Knyga: Patti Smith "Angelų duona"

 

Patti Smith. „Angelų duona“ – Vilnius: Kitos knygos, 2026. – p. 272.

 
„Keliauju kaip Gogolis, karieta į tamsą, tik man vienai težinomą, į stikliniame buteliuke tyvuliuojančią rašalo juodumą (p. 264)“.
 
Sveiki, skaitytojai!
 
Su Patti Smith (g. 1946) kūryba susipažinau tada, kai Kitos knygos išleido jos bene garsiausią atsiminimų knygą Tiesiog vaikai (Kitos knygos, 2017). Kurį laiką buvo įtartinai tylu, turint galvoje, kad Lietuvoje Tiesiog vaikai buvo fenomenaliai pastebėta knyga ir daug kur įtraukta į geriausių metų skaitytų kūrinių sąrašus, tačiau 2025 metų pabaigoje ta pati leidykla driokstelėjo perleisdama vienu metu Tiesiog vaikai ir pristatydama netgi du naujus Patti Smith kūrinius: Angelų duona (angl. Bread of Angels) ir Traukinys M. Angelų duoną į lietuvių kalba žaibiškai išvertė Emilija Visockaitė, turint galvoje, kad originaliosios autobiografinės prozos knygos pristatymas įvyko tų pačių metų lapkričio 4 dieną. Kaip leidykla spėjo viską sutvarkyti? Sunku supaisyti, bet gal buvo rankraštinį variantą įsigijusi versti anksčiau?
 
Pačiai Patti Smith beveik 80 metų ir ji vis dar puiki, tą galėjau įsitikinti žiūrėdamas vaizdo pokalbį su Audriumi Ožalu, kuriame jau garbaus amžiaus rašytoja ir dainininkė Smith buvo susižavėjusi, kad jos kūrybą vertina ir tiek daug dėmesio skiria tokia maža šalis kaip Lietuva. Prižadėjo atvykti. Galimas daiktas, kad pažadas nėra tuščias, net P. Smith naršo po pasaulį skersai išilgai ir amžius nėra jokia kliūtis, tad visai nenustebčiau, jeigu kitų metų Knygų mugei pavyktų ją prisikalbinti. Vien dėl jos būtinai atvykčiau.
 
Šie meno skaitymo metai eseistiniai ir atsiminimų knygų skaitymo metai. Neseniai užbaigiau įspūdingai parašytu Lidios Yuknavitch memuarus Vandens chronologija, tad Patti SMith kaip tik prie šito žanro. Angelų duona, žinoma, jau kiek kitokia knyga, nei Tiesiog vaikai. Ji labiau asmeninė, sakyčiau, skirta apmąstyti savo gyvenimą kaip pasakojimą, įvertinti, įsivertinti ir galgi net išgyti. Negalėčiau pasakyti, kuri iš jų yra geresnė, paveikesnė ir nuostabesnė, tačiau tikriausiai taip jau būna, kad iš talentingo rašytojo knygų paprasčiausiai didžiausią įspūdį padaro pirmoji, kitos – atsekamos, jau atpažįstama maniera, pasakojimo polėkis, jautrumas arba noras šokiruoti. Panašiai ir su Angelų duona, kurią daugelis kritikų laiko bene jautriausia ir asmeniškiausi P. Smith knyga.
 
Autorė stebina nuo pat pirmųjų puslapių savo smarkiai poetizuotu pasakojimu. Įžanga parašyta kaip prozinis eilėraštis apie ranką, kuri kalbasi su rašytojos sąmone. Labai metaforiškai, niuansuotai jautriai ir įtaigiai. Sakyčiau, panašiu polėkiu šie memuarai ir baigiami, t. y. apmąstymai apie gyvenimą kaip apie eilėraštį, kaip apie meno kūrinį, kuris talpina Visatą. Šiuose rėmuose perteikiamas visas Patti Smith gyvenimas. Didelis jautrumas pasireiškia, kai rašytoja kalba apie vaikystę, tėvą, brolį, seserį, mamą ir sulankstomą žaliąją sofą, nuolatinius persikraustymus, tuberkuliozę ir kitas savo ligas. Nuostabą kaip skaitytojui kelia, kaip autorė visa tai prisimena ir transformuoja iš atminties. Aš pats jau savo vaikystės paveikslą sunkiai sudėliočiau, prireiktų nemažai fikcijos, galimas daiktas, kad autorė perteikdama to laikmečio epizodus galėjo kai ką ir prikurti, bet ar tai svarbu? Memuarai visada veikiami laiko ir iškraipomi atminties, jie niuansuoti, subjektyvus, daug kas vaikystėje, kas mums dabar atrodytų kaip tragedija, per atminties filtrą atrodo kaip natūralus ir daugeliu atžvilgiu nuostabus dalykas.
 
Autorė, priešingai nei Tiesiog vaikai knygoje, linkusi atskleisti save kaip itin principingą ir sąžiningą asmenybę. Epizodas apie vaikystėje pavogtą daiktelį iš sergančios mergaitės ir nežabotas kaltės jausmas ne iš piršto laužtas, nes jau tada Patti vienas iš pamatinių dalykų tampa sąžiningumas, kuris pasireiškia ir jai suaugus bei pradėjus menininkės bei dainininkės gyvenimą, kuris žadėjo ją padaryti tikra pankroko karaliene, tačiau ji nesivaikė populiarumo. „Because the Night“ sulaukė pasaulinio populiarumo. Užkopė iki tryliktos „Billboard“ sąrašo vietos, gal būtų pasiekusi ir daugiau, jei ne mano pasipriešinimas kai kuriems reklaminiams pasiūlymams. Atsisakiau žiopčioti pagal fonogramą Dicko Clarko laidoje per nacionalinę televiziją, o tai mums kainavo jo žadėtą pasisekimą. Neprisiverčiau sutikti, žiopčiojimas man atrodė veidmainystės viršūnė. Signalas netrukus pranyko iš topų; paaiškėjo, koks naivus buvo mano įsivaizdavimas, kad sėkmės sulauki vien dėl savo nuopelnų (p. 143)“.
 
Visgi Patti Smith patyrė ir šlovę, išleisdama savo debiutinį albumą Horses (1975), kurio nuotrauką viršeliui padarė Tiesiog vaikai pagrindinis veikėjas Robert Mapplethorpe, pastarasis tik retkarčiais pasirodo šiame pasakojime. Visgi didžiausias dėmesys ir meilė skirta vyrui Fredui Smithui (1948-1994), su kuriuo susituokusi ir susilaukusi vaikų ji pasitraukė iš aktyvaus dainininkės lauko, skirdama laiko rašymui ir gyvenimo buičiai, motinystei. Įsimintiniausias epizodas, kaip jiedu nusipirko laivą, kurį perdažę taip niekada ir neišplaukė, paliko jį savo namo kieme kaip griozdą. Tai simboliška, nes Fredas gan anksti miršta, miršta vienas po kito ir Patti artimieji, draugai ir tėvas, o tai tampa tam tikromis nutylėtomis pasakojimo vietomis. Autorė nėra linkusi aprašyti depresijos, tos tuštumos, neaprašo, kaip ji viena užaugino vaikus, nesiskundžia, nors tuo pačiu stebino, kiek daug dėmesio smulkmenoms ir buičiai ji skyrė savo vaikystės epizodui. 
 
