Dienos daina: No Name – Zauvijek moja [žodžiai / lyrics / tekst pjesme]

 

Sveiki!

 

Tikrai, gyvenimas labai keistas dalykas. Šitos dainos, kai ją išgirdau prieš 20 metų, aš jos nei supratau, nei man ji patiko, nei norėjau suprasti, tačiau jau seniai ja norėjau pasidalyti, nes jos paklausau retsykiais per pastaruosius 10 metų. Visai ne dėl to, kad ji atstovavo „Eurovizijoje“ tuokart dar Serbijos ir Juodkalnijos bendrame kontekste, bet dėl puikių ir gilių balkaniškų etninių garsų ir atmosferos. Bet apie viską nuo pat pradžių...

 

Grupė „No Name“ buvo Juodkalnijos „boyband’as“ (iki šiol negaliu atsistebėti, kaip baisiai anuomet buvo kerpami vyrukai), kurį sudarė šeši jauni nariai: Danijelis Alibabičius, Markas Prentičius, Branko Nedovičius, Dragoljubas Purlija, Bojanas Jovovičius ir Filipas Miletičius. Grupė susikūrė 2003 m. dabartinėje Juodkalnijos sostinėje Podgoricoje ir greitai tapo populiari visame Balkanų regione dėl savo jaunatviškos energijos ir melodingų pop-rok stiliaus dainų. Tuo metu grupės nariams buvo nuo 18 iki 20 metų. Nors kolektyvas gyvavo palyginti trumpai (iki 2008 m.), jie spėjo palikti ryškų pėdsaką savo šalies muzikos istorijoje, ypač Juodkalnijai siekiant nepriklausomybės nuo Serbijos.

 

Daina „Zauvijek moja“ (liet. „Amžinai mano“) tapo istoriniu kūriniu, nes būtent su ja grupė laimėjo 2005 m. Serbijos ir Juodkalnijos nacionalinę atranką „Evropesma“. Kūrinys buvo įtrauktas į jų vėliau pasirodžiusį debiutinį albumą. Tai didinga, etniniais motyvais papildyta Balkanų baladė, kurios kompozicijoje girdimi tradiciniai instrumentai ir stiprios vokalinės harmonijos. Daina buvo sukurta kaip meilės laiškas, tačiau dėl tuo metu tvyrojusios politinės įtampos, daugelis jos žodžius interpretavo ir kaip patriotinį himną Juodkalnijai.

 

Kūrinio turinys pasakoja apie neblėstančią meilę ir ištikimybę – pažadą, kad asmuo (arba tėvynė) liks širdyje amžinai, nepaisant jokių sunkumų ar laiko tėkmės. Emocingas dainos atlikimas ir dramatiška kulminacija pavertė ją viena įsimintiniausių tų metų baladžių. Pasirodymas pasižymėjo tradicinių šokių elementais ir Juodkalnijos kultūros akcentais, kas suteikė pasirodymui papildomo svorio tarptautinėje scenoje.

 

„Zauvijek moja“ sulaukė milžiniško populiarumo visuose Balkanuose, o 2005 m. Kijeve vykusioje didžiojoje „Eurovizijoje“ daina užėmė aukštą 7-ąją vietą. Tai buvo vienas geriausių rezultatų bendrai Serbijos ir Juodkalnijos valstybių sąjungos istorijoje. Nors pergalę atrankoje temdė skandalas (Juodkalnijos žiuri neskyrė nė vieno balo Serbijos favoritams), pati daina tapo tikru hitu, kuris Juodkalnijoje iki šiol skamba svarbių švenčių ir renginių metu.

 

Šis kūrinys grupę „No Name“ pavertė nacionaliniais herojais ir atvėrė jiems duris į didžiausias regiono scenas. Nors grupė vėliau bandė sėkmę atrankose dar kartą, „Zauvijek moja“ išliko jų karjeros viršūne. 2026 m. kontekste, kai Balkanų muzika išgyvena dar vieną populiarumo bangą, ši daina vis dar vertinama kaip pavyzdinė „Balkanų baladė“, sugebėjusi sujungti tradiciją su moderniu pop skambesiu.

