Bulgarija ir Lietuva: Bulgarijos ir Lietuvos istorinės ir kultūrinės sąsajos

 

Istorinės ir kultūrinės Lietuvos ir Bulgarijos sąsajos
 
Lietuvos ir Bulgarijos santykiai, nusidriekę per tūkstantmečius ir Europos žemyną, sudaro unikalią, nors kartais mažiau pastebimą Europos istorijos giją. Geografiškai viena nuo kitos nutolusios šalys turi kur kas daugiau gilių istorinių, kultūrinių ir dvasinių sąsajų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nuo seniausių indoeuropiečių migracijos laikų, per dramatiškus viduramžių mūšius ir tautinio atbudimo epochas, iki šiuolaikinės partnerystės Europos Sąjungoje bei NATO – abi tautos viena kitą papildė, formavo ir palaikė esminiuose savo valstybingumo etapuose.
 
Pačios ankstyviausios, archajiškos sąsajos tarp abiejų kraštų teritorijų užsimezgė dar prieš tūkstančius metų per indoeuropiečių kilmės bendrystę ir senąsias Europos kultūras. Mokslininkai, tyrinėjantys baltiškąjį substratą ir senąsias Balkanų kalbas, pastebi intriguojančių panašumų tarp baltų ir trakų – senųjų Bulgarijos teritorijos gyventojų – kalbinių reliktų bei mitologijos. Šis ankstyvasis, beveik mitologinis ryšys rodo, kad mūsų protėviai dalijosi panašiu pasaulėvaizdžiu, gamtos kultu bei kalbinėmis šaknimis dar prieš tai, kai istoriniai kataklizmai išskyrė Juodosios ir Baltijos jūrų regionų likimus į skirtingas puses.
 
Vėliau, viduramžiais, abiejų šalių keliai susitiko per dramatiškus politinius ir karinius įvykius, kurie pakeitė visos Europos geopolitinį žemėlapį. Ryškiausias to pavyzdys – 1444 metų Varnos mūšis, kuriame jungtinė krikščionių kariuomenė stojo į kovą prieš Osmanų imperiją. Šiame istoriniame mūšyje, gindamas Bulgarijos ir visų Balkanų krikščionių laisvę, žuvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas III, istorijoje geriau žinomas Varnos (Varnenčiko) vardu. Šis pasiaukojimas giliai įsirėžė į bulgarų atmintį ir tapo pirmuoju didingu simboliniu pamatu, sujungusiu Lietuvos valdovų dinastijas su bulgarų žeme.
 
XIX amžiuje, abiem tautoms kenčiant svetimšalių priespaudą, santykiai įgavo naują, išsivadavimo kovų pobūdį. Per 1877–1878 metų Rusijos–Turkijos karą, kurio metu Bulgarija po kelių šimtmečių osmanų valdymo pagaliau atgavo nepriklausomybę, carinės armijos gretose kovojo ir tūkstančiai lietuvių šauktinių. Archyviniai duomenys rodo, kad gindami Bulgarijos laisvę legendiniame Šipkos perėjos mūšyje ir kituose frontuose žuvo šimtai karių iš Vilniaus, Kauno bei Gardino gubernijų. Istorijoje išliko ir tokių asmenybių kaip K. Chruckis, kilęs iš Vilniaus krašto, kuris savo drąsa prisidėjo prie Bulgarijos valstybės pamatų atkūrimo ir tapo abiejų tautų karinės brolijos simboliu.
 
Neabejotinai ryškiausias ir svarbiausias tiltas tarp Lietuvos ir Bulgarijos buvo nutiestas XIX amžiaus pabaigoje, o jo autorius – Lietuvos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius. Po studijų Maskvoje ir politinių persekiojimų tėvynėje, J. Basanavičius rado saugų prieglobstį ir antrąją gimtinę būtent Bulgarijoje, kur praleido net dvidešimt penkerius metus. Dirbdamas gydytoju Lome ir Varnoje, jis tapo gerbiamu visuomenės veikėju, aktyviai prisidėjo prie Bulgarijos sveikatos apsaugos sistemos kūrimo ir netgi buvo išrinktas Bulgarijos mokslų akademijos tikruoju nariu. Būtent gyvendamas ir dirbdamas Bulgarijoje jis subrandino, redagavo ir rengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį, tad galima drąsiai teigti, kad moderniosios Lietuvos idėja iš dalies gimė Juodosios jūros pakrantėje.
 
Bulgarai iki šiol jaučia didžiulę pagarbą Jono Basanavičiaus atminimui, o jo kultūrinis pėdsakas Varnoje yra gyvas ir šiandien. Varnos kurorte viena iš gatvių yra pavadinta jo vardu, o vietos gyventojai prisimena jo iniciatyvą tvarkant miesto paplūdimį bei pajūrio krantinę. J. Basanavičius Bulgarijoje buvo žinomas ne tik kaip puikus medicinos specialistas, bet ir kaip aistringas vietos kultūros, etnografijos bei archeologijos tyrinėtojas. Jo surinkta medžiaga apie bulgarų papročius ir ligas praturtino šios šalies mokslą, o jo asmenybė tapo sektinu pavyzdžiu, kaip vienos tautos šviesuolis gali nuoširdžiai tarnauti kitai bendruomenei.
 
Santykiai tarpukariu įgavo oficialų dvišalį statusą, nors diplomatinis kelias nebuvo visiškai sklandus. Bulgarija Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino 1924 metų lapkričio 3 dieną, tačiau dėl sudėtingų geopolitinių konjunktūrų ir Bulgarijos pozicijos Vilniaus krašto klausimu, nuolatinės pasiuntinybės tąkart įkurtos nebuvo. Nepaisant to, kultūriniai ir asmeniniai ryšiai nenutrūko. Štai 1912 metais, Pirmojo Balkanų karo metu, Bulgarijos aviacijoje savanoriu tarnavo lakūnas V. Mazurkevičius iš Lietuvos. Šis laikotarpis parodė, kad net ir nesant stiprių politinių ambasadų, abiejų tautų žmonės jautė solidarumą kovoje už laisvę bei modernizaciją.
 
Sovietinės okupacijos dešimtmečiais abiejų šalių santykiai buvo įsprausti į griežtus Rytų bloko rėmus, tačiau tai paradoksaliai padidino abipusį pažinimą tarp eilinių piliečių. Bulgarija lietuviams tapo viena iš nedaugelio prieinamų „užsienio“ šalių, asocijuojanti su Juodosios jūros kurortais – Varna, Auksinėmis Smiltimis, Saulėtu Krantu, taip pat su bulgarišku vynu, rožių aliejumi ir skaniu maistu. Tuo tarpu bulgarai Lietuvą ir kitas Baltijos šalis matė kaip savotiškus „Vakarus“ Sovietų Sąjungos viduje, garsėjančius aukšta kultūra, kokybiška pramonė, gilia architektūra ir vakarietišku gyvenimo būdu. Šiuo periodu užsimezgė daugybė mišrių santuokų, kurios vėliau padėjo pagrindą nuolatinei lietuvių bendruomenei Bulgarijoje.
 
Atkūrus nepriklausomybę, abiejų valstybių santykiai patyrė tikrą renesansą. Bulgarija greitai, 1991 metų rugpjūčio 26 dieną, pripažino atkurtą Lietuvos valstybę, o tų pačių metų rugsėjį buvo oficialiai užmegzti nauji diplomatiniai santykiai. Nuo to laiko šalys glaudžiai bendradarbiauja integruodamosi į euroatlantines struktūras. Šiandien Lietuva ir Bulgarija yra lygiavertės ES ir NATO partnerės, aktyviai sąveikaujančios tokiuose regioniniuose formatuose kaip „Trijų jūrų iniciatyva“ bei „Bukarešto devynetas“. Aukščiausio lygio politiniai vizitai, pavyzdžiui, abiejų šalių prezidentų ir premjerų susitikimai, tapo įprasta praktika, o bendras darbas užtikrinant Europos saugumą ir energetinę nepriklausomybę tik dar labiau sutvirtino šį aljansą.
 
Literatūra ir vertimai atliko neįkainojamą vaidmenį gilinant abiejų tautų tarpusavio supratimą ir griaunant geografinio nuotolio barjerus. Lietuvių skaitytojai su bulgarų literatūra artimiau susipažino per klasikų kūrinių vertimus – lietuvių kalba pasirodė bulgarų literatūros patriarcho Ivano Vazovo romanai ir apsakymai, atskleidžiantys bulgarų kovą prieš osmanų jungą, taip pat Jordano Radičkovo bei Elino Pelino kūryba. Savo ruožtu, Bulgarijoje buvo verčiami lietuvių autoriai: nuo klasiko Kristijono Donelaičio „Metų“ fragmentų iki moderniosios prozos ir poezijos kūrėjų. Vertėjų pastangomis abiejų šalių skaitytojai galėjo pajusti dvasinį abiejų tautų panašumą – polinkį į lyriškumą, gilų ryšį su žeme ir istorinę melancholiją.
 
Grožinėje literatūroje taip pat galima rasti įdomių abipusių įvaizdžių fiksacijų. Jono Basanavičiaus autobiografiniuose užrašuose bei publicistikoje Bulgarija vaizduojama su didele šiluma, kaip egzotiškas, bet kartu labai artimas kraštas, turintis turtingą folklorą, kurį jis neretai lygino su lietuviškomis dainomis ir pasakomis. Kita vertus, bulgarų literatūrinėje spaudoje ir prisiminimuose apie J. Basanavičių bei kitus lietuvius iškyla šiaurietiškai santūraus, tačiau nepaprastai darbštaus, išsilavinusio ir patikimo žmogaus paveikslas. Šie literatūriniai atspindžiai padėjo formuoti teigiamą ir pagarbų abipusį stereotipą, kuris išliko gyvas iki mūsų dienų.
 
Kultūrinis ir kalbinis abiejų šalių laukas, nepaisant priklausymo skirtingoms kalbų šeimoms (baltų ir slavų), turi įdomių paralelių, kurias dažnai tyrinėja mokslininkai. Bulgarija, būdama kirilicos tėvynė ir senosios slavų raštijos centras, istoriškai darė įtaką visam regionui, o senosios bulgarų bažnytinės knygos per dvasinius centrus pasiekė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Šiuolaikiniame kontekste kultūrinis bendradarbiavimas pasireiškia menų, muzikos ir parodų mainais. Pavyzdžiui, Mariusa Jovaišos fotografijų paroda „Neregėta Lietuva“, pristatyta Sofijoje, sulaukė didžiulio bulgarų dėmesio, o abiejų šalių chorai, folkloro ansambliai bei teatrų trupės yra nuolatiniai svečiai vieni kitų festivaliuose.
 
Dabartiniame etape viena apie kitą šalys žino kur kas daugiau nei bet kada anksčiau, o prie to prisideda ne tik turizmas, bet ir aktyvios bendruomenės. Šiuolaikiniai lietuviai Bulgariją atranda ne tik kaip prieinamą vasaros atostogų kryptį prie Juodosios jūros, bet ir kaip šalį su nuostabiais kalnų kurortais bei giliu istoriniu paveldu. Sofijoje sėkmingai veikia Bulgarijos lietuvių bendruomenė, kuri kartu su Lietuvos garbės konsulu organizuoja valstybinių švenčių minėjimus, kultūrinius bei sporto renginius, taip integruodama lietuvišką identitetą į vietos sociumą. Ši gyva žmonių diplomatija užtikrina, kad ryšys tarp Vilniaus ir Sofijos išliktų tvirtas, dinamiškas ir orientuotas į ateitį.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: DARA – Bangaranga [lyrics / žodžiai] (ESC: Bulgaria 2026)

 

Sveiki!
 
Gal kam kiek ir netikėta žinia, bet 2026 metų Euroviziją laimėjo Bulgarija, kurios atsiųstą dainą pirmąkart iš tikrųjų pamačiau pusfinalyje ir ji man iškart patiko: linksma, pozityvi, energinga ir paklausoma.
 
Bulgarijos pergalę Vienoje iškovojusi 27 metų atlikėja DARA, kurios tikrasis vardas yra Darina Jotova, į Europos muzikos olimpą įsiveržė po kelerių metų intensyvios ir sėkmingos karjeros tėvynėje. Jos kelias į didžiąją sceną prasidėjo dar paauglystėje, kai būdama vos šešiolikos metų ji ryžtingai žengė į muzikinį projektą „X Faktorius“. Nors jame mergina nelaimėjo pagrindinio prizo ir užėmė trečiąją vietą, jos išskirtinis balso tembras bei charizma iškart patraukė įtakingų prodiuserių dėmesį, leidusių pasirašyti kontraktą su viena didžiausių šalies įrašų kompanijų ir pradėti profesionalią solistės karjerą.
 
DARA savo šalyje jau seniai garsėja kaip viena ryškiausių šiuolaikinio šokių popmuzikos, ritmenbliuzo ir tropinio popo žvaigždžių, kurios hitai nuolat karaliauja radijo stočių viršūnėse. Atlikėjos kūrybai būdingas didelis energingumas, ekspresyvus vokalas ir dinamiški pasirodymai, tačiau dainininkė atvirai prisipažįsta, kad už šio madingo įvaizdžio slepiasi didelis jautrumas – jai neseniai buvo diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD), o dainų rašymas tapo viena pagrindinių priemonių kovoti su kylančiu nerimu. Prieš kelionę į Austriją atlikėja išgyveno dideles dvejones ir baimę dėl savo psichologinės sveikatos, tačiau stiprus vyro bei šeimos palaikymas paskatino ją nepasiduoti ir išnaudoti šį šansą.
 
Nugalėtoja tapusi daina „Bangaranga“ – tai itin energingas elektro-šokių muzikos kūrinys, kurį pati DARA apibūdina kaip popmuziką su tradicinio folkloro stuburu. Dainos pavadinimas, pasiskolintas iš Jamaikos kreolų kalbos, reiškia džiaugsmingą sumaištį, chaosą ar triukšmą, o pati atlikėja šį žodį interpretuoja kaip kiekvieno žmogaus viduje slypinčią ypatingą energiją, kuria galima išvaikyti bet kokią tamsą ir sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Pagrindiniu pasirodymo įkvėpimo šaltiniu tapo senovinis bulgarų ritualas „Kukeri“, kurio metu vyrai, persirengę kailiniais kostiumais ir užsidėję gyvūnų kaukes su didžiuliais varpais, triukšmingai žygiuoja gatvėmis, norėdami nubaidyti blogąsias dvasias.
 
Muzikos kritikai šį kūrinį ir pasirodymą įvertino itin palankiai, vadindami jį viena įsimintiniausių ir drąsiausių pastarųjų metų „Eurovizijos“ dainų. Tarptautinė žiniasklaida gyrė kūrinio ritmikos užkrečiamumą, o BBC apžvalgininkai jį apibūdino kaip genialiai pamišusį, drąsų ir sugrąžinusį konkursui tikrąjį gyvumą, nors kai kurie pastebėjo ir tekstinio gylio trūkumą. Didelio pripažinimo sulaukė ir vizualinė pasirodymo pusė bei sudėtinga choreografija, sugebėjusi modernią klubinę estetiką organiškai sujungti su giliais kultūriniais motyvais, kas galiausiai padėjo Bulgarijai pirmą kartą istorijoje pavergti tiek komisijos, tiek Europos televizijos žiūrovų širdis.
 
Pasiklausykime gyvai atlikto pasirodymo arba audio studijo versijos:

 
Dara – Bangaranga
[lyrics / žodžiai]
 
Come alive
Surrender to the blinding lights
No one's gonna sleep tonight
Welcome to the riot
Come alive
Surrender to the blinding lights
No one's gonna sleep tonight
Welcome to the riot (I, I, I, I)
 
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Blinding lights
Welcome to the riot (I, I, I, I)
I'm the bangaran—
 
(I know) I'm the bangaran—
 
I'm an angel, I'm a demon, I'm a psycho for no reason
I'm a mover, I'm a teaser, I don't follow, I'm the leader
Let me hype ya, hype ya up, let me hype ya up
I'ma, I'ma let you get so hooked, I'ma leave you shook
 
Come alive
Surrender to the blinding lights
No one's gonna sleep tonight
Welcome to the riot (I, I, I, I)
 
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Blinding lights
Welcome to the riot (I, I, I, I)
I'm the bangaran—
 
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga) I'm the bangaran—
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga; I know) I'm the bangaran—
 
Close to the edge, I can feel it inside
Bodies on bodies and sparks 'bout to fly
Yeah, I, I
I'm 'bout to lose my mind, mind
 
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran—) Bangaranga, bangaranga, bangaranga
(I'm the bangaran— bangaranga, bangaranga, bangaranga) Blinding lights
(I'm the bangaran— bangaranga, bangaranga, bangaranga) Welcome to the riot (I, I, I, I)
 
I'm a rebel (Rebel), I'm a danger (Danger)
I'm a mover (Mover) for freedom
Let me light you, light you up, let me light you up
Come on, let me pull you in so deep, I'm gon' leave you weak
(I am) I'm the bangaran—
 
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga) I'm the bangaran—
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga, I'm the bangaran—)
(Bangaranga, bangaranga, bangaranga; I know) I'm the bangaran— (Ooh)
 
Maištinga Siela

Šios dienos daina: Balkan Ethno Orchestra - Kaval Sviri (cover Joseph LoDuca from series Xena) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Apie mūsų aukštaičių sutartines tikriausiai žino kiekvienas, tačiau ir kitos tautos turi savitų folklorinio dainavimo manierų. Štai bulgarų liaudies daina „Kaval sviri“ bulgarų kalboje reiškia paprastą, bet poetišką frazę – „kavalas groja“ arba „fleita groja“. Ši daina yra brangus Bulgarijos muzikinio paveldo perlas, giliai įsišaknijęs šalies folklorinėse tradicijose. Jos melodija ir žodžiai dažnai atspindi kaimo gyvenimo paprastumą ir grožį, neretai pasakodami apie jausmus, susijusius su jaunatviška meile ir susižavėjimu kaimo muzikantais. Būtent šios dainos autentiškumas ir melodingumas paverčia ją ypatinga bulgarų kultūros kontekste.

Vis dėlto, pasaulinį pripažinimą „Kaval sviri“ pelnė per unikalų bulgarų moterų chorą „Le Mystère des Voix Bulgares“. Jų 1988 metais pateitkas nepakartojamas atlikimo stilius, pasižymintis galingu, eteriniu skambesiu ir sudėtingomis harmonijomis, pavertė šią liaudies dainą tikru pasaulio muzikos hitu. Šis ansamblis ne tik pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, bet ir iškėlė bulgarų vokalinę tradiciją į tarptautinę areną, padarydamas „Kaval sviri“ atpažįstamu ir įtakingu kūriniu.

Dar vieną ypatingą dimensiją šiai dainai suteikė jos panaudojimas kultiniame seriale „Ksena: karingoji princesė“. Kompozitorius Joseph LoDuca genialiai pritaikė „Kaval sviri“ melodiją kaip pagrindą serialo įtemptoms kovos scenoms. Nors seriale skamba kitokie žodžiai, būtent šios bulgarų liaudies dainos motyvas suteikė „Ksenos“ garso takeliui tą stiprų, egzotišką ir lengvai atpažįstamą skambesį, kuris tapo neatsiejama serialo dalimi. Būtent dėl šio serialo ir prisiminiau šį kūrinį, pasidomėjau tikromis šaknimis ir labai nustebau, kad kūrinys siejamas su Bulgarijos folkloru. Tai puikiai iliustruoja, kaip tradicinė melodija gali atrasti naują gyvenimą ir pasiekti milijonus klausytojų visame pasaulyje netikėtame kontekste. Be to, „Kaval sviri“ melodijos elementai yra aptinkami įvairiuose šiuolaikinės populiariosios ir repo muzikos kūriniuose, o jos perdirbiniai liudija apie jos nuolatinį patrauklumą ir aktualumą įvairioms kartoms.

Balkan Ethno Orchestra, kuri taip pat atliko šį kūrinį, yra šiuolaikinis pasaulio muzikos projektas, ypatingas savo požiūriu į Balkanų šalių etninę muziką. Grupė siekia išsaugoti ir atgaivinti šimtmečių senumo istorijas, derindama tradicinius ir modernius muzikos elementus. Jų kūryba suteikia naują skambesį primirštoms dainoms, pritaikydama jas šiuolaikiniam klausytojui. Balkan Ethno Orchestra pasižymi išskirtiniu moteriškų vokalų ir tradicinių Balkanų instrumentų deriniu, sukuriančiu unikalų ir patrauklų skambesį.

Grupė yra glaudžiai susijusi su daina „Kaval sviri“. Balkan Ethno Orchestra yra sukūrusi ir atlieka savo versiją šios tradicinės bulgarų liaudies dainos. Jų interpretacija yra ne tik pagarbos originalui išraiška, bet ir šiuolaikinis žvilgsnis į šį klasikinį kūrinį. Grupė yra išleidusi oficialų vaizdo klipą savo „Kaval sviri“ versijai, kuriame galima pamatyti jų atlikimo stilių ir požiūrį į šią dainą. Balkan Ethno Orchestra savo kūryboje dažnai remiasi Balkanų regiono folkloru, o „Kaval sviri“ yra vienas iš pavyzdžių, kaip jie interpretuoja ir populiarina šį muzikinį paveldą. Jų versija dainos „Kaval sviri“ yra dalis jų pastangų pristatyti Balkanų etninę muziką platesnei auditorijai, išlaikant jos esmę ir pridedant šiuolaikinių aranžuočių elementų. Šiandien siūlau pasiklausyti šių kūrinių versijų.

Balkan Ethno Orchestra – Kaval sviri versija

Le Mystere des Voix Bulgares – Kaval sviri versija

Joseph LoDuca adaptacijos serialui „Ksena – karingoji princesė“ versija

Kaval sviri

[žodžiai / lyrics]

 

Kaval sviri, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Gore, dole, mamo, (titi)

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Kaval sviri, mamo, gore dole

Gore dole, mamo, pod seloto

Ja shte ida mamo da go vidja

Da go vidya mamo, da go chuja

Titi, titi

Titi, titi

Ako mi e nashencheto

Shte go lubja den do pladne

Titi, titi

Den do pladne

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Ako mi e jabandzhijche shte go lubja dor do zhivot

Kaval sviri, kaval sviri

Jūsų Maištinga Siela

Bulgarija: įdomūs faktai apie Bulgariją, kelionė į Bulgariją, ką reikia žinoti, pažintis su šalimi

 

Sveiki,

17 įdomių faktų apie Bulgariją tiems, kurie domisi įdomybėmis, ketina keliauti ar keliavo į Bulgariją.

1. Bulgarijoje yra vienas seniausių pasaulio miestų, kuriame vis dar gyvenama šiandien – Plovdivas. Čia gyvenama daugiau nei 8000 metų, jis jau egzistavo, kai egzistavo Roma ir Atėnai.

2. Bulgarų kalba naudoja unikalią kirilicos abėcėlę, kurią IX a. sukūrė Bizantijos mokslininkai Kirilas ir Metodijus. Tai viena iš vienintelių slavų kalbų, naudojančių tik kirilicos raštą.

3. Bulgarija turi gamtos reiškinį vadinamą „Mėlynąja akimi“, stulbinantį karstinį šaltinį, esantį Rodopų kalnuose. Jo vandenys tokie skaidrūs ir mėlyni, kad primena milžinišką kerinčią akį.

4-5. Bulgariškas jogurtas, žinomas kaip „kiselo mlyako“, garsėja savo nauda sveikatai ir išraiškingu skoniu. Manoma, kad jis atsirado Bulgarijoje prieš daugiau nei 4000 metų, pritaikant specifinę bakterijų rūšį Lactobacillus bulgaricus.

6. Rilos vienuolynas, įsikūręs Rilos kalnuose, yra ne tik UNESCO pasaulio paveldo objektas, bet ir vienas sudėtingiausių ir gerai išsilaikiusių viduramžių freskų pasaulyje. Tai bulgarų kultūros ir dvasinio paveldo simbolis.

7. Bulgarija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios vėliavoje pavaizduotas nacionalinis simbolis – Bulgarijos vėliavoje pavaizduotas liūto siautėjimo vaizdas. Liūtas reiškia drąsą, stiprybę ir nepriklausomybę.

8. Belogradčiko uolos yra natūralios uolienos Bulgarijos šiaurės vakarų srityje, kurios garsėja keistomis formomis ir spalvomis, primenančiomis įvairius gyvūnus ir objektus. Legendos sako, kad uolas suformavo milžinai, kuriuos dievai pavertė akmeniu.

9. Bulgarijoje yra seniausias Europos auksinis lobis, atrastas Varnos Nekropolyje. Datuojama daugiau nei prieš 6000 metų, o jį sudaro sudėtingai pagaminti aukso papuošalai ir dirbiniai, parodantys pažangią senovės Bulgarijos civilizacijų meistrystę.

10. Bulgarija yra viena didžiausių pasaulyje rožių aliejaus gamintojų, pastarasis naudojamas parfumerijoje ir kosmetikoje. Šalia Kazanlako miesto įsikūręs Rožių slėnis garsėja gausiais kvapnių rožių laukais ir kasmetiniais rožių festivaliais.

11. Bulgarijos miestelis Melnikas žinomas dėl unikalių smiltainių darinių ir istorinės vyndarystės tradicijos. Tai vienas mažiausių Bulgarijos miestų, tačiau gali pasigirti keliais garsiausių šalies vyninių ir vynuogynų gamybos taškais.

12. Bulgarijoje taip pat yra didžiausias Europoje karštų mineralinių versmių telkinys, o visoje šalyje išsibarstę daugiau nei 600 terminių versmių. Šie natūralūs SPA šimtmečius buvo pagarsėję gydomosiomis savybėmis ir yra populiarios sveikatingumo turizmo kryptys iki šių dienų.

13. Trakai, senovės civilizacija, kuri kadaise gyveno dabartinėje Bulgarijoje, paliko įspūdingas laidojimo vietas, vadinamas „Trakijos kapais“. Šiuose kapuose yra įmantrios freskos, sudėtingi aukso dirbiniai

14. Bulgarija turi turtingą meistriškumo tradiciją rožių aliejaus gamybos, keramikos, siuvinėjimo ir medžio drožimo srityje. Daugelis šių tradicinių amatų šiandien vis dar praktikuojami, išsaugant Bulgarijos kultūros paveldą ir meninį palikimą.

15. Bulgarijos Sozopolio miestas, esantis Juodosios jūros pakrantėje, yra vienas seniausių miestų Europoje, datuojamas XV a. pr. m. e. Jis garsėja žavingu senamiesčiu, senoviniais griuvėsiais ir vaizdingais paplūdimiais.

16. Bulgarijoje yra unikalus architektūrinis reiškinys, žinomas kaip „Trakian Beehive kapas“, pasižymintis kupoline forma, primenančia avilį. Manoma, kad šie senoviniai kapai, daugiausia randami Trakijos regione, tarnavo kaip laidojimo vietos Trakijos karaliams ir kilmingiesiems.

17. Bulgarijos miestas Koprivshtitsa garsėja puikiai išsaugota XIX a. architektūra ir vaidmeniu Bulgarijos istorijoje. Bulgarijos tautinio atgimimo metu tai buvo revoliucinės veiklos centras, dabar yra muziejaus miestelis, kuriame parodomas šalies kultūros paveldas. Bulgarija turi stiprią liaudies muzikos ir šokių tradiciją, pasižyminčią savitais ritmais, melodijomis ir kostiumais, skirtais pagal regionus. Tradicinis bulgarų rato šokis yra bendrystės simbolis, dažnai atliekamas vestuvėse, šventėse ir kituose kultūriniuose renginiuose.

Maištinga Siela

Knyga: Georgi Gospodinov "Liūdesio fizika"

 

Georgi Gospodinov. „Liūdesio fizika“ – Vilnius: RARA, 2022. – p. 284.

 

Sveiki,

 

Jeigu kas nors paprašytų atpasakoti bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov (g. 1968) romano Liūdesio fizika (bulg. Fizika na tagata) siužetą, sakyčiau, kad tai padaryti būtų sudėtinga. Ir visai ne dėl to, kad knygai stigtų įvykių, bet dėl pasakojimo daugiasluoksniškumo ir išdrikusios postmodernios pasakojimo technikos. Bulgarijoje ir pasaulyje įvairiomis literatūrinėmis premijomis įvertintas rašytojo romanas laikomas įdomiausiu ir geriausiu jo kūriniu, kurį į lietuvių kalbą išvertė mano viena mėgstamiausių iš slavų kalbų vertėja Laima Masytė, o išleido leidykla Rara.

 

Liūdesio fizika primena kaleidoskopą, kuris turi atskirą ir savitą vidinę logiką. Iš vienos pusės teigti, kad tai chaotiškas, be struktūros ir vien iš autoriaus eksperimentinio impulso parašytas pasakojimas teigti negalėčiau. Juntamas aiškus giminės sagos leitmotyvas, nes istorija prasideda XX amžiau pradžioje apie senelį, kuris vos nebuvo paliktas savo pačios motinos. Atsitiktinumų ir ribinių giminės situacijų plėtotė driekiasi per visą XX amžių ir baigiasi paties autoriaus vidutinio amžiaus brandos etape. Šalia šeimos autobiografinių įvykių plėtojama ir socialistinės, ir postsocialistinės Bulgarijos istorija, paženklinta komunizmo ir demokratijos politinių ir žmonių dvasinių, mentalinių lūžių žymėmis.

 

Kad istorija nebūtų nuobodi, autorius kuria perspektyvas ir „šokinėja“ ne tik per laiko juostas ir alternatyvias tikroves, bet ir įsikūnija į vairius veikėjus ir gyvius, byloja jų patirtimis, todėl pasakotojo tonas ir balsas nuolat kinta. Iš pradžių tai kiek erzina ir blaško, ypač tiems, kurie pripratę prie tvarkingų epinių pasakojimų. Viso šito Gospodinovas atsisako, todėl jis su pasimėgavimu žaidžia postmodernistinį teksto žaidimą, migruodamas iš istorijos į istoriją, neužbaigdamas jų, o pratęsdamas įvairiais prasmių, simbolių ir metaforų, paradoksų būdais kitose iš pažiūros lyg ir nesusietų istorijų nuotrupose, kurios pamažu skaitytojo sąmonėje brėžia intelektualų ir daugiasluoksnį prasmių žemėlapį. Tai išties ne kiekvienam iškart paskaitomas sunkiasvoris romanas, reikia priprasti prie pasakojimo polėkio ir būdo, tada atsiveria gurmaniškas skaitymo malonumas.

 

Vienas iš romano raktų – legenda apie Minotaurą, pabaisą, uždarytą Dedalo sukurtame labirinte, kurį, anot antikos mito, herojus Tesėjas nužudo, pasinaudojęs karaliaus dukters Ariadnės siūlu. Autorius nagrinėja Minotauro pasmerkimo istoriją, bando jį išteisinti, kurdamas kitą perspektyvą, jog Minotauras nekaltas, kad gimė su buliaus galva, o jo pabaisiškumą sukūrė patys žmonės, priskyrę jam baisiausias savybes ir uždarę į tamsų labirintą, kol šis buvo dar vaikas. Šalia plėtojama ir karo metu per atsitiktinumą nuo vokiečių nepažįstamosios moters į rūsį įtraukto vyriškio pasakojimas, kuris atkartoja minotauriškas būsenas. „Tamsiame požemio labirinte paslėptas ir Minotauras. Ir kadangi ten laikas neina, jis visad lieka berniukas. Rūsyje, šioje vėlesnių laikų miesto oloje, būdavome uždaromi ir mes, trumpalaikiai minotaurai, tarp konservuotų padažų ir kompotų (p. 70).“

Vienas svarbiausių ir šviesiausių Gospodinovo romano pasakojimo temų – atmintis apie vaikystę. Viename iš teksto atkarpų teismas teisia Minotaurą už tai, kad jis yra ne visai žmogus, o ir vaikai anuomet ne visai būdavo laikomi žmonėmis. Apskritai autorius iškelia mintį, jog tarp didingų epų ir mitų vaikų vaidmuo apskritai beveik neminimas, nors čia ir slypi paradoksas – kiekvienam suaugusiam visgi vaikystė yra šviesiausias atminties etapas. „Nubėk į rūsį agurkų! Na, marš į kitą kambarį pažaisti, mes kalbamės su svečiais! Bėk iš čia, dabar esu užsiėmęs! Kad netektų griebtis beržinės košės... (p. 82).“ Suaugusiųjų pasaulis ir vaikų yra atskirtas, vaikai varomi į atskirties labirintus, štai kodėl pasakotojas toliau analizuodamas savo gyvenimą taip brangins vaikystės prisiminimus. Dar viena mito plėtotė – Minotauro ir motinos santykiai, nes Minotauras buvo atimtas iš motinos, kaip ir pasakotojas, kuris neturėjo tvirto ryšio su motina versija.

 

Nors pats pasakojimas ir jo technika paremti minčių ir istorijų besiraizgančiu labirintu ir jame klajojančių Minotaurų versijomis, pačia bendriausia prasme Minotauras pasakotojui reiškia kalėjimą jo paties viduje, iš vienos pusės tai vaikas „sėdintis“ suaugusiojo viduje, kuris negali pamatyti šviesos, iš kitos – egzistencinė liūdesio ir melancholijos būsena.

Georgi Gospodinov

 

Autorius nuolat mitologiniais ir autobiografiniais bei autofikciniais rakursais nagrinėja atminties praradimo reiškinį. Antrojoje knygos dalyje, kurioje pasakojama labiau apie socialistinę bulgarišką vaikystę ir jaunas dienas, išsisakęs autorius „suserga“ praeities nostalgija, ilgėsi praeities dienų, jaučia tekantį laiką ir senėjimą, jam pristinga laiko ir prisiminimų, todėl ima migruoti „laiko kapsulėmis“ po alternatyvias istorijas, kitaip sakant, klaidžioti labirintais po svetimus prisiminimus, bandydamas rekonstruoti ištisą XX amžiaus epochų virsmą, suvokti nepastovumo prasmes.

 

Kai kurios detalės mums, lietuviams, kuriems nesvetimas okupacinis sovietinis laikotarpis, taip pat su nostalgija ryškiai atpažįstamomis detalėmis byloja apie praėjusį laiką: „Vėliau girdėjome kalbant, esą sprema nepaprastai naudinga moterų odai, o vienas iš mikrorajono gyrėsi, neva jo dažnai prašydavo pabūti tiekėju. Tai, sakydavo jis, bulgariška „Nivea“ (p. 89).“ Autorius ironiškai perteikia ir septinto-aštunto dešimtmečio kosminius karus, kada sovietų kosmonautai pasiuntė erdvėlaivį su gyva kalaite Laika, užsimena apie socialistinę svajonių pilną jaunystę ir šią epochą vadina XX amžiaus Šimtmečio popiete, nes įvairias kanalais Bulgariją pasiekdavo disco stiliaus muzika bei seksualinės revoliucijos atgarsiais iš Vakarų pasaulio.  

 

Mane nustebino, kad kaip ir Benjamin Labatut knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir Georgi Gospodinovo Liūdesio  fizikoje randu kvantinės fizikos ištarmes iš Kopenhagos matematikų priimtos teorijos apie tai, kad materija tveriasi iš elementariųjų dalelių tada, kai kažkas stebi, nes tik stebėtojo sąmonėje detalės kuria materiją, o kitokiu atveju pagal teoriją jos yra kažkur kitur, gal kitoje laiko juostoje. Ši teorija romano pabaigoje paminėta neatsitiktinai, nes ji iš esmės paaiškina ir liūdesio fiziką, slenkančio ir negrįžtančio laiko su prisiminimais melancholiją, kurią išgyvena pasakotojas. Iš kitos pusės ši kvantinės fizikos teorija yra paremtas ir visas romanas, kuriame istorijos tai atsiranda, tai pranyksta, arba netgi susikuria skirtingos versijos: „Bet, kaip pastebi mano vidinis Gaustinas, turimo omenyje ne tie elektronai, kurie sveria aštuoniasdešimt kilogramų ir yra metro devyniasdešimties ūgio. (Tokiu atveju mano senelis būtų likęs dviejuose kaimuose – vengriškame ir bulgariškame, užauginęs abu sūnus, nugyvenęs du gyvenimas...) (p. 235).“ Gaustinas – autoriaus alter ego, atėjęs iš jo ankstesniųjų kūrinių, iliustruojantis žmogaus asmenybės dualumą kvantinės fizikos teorijos pagrindu.

 

Klaidžiojant po šokinėjančio pasakojimo perspektyvas, kaip minėjau, keičiasi ir pasakojimo būdas. Autorius panaudoja ištisą žanrų asorti. Vienur pasakojimas beletristinis, kitur primena memuarus ir dienoraščio nuotrupas, dar kitur jis kalba moksliniu stiliumi, o dar kai kur polemizuoja eseistiniuose žanro rėmuose. Todėl atrodo, kad autorius rašytų ne romaną, o austų ištisą pasakojimo atsiradimų matricą, kurioje veriasi kaip ir multivisatoje skirtingos versijos, paradoksai – tai labai išmoninga ir intuityvu, todėl knyga žavi išgautomis prasmių paradoksaliomis paralelėmis, aprėpiančiomis tiek pasakotojo asmeninius gyvenimo įvykius, tiek XX amžiaus Bulgarijos ir pasaulio įvykius. Skanus skaitymas, nieko nepridursi, todėl, bent jau man, šis pasakojimo būdas ir neapibrėžtumas priminė W. G. Sebaldo Austerlicą. Visgi užvertęs knygą ilgai mąsčiau apie pačią bendriausią šio sudėtingo pasakojimo simfonijos prasmių natą ir, manding, išryškėjo, jog viską aprėpus ir viską įvertinus, knyga yra ne tiek apie atmintį ir laiką, kiek apie pasakotojo bandymą susitaikyti su senėjimu ir mirtingumu. 

 

Viena geriausių knygų šiemet.

 

Jūsų Maištinga Siela