Autorė net savo autobiografijoje šiek tiek mistifikuoja. Aišku, prisistato ne kaip kokia ragana, bet kaip kitokia, kuri turi nežabotą alkį menui ir intuityviai iš anksto nujaučia savo likimo posūkius. Ar tai tik retrospekcijos sukeltas „žinojimas“ iš rašančiosios perspektyvos, o gal iš tikrųjų ji tokia ir buvo – sunku pasakyti. „Kas aš esu? Dažnai klausdavau pati savęs. Savo šeimoje jaučiausi laiminga, bet vis tiek neapleido nuolatinis svetimumo jausmas. Kilo jis tikrai ne dėl meilės trūkumo. Alisa išieškojo visą Stebuklų šalį, o paskui ir Veidrodžio karalystę, vildamasi rasti atpažįstamą savo atvaizdą. Vis svarsčiau, kodėl išsiskiriu, ir išvaizda, ir charakteriu. Nemačiau savo veido bruožų kitų šeimos narių veiduose – dėl to sulaukdavau pašaipių pastabų iš kaimynų (p.47–48)“.

Patti Smith

 
Galiausiai skaitytojui tampa aišku, kad Angelų duona yra ne vien apie jos šeimą ir muzikinę beprotišką karjerą, apie troškimą rašyti ir kurti pasaulius, bet veikiau savęs naujos perkūrimą. Būdama itin jauna ji pagimdė dukrą ir atidavė įsivaikinti. Priešingai nei kiti dalykai, šis poelgis knygoje, matyt, pernelyg skaudus ir jis nėra apmąstomas ar kaip kitaip vertinamas, tačiau po daugel metų toji dukra ją susirado ir judvi atliko įvairius genetinius DNR tyrimus. Galiausiai paaiškėjo Patti SMith tikroji tapatybė, kuri iš esmės sugriovė, man regis, visa tai, ką ji žinojo apie save, bet vėlgi... intuityviai nujautė. Manau, kad Angelų duona yra terapinio pobūdžio persitvarkymo tekstas, kurio eilutėmis autorė bėga per savo gyvenimą, bet visur įspraudžia sau pačiai reikalingą naują tapatybės suvokimą, paaiškinimą. Tai sudėtingas savęs suvokimas, turint galvoje, kad knyga rašoma tokio amžiaus, kai paprastai visuomenėje tokie žmonės jau seniai būna nurašyti (nebent esi nemirtinga roko žvaigždė, aišku). Tekstas tarsi paliudija, kad nesvarbu, koks esi senas, viduje tebesi mažas vaikas, kuris laukia paaiškinimo ir savo tikrosios sąžiningos istorijos.
 
Žinau, kad dalis tikriausiai šią knygą skaitysite ar skaitėte dėl Patti Smith muzikinio indelio. Šioje knygoje, kaip ir Tiesiog vaikai, taip pat rasite nemažai užkulisių, kaip buvo sukurti garsieji Smith albumai, istorijų nuotrupos apie 7-9 dešimtmečio roko žvaigždes, prasilenkiančias Niujorko gatvėse, todėl pasiruoškite Google ir YouTube, nes, jeigu pavardžių srautas jums nieko nesakys, galėsite užpildyti spragas tiesiog pasidomėję apie kiekvieną plačiau, paklausę jų muzikos, nes tekstas tikrai plečia žinias. „Po koncerto į persirengimo kambarį atėjo Bobas Dylanas. Išgirdau tą su niekuo nesupainiojamą balsą: Ar čia yra poetų? Užlieta adrenalino netikėtai kovingai atšoviau: Nekenčiu poezijos. Turint galvoje, kiek daug jis man reiškė, ir nieko nėra nuostabiau nei pamatyti Bobo Dylanošypseną (p. 108)“. Pasakojimo kontekste kartą paminėtas pats Jonas Mekas, kurio pristatinėti mums tikrai jau neberiekia. Manau, autorė savo atsiminimų knygoje labai etiška, ji tik pradengia tą savo ir kartu ištisos epochos labirintą, tačiau nieko neaiškina, nesmerkia, nesistengia šokiruoti ar atskleisti kuo daugiau gėdingų ar skandalingų pažinotų asmenų gyvenimo detalių. Visa tai, manau, pasilieka už teksto arba kitų amžininkų parašytose knygose, tų, kurie už tai užsidirbo. Patti Smith išlieka principingai sau ištikima ir iš kitų nesipelno, dievaži, jai net nereikia rašytojo vaiduoklio, kuris už ją sudėtų jos gyvenimo naratyvą į knygą.
 