 

Net ir šiandien, išgirdę pirmąsias fleitos natas, juodkalniečiai pradeda dainuoti kartu, o dainos vaizdo klipas, kuriame užfiksuoti kvapą gniaužiantys Adrijos jūros pakrantės vaizdai, išlieka geriausia šalies reklama. Šiandien noriu pasidalyti keliomis versijomis: a) vaizdo klipas ir audio įrašas; b) eurovizinis pasirodymas; c) panemijos metu „trumpas sugrįžimas“ per vaizdo konferenciją; d) Slaven Knezović nepaprastai efektingu smuiko partijos koveriu.

 

Tiek vaizdo klipas, tiek smuiko partijoje nufilmuoti vaizdai man priminė nuostabią kelionę po Juodkalniją. Taip, esu šališkas ir turiu sentimentų. Daina atliekama juodkalnietiškai, kuri anksčiau buvo laikoma serbų ir kroatų kalbų mišiniu. Pasiklausykite.

Vaizdo klipas:

Pasirodymas "Eurovizijoje":

Pandeminio laikotarpio pasirodymas:

Slaven Korenovič smuiko pasirodymas:

 

[lyrics / žodžiai / tekst pjesme]

No Name - Zauvijek moja

 

Tamo, ljubavi, gdje zvone zvona

Ti æeš zauvijek bit' samo moja

Tamo gdje i rijeka ljubi more

Do zore

Zauvijek

Tamo visoko, za brda ona

Tamo gdje je stara kuæa moja

Tamo æu sa tobom, željo moja

Ostati

Tamo, ljubavi, gdje zvone zvona

Ti æeš zauvijek bit' samo moja

Tamo gdje i rijeka ljubi more

Do zore

Tamo visoko, za brda ona

Tamo gdje je stara kuæa moja

Tamo æu sa tobom, željo moja

Ostati

Ti si mi dušu ranila

Ljepotom me opila

Tamo, ljubavi, gdje zvone zvona

Ti æeš zauvijek bit' samo moja

Tamo gdje i rijeka ljubi more

Do zore

Tamo visoko, za brda ona

Tamo gdje je stara kuæa moja

Tamo æu sa tobom, željo moja

Ostati zauvijek

 

Maištinga Siela

Knyga: Goran Vojnovć "Jugoslavija, mano tėvynė"

 

Goran Vojnovič. „Jugoslavija, mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė (slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.

 

Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė. Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį, lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija, mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.

 

Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas – serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį, o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.

 

Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių, kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.

 

Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus, pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės, išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti. „Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“, matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“

Goran Vojnovič

 

Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.

 

Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma, kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas, trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t. y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas, susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.

 

Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų, bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius Balkanų gyventojus.

Dalį kūrinio perskaičiau Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Bosnija ir Hercegovina, sostinė Sarajevas, Mostaras

Sveiki, skaitytojai,

Manęs neapleidžia jausmas, kad pabuvojau šią vasarą mįslingoje šalyje. Nors man labai patiko Juodkalnija, tačiau kirtus sieną ir įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną tapo aišku, jog tai kitokios energetikos, kultūros ir istorijos šalis. Jau neminėsiu sudėtingos Jugoslavijos istorijos, kurios sudėtin buvo įtraukta Bosnija ir Hercegovina, tačiau pasidalysiu, kaip man atrodė kelionės metu šioji bene egzotiškiausia iš visų Balkanų šalių.

Šioje šalyje gyvena 3,8 milijonai gyventojų, o plotas kiek mažesnis nei Lietuvos, daugiau nei 51 000 kvadratinių kilometrų, tačiau Bosnija ir Hercegovina labai kalnuota ir akmenuota, vasarą gali kamuoti nepakeliami karščiai, todėl kai kur vyksta siestos t. y., uždaromos tam tikros parduotuvės, stoja dienos darbai. Kai aš buvau tuo laikotarpiu, išties buvo labai tvanku ir karšta, visur stengiausi vaikščioti šešėliais ir pakraščiais, nes tuoj išpildavo prakaitas. Bet vietos gyventojai yra prisitaikę ir pripratę.

Tiesa, neilgai teko būti tiek Mostare, tiek Sarajeve, tad ir įspūdis toks labiau turistinis, paviršutiniškas. Pirmas įspūdis – daug pigiau nei kokioje Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Viskas ir beveik visur atsiskaitoma grynaisiais, todėl nesitikėkite patogumo dėlei visur glausti savo banko kortelę. Nors vietiniai priima ir eurais, tačiau atmesti jums gali ir vietos marke, bet nebūtinai tiksliai pagal kursą, dažnu atveju į pirkėjo nenaudą.

Bosniai pasižymi svetingumu, tačiau į turistus žiūri kaip į kitą kastą. Nenuostabu, šalies valdymo sistema labai unikali ir neturinti tikriausiai Europoje jokių analogų. Trys skirtingi prezidentai, šalies himnas be žodžių, o tautinę sudėtį sudaro bosniai, kurie šiaip jau yra musulmonai, kroatai katalikai ir serbų pravolavai. Taigi trys etninės grupės, trys skirtingos religijos, todėl atrodo, jog Bosnija ir Hercegovina yra kaip koks Jugoslavijos susitraukęs mažasis modelis. Jūs bent įsivaizduojate, kaip sudėtinga yra priimti kokį nors įstatymą, kuris atlieptų visas tris etnines grupes? Taigi, todėl tokia situacija iš esmės lėtina ir šalies ekonomiką bei turizmo sektorių.

Hercegovina (tai viena iš teritorijų) labiau suprantama kaip istorinės kroatų žemės, jos labiau eina iš pietų ir pietvakarių nuo Kroatijos. Patys kroatai turi pretenzijų į šalies žemes ir dėl to retsykiais kyla nesutarimų, nes tose žemėse būtent ir glaudžiasi didžioji tautinės kroatų dalis. Jų architektūra kitokia nei Sarajeve ir Mostare, kur iš esmės jaučiasi musulmoniškoji Bosnijos dalis. Čia iš tikrųjų jaučiasi Rytų dvasia, atėjusi su turkų invazija į Europą, todėl virtuvės ir gausūs turgūs primena rytietišką atmosferą, kokią galima pamatyti, pavyzdžiui, Albanijoje ar Makedonijos sostinėje Skopjė.

Šiaip šalis labai graži, kalnuota, o kelionė per Matkos kanjoną tampa neišdildoma meditacine kelionė, nes vaizdų tikrai yra. Praeityje, kai vyko Balkanų karai, labai nukentėjo bosnių tauta dar ir dėl to, kad jie buvo kitokie, musulmonai. Tikriausiai nerasite šeimos, kuri nebūtų netekusi nors vieno šeimos ar labai artimo giminės nario, todėl bosniai iki šiol mena karo padarinius ir, priešingai nei lietuviai su paminklais ir invazine kultūra, nenaikina skylių sienose, griuvėsių senamiesčiuose, nes tai priminimas ir auklėjamoji priemonė jaunajai kartai: neužmirškite, kas nutinka, kai užmirštame būti budrūs.

Toliau pateiksiu savo nuotraukų reportažą ir trumpus komentarus.

„Manoma, jog trys trikampio kampai vaizduoja tris Bosnijos tautas: bosnius, kroatus ir serbus. Žvaigždžių, vaizduojančių Europą, skaičius begalinis, todėl jos tęsiasi nuo viršaus iki apačios. Vėliavos spalvos dažnai siejamos su neutralumu ir taika. Geltona spalva simbolizuoja taiką ir saulę, mėlyna spalva ir žvaigždės – Europą. Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos vėliava priimta 1998 metų vasario 4 dieną.“

Bosnijos ir Hercegovinos žemėlapis.

Mostaras – vienas svarbiausių šalies miestų, kuris turi savo regiono kultūrą. Viena iš jų – išskirtiniai Mostaro vynai. Teko jo paragauti. Nepasakyčiau, kad buvau sužavėtas, lyginant su Juodkalnijos vynu, matyt, reikia priprasti... Carski Vinogradi Mostar "Blatina" ir "Žilavka".

Mostaras – istorinė šalies sostinė. Kaip jau minėjau, karas palietė visus. Net Mostare galime iki šiol matyti tų siaubingų įvykių žymes.

Mostare, kaip ir tikriausiai kituose Bosnijos ir Hercegovinos miestuose, maisto porcijos būna labai didelės. Jeigu sakau, kad didelės, vadinasi, tikrai didelės. Įdomus dalykas, o gal ir bosnių gudrybė turistams, jog visi mes užsisakėme vieną, o gavome kitką. Pavyzdžiui, užsisakiau be bulvyčių, tai būtinai pridėjo bulvyčių, mano kolega užsisakė mažą porciją, tai jam atnešė tokią porciją, nuo kurios pavalgytų keturių asmenų šeima (dešrelių, kepsnių, bulvyčių kalnas!). Aišku, atitinkamai viskas po to ir paskaičiuota pagal dydžius ir užsakymus – jokių kortelių, tik grynais, tad eidami pavalgyti turėkite šlamančiųjų. Tai tas išgirtas vaišingumas atrodė keistokas. Maistas šiek tiek prėskas, pats turi ir pasisūdyti, ir pipirų užsidėti bei padažų pasiprašyti, ir ne už dyką. 

Mostaras. Reprezentacinė šalies vieta turistams. Per miestą teka Neretos upė, kurios ilgis 225 kilometrų. Senasis Mostaro tiltas simbolizuoja krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulio jungtį. Vienoje miesto pusėje yra krikščionių bažnyčią, o Rytų pusėje – daugybė musulmoniškų minaretų. Tiltas pastatytas turkų 1566 metais, tačiau sugriautas 1993 m. per Balkanų karus, atstatytas 2004 metais, dabar įtrauktas į UNESCO. Nuo jo karštomis dienomis šokinėjimą su naro kostiumu į Neretvos vandenis, aišku, ne už dyką. 

Mostaras. Vakarinėje dalyje, kairiajame Neretvos upės krante išties yra krikščionių bažnyčia.

Garsus Mostaro turgus, kuriame galima įsigyti už tikrai padorią kainą visokiausių suvenyrų.

Sarajevas, sostinė. Per šalies sostinę Sarajevą teka Miliackos upė, 38 kilometrų. Per ją nutiesti seni tiltai, kai kurie atstatyti po karo. Tai mano rytas Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, nes po vidudienio tampa labai karšta.

Tai istorinė vieta, atrodo, nieko neišskirtinis miesto kampas, tačiau nuo čia viskas prasidėjo. Cituoju: „1914 m. birželio 28 d. Sarajeve – tuomet priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai – buvo nužudytas Františekas Ferdinandas d’Este. Jį nužudė Gavrilas Principas – vietinis Bosnijos serbas, kaltintas ryšiais su serbų pogrindine teroristine organizacija, siekusia išvaduoti Bosniją iš Austrijos jungo ir sujungti visas serbų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Šis įvykis visiškai pakeitė pasaulį. Po erchercogo mirties kilo karas, netrukus pavadintas Didžiuoju, o vėliau – Pirmuoju pasauliniu.“

Data grindinyje prie istorinės sankryžos.

