Sveiki, mieli skaitytojai.
Kai pasirodė rašytojos Maggie O'Farrell romano „Hamnetas“
vertimas į lietuvių kalbą, nedelsdamas puoliau jį skaityti (nes įvertinta
premijomis, nuolat aptariama), maniausi, kad patirsiu itin didelį malonumą, bet
tuokart mane ištiko šioks toks nusivylimas. Knyga pasirodė pernelyg
sentimentali, parašyta populiariosios literatūros klišėmis, laisvai
spekuliuojant žinomais faktais apie V. Šekspyrą ir jo žmoną A. Hatheway –
žodžiu, eilinis modernistinis romanas, kuris bando vėlei rekonstruoti nutildytus
moterų balsus didžių vyrų istorijose. Kiek nustebau, kad „Klajoklių žemės“
režisierė Chloé Zhao ėmėsi kūrinio „Hamnetas“ (angl. Hamnet)
(2025) ekranizacijos. Rizikinga? Žinoma, tačiau režisūrinė atida ir jautrumas,
manau, egzotiškai kūrėjai pavyko pakylėti šią istoriją kiek kitokiu rakursu,
nei rašytojai O‘Farell.
Filmas „Hamnetas“ pavadintas pagal Viljamo Šekspyro
sūnaus vardą, kuris vos ūgtelėjęs miršta nuo tuo metu Angliją užklupusio maro.
Sudėtingi santykiai su žmona ir sūnaus netekties skausmas paskatino Šekspyrą
Londone parašyti kūrinį panašiu pavadinimu „Hamletas“ (vieną garsiausių
Šekspyro tragedijų apie Danijos princą kerštą ir mirtį viduramžiuose). Visgi
filmas (kaip ir knyga) yra ne apie Šekpsyrą, o labiau apie jo žmoną Anę
(verčiama Agnesė), jos santuoką, gimdymus ir kančią bei jaudulį dėl vaikų. Siužetas
bando plėtoti krikščionybei (raganų medžioklei) pavojingas Agnesės tapatybes:
jos mirusi motina buvo žolininkė, todėl ji užaugusi prie pamotės ir savo tėvo
nuolat gręžiojosi į mišką. Galiausiai ir pati istorija tampa mistifikuota:
Agnesė gimdo miške, ten, kur tyra, o ne religijos atmiežtuose namuose.
Galiausiai istorija lyg ir paaiškina Šekspyro kūrybos etapo lūžį nuo komedijos
prie tragedijos – tai vienintelio sūnaus mirtis, tačiau ką jis reiškia tikrajai
motinai?
Agnesės vaidmenį sukūrė puikaus vokalo ir
nestandartinių vaidmenų aktorė Jessie Buckley ir, mano galva, vienas įdomiausių
savo kartos aktorių Paul Mescal (tai priežastis, kodėl šį filmą pėdinau žiūrėti
į kino teatrą). Filmas labai jausliškas, kūniškas, vietomis erotiškas, tačiau
toji sentimentalumo „dozė“ tokia subalansuota, kad ji atidengia pačią gyvastį,
istorijos ir epochos esmę. Tai nėra filmas apie Šekspyrą ir vyro kūrėjo kultą,
ne, tai apie šeimą ir pasaulio pajautimą. Manau, režisierei kur kas labiau
tinka šis žanras, nei bandymai kurti Marvel serijos filmą, nes iškart
pasireiškia „minkšta“, savita, atidi ir juslinga, bet nebanaliai jausminga
režisūra.
Įpusėjęs filmą pamaniau, kad gal pernelyg ištęstos tos
motinystės, gimdymo istorijos, kuriose tiek daug skausmo, kolektyvinio moters
palaikymo, po kurių eina ilgos netekties depresyvios scenos. Visgi viską
atperka dvigubo „dugno“ pabaigos scena, kai Agnesė iš tikrųjų atvyksta į
Londoną pamatyti vyro pastatytą „Hamletą“, tada įvyksta tai, kas svarbiausia: Agnesė
iš tikrųjų ima suprasti ir atleisti vyrui, kuris turėjo savo sūnų gelbėti, su
juo atsisveikinti, bet buvo užsiėmęs karjeros ir kūrybos reikalais Londone, rekonstrukcija.
Ji iš tikrųjų žiūrėdama spektaklį rekonstruoja turėtą atpirkimo scenarijų,
kuris padovanoja jai galimybę ne tik legendinėje pjesė atpažinti savo tikrovės
nuotrupas, simbolius, bet ir tam tikrą susitaikymą, paleidimą kartu su teatro
žiūrovais, kurie tiesia savo rankas į Hamletą ir sukuria terapinį Agnesės ir
paties Šekspyro susikalbėjimo seansą. Savitai genialu, todėl šis mažai siužeto
turintis filmas iš esmės yra skirtas ne vien tik rekonstruoti istoriškai moters
balsą, paaiškinti tam tikrus Šekspyro kūrybos lūžius, bet ir suteikti
veikėjams, istorinėms personoms, psichologinį skausmo paleidimo ir susitaikymo seansą.
Aktoriai puikūs, siužetas romus, bet norint pajusti filmą, reiktų ne tik bukai
žiūrėti meditatyvias scenas, bet ir paanalizuoti veikėjų ryšius.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 8.1
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą