Sveiki, skaitytojai.
Te aistra, kurią maneisi paslėpęs ir numarinęs, kurios
maneisi, kad jau nebėra, kad nudaigojai, kad tu jos arba ji tavęs neverta; aistrą,
kurią klaidingai maneisi esant nuodėme, kuri gadina natūralų gyvenimą,
discipliną ir tvarką – taip, ta pati! – tegu ji išlenda, užvaldo, įtraukia,
apgaubia ir sudirgina iki paskutiniųjų nervų neuronų. Nes kas gi yra žmogus be
savo aistros veikti beprotiškiausius dalykus? Kaip medis be lapų, kaip dykuma
be smėlio, o jūra be vandens. Te aistra nebūna gėda, lai aistra kurti,
įsitraukti, pamiršti veikloje ir kūryboje būna tai, kas mus visus mums protu
nesuvokiamoje erdvėje suvienija į bendrą kolektyvinę sąmonę.
Še jums apledijusią barzdą!
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą