Georgi
Gospodinov. „Liūdesio fizika“ – Vilnius: RARA, 2022. – p. 284.
Sveiki,
Jeigu kas nors paprašytų
atpasakoti bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov (g. 1968) romano Liūdesio
fizika (bulg. Fizika na tagata) siužetą, sakyčiau, kad tai padaryti
būtų sudėtinga. Ir visai ne dėl to, kad knygai stigtų įvykių, bet dėl
pasakojimo daugiasluoksniškumo ir išdrikusios postmodernios pasakojimo
technikos. Bulgarijoje ir pasaulyje įvairiomis literatūrinėmis premijomis įvertintas
rašytojo romanas laikomas įdomiausiu ir geriausiu jo kūriniu, kurį į lietuvių
kalbą išvertė mano viena mėgstamiausių iš slavų kalbų vertėja Laima Masytė, o
išleido leidykla Rara.
Liūdesio fizika
primena kaleidoskopą, kuris turi atskirą ir savitą vidinę logiką. Iš vienos
pusės teigti, kad tai chaotiškas, be struktūros ir vien iš autoriaus eksperimentinio
impulso parašytas pasakojimas teigti negalėčiau. Juntamas aiškus giminės sagos
leitmotyvas, nes istorija prasideda XX amžiau pradžioje apie senelį, kuris vos
nebuvo paliktas savo pačios motinos. Atsitiktinumų ir ribinių giminės situacijų
plėtotė driekiasi per visą XX amžių ir baigiasi paties autoriaus vidutinio
amžiaus brandos etape. Šalia šeimos autobiografinių įvykių plėtojama ir
socialistinės, ir postsocialistinės Bulgarijos istorija, paženklinta komunizmo
ir demokratijos politinių ir žmonių dvasinių, mentalinių lūžių žymėmis.
Kad istorija nebūtų
nuobodi, autorius kuria perspektyvas ir „šokinėja“ ne tik per laiko juostas ir
alternatyvias tikroves, bet ir įsikūnija į vairius veikėjus ir gyvius, byloja
jų patirtimis, todėl pasakotojo tonas ir balsas nuolat kinta. Iš pradžių tai kiek
erzina ir blaško, ypač tiems, kurie pripratę prie tvarkingų epinių pasakojimų. Viso
šito Gospodinovas atsisako, todėl jis su pasimėgavimu žaidžia postmodernistinį
teksto žaidimą, migruodamas iš istorijos į istoriją, neužbaigdamas jų, o
pratęsdamas įvairiais prasmių, simbolių ir metaforų, paradoksų būdais kitose iš
pažiūros lyg ir nesusietų istorijų nuotrupose, kurios pamažu skaitytojo
sąmonėje brėžia intelektualų ir daugiasluoksnį prasmių žemėlapį. Tai išties ne
kiekvienam iškart paskaitomas sunkiasvoris romanas, reikia priprasti prie
pasakojimo polėkio ir būdo, tada atsiveria gurmaniškas skaitymo malonumas.
Vienas iš romano raktų –
legenda apie Minotaurą, pabaisą, uždarytą Dedalo sukurtame labirinte, kurį,
anot antikos mito, herojus Tesėjas nužudo, pasinaudojęs karaliaus dukters
Ariadnės siūlu. Autorius nagrinėja Minotauro pasmerkimo istoriją, bando jį
išteisinti, kurdamas kitą perspektyvą, jog Minotauras nekaltas, kad gimė su
buliaus galva, o jo pabaisiškumą sukūrė patys žmonės, priskyrę jam baisiausias
savybes ir uždarę į tamsų labirintą, kol šis buvo dar vaikas. Šalia plėtojama
ir karo metu per atsitiktinumą nuo vokiečių nepažįstamosios moters į rūsį
įtraukto vyriškio pasakojimas, kuris atkartoja minotauriškas būsenas. „Tamsiame
požemio labirinte paslėptas ir Minotauras. Ir kadangi ten laikas neina, jis
visad lieka berniukas. Rūsyje, šioje vėlesnių laikų miesto oloje, būdavome
uždaromi ir mes, trumpalaikiai minotaurai, tarp konservuotų padažų ir kompotų
(p. 70).“
Vienas svarbiausių ir
šviesiausių Gospodinovo romano pasakojimo temų – atmintis apie vaikystę. Viename
iš teksto atkarpų teismas teisia Minotaurą už tai, kad jis yra ne visai žmogus,
o ir vaikai anuomet ne visai būdavo laikomi žmonėmis. Apskritai autorius
iškelia mintį, jog tarp didingų epų ir mitų vaikų vaidmuo apskritai beveik
neminimas, nors čia ir slypi paradoksas – kiekvienam suaugusiam visgi vaikystė
yra šviesiausias atminties etapas. „Nubėk į rūsį agurkų! Na, marš į kitą
kambarį pažaisti, mes kalbamės su svečiais! Bėk iš čia, dabar esu užsiėmęs! Kad
netektų griebtis beržinės košės... (p. 82).“ Suaugusiųjų pasaulis ir vaikų
yra atskirtas, vaikai varomi į atskirties labirintus, štai kodėl pasakotojas toliau
analizuodamas savo gyvenimą taip brangins vaikystės prisiminimus. Dar viena mito
plėtotė – Minotauro ir motinos santykiai, nes Minotauras buvo atimtas iš
motinos, kaip ir pasakotojas, kuris neturėjo tvirto ryšio su motina versija.
Nors pats pasakojimas ir
jo technika paremti minčių ir istorijų besiraizgančiu labirintu ir jame
klajojančių Minotaurų versijomis, pačia bendriausia prasme Minotauras
pasakotojui reiškia kalėjimą jo paties viduje, iš vienos pusės tai vaikas „sėdintis“
suaugusiojo viduje, kuris negali pamatyti šviesos, iš kitos – egzistencinė
liūdesio ir melancholijos būsena.
Autorius nuolat
mitologiniais ir autobiografiniais bei autofikciniais rakursais nagrinėja
atminties praradimo reiškinį. Antrojoje knygos dalyje, kurioje pasakojama
labiau apie socialistinę bulgarišką vaikystę ir jaunas dienas, išsisakęs
autorius „suserga“ praeities nostalgija, ilgėsi praeities dienų, jaučia tekantį
laiką ir senėjimą, jam pristinga laiko ir prisiminimų, todėl ima migruoti „laiko
kapsulėmis“ po alternatyvias istorijas, kitaip sakant, klaidžioti labirintais po
svetimus prisiminimus, bandydamas rekonstruoti ištisą XX amžiaus epochų virsmą,
suvokti nepastovumo prasmes.
Kai kurios detalės mums,
lietuviams, kuriems nesvetimas okupacinis sovietinis laikotarpis, taip pat su
nostalgija ryškiai atpažįstamomis detalėmis byloja apie praėjusį laiką: „Vėliau
girdėjome kalbant, esą sprema nepaprastai naudinga moterų odai, o vienas iš
mikrorajono gyrėsi, neva jo dažnai prašydavo pabūti tiekėju. Tai, sakydavo jis,
bulgariška „Nivea“ (p. 89).“ Autorius ironiškai perteikia ir septinto-aštunto
dešimtmečio kosminius karus, kada sovietų kosmonautai pasiuntė erdvėlaivį su
gyva kalaite Laika, užsimena apie socialistinę svajonių pilną jaunystę ir šią
epochą vadina XX amžiaus Šimtmečio popiete, nes įvairias kanalais
Bulgariją pasiekdavo disco stiliaus muzika bei seksualinės revoliucijos
atgarsiais iš Vakarų pasaulio.
Mane nustebino, kad kaip
ir Benjamin Labatut knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir
Georgi Gospodinovo Liūdesio fizikoje
randu kvantinės fizikos ištarmes iš Kopenhagos matematikų priimtos teorijos
apie tai, kad materija tveriasi iš elementariųjų dalelių tada, kai kažkas stebi,
nes tik stebėtojo sąmonėje detalės kuria materiją, o kitokiu atveju pagal
teoriją jos yra kažkur kitur, gal kitoje laiko juostoje. Ši teorija romano
pabaigoje paminėta neatsitiktinai, nes ji iš esmės paaiškina ir liūdesio fiziką,
slenkančio ir negrįžtančio laiko su prisiminimais melancholiją, kurią išgyvena
pasakotojas. Iš kitos pusės ši kvantinės fizikos teorija yra paremtas ir visas
romanas, kuriame istorijos tai atsiranda, tai pranyksta, arba netgi susikuria
skirtingos versijos: „Bet, kaip pastebi mano vidinis Gaustinas, turimo
omenyje ne tie elektronai, kurie sveria aštuoniasdešimt kilogramų ir yra metro
devyniasdešimties ūgio. (Tokiu atveju mano senelis būtų likęs dviejuose
kaimuose – vengriškame ir bulgariškame, užauginęs abu sūnus, nugyvenęs du
gyvenimas...) (p. 235).“ Gaustinas – autoriaus alter ego, atėjęs iš
jo ankstesniųjų kūrinių, iliustruojantis žmogaus asmenybės dualumą kvantinės
fizikos teorijos pagrindu.
Klaidžiojant po šokinėjančio
pasakojimo perspektyvas, kaip minėjau, keičiasi ir pasakojimo būdas. Autorius panaudoja
ištisą žanrų asorti. Vienur pasakojimas beletristinis, kitur primena memuarus
ir dienoraščio nuotrupas, dar kitur jis kalba moksliniu stiliumi, o dar kai kur
polemizuoja eseistiniuose žanro rėmuose. Todėl atrodo, kad autorius rašytų ne
romaną, o austų ištisą pasakojimo atsiradimų matricą, kurioje veriasi kaip ir multivisatoje
skirtingos versijos, paradoksai – tai labai išmoninga ir intuityvu, todėl knyga
žavi išgautomis prasmių paradoksaliomis paralelėmis, aprėpiančiomis tiek pasakotojo
asmeninius gyvenimo įvykius, tiek XX amžiaus Bulgarijos ir pasaulio įvykius. Skanus
skaitymas, nieko nepridursi, todėl, bent jau man, šis pasakojimo būdas ir neapibrėžtumas
priminė W. G. Sebaldo Austerlicą. Visgi užvertęs knygą ilgai mąsčiau
apie pačią bendriausią šio sudėtingo pasakojimo simfonijos prasmių natą ir,
manding, išryškėjo, jog viską aprėpus ir viską įvertinus, knyga yra ne tiek
apie atmintį ir laiką, kiek apie pasakotojo bandymą susitaikyti su senėjimu ir mirtingumu.
Viena geriausių knygų
šiemet.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą