gali suvaidinti aktorius ir ko negali

 

Sveiki,

Daug kalbėti šįkart apie šios dienos citatą nesiruošiu. Ji priklauso aktoriui ir režisieriui bei pedagogui Valentinui Masalskiui, kuris viename interviu pasakė seną gerą teatro tiesą apie aktorius. Sunkiausia yra perteikti scenoje tai, kuo save laikai arba esi susitapatinęs. Štai kodėl dorovingam žmogui lengva perteikti paleistuvį, o paleistuviui lengva suvaidinti šventeivą, nes... tu esi laisvas nuo tų schemų ir modelių. Perteikti tą, kas nesi, yra lengva, atsiranda drąsa ir energija, o kai reikia perteikti tai, kas savaime jau esi, galvoji, kaip čia padarius įdomiau, kad kuo liktų mažiau tavęs paties ir tada per galvojimą išblėsta energija ir atsiranda negyvumas. Taigi. Dabar galvoju, juk ir gyvenime, kai manome įtikinamai meluojantys, atsiranda tas pats teatro žaidimas.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis: apie tai, kas yra laimė ir laisvė gyvenime

 

Sveiki,

Dar anuomet rašytoja Vanda Juknaitė, aptardama savo literatūros principą, yra pasakiusi, kad esminis meilės komponentas ir raiška yra rūpestis kitu. Klaipėdai ir visai Lietuvai nusipelnęs aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis dažnai turi aplink save itin jį gerbiančius ir motyvuotus studentus. Vis galvoju, ką jis turi, ko neturi paprasti mokyklos pedagogai, kad juos gerbtų? Ogi vieno labai paprasto asmenybės kulto sugriovimo epochoje! Pasirinkti sau mokinius, kurie tave gerbtų, mokytų ir į tave žiūrėtų kaip į pedagogą, o ne kastruojantį veterinarą. Visgi būti dėstytoju ir būti mokytoju mokykloje yra skirtingi dalykai, išeikime iš šių struktūruotų socialinių bazių ir prisiminkime tai, ką sakė V. Juknaitė ir ką savaip pakartoja V. Masalskis.

Laimė yra dalinimasis. Šioje išsakytoje mintyje yra ir dar vienas paprastas receptas – pasidavimas ir paleidimas t. y. pritarimas viskam vykti taip, kaip yra suplanuota ir nesistengti pernelyg dėl visko krimstis, kaltinti, draskytis, nes vis tiek viskas įvyks taip, kaip turi įvykti. Atrodo, kas g ali būti baisiau, nei kontrolės atsisakymas? Bet pabandykime, ji taip išvaduoja, kad apdovanoja beribe laisve.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nova Lituania" / "Nova Lituania"

 Sveiki,

Paskutiniu metu lietuviško kino nežiūriu dėl begalinio nusivylimo. Visgi paskutiniųjų metų derlius suintrigavo ir norėjau iš esmės pamatyti du geriausius pastarųjų metų filmus t. y. Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ ir Karolio Kaupinio debiutinį ilgametražį filmą „Nova Lituania“ (angl. Nova Lituania) (2019). Karolį Kaupinį žinau kaip puikų jauną ir idėjiškai mąstantį kino meno kūrėją, todėl beveik neabejojau, kad šis jo filmas bus geras – nemeluosiu, prieš peržiūrą kėliau šiokius tokius lūkesčius.

„Nova Lituania“ sąlygotai pasakoja apie paskutiniuosius Nepriklausomos tarpukario Lietuvos metus, kai pradeda kilti Antrojo pasaulinio karo grėsmė: iš rytų kyla galinga raudonoji Rusija, o iš vakarų – nacistinė Vokietija, o kur dar lenkai, okupavę Vilniaus kraštą, nuolat atakuojamas Klaipėdos kraštas. Ką darys lietuviai? Ar jie priešinsis, ar priims naujus okupantus ir susitaikys su varguolės Pelenės dalios tautos likimu? Anuomet realiai egzistavęs Pakštas pasiūlė lietuviams keltis į Madagaskarą, toli nuo agresorių kaimyninių šalių, iškeldinti visus lietuvius į kitą Afrikos pusę, nes ten saugiau, o ir pati Afrika labai panaši savo geografine forma į Lietuvą, o Madagaskaras – tai Vilniaus krašto simbolis. Bet kokiu atveju visa ta idėja tiek utopiška ir absurdiška, kad skamba beveik neįtikėtinai drąsiai. Ją modernizavo ir prikėlė iš užmaršties Marius Ivaškevičius, parašęs pjesę „Madagaskaras“, o vėliau pagal pjesę Rimas Tuminas pastatė įspūdingą spektaklį.

Jeigu spektaklis buvo komiškai perteiktas, tai „Nova Lituania“ su išgalvotais analogiškais veikėjais labiau primena niūrų tarpukario noir stiliaus filmą, kuriame Premjeras ir universiteto geografijos dėstytojas bando politinių permainų metu įgyvendinti šias idėjas, svarsto tautos perkėlimą į geresnę ateitį ir žemę idėjas. Žinoma, idėja labai absurdiška, profesorius vadovaujasi idėja, kad „didžiausia sžmonių priešas – tuštuma“, todėl reikia tankiai apgyvendinti žemę, kad jos niekas nepaveržtų, tarsi bandoma fizikinius dėsnius pritaikyti nacionalinėms idėjoms. Visgi netrukus tampa aišku, kad Premjeras iš tikrųjų išgyvena mirties laukimą, gyvenimo tuštybės aiškumą, o geografas Feliksas namuose patiria menkaverčio vyro priekaištus iš atvažiavusios uošvės, o ir su žmona, su kuria negali susilaukti kūdikio, santykiai šalti. Feliksas iš tikrųjų išgyvena krizę. Du vyrai, idealistai, don kichotai, melancholikai svajotojai apie geresnį tautos likimą iš esmės absorbuoja ir savo nesutvarko gyvenimo, neįgyvendintų gyvenimo lūkesčių nusivylimą. Tikėdami, kad galima įgyvendinti jų idėją bent teoriškai, jie leidžiasi prie Baltijos jūros, svajoja apie okupuotą Klaipėdos kraštą, apie geresnį pasaulį, suka senoviniu automobiliu paplūdimyje ratus, kol galiausiai įklimpsta kaip ir jų neįgyvendinamos svajonės.

Manau, filmui pavyko išgauti filosofinę idėją, kaip du svajokliai nelaimingi vyrai savaip patiria įsivaizduojamą pasaulį, gelbsti idilėmis ir įsivaizduojamą Lietuvos valstybės laivą, tačiau jie pasmerkti likti tik svajotojais. Pagrindinius vaidmenis sukūrę Aleksas Kazakevičius ir Vaidotas Martinaitis nusipelno pagarbos. Apskritai filme pasirodo dabarties teatro legendos. Ką jau vien reiškia pamatyti trumpame, bet įtaigiame pretenzingos motinos vaidmeny Eglę Gabrėnaitę, ar Valentiną Masalskį, Rasą Samuolytę... 

Tai iš tikrųjų gelmę paliečiantis filmas, bet visumoje jis niūriai mąslus, mažai provokuojantis, Madagaskaro idėja jau nebedaro įspūdžio. Kodėl mūsų lietuviškas teatras toks įspūdingai gyvybingas, o kinas priplėkęs? Nemanau, kad K. Kaupiniui pavyko suprovokuoti (akivaizdu, kad jis ėjo ne šiuo keliu), sužadinti emocijas, iškelti nematytų idėjų, visgi režisierius išliko lietuviškai intelektualiai santūrus. Daug ką atperka momentalus operatoriaus darbas, pauzės, išraiškos, spalvos, garso takelis, tačiau istorija nukreipta į dviejų vyrų svajotojų vidinius pasaulis, o tarpukario Lietuva labiau tampa dekoratyvi ir sąlygota. Tai nėra politinė drama, tai, sakyčiau, filmas apie troškimą atsidurti savoje vidinėje Pažadėtoje žemėje ir jaustis visaverčiu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Didis blogis" (režisieriai Árpád Schilling, Marius Ivaškevičius)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie matytą spektaklį „Didis blogis“, kuriame pasirodė pirmo ryškumo Lietuvos teatro aktoriai. Tiesą sakant, tai vienas geriausių spektaklių, kuriuos teko matyti šiemet ir jis man labai patiko. Dėmesys skirtas blogiui, nors pjesės medžiaga aiškiai orientuota į Rytų šalių bloko politinę situaciją, ypač Rusijos ir Ukrainos santykius Donecko srityje. Nors pjesės autorius Marius Ivaškevičius, tačiau medžiaga mūsų šalių blokui tokia aktuali, kad praktiškai žodis žodin atkartotos tos emocijos, kurias jaučiame kiekvienas skaitydami spaudoje antraštes ir matydami tą smurto ir taikos šou TV laidose. 

Spektaklis, švelniai tariant, šiurpiai drasko žiūrovą, jame pilna provokacijos ir bjaurasties, atliepiančios šiandien mūsų propagandomis varomą žinių visuomenę. Prievartos, keiksmų, manipuliacijos, fesbukinės iliuzijomis varomos idėjomis spektaklis žiūrovą verčia jaustis išties nepatogiai. Tokią medžiagą mėgsta Valentinas Masalskis, kuris taip pat smarkiai prisidėjo prie šio spektaklio atsiradimo. Pasakojimo struktūra tarsi spektaklis spektaklyje, repetuojamas blogis, tarsi uždanga, rodymas, kaip paprastai ir žiauriai žiūrovų akivaizdoje kuriamas propagandos „tiesos ir melo“ mechanizmas, plauti smegenis ir kiršinti tautas. Dalis spektaklio skamba rusiškai, bet didžioji dalis visgi lietuviškai, tarsi vaizduotų dvi nacijas, susiskaldžiusias stovyklas, kurias kiršina nacionalizmu paremti stereotipiniai įsitikinimai.

Taip, girdėjau, kaip po spektaklio dar ilgai kai kas aptarinėjo aktorės Beatos Tiškevič krūtis ir rusiškų keiksmažodžių pliūpsnius iš V. Masalskio kuriamo personažo, tačiau tos kūniškai išreikštos prievartos scenos, kurios gniuždo dvasią, dar ilgai paliko įspūdį, kur kas labiau nei nuoga aktorė, aptaškyta raudonais dažais. Labai geras spektaklis, emociškai paveikus, kviečiantis į atvirą diskusiją lyg ir kalbėtis apie politinius niuansus, bet iš esmės pasakojantis apie kiekviename pasaulio taške vykstančias blogio prigimties apraiškas. Stipru, kai spektaklis pateisina visus lūkesčius ir jis tampa ne pramoga, o visapusiška žmogiškumo pamoka.

Jūsų Maištinga Siela