Knyga: Darius Žiūra "Diseris"

Darius Žiūra. „Diseris“ – Vilnius, Kitos knygos, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2024. – p. 180.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šiuolaikinio lietuvio menininko Dariaus Žiūros (g. 1968) knygą, pasirodžiusią prieš kelerius metus Diseris (disertacijos sutrumpinimas), buvau tiek daug girdėjęs, bet vis atidėliojau skaityti. Tai buvo mano asmeninis lietuvių prozos neskaitymo laikotarpis, todėl knyga kurį laiką nevartoma pragulėjo mano namų bibliotekoje. Prieš pačius Naujuosius norėjosi nedidelės apimties kūrinio, kuris įtrauktų, nebūtų iš mano pretenzingo sąrašo, tad leidau išsitraukti Diserį, kuriam didelių lūkesčių nekėliau, nors iš to, kaip viešojoje erdvėje ši knyga pasitikta, turėjau tą daryti.

 

Diseris – tai autobiografinė proza, kurioje kuriamas autofikcinis pasakojimas, primenantis žurnalistinį eseistinį stilių, persipynusį su grožinės literatūros elementais. Autorius turi potencialo rašyti absoliučiai grožinius kūrinius, tą pastebėti galima iš to, kaip komponuoja savo pasakojimo fragmentus. Tik iš pradžių sukuriama netvarkos tekstinė iliuzija, iš tikrųjų tai apgalvotai organizuota kūrinio sąranga, kuri apima autoriaus asmeninį gyvenimą, menininko darbo užkulisius ir filosofinį į gyvenimą bei meną matmenį.

 

Net nieko nežinant apie rašytoją, iš šios knygos galima susidėlioti asmenybės paveikslą. Galimas daiktas, kai kas nutylėta, kai kas apgaubta sukurta legenda – tą žinos tikriausiai tik pats autorius. Žiūra knygoje įsteigęs pirmąjį savo asmens vardo asmenį, tad autobiografinė proza dvelkia autoterapiniu rašymu. Kūrėjas turi nemažai įsitikinimų ir apie patį rašymą: „Ant baltų grindų šalia mano čiužinio – butelis degtinės ir pusė geltono arbūzo. Studijoje netvarka. Jaučiuosi klaikiai. Dabar negalėčiau nei miegoti, nei užsiimti jokia fizine veikla. O kažką veikti reikia, nes šiaip būti per sunku. <...> Nieko nelieka, tik rašyti. Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. Rašyti įmanoma tada, kai daugiau nieko nebegali. Rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs. Toks ir esu dabar (p. 158).“

 

Menininko Žiūros autoportretas nenustebino. Jis atitinka daugelį kitokio žmogaus mąstymą, tokį įvaizdį, kokį dažnai mokiniai mokykloje aptarinėja, pavyzdžiui, nagrinėdami Jurgio Kunčino romano Tūla pagrindinį veikėją. Autorius pasakoja apie išnykusį laikmetį, kada iš tikrųjų menininkai gyveno apleistuose Vilniaus Užupio kvartalo griuvenose, gyveno bendruomenišką subkultūrinį menininkų gyvenimą, slampinėjo gatvėmis, vartojo alkoholį ir narkotikus, turėjo daugybę meninių idėjų, tačiau nebuvo pinigų. Kitaip sakant, Diseris sutvirtina postsovietinio menininko laikysenos romantizuotą maištininko ir neprisitaikėlio įvaizdį, kurio man ir dar jaunesniems jau nebeteko patirti, nes po stojimo į Europos Sąjungą ir dar anksčiau viskas pasikeitė.

 

Nemažai knygoje nuorodų į vaikystės ir armijos, kuriai autoriui teko atitarnauti esmingais Sąjūdžio metais, prisiminimų. Atėjęs iš dalies iš kaimiškos aplinkos, kurią autorius idealizuoja, nes visada, kaip minima tekste, norėjo ten grįžti, kur nuskendo jo vaikystės draugas Kazys, kur jį globojo Baba ir Kazio motina. Vaikystės fragmentuotus prisiminimus užkloja menininko dirbtuvių užkulisiai. Autorius dalijasi savo garsiausių darbų sumanymais, kaip kilo mintis juos įgyvendinti – tai nemažiau įdomu, nes per tuos darbus atsiveria ir kūrėjo filosofija, požiūris į šiuolaikinio meno sampratą, autoriaus apsiskaitymas, išsilavinimas, laisvojo menininko mąstymo perspektyva. Visgi knygoje pajutau nutylėtus žmonos ir vaikų santykius, kurie pasirodo epizodiškai kaip aplinkos svarbūs subjektai, tačiau veikiau kaip pasyvūs stebėtojai ir dalyviai, pasilikę asmeninio gyvenimo paraštėje. Skaitydamas tas istorijas nuolat galvojau, o kaip su tuo Dariumi Žiūra reikia gyventi jo žmonai ir vaikams, ar santuokinis gyvenimas ir pašėlęs menininko gyvenimo būdas nekelia šeiminės įtampos?

Darius Žiūra

 

„Iš tikrųjų kiekviena medija, priėmus ją rimtai, virsta savotiška religija. Aš visose medijose jaučiuosi eretiku (p. 74).“ Autorius lengvai išreiškia savo kaip menininko pažiūros. Įdomūs pamąstymai buvo apie priartėjimą prie kūrybos ribos, kai viskas sekasi ir buvo gerai, tačiau paimi kūrybos priemones ir jauti, kad nebegali toliau žengti, nes viskas, ką sukuri yra įrėminta jau nusistovėjusių įsitikinimų, ribų ir energijos. Knyga sukėlė minčių apie nuolatinę menininko dramą, sunkius ir juodus asmeninius išgyvenimus, krizes, kurie neaplenkia ir knygoje vaizduojamo menininko. Kol kas nepažįstu nė vieno absoliučiai nuolat patenkinto menininko, visi jie susiduria su savo demonais ir tamsiomis valandomis grimzta į depresiją.

 

Patiko knygos metaforiška pabaiga, kai autorius itin literatūriškai vaizduoja kelias skęstančiojo plaukiko perspektyvas (valties ieškančio Žiūros, Žiūros, kuris grįžta iš jūros pas žmoną į krantą ir vaikystėje nuskendusio sietuvoje Kazio). Toks tas menininko gyvenimas, tai panašu į Ernesto Hamingway Senis ir jūra ištarmes, tik toji žuvis tampa pats autorius, jo paties gyvenimas, apgaubtas meniškų idėjų, ambicijų ir asmeninių patirčių. Išplaukti, kaskart grįžti į šeimą, į krantą, susitvarkyti gyvenimą... Tai byloja apie pastangas, nuolat gyventi griaunant save ir vėl iš naujo save sukuriant, neprisirišti prie nuveiktų darbų, priešingai – ieškoti vis naujų idėjų ir kurti. Autoriui mene, man regis, svarbi mirties ir išnykimo tema, kai žmogus yra pasidavęs likimui, nebekovoja pvz., jo bandymai fotografuoti Vilniaus stoties gatvės prostitutes suponuoja apie norą per meną humanizuoti tai, kas visuomenėje laikoma stigma, tačiau, man regis, autorių jaudina ir sukrečia asmeninė tų moterų tragedija, t. y. būdas priartėti prie mirties, išnykimo. Daugelis prostitučių, kaip autorius ir rašė, mirė nuo narkotikų.

 

Tekstas poetiškas, daug tokių netikėtų palyginimų, metaforų. Labai lengvai ir pagaviai skaitosi. Buvau pamiršęs, kad man patinka autobiografinės ir eseistinės knygos, tad ir su Diseriu labai lengva susitapatinti. „Kuriant vaizdą, jis tarsi atsiskiria nuo turinio. Lyg eterinio aliejaus lašas, išgautas iš viso maišo gyvų augalų. Žiūrovas vaizdą suvokia kaip mįslę, bet nesugeba jos įminti, ir čia slypi neįvardijama vaizdo galia. Vaizdą santykinai lengva įvilkti į patrauklų estetinį rūbą ir juo suvedžioti vaizduotę. Žinoma, anksčiau ar vėliau susiduri su raiškos ribomis, kurios ilgainiui kūrėjo sąmonėje pritrina pūsles. Ima atrodyti, kad niekaip negali atlikti pilno judesio. Lyg rėktum sapne. Rėki, bet supranti, kad neišeina joks garsas. Kad ir kaip sapne bandai artikuliuoti riksmą, girdisi vien neaiškus gargaliavimas (p. 71).“

 

Knyga Diseris yra patraukli dėl keletą priežasčių. Nes tai nėra prisiminimų knyga apie reivo laikus ar pirmąjį posovietinį laukinį dešimtmetį, nors tas laikotarpis ir atsispindi visoje knygoje. Veikiau tai asmeninė žmogaus kaip menininko tekstinė laboratorija, kuri fragmentiškai nardo tarp prisiminimų, tarp praeities ir dabarties, ir bando suvokti menininko kūrybos procesus ir apskritai menininko prigimtį. Kaip apskritai gimsta menas ir kokia to asmeninė kaina? Akivaizdu, kad autorius šiuo kūriniu maištauja prie reglamentuotus akademinio meno kanonus, o tai rodo, kad ir iš disertacijos eliminuotas akademiškumas, o tekstas tampa hipsteriams ir bohemiškos prieinamomis patraukliomis formomis, marginalų ir intelektualų, kurie galėtų ieškoti prarasto laiko, laisvai tapatintis – geras knygos sąrangos strateginis sprendimas. Autoriui svarbus meninis autentiškumas, ateinantis iš individualiosios patirties, tad ir pats savo darbuose stengiasi būti netipinis, pvz., sukurdamas dokumentinį filmą Gustoniai Gustoniuose (2020), kuriame filmuojami kalbinami provincijos žmonės. Kitaip sakant, Diseris – tai intelektualus ir kartu brutalus pasakojimas apie tai, kaip gyvenimo nuolaužos tampa paminklais, o asmeninė istorija – nacionalinės kultūros dalimi. Šiandien net tokie dalykai kaip pažeidžiamumas, skurdas, išsikapanojimas iš narkotikų, kas iš esmės anksčiau buvo nedidvyriška ir stigmatizuojama, tampa išpažįstama galia konvertuoti gyvenimą į meną, pvz., Diserį. Bet kas gi menininkui yra menas, jeigu ne jo paties kuriamas gyvenimas?

 

Maištinga Siela