Iš vienos pusės Patti Smith kiek apolitiška, ji deklaruoja ne kritiką politikams ar sistemai, bet pati gyvena pagal savo politinius principus, tačiau net ir jai Rugsėjo 11-osios įvykiai bei anuometinio JAV prezidento George Bush agresyvi ir kerštinga politika buvo kokti ir nepriimtina, kelianti, tiesiogine to žodžio prasme, galvos skausmą. „Galvojau apie savo mamą, kurią kankindavo tokios migrenos, ir savo nepasitenkinimą, kai vaikystėje turėdavau ja rūpintis. Stengiausi mintimis persikelti kitur, atsitolinti nuo skausmo. Galvojau apie Virginią Woolf, kurią migrenų priepuoliai panardindavo į haliucinacijų verpetą, nenutylantį balsų chorą ir nenusakomą liūdesį. Mėgindama užsimiršti, ištisas valandas tamsoje mintyse kūriau ilgą eilėraštį (p. 221)“.
 
Autorei gyvenime gyvybiškai (net nepamenu, kas taip aistringai ir atvirai deklaruotų?) yra svarbus rašymo procesas. Viename interviu Patti Smith yra sakiusi, kad be muzikos gali gyventi, o be rašymo – nė dienos. Iš tikrųjų rašymas, man atrodo, autorei padeda save rekonstruoti, perkurti save ir tikrovę, tai labai svarbus įrankis ir ritualas, diktuojantis gyvenimo ritmo pajautą. Negaliu nepasidalyti viena ilgesne citata, nors knygoje daug ką galima išrašyti kaip eilėraščius: „Bet kam aš galėčiau rašyti? Gal į kitą amžių ar į ateitį, kai mūsų visų nebebus. Savo kartai, tiems paikiesiems. Laišką tiems, kurie lankė Biblijos mokyklą, kurie skaitė klasiką, kurie mokėsi vingiuoti plunksnakočiu, kurie rašė dailyraščiu, kurie niekino neprižiūrimi valandų valandas žaisdavo lauke, kurie užmigdavo miške ir į duženas susipjaustydavo pėdas, bet niekam nesakydavo. Laišką į tolimą ateitį, išnykusių gyvūnų, paukščių, vabzdžių šmėkloms, tuštiems aviliams, apsamanojusioms katedroms, pamirštoms žinioms. Mirsiu prisimindama jus, nes mes tuojau neteksim tiek daug, žengdami į laiką, kuriame stulbinanti holograma pakeis mišką, kur vaisiai teaugs ant radioaktyvių medžių. Kur nuniokoti mūsų laikų diktatorių atvaizdai drieksis mylios ilgio akvedukais ir pėsčiųjų takais. Rašau karvėms, besiganančioms ryškiai žaliuose laukuose. Rašau aukštiems kukurūzams ir raudoniems pomidorams, karantiems ant vešlaus raizginio. Rašau čiuožėjui, nepastebėtam, ant tirpstančio ledo tvenkinio. Rašau jūrai, žygiuojantiems veteranams, kadaise tokiems išdidiems. Stintų nerštui, dešrainiams prie ežero, zefyrams ant pagaliuko virš laužo. Nubrozdintiems keliams, musgaudžiams, riedučių rakteliams ir buteliukui mėlyno „Palikan“ rašalo ant mokinės stalo. <...> Aš esu atmintis. Aš esu triušis, kosmose skriejantis kimštas animacinis personažas (p. 258)“. Man regis, akivaizdi prancūzų poeto Arthur Rimbaud įtaka.
 
Ši skaidri Angelų duona knyga, šie poetizuoti prisiminimai jau nutvieksti gyvenimo saulėlydžio ir tai jaučiasi visoje knygoje. Jaučiasi, kad pasakotojai laikas yra baigtinis, tačiau autorė kažin kaip randa balansą tarp liūdesio ir džiaugsmo, tarp skurdo ir žinių bei geismo kurti privilegijos. Negriaudama ir neniokodama, bet perkurdama ir priimdama pasaulį tokį, koks jis yra, sakyčiau, Patti SMith mums kuria paguodžiančio gyvenimo viziją, kuri stengiasi sutaikyti gyvenimą su mirtimi, o gyvenime praleistos progos įvertinamos ne kaip pralaimėjimas, bet stoiškai tylus ir principingas laimėjimas, kurio dažnai niekas nemato. Jautrus ir poetiškas tekstas kaip vinilinė plokštelė, muzika prakalba apie gyvenimą, kuris yra... visoks. Puikus tekstas, geras vertimas, jautri ir sąžininga knyga, grąžinanti etišką santykį su savimi, atmintimi ir gyvenimu.
 
Maištinga Siela

Knyga: Darius Žiūra "Diseris"

Darius Žiūra. „Diseris“ – Vilnius, Kitos knygos, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2024. – p. 180.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šiuolaikinio lietuvio menininko Dariaus Žiūros (g. 1968) knygą, pasirodžiusią prieš kelerius metus Diseris (disertacijos sutrumpinimas), buvau tiek daug girdėjęs, bet vis atidėliojau skaityti. Tai buvo mano asmeninis lietuvių prozos neskaitymo laikotarpis, todėl knyga kurį laiką nevartoma pragulėjo mano namų bibliotekoje. Prieš pačius Naujuosius norėjosi nedidelės apimties kūrinio, kuris įtrauktų, nebūtų iš mano pretenzingo sąrašo, tad leidau išsitraukti Diserį, kuriam didelių lūkesčių nekėliau, nors iš to, kaip viešojoje erdvėje ši knyga pasitikta, turėjau tą daryti.

 

Diseris – tai autobiografinė proza, kurioje kuriamas autofikcinis pasakojimas, primenantis žurnalistinį eseistinį stilių, persipynusį su grožinės literatūros elementais. Autorius turi potencialo rašyti absoliučiai grožinius kūrinius, tą pastebėti galima iš to, kaip komponuoja savo pasakojimo fragmentus. Tik iš pradžių sukuriama netvarkos tekstinė iliuzija, iš tikrųjų tai apgalvotai organizuota kūrinio sąranga, kuri apima autoriaus asmeninį gyvenimą, menininko darbo užkulisius ir filosofinį į gyvenimą bei meną matmenį.

 

Net nieko nežinant apie rašytoją, iš šios knygos galima susidėlioti asmenybės paveikslą. Galimas daiktas, kai kas nutylėta, kai kas apgaubta sukurta legenda – tą žinos tikriausiai tik pats autorius. Žiūra knygoje įsteigęs pirmąjį savo asmens vardo asmenį, tad autobiografinė proza dvelkia autoterapiniu rašymu. Kūrėjas turi nemažai įsitikinimų ir apie patį rašymą: „Ant baltų grindų šalia mano čiužinio – butelis degtinės ir pusė geltono arbūzo. Studijoje netvarka. Jaučiuosi klaikiai. Dabar negalėčiau nei miegoti, nei užsiimti jokia fizine veikla. O kažką veikti reikia, nes šiaip būti per sunku. <...> Nieko nelieka, tik rašyti. Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. Rašyti įmanoma tada, kai daugiau nieko nebegali. Rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs. Toks ir esu dabar (p. 158).“

 

Menininko Žiūros autoportretas nenustebino. Jis atitinka daugelį kitokio žmogaus mąstymą, tokį įvaizdį, kokį dažnai mokiniai mokykloje aptarinėja, pavyzdžiui, nagrinėdami Jurgio Kunčino romano Tūla pagrindinį veikėją. Autorius pasakoja apie išnykusį laikmetį, kada iš tikrųjų menininkai gyveno apleistuose Vilniaus Užupio kvartalo griuvenose, gyveno bendruomenišką subkultūrinį menininkų gyvenimą, slampinėjo gatvėmis, vartojo alkoholį ir narkotikus, turėjo daugybę meninių idėjų, tačiau nebuvo pinigų. Kitaip sakant, Diseris sutvirtina postsovietinio menininko laikysenos romantizuotą maištininko ir neprisitaikėlio įvaizdį, kurio man ir dar jaunesniems jau nebeteko patirti, nes po stojimo į Europos Sąjungą ir dar anksčiau viskas pasikeitė.

 

Nemažai knygoje nuorodų į vaikystės ir armijos, kuriai autoriui teko atitarnauti esmingais Sąjūdžio metais, prisiminimų. Atėjęs iš dalies iš kaimiškos aplinkos, kurią autorius idealizuoja, nes visada, kaip minima tekste, norėjo ten grįžti, kur nuskendo jo vaikystės draugas Kazys, kur jį globojo Baba ir Kazio motina. Vaikystės fragmentuotus prisiminimus užkloja menininko dirbtuvių užkulisiai. Autorius dalijasi savo garsiausių darbų sumanymais, kaip kilo mintis juos įgyvendinti – tai nemažiau įdomu, nes per tuos darbus atsiveria ir kūrėjo filosofija, požiūris į šiuolaikinio meno sampratą, autoriaus apsiskaitymas, išsilavinimas, laisvojo menininko mąstymo perspektyva. Visgi knygoje pajutau nutylėtus žmonos ir vaikų santykius, kurie pasirodo epizodiškai kaip aplinkos svarbūs subjektai, tačiau veikiau kaip pasyvūs stebėtojai ir dalyviai, pasilikę asmeninio gyvenimo paraštėje. Skaitydamas tas istorijas nuolat galvojau, o kaip su tuo Dariumi Žiūra reikia gyventi jo žmonai ir vaikams, ar santuokinis gyvenimas ir pašėlęs menininko gyvenimo būdas nekelia šeiminės įtampos?

Darius Žiūra

 

„Iš tikrųjų kiekviena medija, priėmus ją rimtai, virsta savotiška religija. Aš visose medijose jaučiuosi eretiku (p. 74).“ Autorius lengvai išreiškia savo kaip menininko pažiūros. Įdomūs pamąstymai buvo apie priartėjimą prie kūrybos ribos, kai viskas sekasi ir buvo gerai, tačiau paimi kūrybos priemones ir jauti, kad nebegali toliau žengti, nes viskas, ką sukuri yra įrėminta jau nusistovėjusių įsitikinimų, ribų ir energijos. Knyga sukėlė minčių apie nuolatinę menininko dramą, sunkius ir juodus asmeninius išgyvenimus, krizes, kurie neaplenkia ir knygoje vaizduojamo menininko. Kol kas nepažįstu nė vieno absoliučiai nuolat patenkinto menininko, visi jie susiduria su savo demonais ir tamsiomis valandomis grimzta į depresiją.

 

Patiko knygos metaforiška pabaiga, kai autorius itin literatūriškai vaizduoja kelias skęstančiojo plaukiko perspektyvas (valties ieškančio Žiūros, Žiūros, kuris grįžta iš jūros pas žmoną į krantą ir vaikystėje nuskendusio sietuvoje Kazio). Toks tas menininko gyvenimas, tai panašu į Ernesto Hamingway Senis ir jūra ištarmes, tik toji žuvis tampa pats autorius, jo paties gyvenimas, apgaubtas meniškų idėjų, ambicijų ir asmeninių patirčių. Išplaukti, kaskart grįžti į šeimą, į krantą, susitvarkyti gyvenimą... Tai byloja apie pastangas, nuolat gyventi griaunant save ir vėl iš naujo save sukuriant, neprisirišti prie nuveiktų darbų, priešingai – ieškoti vis naujų idėjų ir kurti. Autoriui mene, man regis, svarbi mirties ir išnykimo tema, kai žmogus yra pasidavęs likimui, nebekovoja pvz., jo bandymai fotografuoti Vilniaus stoties gatvės prostitutes suponuoja apie norą per meną humanizuoti tai, kas visuomenėje laikoma stigma, tačiau, man regis, autorių jaudina ir sukrečia asmeninė tų moterų tragedija, t. y. būdas priartėti prie mirties, išnykimo. Daugelis prostitučių, kaip autorius ir rašė, mirė nuo narkotikų.

 

Tekstas poetiškas, daug tokių netikėtų palyginimų, metaforų. Labai lengvai ir pagaviai skaitosi. Buvau pamiršęs, kad man patinka autobiografinės ir eseistinės knygos, tad ir su Diseriu labai lengva susitapatinti. „Kuriant vaizdą, jis tarsi atsiskiria nuo turinio. Lyg eterinio aliejaus lašas, išgautas iš viso maišo gyvų augalų. Žiūrovas vaizdą suvokia kaip mįslę, bet nesugeba jos įminti, ir čia slypi neįvardijama vaizdo galia. Vaizdą santykinai lengva įvilkti į patrauklų estetinį rūbą ir juo suvedžioti vaizduotę. Žinoma, anksčiau ar vėliau susiduri su raiškos ribomis, kurios ilgainiui kūrėjo sąmonėje pritrina pūsles. Ima atrodyti, kad niekaip negali atlikti pilno judesio. Lyg rėktum sapne. Rėki, bet supranti, kad neišeina joks garsas. Kad ir kaip sapne bandai artikuliuoti riksmą, girdisi vien neaiškus gargaliavimas (p. 71).“

 

Knyga Diseris yra patraukli dėl keletą priežasčių. Nes tai nėra prisiminimų knyga apie reivo laikus ar pirmąjį posovietinį laukinį dešimtmetį, nors tas laikotarpis ir atsispindi visoje knygoje. Veikiau tai asmeninė žmogaus kaip menininko tekstinė laboratorija, kuri fragmentiškai nardo tarp prisiminimų, tarp praeities ir dabarties, ir bando suvokti menininko kūrybos procesus ir apskritai menininko prigimtį. Kaip apskritai gimsta menas ir kokia to asmeninė kaina? Akivaizdu, kad autorius šiuo kūriniu maištauja prie reglamentuotus akademinio meno kanonus, o tai rodo, kad ir iš disertacijos eliminuotas akademiškumas, o tekstas tampa hipsteriams ir bohemiškos prieinamomis patraukliomis formomis, marginalų ir intelektualų, kurie galėtų ieškoti prarasto laiko, laisvai tapatintis – geras knygos sąrangos strateginis sprendimas. Autoriui svarbus meninis autentiškumas, ateinantis iš individualiosios patirties, tad ir pats savo darbuose stengiasi būti netipinis, pvz., sukurdamas dokumentinį filmą Gustoniai Gustoniuose (2020), kuriame filmuojami kalbinami provincijos žmonės. Kitaip sakant, Diseris – tai intelektualus ir kartu brutalus pasakojimas apie tai, kaip gyvenimo nuolaužos tampa paminklais, o asmeninė istorija – nacionalinės kultūros dalimi. Šiandien net tokie dalykai kaip pažeidžiamumas, skurdas, išsikapanojimas iš narkotikų, kas iš esmės anksčiau buvo nedidvyriška ir stigmatizuojama, tampa išpažįstama galia konvertuoti gyvenimą į meną, pvz., Diserį. Bet kas gi menininkui yra menas, jeigu ne jo paties kuriamas gyvenimas?

 

Maištinga Siela