Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 11 d. – priimta Valakų reforma, Apollo 13 pakilimas, lenkai okupuoja Vilnių, gimė Jonas Biliūnas, Valentinas Masalskis ir kt.

Sveiki!

Kokia puiki šiandien balandžio 11 diena! Tuoj eisiu pasivaikščioti po saulutę į parkelį, tad kviečiu jus susipažinti, kas pasaulyje ir Lietuvoje reikšmingo įvyko šią dieną.

Svarbūs Lietuvoje nutikę įvykiai balandžio 11 dieną.

1557 m. – Valakų reforma. Žygimantas Augustas pasirašė „Nuostatus valstiečiams“, kurie galutinai įtvirtino Valakų reformą LDK. Tai buvo viena svarbiausių agrarinių reformų, pakeitusi kaimo struktūrą ir baudžiavos pobūdį.

1919 m. – Vilniaus užėmimas. Lenkijos kariuomenė pradėjo operaciją Vilniui užimti (kurią sėkmingai baigė po kelių dienų), tai buvo vienas iš sudėtingų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir santykių su kaimynais etapų.

1991 m. – Lietuva ir Jordanija užmezgė oficialius diplomatinius santykius.

Svarbūs pasauliniai įvykiai, įvykę balandžio 11 dieną.

1970 m. – „Apollo 13“ misija. Iš Kenedžio kosminių tyrimų centro pakilo „Apollo 13“ erdvėlaivis. Nors misija į Mėnulį nepavyko dėl sprogusio deguonies bako, ji tapo viena įspūdingiausių gelbėjimo operacijų kosmoso istorijoje.

1945 m. – Buchenvaldo išlaisvinimas. JAV kariuomenė išlaisvino Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Kaliniai patys sukilo prieš apsaugą prieš pat pasirodant sąjungininkams.

1814 m. – Napoleono abdikacija. Napoleonas Bonapartas pasirašė Fontenblo sutartį, kuria atsisakė Prancūzijos sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą.

1900 m. – Pirmasis povandeninis laivas. JAV karinės jūrų pajėgos įsigijo pirmąjį modernų povandeninį laivą „USS Holland“, kurį sukonstravo Johnas Philipas Hollandas.

2019 m. – Sudano perversmas. Po masinių protestų Sudano kariuomenė nušalino 30 metų šalį valdžiusį prezidentą Omarą al-Bashirą.

1954 m. balandžio 11-oji, pasak Kembridžo universiteto kompiuterinių skaičiavimų, buvo pripažinta nuobodžiausia diena istorijoje, nes tą dieną esą neįvyko jokių itin reikšmingų naujų įvykių, mirčių ar gimimų (žinoma, tai subjektyvus statistinis modelis).

Žymūs žmonės, gimę balandžio 11 dieną.

James Parkinson (1755–1824): Anglų gydytojas ir vaistininkas. Jis pirmasis 1817 m. moksliškai aprašė „drebamąjį paralyžių“, kuris vėliau jo garbei buvo pavadintas Parkinsono liga. Jo gimimo dieną dabar minima Pasaulinė Parkinsono ligos diena.

Oleg Cassini (1913–2006): Prancūzijoje gimęs amerikiečių mados dizaineris. Jis tapo pasauline ikona, kai tapo oficialiu Jacqueline Kennedy dizaineriu. Jo sukurtas „Jackie stilius“ (kostiumėliai su tabletės formos kepuraitėmis) padarė milžinišką įtaką XX a. šeštojo dešimtmečio madai.

Thomas Harris (g. 1940): Amerikiečių rašytojas, sukūręs vieną šiurpiausių ir žinomiausių literatūros personažų – Hanibalą Lekterį (knygos „Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“).

Alessandra Ambrosio (g. 1981): Brazilų supermodelis, ilgametis „Victoria's Secret“ angelas, laikoma viena įtakingiausių moterų mados industrijoje.

Jonas Biliūnas (1879–1907): Vienas mylimiausių lietuvių literatūros klasikas, lyrinės prozos meistras. Jo kūriniai, tokie kaip „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ ar apysaka „Liūdna pasaka“, yra tapę lietuviškos savasties dalimi.

Petras Vaičiūnas (1890–1959): Poetas ir dramaturgas, kurio eilės „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu tapo antruoju Lietuvos himnu. Jis buvo vienas populiariausių to meto dramaturgų, kūręs populiarias pjeses (pvz., „Patriotai“).

Valentinas Masalskis (g. 1954): Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius bei režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo indėlis į Lietuvos teatro mokyklą ir vaidybos meną yra milžiniškas.

Rytis Cicinas (g. 1973): Lietuvos estrados „princas“, dainininkas, be kurio dainų (pvz., „Meilės laivas“) sunku įsivaizduoti lietuvišką popmuziką.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Gritėnas apie lietuvių kalbos brandos egzaminą, struktūrą, turinį, aktualizavimą ir mokymą mąstyti

 

Laba diena, skaitytojai,

 

Žinoma, iš šio straipsnio (Ekspertų verdiktas po lietuvių kalbos egzamino: mokyklinė humanitarika Lietuvoje yra žemo lygio) išilgai ir skersai galima cituoti ir daug kam pritarti. Lietuvių kalbos egzaminas NEVERČIA MĄSTYTI, (beje, anglų irgi, tik niekas nieko nesako!), bet lietuvių kalba jau tokia, kad būtent per ją turi demonstruoti brandą ir gebėjimus, ir kompetencijas, o ne žinias (bent jau tokia sukelta iliuzija). Aš nežinau, kokia bus struktūra egzamino po kelerių metų, bet tas 36 autorių flotilės kultas buvo ydinga klaida, nes nei aprėpti, nei apžioti – viskas bėgom, paknopstom.

 

Kita vertus, jeigu per egzaminą iš tikrųjų reiktų mąstyti, o ne iš turimos medžiagas lipdyti teisingo „mąstymo“ parodijas, manau, egzaminas pasunkėtų, nes, pripažinkime, įdomiau mąstyti įdomiom ir aktualiom temom, bet kiek tokių Jūsų klasėje sėdi? Ir kaip reiktų mokyti mąstyti kūrybiškai ir „aštriai", kai mokinys savo pavardę su klaida rašo ir jam buvus nebuvus nei Šatrijos Ragana, nei Virginia Woolf. Tenka tik pastraipose vėl žudyti vargšą Biliūno Brisių, nes tik tokios apimties kūrinys įveikiamas neskaitančiam per pamoką. Sakysite, tai tegu nebaigia mokyklos toks, bet kas mums atkimš unitazą, sutvarkys elektrą arba nuveš iš Panevėžio į Raseinius? Suprantama, kad ne tie, kurie puikiausiai parašė moters portretą, remdamiesi Šatrijos Ragana... Bet be tų, kurie neparašė, mūsų sociumas irgi nefunkcionuotų.

 

„Ką dirbtinio intelekto, elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą? Jam jau net modernybės technologinis amžius sunkiai atpažįstamas ir labiau primena „Cyberpunk“ stilistiką. [...] Norite kalbėti apie meilę žemelei, tai leiskite rašyti apie šiuolaikines problemas – klimato kaitą, ekologiją, gamtinių sistemų išsaugojimą. Norit naujai Donelaitį užklausti? Formuluokite problemą per kintantį laiko, darbo supratimą. Kodėl moters vaizdavimas literatūroje turėtų būti interpretuojamas per Šatrijos Raganą ir Škėmą, kai visiems prieinama Virginia Woolf [...]? Nori vietinių kontekstų? Yra meinstryminė Kristina Sabaliauskaitė su „Petro imperatore“. Yra Jurga Ivanauskaitė. Yra Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Knyga: Pilar Quintana "Kalė"

 Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.

Sveiki, skaitytojai,

Skaitydamas Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra) nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021) su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų, pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos šalies romantika.

Kitą vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt, bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.

Didžiąją knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu, jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles. „Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“

Damaris motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta. Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo išsprūdus daiktams iš rankų.

Pilar Quintana

Damaris ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo, Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga gyvatė (p. 65).“

Nedidelis romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos. Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas, priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų. Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu, kuo visa šioji istorija pasibaigs...

Nepalioviau šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą kaltės naštą.

Įtaigus mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus, juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.

Jūsų Maištinga Siela