Knyga: Jerome David Salinger "Rugiuose prie bedugnės"

 J. D. Salinger. „Rugiuose prie bedugnės“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 270.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai legendinis amerikiečių rašytojas Jerome David Salinger (1919-2010) 1951 metais išleido romaną Rugiuose prie bedugnės (angl. The catcher in the rye) tikriausiai nė nesapnavo, jog jo literatūra padarys nepataisomą poveikį ištisoms jaunuomenės kartoms. Romanas iš pradžių skirtas tik suaugusiems beregint tapo paauglių ir jaunuolių maišto manifestu, nes anuomet puikiai atliepė XX amžiaus jaunuolių būsenas ir jausenas.

 

Negana to, ši knyga turėjo poveikį ir vėlyvosioms sovietinėms kartoms, o apie pagrindinio veikėjo Holdeno Kolfildo tapatumą ir įtaką grupei Fojė yra pasisakęs ir pats Andrius Mamontovas. Anų laikų sovietinėje verstinėje literatūroje nebūta daug marginaliosios literatūros, kuri kalbėtų apie jaunuolių problemas, seksą, maištą ir atskirties jausmą, todėl Rugiuose prie bedugnės tapo ir po Geležine uždanga esantiems pirmiesiems skaitytojams šioks toks paguodos talmudas, žodžiu, kitokia literatūra. Šiuo metu ši kultinė knyga yra nagrinėjama mokyklinėse programose ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

 

Prisimenu, kai pirmąkart perskaičiau Rugiuose prie bedugnės. Man tada buvo 15 metų ir šioji knyga absoliučiai nepatiko. Aš jos tiesiog nesupratau, iš anų dienų perspektyvos neturėjau jokio tapatumo jausmo su H. Kolfildu, tačiau skaitant dabar, prabėgus tiek daug laiko nuo pirmojo įspūdžio, požiūris labai pasikeitė. Visų pirma knyga labai įdomus kūrinys kaip kultūrinis reiškinys, o antra – pamačiau literatūrinį talentą ir visus šios knygos „užkaborius“, kurių neįstengiau įvardyti ir pamatyti būdamas penkiolikos.

 

Istorija pasakoja apie paauglį Holdeną, kuris pakeitęs jau tris mokyklas, mokosi prestižinėje mokykloje, tačiau po lemtingos klaidos yra vėl išmetamas. Jis bijo grįžti namo ir pasakyti tėvams, jog ir vėl juos nuvylė, nes tėvai jį išsiųs į karo mokyklą. Gyvendamas studentiško stiliaus bendrabutyje, jis dangsto savo draugus, rašinėja už juos rašto darbus, nes tik literatūra jam sekasi gerai, tačiau neatrodo, jog Holdenas gebėtų pasirūpinti savo reikalais. Netrukus ima ryškėti jo maištingumas, keisti paaugliški įsitikinimai apie pasaulio gerumą ir žmones. Salingeris per Holdeną perteikia, sakyčiau, jaunuoliams būdingą baikštumą ir atžarumą, kuris virsta į stačiokišką ir jaunuoliams būdingą brutalų santykį su aplinkiniais ir pasauliu.

 

Holdeno poziciją išsako ir jo kalba, kuri anuomet literatūroje dar nebuvo tapusi standartu. Paaugliška, vulgari ir stačiokiška kalba pasižymi žeminančia tonacija. Čia suskamba ir keiksmai, ir merginos vadinamos mergšėmis, kalbama apie pederastus ir iškrypėlius, nes anuomet būta tik tokio socialinio žodyno. Visą tą buitinį slengą perteikia vertėjas Povilas Gasiulis ir šių dienų kontekste toji kalba vis dar atrodo gyva ir natūrali.

 

Net nekyla abejonių, jog Holdenas persunktas vienatvės, jis nėra „įleidžiamas“ į suaugusiųjų pasaulį, nors beveik viena koja gyvena jame, nes priima sudėtingus sprendimus, nors ir kvailokus, yra atlaidus savo klaidoms, tačiau be galo reiklus ir kritiškas aplinkiniams. „Man atrodo taip: jeigu žmogus nekvailas ir supranta humorą, jam nusispjaut, ar jo lagaminai geresni, ar blogesni. Bet taip nėra. Užtat aš ir gyvenau vienam kambary su tuo bukagalviu benkartu Stredleiteriu. Jo bent lagaminai buvo ne prastesni už mano (p. 140)“. Sakyčiau, nūdienos jaunuoliai taip pat nieko nesiskiria: daug lūkesčių kitiems ir mažai atsakomybės bei savidisciplinos, todėl kai kurie infantilūs Holdeno įsitikinimai, kaip antai vertinti žmones pagal jų lagamino  kokybę, atrodo kvailoki, tačiau puikiai iliustruoja jaunuolišką kategorišką būdą.

 

Kitą vertus, Holdenas turi ir savito gerumo. Paskutinius dolerius jis švaisto vienuolėms, sutiktoms tiesiog mieste, nevertindamas pinigų, jis juos taško tai kairėn, tai dešinėn, ir ne visada tik savo naudai, jis gerbia silpnesniuosius, nors jo kaip pasakotojo kalboje yra daug menkinančios leksikos.

J. D. Salinger

 

Holdenui rūpi saugoti vaikus nuo bedugnės, kuri knygoje (išėmus iš vienos dainelės citatą apie rugius) įgauna blogio, pavojaus, slenksčio metaforas. Kalbėdamas su seserimi Fibe, Holdenas galiausiai nenorom atskleidžia, kad labiausiai už viską pasaulyje jis norėtų stebėti, kaip nekalti, tyri vaikai žaidžia rugiuose prie bedugnės ir kad jis galėtų juos ganyti ir prižiūrėti, jog šie neįkristų į prarają. (Keistas noras, turint galvoje, kaip Holdenas „rūpinasi“ savimi). Bedugnė nebūtinai simbolizuoja mirtį ir blogį, veikiau tai takoskyra tarp tyro vaikiško pasaulio ir klaidų bei nuodėmių pilno suaugusiojo apsunkinto gyvenimo. Pats Holdenas jau „žino“ bedugnės „skonį“, žino, ką reiškia daryti klaidas, jaustis kaltu, jis beveik jau perėjęs į suaugusiųjų pasaulį, tačiau potraukis saugoti vaikus nuo bedugnės, sakyčiau, yra to saugaus ir tyraus, nesugadinto pasaulio ilgesys.

 

„Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą (p. 239).“ Tokius žodžius Holdenui pasako patikimas buvęs literatūros mokytojas Entolinis, kuris nakčiai priima Holdeną, nes supranta jo sudėtingą padėtį. Kadangi Holdenas dar tik besiformuojanti asmenybė, akivaizdu, kad jis apsėstas iliuzijų ir idealų. Ir ne vien dėl bedugnės. Knyga parašyta ne tiek daug laiko praėjus Antrajam pasauliniam karui, paties Holdeno vyresnysis brolis dalyvavo kare ir Holdenas nesupranta, kaip nesipriešinant sistemai galima žudyti kitą žmogų, veikėjo nuostata tokia: geriau mirti, nei eiti į karą. Vėliau toks manifestas turės nemenkos įtakos Vietnamo karo šauktiniams Amerikoje po kelerių dešimtmečių nuo knygos pasirodymo.

 

Holdenas empirikas, jam svarbu žinoti, kur dingsta žiemą paukščiai iš ežero Centriniame parke, jam svarbu pažinti moteris, gerti ir rūkyti, nes tai yra jo tapatybės dalis, kaip ir nauja medžiotojo kepuraitė, kuri simbolizuoja maištą, nes ją nešioja snapeliu į nugarą. Bet visgi prieš ką kovoja Holdenas? Iš pažiūros jis pasyvus maištininkas, jis kovoja ne tiek savo veiksmais, nes veiksmų ir elgesio plotmėje jis renkasi pražūtingus, destrukcinius sprendimus. Nors veikėjas tapo maišto simboliu daugeliui jaunuolių, visgi jo kova yra vertybinė kova t. y., Holdenas nenori susitaikyti su sisteminiais dalykais, nenori prisiimti atsakomybės, netgi priešingai – jis siūlo Selei, vienai iš savo merginų, viską mesti ir tučtuojau automobiliu patraukti į Vakarus. Spontaniškas paaugliškas idealizuotas elgesys, laisvės troškimas ir nepamatuoti sprendimai pas Holdena yra neatsitiktiniai, nes Holdenas tiesiogiai yra pažinęs mirtį, todėl pasąmoningai suvokia gyvenimo trapumo ir laikinumo kainą. Holdenas yra netekęs brolio Elio ir taip pat regėjo pro langą iššokusio jaunuolio lavoną, todėl toji pažintis jį traumavo ir pakeitė. Kitaip sakant, bedugnė įgauna ir dar vieną reikšmę: mirties ir laikinumo juodąją burną, kuri praryja gyvenimą.

 

Šiaip Rugiuose prie bedugnės nuostabus kūrinys ir man nuoširdžiai gaila, kad dabar didelė dalis mūsų mokinių nėra pajėgūs apmąstyti daugelį išplėtotų romano prasmių, nes pripratę prie tiesioginių tekstų, kurių pagrindinė mintis ir idėja jau žinoma perskaičius vos pastraipą. Deja, Rugiuose prie bedugnės toks plokščias nėra. Sakyčiau, netgi tai psichologinė knyga, kurioje regime su mirtimi susidūrusį Holdeną, kuris visomis išgalėmis bando pajusti pasaulio gerumą, priešinantis gyvenimo schematiškumui ir įrėminimui, nes įrėmintas pasaulis atima gyvenimo džiaugsmą. Holdenas tą supranta, todėl jis elgiasi ne pagal taisykles ir primestus lūkesčius, o intuityviai ieškodamas šešėliuose gyvenimo tyrumo... Beje, Suvalkijoje, Sudargo krašte, iš kurio kilo Salingerio protėviai, yra atidarytas nuostabus simboliškas paminklas – nuo kalvos atsikišęs Salingerio takas, kuris liudija apie saugomą ir ganomą gerumą, kad neįkristume į bedugnę.

 

Jūsų Maištinga Siela