Knyga: Eva Viežnaviec "Ko ateini, vilke?"

 

Eva Viežnaviec. „Ko ateini, vilke?“ – Vilnius: Kitos knygos, 2026. – p. 128.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Nesu tas, kuris pirktų knygą dėl jos viršelio, gerai nepatikrinęs, ar man įdomus nors kiek knygos turinys, rašytojas ar knygos kontekstas, tačiau baltarusių rašytojos Evos Viežnaviec (1972-2026) romanas Ko ateini, vilke? (balt. Па што ідзеш, воўча?), o tiksliau jo knygos viršelis, kuriam panaudotas Maksimo Osipau paveikslas Kodėl tu mane atlikai? – paklausė Žygdarbis Didvyrio, o pastarasis man primena savotišką Hieronymo Boscho paveikslą Žemiškųjų malonumų sodą, mane tiesiog infantiliai sugundė. Visgi Evos Viežnaviec, kurios tikrasis vardas Sviatlana Kurs, dar šių metų pradžioje viešėjo Vilniaus knygų mugėje, kur ir pristatė savo romaną, kurį iš baltarusių kalbos išvertė Jurgita Jasponytė-Burokienė. Deja, Lietuvą pasiekė žinia, kad autorė šią vasarą, liepos 20 dieną, po sunkios vėžio ligos paliko šį pasaulį. Jai buvo 54 metai.
 
Nors asmeniškai nebuvau knygos pristatyme, bet girdėjau, kad autorė, nors ir sirgdama, pasirodė nepaprastai šarmingai, nestokojo humoro jausmo ir skleidė nepaprastą magišką energiją. Eva Viežnaviec 1994 m. baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, kurį laiką dirbo Vakarų Europos kultūrą skleidžiančiame radijuje, visada pasisakė už laisvą žodį ir politines permainas, todėl po 2020 metų įvykių Baltarusijoje jai, kaip ir daugeliui baltarusių kultūros veikėjų, teko bėgti nuo Lukašenkos režimo persekiojimo. Paskutiniuosius metus rašytoja praleido Varšuvoje, Lenkijoje. Knyga Ko ateini, vilke? sulaukė nemažai dėmesio, už šį kūrinį 2021 m. autorė buvo apdovanota prestižine Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) literatūrine premija, o vėliau romanas sulaukė tarptautinio pripažinimo ir vertimų į vokiečių bei kitas kalbas.
 
Knyga perpinta baltarusių folklorinių motyvų, labai panašių į lietuvių, juk šiaip ar taip Gudijos ilgą laiką buvo persipynusi su LDK istorija. Pasakojimo centre iš užsienio grįžusi Ryna į savo močiutės šermenis. Ryna – alkoholikė, tačiau nepraradusi ryšio nei su močiute, nei su gimtuoju kraštu. Jos kelionė namo žvyrkeliais, prisimenant pelkių pavadinimus, nuskendusius žmones ir pan., netrukus perkelia į kelių kartų praeitį ir pasakoja Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kaųo kontekstuose buvusius apylinkių įvykius, nemažai skiriama dėmesio sunaikintai žydų bendruomenei, bolševiko ir Stalino valdymo laikotarpio istorijoms, kurios paženklintos didžiulėmis represijomis.
 
Autorė šį nedidelį romaną rašė visą dešimtmetį, nuo pat 2009 iki 2019 metų. Išties knygą skaityti sunkoka, nes ji ir taip nedidelė, bet ir dar labai fragmentuota, neturinti aiškaus siužetinio naratyvo. Iš vienos pusės atrodo, kad romanas bus apie Ryną, kad ji bus jungiamoji fragmentų dalis, bet galiausiai jos sąmonė paskęsta perpasakotų istorijų iš pirminių lūpų kloakoje ir galiausiai visas romanas tampa ne apie Ryną, bet apie Baltarusijos kaimą, kuris iš vienos pusės tapybiškai perteiktas dėl savo folkloriškumo, o iš kitos – kraujas, mirtys, alkoholizmas. Primintų dešimto dešimtmečio prasigėrusius Lietuvos kaimus, žmones, kurie patyrę daug smurto, netekčių, patys išmokę tik šitaip gyventi toliau tęsia degraduojantį gyvenimą.
 
Visgi autorės tikslas nėra parodyti, kad baltarusių kaimai prasigėrę. Knyga filosofiškai pakylėja apie bendrą kolektyvinę sąmonę, tradicijos svarbumą. Ryna gelbsti iš ugnies mirusios močiutės, vietinių vadinamos ragana, sąsiuvinius, kuriuose ji kruopščiai surašė savo užkalbėjimus, patarimus ir vietinių nykstančių žolelių pavadinimus, receptus. Rynai svarbu tęstinumas ne vien iš pagarbos, bet ir iš to, kad tas močiutės pasaulis niekieno nebevertinamas, jis išnyksta ir niekas neprisimins to, ką Ryna ir jos močiutė žinojo. Knygos pabaigoje Ryna su senu traktoriumi bando atkimšti sovietizacijos metu užritintą akmenimis šaltinį. Tai tampa tarsi viso pasakojimo simboliu: tas, kas rūpinasi savo giminės atmintimi, rūpinasi ir savo kultūros išsaugojimu. Vėlei pradėjęs trykšti šaltinis žada atsinaujinimą, neužmiršimą, kad yra toji tąsa ir ji turi prasmę.

Eva Viežnaviec

 
Visą knygą juntamos autorės pastangos byloti istorines tiesas, kad ir kokios jos būtų baltarusiams nepatogios, pavyzdžiui, žydų šaudymo istoriniai faktai, dėl kurių mes, lietuviai, taip pat nesame sutarę kalbėdami viešai. Autorė nesibodi perteikti itin žiaurių scenų: „Raudonarmiečiai. Tie lakė, kaip paskutiniojoj dienoj. Zabiarvečėj prisigėrė, dvi mergaites išprievartavo, o patys tvarte kaip užmušti užmigo. Tai šeimininkas duris užrėmė, tvartą padegė ir penkiolika kareivių mušeikų supleškėjo kaip smalėkai. Tik kaip pradėjo degt, bliovė ir šoviniai sproginėjo (p. 83).“ Suprantama, istorija kruvina, autorė stengiasi ją tokią ir pavaizduoti, tarsi bobutė perpasakotų jaunesniajai kartai.
 
Teko man girdėti per istorijos pamokas apie rusų politikų užmojus auginti kaip amerikiečiai kukurūzus, tačiau šis užmojis privedė prie bado. Kiek mažiau žinomas faktas apie gumos auginimą: „Ot kodėl tas durnius Stalinas užsinorėjo virt savo gumą. Pradžioj jis gumą sodino savo Gruzijoj, bet nenorėjo per daug engt gruzinų. Kam, jeigu baltarusiai – amžini kinkomi galvijai, kurių niekam negaila? Ir ėmė pas mus tą koksagyzą sėt. Tiktai durnius galėjo taip sugalvot. Sėjosi jis pūkais, kaip pienė, skraidė kaip sausos durpės. Berazumai! Sugalvojo pienes vėjyje sėt! <...> Guli šaknys kapčiuose, džiūsta ir perniek eina. Taip žmonės trejus metus terliojosi, alkani, sušalę, ir metė tą koksagyzą (p. 92).“
 
Autorė renkasi kalbėti iš moteriškosios perspektyvos, didelį pasakojime akcentą sudaro moterų balsas, ypač Rynos giminės moterys. Moterys čionai kaip deivės Moiros (nebūtinai padorios ir geros), atsakingos ne tik už likimą, bet ir kolektyvinę atmintį, kuri ir yra pagrindinė šios knygos tema. „Krankliai gyvena po tris šimtus metų, ir jų galvose plyti kur kas didesni mirčių žemėlapiai, nei kad Rynos, kuri savąjį žemėlapį paveldėjo iš Marjankos ir Darfejos, o tai visgi svetima, iškreipta atmintis. Vis tiktai Ryna viską regi nuo žemės, o kranklys – iš dangaus (p. 118).“ Kodėl svarbu atminti savo šeimos kartas, patirtą smurtą ir politinius virsmus? Kartais skaitant galvojau: ar nebūtų paprasčiau visa tai pamiršti, toje istorijoje tiek daug smurto ir kančios, kad per sunku dabarties kartoms visa tai bepriimti. Apskritai knyga verčia apmąstyti valstietišką, sodietišką gyvenimo patirčių būdą ir jos įprasminimą, juolab kad esame atitrūkę nuo tradicijų ir labiau tapę pragmatiškesni.
 
Kruopštus knygos vertimas! Jurgita Jasponytė-Burokienė naudoja aukštaičių tarmės variantus tiesioginei kalbai reikšti. Daug paaiškinimų išnašose, akivaizdu, kad pati Eva Viežnaviec daug informacijos perėmė iš savo gimtųjų kaimo kraštų, perpasakojo savaip žinotas istorijas. Ko ateini, vilke? nelengvas skaitinys. Maniau, kad perskaitysiu vienu prisėdimu, tačiau tekstas klampus, manieringas, pilnas savitos kaimiškos, gimtųjų vietų ir istorinio leksikono, savita ir žodžių parceliacija sakiniuose, imituojanti šiek tiek archajinį pasakojimo toną. Tai kruopštus darbas, reikalaujantis empatijos knygos tekstiniam audiniui, o tame vertime išties pasijaučia, kad viskas atlikta tikrai ne bet kaip, o pasitelkiant etnografiniu internacionalinius atitikmenis ir sprendimus. Gal tai ir nebus geriausia mano šiemet skaityta knyga, tačiau romanas praturtina žinojimą apie šiuolaikinę baltarusių literatūrą. Kai kas buvo panašu kaip Olgos Tokarczuk Praamžiai ir kiti laikai (tik skaityti daug paprasčiau), taip pat pajutau Narine Abgaryan Iš dangaus nukrito trys obuoliai ištarmes. Apskritai Ko ateini, vilke? man labai lietuviškos pajautos knyga, kurioje ne vienas brandesnis skaitytojas, patyręs, ką reiškia gyventi provincijoje, manau, atras tam tikrų sąsajų su mūsų kaimiškąja tradicija.
 
Maištinga Siela

Knyga: Patti Smith "Angelų duona"

 

Patti Smith. „Angelų duona“ – Vilnius: Kitos knygos, 2026. – p. 272.

 
„Keliauju kaip Gogolis, karieta į tamsą, tik man vienai težinomą, į stikliniame buteliuke tyvuliuojančią rašalo juodumą (p. 264)“.
 
Sveiki, skaitytojai!
 
Su Patti Smith (g. 1946) kūryba susipažinau tada, kai Kitos knygos išleido jos bene garsiausią atsiminimų knygą Tiesiog vaikai (Kitos knygos, 2017). Kurį laiką buvo įtartinai tylu, turint galvoje, kad Lietuvoje Tiesiog vaikai buvo fenomenaliai pastebėta knyga ir daug kur įtraukta į geriausių metų skaitytų kūrinių sąrašus, tačiau 2025 metų pabaigoje ta pati leidykla driokstelėjo perleisdama vienu metu Tiesiog vaikai ir pristatydama netgi du naujus Patti Smith kūrinius: Angelų duona (angl. Bread of Angels) ir Traukinys M. Angelų duoną į lietuvių kalba žaibiškai išvertė Emilija Visockaitė, turint galvoje, kad originaliosios autobiografinės prozos knygos pristatymas įvyko tų pačių metų lapkričio 4 dieną. Kaip leidykla spėjo viską sutvarkyti? Sunku supaisyti, bet gal buvo rankraštinį variantą įsigijusi versti anksčiau?
 
Pačiai Patti Smith beveik 80 metų ir ji vis dar puiki, tą galėjau įsitikinti žiūrėdamas vaizdo pokalbį su Audriumi Ožalu, kuriame jau garbaus amžiaus rašytoja ir dainininkė Smith buvo susižavėjusi, kad jos kūrybą vertina ir tiek daug dėmesio skiria tokia maža šalis kaip Lietuva. Prižadėjo atvykti. Galimas daiktas, kad pažadas nėra tuščias, net P. Smith naršo po pasaulį skersai išilgai ir amžius nėra jokia kliūtis, tad visai nenustebčiau, jeigu kitų metų Knygų mugei pavyktų ją prisikalbinti. Vien dėl jos būtinai atvykčiau.
 
Šie meno skaitymo metai eseistiniai ir atsiminimų knygų skaitymo metai. Neseniai užbaigiau įspūdingai parašytu Lidios Yuknavitch memuarus Vandens chronologija, tad Patti SMith kaip tik prie šito žanro. Angelų duona, žinoma, jau kiek kitokia knyga, nei Tiesiog vaikai. Ji labiau asmeninė, sakyčiau, skirta apmąstyti savo gyvenimą kaip pasakojimą, įvertinti, įsivertinti ir galgi net išgyti. Negalėčiau pasakyti, kuri iš jų yra geresnė, paveikesnė ir nuostabesnė, tačiau tikriausiai taip jau būna, kad iš talentingo rašytojo knygų paprasčiausiai didžiausią įspūdį padaro pirmoji, kitos – atsekamos, jau atpažįstama maniera, pasakojimo polėkis, jautrumas arba noras šokiruoti. Panašiai ir su Angelų duona, kurią daugelis kritikų laiko bene jautriausia ir asmeniškiausi P. Smith knyga.
 
Autorė stebina nuo pat pirmųjų puslapių savo smarkiai poetizuotu pasakojimu. Įžanga parašyta kaip prozinis eilėraštis apie ranką, kuri kalbasi su rašytojos sąmone. Labai metaforiškai, niuansuotai jautriai ir įtaigiai. Sakyčiau, panašiu polėkiu šie memuarai ir baigiami, t. y. apmąstymai apie gyvenimą kaip apie eilėraštį, kaip apie meno kūrinį, kuris talpina Visatą. Šiuose rėmuose perteikiamas visas Patti Smith gyvenimas. Didelis jautrumas pasireiškia, kai rašytoja kalba apie vaikystę, tėvą, brolį, seserį, mamą ir sulankstomą žaliąją sofą, nuolatinius persikraustymus, tuberkuliozę ir kitas savo ligas. Nuostabą kaip skaitytojui kelia, kaip autorė visa tai prisimena ir transformuoja iš atminties. Aš pats jau savo vaikystės paveikslą sunkiai sudėliočiau, prireiktų nemažai fikcijos, galimas daiktas, kad autorė perteikdama to laikmečio epizodus galėjo kai ką ir prikurti, bet ar tai svarbu? Memuarai visada veikiami laiko ir iškraipomi atminties, jie niuansuoti, subjektyvus, daug kas vaikystėje, kas mums dabar atrodytų kaip tragedija, per atminties filtrą atrodo kaip natūralus ir daugeliu atžvilgiu nuostabus dalykas.
 
Autorė, priešingai nei Tiesiog vaikai knygoje, linkusi atskleisti save kaip itin principingą ir sąžiningą asmenybę. Epizodas apie vaikystėje pavogtą daiktelį iš sergančios mergaitės ir nežabotas kaltės jausmas ne iš piršto laužtas, nes jau tada Patti vienas iš pamatinių dalykų tampa sąžiningumas, kuris pasireiškia ir jai suaugus bei pradėjus menininkės bei dainininkės gyvenimą, kuris žadėjo ją padaryti tikra pankroko karaliene, tačiau ji nesivaikė populiarumo. „Because the Night“ sulaukė pasaulinio populiarumo. Užkopė iki tryliktos „Billboard“ sąrašo vietos, gal būtų pasiekusi ir daugiau, jei ne mano pasipriešinimas kai kuriems reklaminiams pasiūlymams. Atsisakiau žiopčioti pagal fonogramą Dicko Clarko laidoje per nacionalinę televiziją, o tai mums kainavo jo žadėtą pasisekimą. Neprisiverčiau sutikti, žiopčiojimas man atrodė veidmainystės viršūnė. Signalas netrukus pranyko iš topų; paaiškėjo, koks naivus buvo mano įsivaizdavimas, kad sėkmės sulauki vien dėl savo nuopelnų (p. 143)“.
 
Visgi Patti Smith patyrė ir šlovę, išleisdama savo debiutinį albumą Horses (1975), kurio nuotrauką viršeliui padarė Tiesiog vaikai pagrindinis veikėjas Robert Mapplethorpe, pastarasis tik retkarčiais pasirodo šiame pasakojime. Visgi didžiausias dėmesys ir meilė skirta vyrui Fredui Smithui (1948-1994), su kuriuo susituokusi ir susilaukusi vaikų ji pasitraukė iš aktyvaus dainininkės lauko, skirdama laiko rašymui ir gyvenimo buičiai, motinystei. Įsimintiniausias epizodas, kaip jiedu nusipirko laivą, kurį perdažę taip niekada ir neišplaukė, paliko jį savo namo kieme kaip griozdą. Tai simboliška, nes Fredas gan anksti miršta, miršta vienas po kito ir Patti artimieji, draugai ir tėvas, o tai tampa tam tikromis nutylėtomis pasakojimo vietomis. Autorė nėra linkusi aprašyti depresijos, tos tuštumos, neaprašo, kaip ji viena užaugino vaikus, nesiskundžia, nors tuo pačiu stebino, kiek daug dėmesio smulkmenoms ir buičiai ji skyrė savo vaikystės epizodui. 
 
Autorė net savo autobiografijoje šiek tiek mistifikuoja. Aišku, prisistato ne kaip kokia ragana, bet kaip kitokia, kuri turi nežabotą alkį menui ir intuityviai iš anksto nujaučia savo likimo posūkius. Ar tai tik retrospekcijos sukeltas „žinojimas“ iš rašančiosios perspektyvos, o gal iš tikrųjų ji tokia ir buvo – sunku pasakyti. „Kas aš esu? Dažnai klausdavau pati savęs. Savo šeimoje jaučiausi laiminga, bet vis tiek neapleido nuolatinis svetimumo jausmas. Kilo jis tikrai ne dėl meilės trūkumo. Alisa išieškojo visą Stebuklų šalį, o paskui ir Veidrodžio karalystę, vildamasi rasti atpažįstamą savo atvaizdą. Vis svarsčiau, kodėl išsiskiriu, ir išvaizda, ir charakteriu. Nemačiau savo veido bruožų kitų šeimos narių veiduose – dėl to sulaukdavau pašaipių pastabų iš kaimynų (p.47–48)“.

Patti Smith

 
Galiausiai skaitytojui tampa aišku, kad Angelų duona yra ne vien apie jos šeimą ir muzikinę beprotišką karjerą, apie troškimą rašyti ir kurti pasaulius, bet veikiau savęs naujos perkūrimą. Būdama itin jauna ji pagimdė dukrą ir atidavė įsivaikinti. Priešingai nei kiti dalykai, šis poelgis knygoje, matyt, pernelyg skaudus ir jis nėra apmąstomas ar kaip kitaip vertinamas, tačiau po daugel metų toji dukra ją susirado ir judvi atliko įvairius genetinius DNR tyrimus. Galiausiai paaiškėjo Patti SMith tikroji tapatybė, kuri iš esmės sugriovė, man regis, visa tai, ką ji žinojo apie save, bet vėlgi... intuityviai nujautė. Manau, kad Angelų duona yra terapinio pobūdžio persitvarkymo tekstas, kurio eilutėmis autorė bėga per savo gyvenimą, bet visur įspraudžia sau pačiai reikalingą naują tapatybės suvokimą, paaiškinimą. Tai sudėtingas savęs suvokimas, turint galvoje, kad knyga rašoma tokio amžiaus, kai paprastai visuomenėje tokie žmonės jau seniai būna nurašyti (nebent esi nemirtinga roko žvaigždė, aišku). Tekstas tarsi paliudija, kad nesvarbu, koks esi senas, viduje tebesi mažas vaikas, kuris laukia paaiškinimo ir savo tikrosios sąžiningos istorijos.
 
Žinau, kad dalis tikriausiai šią knygą skaitysite ar skaitėte dėl Patti Smith muzikinio indelio. Šioje knygoje, kaip ir Tiesiog vaikai, taip pat rasite nemažai užkulisių, kaip buvo sukurti garsieji Smith albumai, istorijų nuotrupos apie 7-9 dešimtmečio roko žvaigždes, prasilenkiančias Niujorko gatvėse, todėl pasiruoškite Google ir YouTube, nes, jeigu pavardžių srautas jums nieko nesakys, galėsite užpildyti spragas tiesiog pasidomėję apie kiekvieną plačiau, paklausę jų muzikos, nes tekstas tikrai plečia žinias. „Po koncerto į persirengimo kambarį atėjo Bobas Dylanas. Išgirdau tą su niekuo nesupainiojamą balsą: Ar čia yra poetų? Užlieta adrenalino netikėtai kovingai atšoviau: Nekenčiu poezijos. Turint galvoje, kiek daug jis man reiškė, ir nieko nėra nuostabiau nei pamatyti Bobo Dylanošypseną (p. 108)“. Pasakojimo kontekste kartą paminėtas pats Jonas Mekas, kurio pristatinėti mums tikrai jau neberiekia. Manau, autorė savo atsiminimų knygoje labai etiška, ji tik pradengia tą savo ir kartu ištisos epochos labirintą, tačiau nieko neaiškina, nesmerkia, nesistengia šokiruoti ar atskleisti kuo daugiau gėdingų ar skandalingų pažinotų asmenų gyvenimo detalių. Visa tai, manau, pasilieka už teksto arba kitų amžininkų parašytose knygose, tų, kurie už tai užsidirbo. Patti Smith išlieka principingai sau ištikima ir iš kitų nesipelno, dievaži, jai net nereikia rašytojo vaiduoklio, kuris už ją sudėtų jos gyvenimo naratyvą į knygą.
 
Iš vienos pusės Patti Smith kiek apolitiška, ji deklaruoja ne kritiką politikams ar sistemai, bet pati gyvena pagal savo politinius principus, tačiau net ir jai Rugsėjo 11-osios įvykiai bei anuometinio JAV prezidento George Bush agresyvi ir kerštinga politika buvo kokti ir nepriimtina, kelianti, tiesiogine to žodžio prasme, galvos skausmą. „Galvojau apie savo mamą, kurią kankindavo tokios migrenos, ir savo nepasitenkinimą, kai vaikystėje turėdavau ja rūpintis. Stengiausi mintimis persikelti kitur, atsitolinti nuo skausmo. Galvojau apie Virginią Woolf, kurią migrenų priepuoliai panardindavo į haliucinacijų verpetą, nenutylantį balsų chorą ir nenusakomą liūdesį. Mėgindama užsimiršti, ištisas valandas tamsoje mintyse kūriau ilgą eilėraštį (p. 221)“.
 
Autorei gyvenime gyvybiškai (net nepamenu, kas taip aistringai ir atvirai deklaruotų?) yra svarbus rašymo procesas. Viename interviu Patti Smith yra sakiusi, kad be muzikos gali gyventi, o be rašymo – nė dienos. Iš tikrųjų rašymas, man atrodo, autorei padeda save rekonstruoti, perkurti save ir tikrovę, tai labai svarbus įrankis ir ritualas, diktuojantis gyvenimo ritmo pajautą. Negaliu nepasidalyti viena ilgesne citata, nors knygoje daug ką galima išrašyti kaip eilėraščius: „Bet kam aš galėčiau rašyti? Gal į kitą amžių ar į ateitį, kai mūsų visų nebebus. Savo kartai, tiems paikiesiems. Laišką tiems, kurie lankė Biblijos mokyklą, kurie skaitė klasiką, kurie mokėsi vingiuoti plunksnakočiu, kurie rašė dailyraščiu, kurie niekino neprižiūrimi valandų valandas žaisdavo lauke, kurie užmigdavo miške ir į duženas susipjaustydavo pėdas, bet niekam nesakydavo. Laišką į tolimą ateitį, išnykusių gyvūnų, paukščių, vabzdžių šmėkloms, tuštiems aviliams, apsamanojusioms katedroms, pamirštoms žinioms. Mirsiu prisimindama jus, nes mes tuojau neteksim tiek daug, žengdami į laiką, kuriame stulbinanti holograma pakeis mišką, kur vaisiai teaugs ant radioaktyvių medžių. Kur nuniokoti mūsų laikų diktatorių atvaizdai drieksis mylios ilgio akvedukais ir pėsčiųjų takais. Rašau karvėms, besiganančioms ryškiai žaliuose laukuose. Rašau aukštiems kukurūzams ir raudoniems pomidorams, karantiems ant vešlaus raizginio. Rašau čiuožėjui, nepastebėtam, ant tirpstančio ledo tvenkinio. Rašau jūrai, žygiuojantiems veteranams, kadaise tokiems išdidiems. Stintų nerštui, dešrainiams prie ežero, zefyrams ant pagaliuko virš laužo. Nubrozdintiems keliams, musgaudžiams, riedučių rakteliams ir buteliukui mėlyno „Palikan“ rašalo ant mokinės stalo. <...> Aš esu atmintis. Aš esu triušis, kosmose skriejantis kimštas animacinis personažas (p. 258)“. Man regis, akivaizdi prancūzų poeto Arthur Rimbaud įtaka.
 
Ši skaidri Angelų duona knyga, šie poetizuoti prisiminimai jau nutvieksti gyvenimo saulėlydžio ir tai jaučiasi visoje knygoje. Jaučiasi, kad pasakotojai laikas yra baigtinis, tačiau autorė kažin kaip randa balansą tarp liūdesio ir džiaugsmo, tarp skurdo ir žinių bei geismo kurti privilegijos. Negriaudama ir neniokodama, bet perkurdama ir priimdama pasaulį tokį, koks jis yra, sakyčiau, Patti SMith mums kuria paguodžiančio gyvenimo viziją, kuri stengiasi sutaikyti gyvenimą su mirtimi, o gyvenime praleistos progos įvertinamos ne kaip pralaimėjimas, bet stoiškai tylus ir principingas laimėjimas, kurio dažnai niekas nemato. Jautrus ir poetiškas tekstas kaip vinilinė plokštelė, muzika prakalba apie gyvenimą, kuris yra... visoks. Puikus tekstas, geras vertimas, jautri ir sąžininga knyga, grąžinanti etišką santykį su savimi, atmintimi ir gyvenimu.
 
Maištinga Siela

Knyga: Lidia Yuknavitch "Vandens chronologija"

 

Lidia Yuknavitch. „Vandens chronologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 296.

Sveiki, brangūs skaitytojai ir interneto klajūnai!

Vienas netikėčiausių ankstyvojo pavasario skaitinių tapo lietuvių kilmės amerikiečių Lidia Yuknavitch (g. 1963) romanas Vandens chronologija (angl. The Chronology of Water). Net neketinau skaityti šio kūrinio, o tuo labiau jo įsigyti. Tai nutiko visiškai spontaniškai, kai perskaičiau knygyne pirmąjį puslapį, kuris iškart sukėlė nemaža emocijų. Nesu moteris, niekada nepraradau savo vaiko, bet tai, kas jau pirmojoje pastraipoje man švystelėjo, sakyčiau, žadėjo gerą, intensyvų ir skausmingą skaitymą.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tai autobiografinis romanas, kuriame literatūros bandite amerikietiškos literatūros laike praminta rašytoja taiko psichoterapinį rašymo būdą ir apsinuogina. Kai kas gal pasakytų, kad galbūt pernelyg tiesmukai, bet užtat labai paveikiai!  Tik įsigijęs knygą pamačiau, kad šių metų Kino pavasaris kaip tik rodo Saulėlydžio aktorės režisuotą ir jau puikiai kino kritikų įvertintą Kristen Stewart filmą tuo pačiu pavadinimu. Nesunku suprasti, kodėl jaunoji režisierė susidomėjo šia knyga. K. Stewart pati išgyvenusi didžiulius asmeninio gyvenimo lūžius dėl savo seksualumo (šiuo metu jau kuris laikas gyvena su kita moterimi) tikriausiai rado šioje knygoje apie neapibrėžtas seksualumo ribas tai, kas jai pačiai asmeniškai labai buvo svarbu.

Knyga pritrenkiančiai atvira. Vietomis skaitydamas Vandens chronologiją mąsčiau apie literatūros galią sukurti žmogaus gyvenimo optiką skaitytojui, t. y. tam tikrą versiją, kurią siekia autorius. Kiek iš tikrųjų Yuknavitch knygoje yra tikros, o kiek literatūrinės banditės, sunku pasakyti. Tikriausiai riektų labiau pasidomėti autorės interviu ir jos pasakojimais apie tai, kaip ji iš tikrųjų parašė šį kūrinį. Originalo kalba romanas pasirodė 2011 metais ir beregint atkreipė daugelio skaitytojų dėmesį savo atvirumu ir intensyvumu. Kita vertus, romanas kaip autobiografinis neturi įprasto organizuotumo ir nuoseklios chronologinės kompozicijos. Laisvas naratyvas sudurstytas iš fragmentų, atrodo, atsiradusių iš impulso rašymo metu. Atrodo, kad autorė intensyviai panirusi į rašymo procesą skirtingu metu išgyveno skirtingus dalykus, nes skiriasi tarp skyrių pasakojimo pobūdis. Vieni skyriai gali pasirodyti pornografiniai, labai gašlūs, kaip antai lesbietiškas seksas, o kai kada, kalbėdama apie savo dukrelės netektį, atrodo pilni atjautos ir rūpesčio.

Nepameluosiu sakydamas, kad knyga visokia. Jai galima lipdyti ir LGBT, ir feministinius, ir atskalūnės, ir queer, ir motinystės, ir psichoterapinius turinio elementų indeksus, tačiau tikroji ašis Vandens chronologija sukasi apie šeiminius disfunkcinius santykius. Mažoji Lidia, romane dažniausiai artimųjų vadinama Bela, su vyresniąja seserimi augo motinos alkoholikės, fiziškai gimusios viena koja trumpesne ir dėl to labai gyvenime kentėjusios, ir tėvo architekto smurtautojo sąjungoje. Kaip teigia autorė, tėvas seksualiai yra ją tvirkinęs, todėl labai įdomus suaugusios Lidios santykis su atmintį praradusiu po nelemtingo skendimo, kurio metu pati dukra išgelbėjo tėvui gyvybę.

Nelengvas Lidios kelias į gijimą. Sakyčiau, šiek tiek primenantis net Taros Westover autobiografinį romaną Apšviestoji (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Atėjusi Lidia iš toksiškos aplinkos į suaugusiųjų savarankišką pasaulį panyra į lengvabūdišką gyvenimą su narkotikais ir neapgalvotomis santuokomis, nužymėtomis alkoholio ir rietenų. „Buvau bakalaurantė, kuri išsidirbinėjo su anglų kalba, miegojo su kuo papuola, varinėjo narkotikų traukiniu ir gėrė gėrė gėrė. Buvau praradusi sportinę formą. Buvau užsiauginusi papus ir kažką, kas vadinama „klubais“. Ir susidėjusi blondinišką cheminį. Nebuvau žinoma rašytoja. Nebuvau žinomas niekas. Sakyčiau, vienintelis dalykas, kuris man sekėsi, buvo gerti ir kabinti diedus (p. 104).“ Kita vertus, Lidia, nors ir gyveno sudėtingą nuopuolių kupiną gyvenimą, visada užsispyrusi siekė akademinių žinių ir net įstengė baigti doktorantūrą, tapo kūrybinio rašymo dėstytoja, tačiau vienišės ir naktinis jos gyvenimas buvo nesuderinamai siaubingas.

Autorė nemažai tekste perteikia atsikartojančias disfunkcines ir kopriklausomybės padiktuotas savidestrukcines schemas. Po dukters praradimo ji itin eksperimentavo savo kūnu. Išbandydama pačias įvairiausias sekso patyrimo formas, įskaitant BDSM, dziunzės plakimą, kurias ji aprašo romane gana išsamiai, tačiau, kaip ir būdinga autobiografiniam romanui, ieško paaiškinimo. „Iš tikrųjų norėjau, kad mane nuvestų prie savasties ribos – kad ir kur ji būtų. Prie mirties slenksčio. Galbūt ne tiesiogine prasme. O gal ir tiesiogine (p. 156).“ Kita vertus, romane pasireiškia, kaip autorė pati tiksliai ir įvardija, akademinė Lidios pusė, tiksli ir lanksti literatūros dėstytoja. Štai ką ji yra galvojusi apie literatūros kirtiką: „Kaip taip galima elgtis su romanais? Kokiu tikslu, jei ne vadovaujantis sadistišku impuslu užgniaužti, nutildyti, įkalinti meną? Man atrodė, kad taip rašyti apie literatūrą yra smurtas. Tai atrodė geriausiu atveju klaidinga, blogiausiu – atgrasu, net žudikiška (p. 180). Tas bohemiškas tamsus ir juodas tapatumas, einantis su destrukcija ir savigriova, tai taip kontrastuoja su akademiniu ir oriu darbu, kad man šiek tiek priminė lietuvių rašytojos Virginijos Kulvienskaitės romaną Kai aš buvau malalietka (Kitos knygos, 2019) ištarmes. Romanas griauna dažnai stoišką ir romantišką menininko ir apskritai išprususio akademiko laikyseną, ypač, kai autorė po incidento turi atidirbti visuomenei viešaisiais darbais rinkdama šiukšles.

Lidia Yuknavitch

Žinote, kas man romane kaip skaitytojui šiuo metu patiko? Kad knyga veda į šviesą. Tam tikri pasakoji fragmentai nieko gero nežadėjo, tačiau Lidiai pavyksta išsivaduoti iš disfunkcinių santykių, pradėti rašyti, atleisti sau praeities klaidas. Nauji santykiai su 10 metų jaunesniu studentu Andy (vedusiu vyru!), su kuriuo jie susilaukė sūnaus, padėjo iš naujo įvertinti gydančiąją motinystės patirtį. Nors pabaigoje atskleidžiami kurioziniai momentai, ką ji daro su seserimi, kai gauna tiek tėvo, tiek motinos pelenus, jų kūnų likučius, tai primena kaip džino paleidimą iš lempos, išsilaisvinimą (turėtų švelniai šokiruoti prie gedulo ir parodomųjų procesijų pripratusius lietuvių katalikus). Galiausiai Lidia moko savo sūnų plaukti, kabinasi į savo naująjį stebuklą, didžiąją savo jaunystės laiką iššvaisčiusi atsitiktiniam seksui ir alkoholiui, nebevertinusi savo gyvenimo, ji savoje šeimoje atrandą dėl ko verta gyventi. Manau, kad tėvas, kadaise įmetęs ją į vandenį, kad ji pati išmoktų išgyventi, iš tikrųjų jai suteikė ne vien traumą, bet ir jėgos, kuri autorei suteikė kartu ir konkurencingumo, kuris neleido jai mesti akademinio gyvenimo.

Stebino autorės dėmesys seksualinėms detalėms, kurios vertė mane galvoti, o ką apie jas galvos, kad šį romaną perskaitys jos sūnus? „Mūsų sūnus Milesas, tas nuostabus gyvas berniukas, buvo Mike‘o ir Deano lovoje. 600 siūlų tankio tvilo patalynėje. Su šunimi Džeiku, ištikimai saugančiu mūsų meilę. Jo namuose, vieninteliuose, kuriuos kada nors išdrįsau pavadinti „namais“, gimė berniukas (p. 250).  Ir suprantu, kad dažnai pas mus šios istorijos yra arba gėdingos, arba tampa prastų komedijų medžiaga, o Lidiai – tai medžiaga iš savo gyvenimo kurti literatūrą. Kita vertus, toji aistra, atrodo, ne vien literatūros hiperbolė, pats rašymo stilius ir polėkis sako, kad šioji moteris turi savyje daug jėgos. Visgi, nepaisant, kad Lidia ne kartą buvo įsimylėjusi moteris, ji teigia: „Tie vaizdai mano galvoje ir širdyje. Žinau, kas tai. Tikrai. Tai – šeimos albumas. Galima susikurti tokią šeimą, kokios nori. Galima mylėti vyrus be pykčio. Yra tūkstančiai būdų mylėti vyrus (p. 251).“

Suprantu, knyga iš vienos pusės paveiki ir kūniška, pilna syvų, vandens, kraujo ir dėl to paveiki savo atviromis išpažintimis kaip kokia skaityta Ocean Voung knyga Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021), bet kartu gali būti kartais tokia vulgari ir įžūli kaip kad Virginie Despentes romanas Vernonas Subutexas (Baltos lankos, 2020). Puikus Emilijos Ferdmanaitės vertimas į lietuvių kalbą. Prisiminkite šią vertėją, ji nesirenka lengvų kūrinių, o tai jau savaime kokybės ir geros literatūros ženklas!

Ar gali knygos išgelbėti pasaulį? Jeigu Yuknavitch niekada nebūtų susižavėjusi literatūra, neturėjusi literatūrinių ambicijų, ar jos gyvenimas būtų buvęs kitoks? Manau, kad taip. Knygos išgelbsti ištisus gyvenimus, nes jos saugo ir įkvepia skaitytojus, kad ir kaip romantiškai tai beskambėtų, nes dėl meilės knygoms, galima sakyti, susitvarkė Lidios gyvenimas ir ji su vyru įkūrė nuosavą leidyklą, susikūrė namus miške. „Yra kitokia meilė. Tai – meilė menui. Nes aš tikiu menu taip, kaip kiti tiki dievą. Mene aš sutikau visą armiją žmonių – gentį, kuri siekia gerą kompaniją, drąsos ir vilties. Knygose, tapyboje, muzikoje, kine. Ši knyga? Ji skirta jums. Tai vanduo, kuriame praskyniau kelią. Ir aš žinau, ką sakau. Nerkit. Vanduo jus išlaikys (p. 291).

Labai aistringai, nuogai parašyta knyga, pilna kūniškumo ir nelengvos kūniškos patirties, kuri daugelį, manau, sukrės, palies, privers atsitokėti, kurį laiką nekvėpuoti tarp puslapių. Vandens chronologija nėra patogi literatūra, ji veikiau byloja apie žmogaus augimą, brendimą ir sunkią savikūrą, bandant išsilaikyti gyvenimo bangose ir nenuskęsti, nesigręžioti į tėvų padarytas klaidas. Akivaizdu, kad impulsyvus autorės rašymas šįkart pasitvirtino ir jis smarkiai paveikia, ypač tuos, kurie dažnai tokios išpažintinės literatūros nėra pratę skaityti. Kita vertus, bus ir tokių, kurie patirs atmetimo reakciją, ypač tie, kurie trokšta pataikavimo, gražių žodžių, subalansuoto universalumo. Stebino, kokia autorė gali būti šiurkšti, atgrasi ir tuo pat metu tapusi motina permainyti savo asmenybę į rūpestingą, globojančią, ugdančią. Gal iš tikrųjų tėvystės patirtis yra tai, kas mums leidžia atleisti mūsų pačių tėvams ir permainyti užslėptą pyktį į rūpesčio ir besąlyginės meilės patirtį?

Maištinga Siela

Knyga: Olivia Laing "Kūnas ir laisvė"

 

Olivia Laing. „Kūnas ir laisvė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 320.

 

„Jeigu jau gimei, esi įspeista (-s) santykių su kitais žmonėms tinkle, dar daugiau – įsprausta (-s) į kalbos kategorijas, kurios atrodytų natūralios ir neišvengiamos, tačiau yra socialiai sukonstruotos ir griežtai prižiūrimos. Visi mes esame įstrigę savo kūnuose, vadinasi, įstrigę viena kitai prieštaraujančių idėjų sankirtoje – taške, kuriame kertasi skirtingos sampratos, apie tai, ką tie kūnai reiškia, ką jie geba ir kas jiems leista arba uždrausta daryti. Mes nesame vien pavieniai asmenys, alkani ir mirtingi – mes dar ir reprezentatyvūs tipai, į kuriuos krypsta lūkesčiai ir reikalavimai, taikomi draudimai ir bausmės, o šios smarkiai įvairuoja, nelygu kokios rūšies kūne gyvename (p. 168).

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau grožinę knygą, kuri būtų eseistika. Bet kaip tokios būtent trūko, pamaniau, perskaitęs britų rašytojos ir meno kritikės Olivia Laing (g. 1977) knygą Kūnas ir laisvė (angl. Everybody), kurią į lietuvių kalbą išvertė Mėta Žukaitė, o išleido leidykla Kitos knygos. Tai jau antroji autorės knyga pasirodžiusi lietuviškai, prieš tai leidykla buvo pristačiusi Vienišas miestas: menas būti vienam Niujorke (Kitos knygos, 2023). Perskaitęs pagalvojau: kaip laiku ir vietoj ateina kai kurios knygos. Tad dar nepabaigęs šios, įsigijau ir pirmąją jos knygą.

 

Autorė šiuo metu gyvena Amerikoje, nors didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Didžiojoje Britanijoje homoseksualios poros šeimoje. Manau, tai svarbu, nes tai apibrėžia šios knygos atsiradimo priežastis. Dėl to, kad jos šeima tokia, o pati mokykloje jautėsi nelabai mergaitė dėl savo berniokiškos išvaizdos, kasdien išgyveno didžiulę baimę, jog kas nors sužinos, pasmerks, pradės patirti patyčias, nors tuo pačiu metu su savo mamomis ji dalyvaudavo Britanijos LGBTQ paraduose ir galėjo iš arti stebėti, kaip kai kurie žmonės turi kovoti už laisvę savuose kūnuose būti savimi ir jaustis saugūs. Toks dviprasmiškas vaikystės ir paauglystės gyvenimas padeda dviprasmiškus pamatus, t. y. prieiti per kitų žmonių patirčių ir pabandyti suvokti, kodėl žmonės yra politiškai įsprausti į savo kūnus ir kaip politika, valdžia normalizuoja smurtą, juos (tuos kūnus) nukariauja ir per baimės ir kontrolės svertus pajungia žmones paklusnumui. Kas tikisi, kad knyga yra apie O. Laing gyvenimą, suklysite. Nors autobiografiškumo štrichai yra, tačiau eseistiniai tekstai nukreipti į tragiškas istorines asmenybes, susidūrusias su kūno laisvės apribojimais ne tik seksualine, bet ir tiesiogine to žodžio prasme: meno kritike Susan Sontag, dainininkę Nina Simone, psichoanalitiką Wilhelmą Reich, rašytojas Oscar Wilde ir t. t.

 

Knygą Kūnas ir laisvė sudaro 8 eseistiniai dideli tekstai, vienas su kitu besijungiantys per autorės nagrinėjamas asmenybes. Vieni tekstai tematiškai mane labai įtraukė, atrodė išskirtinai aktualūs man, o kai kurie labiau ėjo per JAV ir Didžiosios Britanijos politinių nelengvų pokyčių kontekstus, atrodė šiek tiek nutolę nuo mano asmeniškumo. Nepaisant visko, knyga pasirodė labai įtrauki, praturtinanti, todėl nuolat teko papildomai ko nors pasiskaityti internete, kad galutinai suvokčiau šios knygos margumą ir daugiasluoksniškumą. Be teksto apie Vokietijos Veimaro Respublikos laikus, besikuriančią Froido ir Reicho psichoanalitikų draugystę vienas įdomiausių pasakojimų buvo apie Susan Sontag ir Kathy Acker – per jų ligos patirtis, vėžio diagnozę ir tai, kaip jos abi bandė „priversti“ savo kūnus paklusti valiai.

 

„Daryti prielaidą, kad žmonės lieka gyvi dėl troškimo gyventi – tai vadovautis tokia logika, pagal kurią sergantieji lygiai taip pat yra patys kalti dėl savo mirties, kaip ją vaizduoja Louise Hay pamokymai (p. 62). Liga kaip kūno nelaisvės įrankis – vienas iš daugelio knygos temų. Įdomu, kad Sontag visada rinkdavosi mokslu pagrįstą ir agresyvia forma taikomą chemoterapinį gydymą, nes tikėjo, kad tik taip galima „išrauti“ vėžį, o Kathy Acker tikėjo alternatyvia medicina, arbatomis, užkalbėjimais ir t. t. Abi galiausiai kovą su vėžiu jos pralaimi, tad šios istorijos lyg ir leidžiama susivokti, kad neverta segreguoti žmonių pagal pasirinkimą, nes nei mokslas, nei alternatyva nėra priešai, matyt, yra aukštesnioji lemiančioji galia. „Kad ir kaip aš žaviuosi Sontag kūryba, manau, sveiką protą labiau atitiktų pripažinimas, kad mes niekad nebūsim visiškai atsikratę ligų, niekad netapsim atsparūs mirčiai. Gali būti, kad kai kurie Acker sprendimai buvo išmintingesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo: suprasti, kad ateina momentas susitaikyti, pasiduoti ligos teikiama proga perprasti, kas vyko anskčiau. Neketinu ginčytis su būtinumu gauti gydimą ar suteikti sveikatos priežiūrą, veikiau norėčiau prisiminti, jog šie dalykai vyksta fundamentalaus visiems mums bendro fakto fone: gyvenimo trukmė nėra begalinė (p. 67).“

 

Visgi visų tekstų jungiančioji idėja yra autorės susižavėjimas psichoanalitiku W. Reichu. Ji Wilhelmą Reichą paverčia centrine figūra, per kurios tragišką likimą ir radikalias idėjas audžia visą pasakojimą apie kūno laisvę. Autorė analizuoja Reicho teoriją apie orgoną – kosminę gyvybinę energiją, kurią jis bandė sukaupti savo sukonstruotose orgono mašinose (akumuliatoriuose), tikėdamas, kad tai gali išgydyti vėžį ir išlaisvinti žmogų nuo psichosomatinių blokų. Šis prietaisas knygoje tampa metafora žmogaus troškimui technologiškai suvaldyti biologinius procesus ir pasiekti utopinę laisvę, kurią pati Laing vėliau lygina su Sontag ar Acker bandymais „priversti“ kūną paklusti valiai. Per Reicho asmenybę Laing jungia politinį pasipriešinimą su kūniškumu, rodydama, kaip JAV vyriausybės sprendimas uždrausti jo mašinas ir sudeginti knygas tapo simboliniu aktu, siekiančiu pažaboti bet kokią nekontroliuojamą gyvybinę jėgą. Galiausiai knygos pasakojimas nuolat grįžta prie Reicho kalėjimo celės, pabrėždamas pagrindinę autorės mintį: net ir genialiausiems protams kūnas bei valstybės galia išlieka galutiniais laisvės kalėjimais.

 

Kitas neįtikėtinai lietuviams vis dar aktualus kūno laisvės aspektas yra seksualumas ir jo savotiškas įkalinimas kūnuose. Mes, lietuviai, vis dar labai sunkiai priimame seksualinę žmogaus įvairovę, neatpažįstame ir nenorime pripažinti, kad tai politikos (sovietinės ir postsovietinės) padiktuoti ir jau giliai mumyse pavirtę agresyviais įsitikinimais, įrankiais kurti baimę, agresiją, normalumo kultą, šlykštėtis ir iškelti savo „normalumą“ virš kitų, apgaubiant viską savisauga, tradicinėmis tariamomis vertybėmis, religija, o pastaruoju metu – šeimos kulto apibrėžtimi, vaikais. Knygoje ne kartą nuskamba mintis, kad ten, kur baigiasi vieno laisvė, prasideda kito, nes iš tikrųjų laisvė baltiesiems, juodiesiems, homoseksualams ar heteroseksualams yra suvokiama visai laikais labai skirtingai. Netgi šiandien. „Kalifornijoje vyrai, nuteisti už sodomiją abipusiu sutarimu, galėjo būti iki gyvos galvos įkalinti psichiatrijos ligoninėje, o ten jiems galėjo būti taikoma elektrošoko terapija, atliekama kastracija ir lobotomija – „gydymo būdai“, plačiai paplitę ir kitur. 1968 metais homoseksualumas perklasifikuotas kaip seksualinis nuokrypis, o 1973 metais, po ilgai trukusio aktyvizmo ir pasipriešinimo, jis galų gale iš vadovo pašalintas, nors „seksualinės orientacijos sutrikimas“, o paskui – „egodistoninis homoseksualumas“ jame liko iki aštuoniasdešimtinių pabaigos (p. 165).“

Olivia Laing

 

Labai įdomus skyrius buvo apie JAV XX a. juodaodžių teisių aktyvistus, apie kurių įtaką ir išsilaisvinimą iš radikalaus rasizmo bent jau daugelis lietuvių dažniausiai susipažįsta iš amerikiečių vaidybinių filmų, dažnai nužertų „Oskarų“ statulėmis, bet autorė iš tikrųjų byloja ir nematomą tiesą, kad tarp tų pačių juodaodžių būta tos pačios seksualinės segregacijos. Olivia Laing knygoje pabrėžia, kad būtent Bayardas Rustinas buvo pagrindinis M. L. Kingo mentorius, išmokęs jį nesmurtinio pasipriešinimo taktikos, tačiau dėl savo homoseksualumo jis buvo priverstas likti judėjimo šešėlyje, o Kingas tampa didvyriu dėl to, kad buvo heteroseksualas. Autorė atskleidžia tragišką paradoksą: kol Kingas kovojo už juodaodžių kūnų laisvę viešumoje, Rustinas turėjo slėpti savo paties tapatybę net nuo bendražygių, kad jo „nuodėmingas“ kūnas nepakenktų visai pilietinių teisių kovai. Labai panašų vaidmenį atliko ir kitas juodaodis homoseksualas rašytojas, lietuviškai pasirodžiusio romano Džiovanio kambarys (Baltos lankos, 2024) autorius, kuris palaikė ryškiausius to meto aktyvistus, tačiau pats dėl savo seksualinės orientacijos buvo maskuojamas ir ignoruojamas tų pačių segreguotų bendruomenės narių.

 

Kiek per amžius protų buvo sunaikinta ir nutildyta dėl to, kad žmonės buvo išmokyti būti paklusnūs ir priimti tik normatyvą? „Bet jei mus ko nors ir pamoko Reicho ir Malcomo X, Jacobson ir Rustino istorijos, tai to, kad valstybė gali kriminalizuoti bet kurį žmogaus kūną – ne dėl padaryto nusikaltimo, o dėl to, kad tam tikros rūšies kūnas gali būti nustatytas kaip pats savaime nusikaltimas (p. 216)“. Labai panašiai nutiko ir radikaliajai feministei Andrea Dworkin, kadaise vyro smarkiai mušamai moteriai, kuriai teko bėgti iš namų ir kad pragyventų, užsiimti prostitucija. Vėliau ji nekęs tos patriarchalinės galios, įgalinusios šį smurtą prieš moteris. Nereikia sakyti, kad ja niekas nė nepatikėjo, kai ji ėmė kalbėti apie smurtaujantį vyrą, nes visuomenėje besiskundžianti moteris prievarta buvo suvokiama kaip melagė arba „pati prisiprašė“ – tą teikdavo dažnai netgi tos pačios visuomenės normų išdresiruotos moterys.

 

Puiki knyga, apie kurią galima kalbėti dar labai ilgai, jos temos, potemės, štrichai... Niekur nedingęs aktualumas. Autorė daugelį aspektų lygina su suprastėjusia JAV žmogaus teisių į savo kūną politika, kuri įsigalėjo atėjus prezidento Donaldo Trumpo epochai. Šiandien JAV-ose nuėminėjamos LGBTQ vėliavos, kitos rasės žmonės deportuojami, jie viešojoje erdvėje demonizuojami ir nužmoginami, kad „tikrieji“ amerikiečiai nekęstų kitų, gatvėje vienaip baltieji policininkai elgiasi su baltaisiais nusikaltėliais ir visiškai kitaip su juodosios rasės atstovais... Ir taip, mes jau XXI amžiuje, tačiau mes vis dar tiek JAV, tiek Lietuvoje, negalime būti savimi, nors savo vaikams vis dar šabloniškai nė nepagalvoję treškiame: „būk savimi ir viskas bus gerai!“ Ne, nebus, mes meluojame ir nesuvokiame tų žodžių prasmės, nes iš esmės būti laisviems savuose kūnuose reiškia plaukimą prieš srovę, kančią, atmetimą, nemalonumus, vienatvę ir nesaugumą. Bet kaip autorė viename iš tekstų minėjo, kad kol kas yra taip: mes arba prisitaikome ir apsimetinėjame save frustruodami ir save cenzūruodami prie visuomenės arba neapsikentę... keičiame pasaulį.

 

Kūnas ir laisvė – knyga ne vien apie kūną ir jo seksualumą, sakyčiau, kur kas svarbesnis apsektas yra skirtingų kūnų priėmimo politika sociume, kuri gali tapti agresyvia jėga tiek iš išorės, tiek pačiam individui prieš save patį. Dar ir dar kartą įsitikinau, kad normalumas yra labai pavojingas ginklas, jis luošina ir žudo, tampa ginklu. Ši knyga budinanti, empatiška, plečianti ir svarbiausia – viltinga, nes grąžina tikėjimą, jog empatiškas, o ne politinis kalbėjimas įstatymų terminais, gali keisti skaitytojo santykį į tam tikrus tolerancijos ir priėmimo, suvokimo klausimus. Galų gale knyga leidžia suvokti, kad kiekvienas išprūstantis žodis gali smarkiai traumuoti ir sužeisti kitą. Taigi Olivia Laing knygoje tyrinėja kūno laisvę ne kaip galutinį tikslą, o kaip nuolatinę, įtemptą kovą tarp asmeninio išsivadavimo ir išorinių jėgų – ligų, rasizmo ar politinės priespaudos. Pasitelkdama tokias asmenybes kaip Wilhelmas Reichas ar Nina Simone, autorė atskleidžia, kad tikrasis išsilaisvinimas įmanomas tik pripažinus kūno trapumą ir suardžius baimės sukurtus vidinius bei visuomeninius „šarvus“.

 

Maištinga Siela

Knyga: Darius Žiūra "Diseris"

Darius Žiūra. „Diseris“ – Vilnius, Kitos knygos, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2024. – p. 180.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šiuolaikinio lietuvio menininko Dariaus Žiūros (g. 1968) knygą, pasirodžiusią prieš kelerius metus Diseris (disertacijos sutrumpinimas), buvau tiek daug girdėjęs, bet vis atidėliojau skaityti. Tai buvo mano asmeninis lietuvių prozos neskaitymo laikotarpis, todėl knyga kurį laiką nevartoma pragulėjo mano namų bibliotekoje. Prieš pačius Naujuosius norėjosi nedidelės apimties kūrinio, kuris įtrauktų, nebūtų iš mano pretenzingo sąrašo, tad leidau išsitraukti Diserį, kuriam didelių lūkesčių nekėliau, nors iš to, kaip viešojoje erdvėje ši knyga pasitikta, turėjau tą daryti.

 

Diseris – tai autobiografinė proza, kurioje kuriamas autofikcinis pasakojimas, primenantis žurnalistinį eseistinį stilių, persipynusį su grožinės literatūros elementais. Autorius turi potencialo rašyti absoliučiai grožinius kūrinius, tą pastebėti galima iš to, kaip komponuoja savo pasakojimo fragmentus. Tik iš pradžių sukuriama netvarkos tekstinė iliuzija, iš tikrųjų tai apgalvotai organizuota kūrinio sąranga, kuri apima autoriaus asmeninį gyvenimą, menininko darbo užkulisius ir filosofinį į gyvenimą bei meną matmenį.

 

Net nieko nežinant apie rašytoją, iš šios knygos galima susidėlioti asmenybės paveikslą. Galimas daiktas, kai kas nutylėta, kai kas apgaubta sukurta legenda – tą žinos tikriausiai tik pats autorius. Žiūra knygoje įsteigęs pirmąjį savo asmens vardo asmenį, tad autobiografinė proza dvelkia autoterapiniu rašymu. Kūrėjas turi nemažai įsitikinimų ir apie patį rašymą: „Ant baltų grindų šalia mano čiužinio – butelis degtinės ir pusė geltono arbūzo. Studijoje netvarka. Jaučiuosi klaikiai. Dabar negalėčiau nei miegoti, nei užsiimti jokia fizine veikla. O kažką veikti reikia, nes šiaip būti per sunku. <...> Nieko nelieka, tik rašyti. Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. Rašyti įmanoma tada, kai daugiau nieko nebegali. Rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs. Toks ir esu dabar (p. 158).“

 

Menininko Žiūros autoportretas nenustebino. Jis atitinka daugelį kitokio žmogaus mąstymą, tokį įvaizdį, kokį dažnai mokiniai mokykloje aptarinėja, pavyzdžiui, nagrinėdami Jurgio Kunčino romano Tūla pagrindinį veikėją. Autorius pasakoja apie išnykusį laikmetį, kada iš tikrųjų menininkai gyveno apleistuose Vilniaus Užupio kvartalo griuvenose, gyveno bendruomenišką subkultūrinį menininkų gyvenimą, slampinėjo gatvėmis, vartojo alkoholį ir narkotikus, turėjo daugybę meninių idėjų, tačiau nebuvo pinigų. Kitaip sakant, Diseris sutvirtina postsovietinio menininko laikysenos romantizuotą maištininko ir neprisitaikėlio įvaizdį, kurio man ir dar jaunesniems jau nebeteko patirti, nes po stojimo į Europos Sąjungą ir dar anksčiau viskas pasikeitė.

 

Nemažai knygoje nuorodų į vaikystės ir armijos, kuriai autoriui teko atitarnauti esmingais Sąjūdžio metais, prisiminimų. Atėjęs iš dalies iš kaimiškos aplinkos, kurią autorius idealizuoja, nes visada, kaip minima tekste, norėjo ten grįžti, kur nuskendo jo vaikystės draugas Kazys, kur jį globojo Baba ir Kazio motina. Vaikystės fragmentuotus prisiminimus užkloja menininko dirbtuvių užkulisiai. Autorius dalijasi savo garsiausių darbų sumanymais, kaip kilo mintis juos įgyvendinti – tai nemažiau įdomu, nes per tuos darbus atsiveria ir kūrėjo filosofija, požiūris į šiuolaikinio meno sampratą, autoriaus apsiskaitymas, išsilavinimas, laisvojo menininko mąstymo perspektyva. Visgi knygoje pajutau nutylėtus žmonos ir vaikų santykius, kurie pasirodo epizodiškai kaip aplinkos svarbūs subjektai, tačiau veikiau kaip pasyvūs stebėtojai ir dalyviai, pasilikę asmeninio gyvenimo paraštėje. Skaitydamas tas istorijas nuolat galvojau, o kaip su tuo Dariumi Žiūra reikia gyventi jo žmonai ir vaikams, ar santuokinis gyvenimas ir pašėlęs menininko gyvenimo būdas nekelia šeiminės įtampos?

Darius Žiūra

 

„Iš tikrųjų kiekviena medija, priėmus ją rimtai, virsta savotiška religija. Aš visose medijose jaučiuosi eretiku (p. 74).“ Autorius lengvai išreiškia savo kaip menininko pažiūros. Įdomūs pamąstymai buvo apie priartėjimą prie kūrybos ribos, kai viskas sekasi ir buvo gerai, tačiau paimi kūrybos priemones ir jauti, kad nebegali toliau žengti, nes viskas, ką sukuri yra įrėminta jau nusistovėjusių įsitikinimų, ribų ir energijos. Knyga sukėlė minčių apie nuolatinę menininko dramą, sunkius ir juodus asmeninius išgyvenimus, krizes, kurie neaplenkia ir knygoje vaizduojamo menininko. Kol kas nepažįstu nė vieno absoliučiai nuolat patenkinto menininko, visi jie susiduria su savo demonais ir tamsiomis valandomis grimzta į depresiją.

 

Patiko knygos metaforiška pabaiga, kai autorius itin literatūriškai vaizduoja kelias skęstančiojo plaukiko perspektyvas (valties ieškančio Žiūros, Žiūros, kuris grįžta iš jūros pas žmoną į krantą ir vaikystėje nuskendusio sietuvoje Kazio). Toks tas menininko gyvenimas, tai panašu į Ernesto Hamingway Senis ir jūra ištarmes, tik toji žuvis tampa pats autorius, jo paties gyvenimas, apgaubtas meniškų idėjų, ambicijų ir asmeninių patirčių. Išplaukti, kaskart grįžti į šeimą, į krantą, susitvarkyti gyvenimą... Tai byloja apie pastangas, nuolat gyventi griaunant save ir vėl iš naujo save sukuriant, neprisirišti prie nuveiktų darbų, priešingai – ieškoti vis naujų idėjų ir kurti. Autoriui mene, man regis, svarbi mirties ir išnykimo tema, kai žmogus yra pasidavęs likimui, nebekovoja pvz., jo bandymai fotografuoti Vilniaus stoties gatvės prostitutes suponuoja apie norą per meną humanizuoti tai, kas visuomenėje laikoma stigma, tačiau, man regis, autorių jaudina ir sukrečia asmeninė tų moterų tragedija, t. y. būdas priartėti prie mirties, išnykimo. Daugelis prostitučių, kaip autorius ir rašė, mirė nuo narkotikų.

 

Tekstas poetiškas, daug tokių netikėtų palyginimų, metaforų. Labai lengvai ir pagaviai skaitosi. Buvau pamiršęs, kad man patinka autobiografinės ir eseistinės knygos, tad ir su Diseriu labai lengva susitapatinti. „Kuriant vaizdą, jis tarsi atsiskiria nuo turinio. Lyg eterinio aliejaus lašas, išgautas iš viso maišo gyvų augalų. Žiūrovas vaizdą suvokia kaip mįslę, bet nesugeba jos įminti, ir čia slypi neįvardijama vaizdo galia. Vaizdą santykinai lengva įvilkti į patrauklų estetinį rūbą ir juo suvedžioti vaizduotę. Žinoma, anksčiau ar vėliau susiduri su raiškos ribomis, kurios ilgainiui kūrėjo sąmonėje pritrina pūsles. Ima atrodyti, kad niekaip negali atlikti pilno judesio. Lyg rėktum sapne. Rėki, bet supranti, kad neišeina joks garsas. Kad ir kaip sapne bandai artikuliuoti riksmą, girdisi vien neaiškus gargaliavimas (p. 71).“

 

Knyga Diseris yra patraukli dėl keletą priežasčių. Nes tai nėra prisiminimų knyga apie reivo laikus ar pirmąjį posovietinį laukinį dešimtmetį, nors tas laikotarpis ir atsispindi visoje knygoje. Veikiau tai asmeninė žmogaus kaip menininko tekstinė laboratorija, kuri fragmentiškai nardo tarp prisiminimų, tarp praeities ir dabarties, ir bando suvokti menininko kūrybos procesus ir apskritai menininko prigimtį. Kaip apskritai gimsta menas ir kokia to asmeninė kaina? Akivaizdu, kad autorius šiuo kūriniu maištauja prie reglamentuotus akademinio meno kanonus, o tai rodo, kad ir iš disertacijos eliminuotas akademiškumas, o tekstas tampa hipsteriams ir bohemiškos prieinamomis patraukliomis formomis, marginalų ir intelektualų, kurie galėtų ieškoti prarasto laiko, laisvai tapatintis – geras knygos sąrangos strateginis sprendimas. Autoriui svarbus meninis autentiškumas, ateinantis iš individualiosios patirties, tad ir pats savo darbuose stengiasi būti netipinis, pvz., sukurdamas dokumentinį filmą Gustoniai Gustoniuose (2020), kuriame filmuojami kalbinami provincijos žmonės. Kitaip sakant, Diseris – tai intelektualus ir kartu brutalus pasakojimas apie tai, kaip gyvenimo nuolaužos tampa paminklais, o asmeninė istorija – nacionalinės kultūros dalimi. Šiandien net tokie dalykai kaip pažeidžiamumas, skurdas, išsikapanojimas iš narkotikų, kas iš esmės anksčiau buvo nedidvyriška ir stigmatizuojama, tampa išpažįstama galia konvertuoti gyvenimą į meną, pvz., Diserį. Bet kas gi menininkui yra menas, jeigu ne jo paties kuriamas gyvenimas?

 

Maištinga Siela

 

Knyga: Emily St. John Mandel "Ramybės jūra"

 

Emily St. John Mandel. „Ramybės jūra“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 264.

 

Mieli skaitytojai,

 

šiemet beveik nieko neperskaičiau, kas būtų iš grynosios fantastinės literatūros kategorijos, o aš taip mėgstu fantastinę literatūrą, kurioje kuriama nepatogi įtampa, tad distopijos žanras yra tam parankus. Bet ir skaitant vis daugiau distopinių romanų, man regis, ima atsikartoti idėjos, šablonai, schemos, tad aptikti įdomią ir originalią distopinę knygą išties nėra lengva. Štai kanadiečių kilmės amerikiečių rašytoja Emily St. John Mandel (g. 1979) jau kartą yra mane nustebinusi savo debiutiniu romanu Vienuolikta stotis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) dėl savo neskubios ir egzistencinio nerimo persmelktos ateities pasaulio vizijos. Tiesa, turime ir Stiklinis viešbutis vertimą (Baltos lankos, 2021), kurio dar neskaičiau. Na, o šiemet ką tik pasirodė pandeminiu laikotarpiu autorės išleistas romanas Ramybės jūra (angl. Sea of Tranquility), kuris buvo išrinktas goodreads.com puslapyje geriausia metų fantastine knyga, o ją į lietuvių kalbą išvertė Nijolė Regina Chijenienė, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Nesu tikras, ar iš tikrųjų to tikėjausi iš Ramybės jūros, nes skaitymo patirtis buvo gana įvairi. Istorija labai fragmentuota ir iš esmės akivaizdžiai paveikta 2019-2021 metų tikrovės, kai dirbdavome iš namų ir jautėmės izoliuoti. Tuo metu autorė, matyt, kaip ir mes visi, išgyvenome ne pačius geriausius laikus, kai iš tikrųjų nežinojome, kas ateityje dėsis su žmonija. Pandemijos COVID-19 virusas minimas ir pačiame romane, tačiau jis nėra pagrindinis laikotarpis, apie kurį sukasi pasakojimo siužeto vingiai.

 

Istorija prasideda daugmaž 1912 metais (nedaug iki Pirmojo pasaulinio karo, metai, kai nuskendo „Titanikas“) ir dėmesio centre – 18 metų jaunuolis Edvinas Endrius atvyksta į Kanadą, atokų miestelį, kur gamtos apsuptyje jį ištinka sunkiai paaiškinamas regėjimas, pilnas sunkiai suvokiamų garsų ir vaizdinių. Kita siužetinė linija skaitytoją nukelia į 2020-uosius, kuriame Mirela ir Vinsenta, lesbietiška meilės istorija, tačiau čia svarbūs Marelos prisiminimai apie paslaptingąjį Gasperį. Galiausiai Gasperis pasirodo ir 2203-aisiais, kai Mėnulio kolonijoje užaugusi Olivija kaip rašytoja leidžiasi su savo bestselerio reklaminiu turu po Žemę... Akivaizdu, kad autorė renkasi kurti mozaikinį romaną, sudurstytą iš skirtingų laiko fragmentų, besijungiančių per pagrindinį veikėją Gasperį, kuris pasirodo įvairiais laikotarpiais.

 

Kitaip sakant, Ramybės jūra yra apie keliones laiku. „Žinojau, kad Mėnulyje iš dviejų šimtų penkiasdešimties kalinčių iki gyvos galvos šimtas keturiasdešimt vienas pasodintas už tai, kad bandė keliauti laiku. Nesvarbu, pavyko jiems ar ne, pakako vien mėginimo, kad būtum uždarytas iki gyvos galvos (p.134).“ Nors autorė vengia sudėtingų mokslinei fantastikai būdingų technologinių aprašymų ir nedetalizuoja, bet iš esmės remiasi klasikine distopine schema: yra galimybė laisvai valdyti likimą, tačiau valdžios organai, kaip jau įprasta, ne tik kontroliuoja visus galios svertus, bet ir atitinkamai baudžia. Nepaisant to, ši individų kova prieš sistemos korifėjus nėra esminis knygos branduolys, veikėjai nėra suinteresuoti nugalėti dar vieną „Didįjį Brolį“, veikiau keliaujant į praeitį stengiamasi pasielgti žmogiškai. Kitaip sakant, ši istorija yra ateities humanizmo testas: ar mes galime žiūrėti į baisius praeities įvykius ir nieko nedaryti? Deja, visgi knyga nuvilia tuo, kad pagrindinis veikėjas tampa tuo teisinguoju, todėl jį lengva pateisinti, nes jo apsisprendimai schematiški, nulemti distopinio žanro šablono, todėl Gasperis neįdomus kaip veikėjas.

Emily St. John Mandel

 

Kur kas Mandel įdomesnė yra pasakojimo struktūroje. Romanas atrodo suvaldytas, organiškas, viskas logiškai sukrenta į savo trūkstamų pasakojimo fragmentų vieteles, tiesa, kai kurie dalykai nesunkiai nuspėjami jau iš anksto, tad nėra itin daug intrigos. Manau, itin gero režisieriaus rankose šis romanas galgi net galėtų tapti pranokstančiu filmu ar mini serialu. Ramybės jūroje autorė kaip ir Vienuoliktoje stotyje laikosi balanso tarp grožinės išmonės ir grynosios beletristinės literatūros, bandydama suteikti istorijai žmogiškumo dėmenį. Visgi manau, kad Vienuolikta stotis buvo labiau paveiki, sodresnė, įdomesnė, o Ramybės jūra labiau modelių ir karkasų dėlionė. Tiesa, neblogai pavykusi.

 

Tekstas lakoniškas, nemažai dialogų, skaitosi taip lengvai, kaip koks populiarusis romanas, gal dėl to perdėto lengvumo nejutau itin didelio knygas žavesio. Pati idėja apie galimybę keisti praeitį ir ateitį visada jaudina, nes dažnai pats pagalvoju apie tokias galimybes, pavyzdžiui, kad yra atitinkamų „tarnybų“, kurios nuolat galbūt tą daro su mumis, mums nė nežinant, tad iš esmės gyvename nuolat kintančioje praeities tikrovėje. Ką mes galime daryti, kai esame įkalinti tik savo laike, izoliuoti pandemijos, savo ribotumo, priklausomybių? „Laiko institutas taip ir nesuprato: jeigu mes iš tikrųjų gyvename simuliacijoje, vienintelis teisingas atsakymas į tai būtų: „Ir kas iš to?“ Gyvenimas, nugyventas simuliacijoje, vis tiek yra gyvenimas (p. 247).“

 

Taigi E. Mandel romanas Ramybės jūra pagrindinė idėja sukasi aplink laiko, atminties ir realybės prigimties trapumą, keliant esminį klausimą: ar pasaulio tikrumas priklauso nuo jo fiziškumo, ar nuo jame patiriamų jausmų ir ryšių? Per persipynusias skirtingų šimtmečių veikėjų istorijas autorė nagrinėja simuliacijos hipotezę, tačiau galiausiai prieina prie išvados, kad net jei mūsų egzistencija būtų tik dirbtinis konstruktas, ji išlieka prasminga tol, kol joje esama meilės, meno ir žmogiškojo artumo. Romanas teigia, kad pasaulio pabaiga yra ne tiek globalus įvykis, kiek asmeninė patirtis (kaip kad Talijos ir Gasparo, kurie nusprendžia nugyventi gyvenimą Oklahomos ūkyje), o laikas – ne tiesinė atkarpa, bet vientisas audinys, kuriame kiekviena akimirka turi savo nekintamą vertę. Romano idėja yra apie laikinumą ir jos trapų grožį: mes visi mirtingi, todėl ir vertiname tą gąsdinantį ribotumą.

 

Maištinga Siela