Vaizdas iš kito kampo. Čia stovi instaliacija, kuriame atkurtas panašaus modelio automobilis, kuriame buvo nušautas Ferdinandas d‘Este. Pastate veikia istorinis muziejus.

Vienas garsiausių Sarajevo viešbučių, atitinkančių europinius standartus.

Yra ir tokių gatvių, kurios absoliučiai europietiškos, net nesuprastum, kad esi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tiesa, jų nedaug ir jie pritaikyti daugiau atvykėliams bei turistams.

Sarajevo centre daug modernumo ir istorinių objekto sanklodų, o jų nepamatyti neįmanoma.

Vienas didžiausių Sarajevo katalikų centrų – šioji bažnyčia, didžiausia mieste, kuriame pamaldas kažkada laikė popiežius Jonas Paulius II, o vėliau ir dabartinis popiežius Pranciškus. Prie bažnyčios pastatyta didelė Jono Pauliaus II skulptūra.

Viename iš pagrindinių promenadinių bulvarų galima rasti štai tokį grindinyje suprojektuotą slenkstį, kuris žymi Rytų ir Vakarų pasaulio sankirtą. Ir iš tikrųjų, perėjus jį, keičiasi gatvės ir miesto vaizdas, staiga iš krikščioniškojo pasaulio patenki į musulmoniškąjį su mečetėmis, minaretais ir rytietiškais turgeliais. Čia netgi kvepia kitaip!

Tai viena iš seniausių ir didžiausių mečečių Sarajeve, kur kiemelyje galima pamirkyti štai šiame fontanėlyje kojas.

Sarajevo senamiestyje yra karavansarajus – daugiausia Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Vidurinėje Azijoje paplitę statiniai, kurie buvo skirti priimti nakvynei karavanus ir pavienius keliautojus. Jie statyti prie daugelio svarbių prekybinių kelių, ypač prie šilko kelio, buvo randami tiek dideliuose miestuose, tiek atokiose vietovėse. Toks karavansarajus yra išlikęs autentiškas ir Sarajeve. Tai pastatas su vidiniu keturkampiu kiemu. Jame šiuo metu įsikūrusi kavinė ir rytietiškas turgus. Čia labai gerai atsigerti kavos karštą vasaros dieną, nes vėsina medis ir pavėsiai.

Rytietiška kava visiškai kitokio skonio, bet priprasti galima jau nuo pirmos porcijos. Ji paprastai patiekiama štai tokiuose tradiciniuose rytietiškuose induose, nukaltuose pagal senas vietos tradicijas. Tokį komplektą parsivežiau ir namo. Prie kavos patiekiami rytietiški saldumynai, pacukruoti želė kubeliai. 

Karavansarajaus vidus.

Vienas didžiausių Sarajevą ir pačią šalį reprezentuojančių turistinių ir istorinių objektų yra Sebiljis – įmantriai išraižytas puošnus medinis vandens šulinys, vainikuotas mažu skardiniu apvaliu kupolu. Cituoju: „Sebil arabų kalba reiškė „kelias“ – kadaise būtent Sarajevo Baščaršijos sebiljis ženklindavo daugelio ištroškusių žygeivių, kurie po daugybės sunkumų kelionėje po Balkanų kalnus, miškus ir slėnius pagaliau ateidavo čia, į šį įspūdingą miestą, Balkanų vidurio kelio pabaigą.“

Bosnijos ir Hercegovinos herbas turi labai panašią simboliką kaip ir vėliava.

Kristina Tamulevičiūtė yra tikriausiai vienintelė lietuvė, kuri išleido knygą apie Bosniją ir Hercegoviną, papasakojo, ką reiškia gyventi šios šalies kultūroje. Jos esė knygutė „Pasakojimas apie vieną miestą“ labai pravertė ir visiškai kitaip „nuspalvino“ šalies suvokimą.

 

Jūsų Maištinga Siela