Istorinės
ir kultūrinės Lietuvos ir Bulgarijos sąsajos
Lietuvos
ir Bulgarijos santykiai, nusidriekę per tūkstantmečius ir Europos žemyną,
sudaro unikalią, nors kartais mažiau pastebimą Europos istorijos giją.
Geografiškai viena nuo kitos nutolusios šalys turi kur kas daugiau gilių
istorinių, kultūrinių ir dvasinių sąsajų, nei gali pasirodyti iš pirmo
žvilgsnio. Nuo seniausių indoeuropiečių migracijos laikų, per dramatiškus
viduramžių mūšius ir tautinio atbudimo epochas, iki šiuolaikinės partnerystės
Europos Sąjungoje bei NATO – abi tautos viena kitą papildė, formavo ir palaikė
esminiuose savo valstybingumo etapuose.
Pačios
ankstyviausios, archajiškos sąsajos tarp abiejų kraštų teritorijų užsimezgė dar
prieš tūkstančius metų per indoeuropiečių kilmės bendrystę ir senąsias Europos
kultūras. Mokslininkai, tyrinėjantys baltiškąjį substratą ir senąsias Balkanų
kalbas, pastebi intriguojančių panašumų tarp baltų ir trakų – senųjų Bulgarijos
teritorijos gyventojų – kalbinių reliktų bei mitologijos. Šis ankstyvasis,
beveik mitologinis ryšys rodo, kad mūsų protėviai dalijosi panašiu
pasaulėvaizdžiu, gamtos kultu bei kalbinėmis šaknimis dar prieš tai, kai
istoriniai kataklizmai išskyrė Juodosios ir Baltijos jūrų regionų likimus į
skirtingas puses.
Vėliau,
viduramžiais, abiejų šalių keliai susitiko per dramatiškus politinius ir
karinius įvykius, kurie pakeitė visos Europos geopolitinį žemėlapį. Ryškiausias
to pavyzdys – 1444 metų Varnos mūšis, kuriame jungtinė krikščionių
kariuomenė stojo į kovą prieš Osmanų imperiją. Šiame istoriniame mūšyje,
gindamas Bulgarijos ir visų Balkanų krikščionių laisvę, žuvo Lenkijos karalius
ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas III, istorijoje geriau
žinomas Varnos (Varnenčiko) vardu. Šis pasiaukojimas giliai įsirėžė į bulgarų
atmintį ir tapo pirmuoju didingu simboliniu pamatu, sujungusiu Lietuvos valdovų
dinastijas su bulgarų žeme.
XIX
amžiuje, abiem tautoms kenčiant svetimšalių priespaudą, santykiai įgavo naują,
išsivadavimo kovų pobūdį. Per 1877–1878 metų Rusijos–Turkijos karą,
kurio metu Bulgarija po kelių šimtmečių osmanų valdymo pagaliau atgavo
nepriklausomybę, carinės armijos gretose kovojo ir tūkstančiai lietuvių
šauktinių. Archyviniai duomenys rodo, kad gindami Bulgarijos laisvę
legendiniame Šipkos perėjos mūšyje ir kituose frontuose žuvo šimtai
karių iš Vilniaus, Kauno bei Gardino gubernijų. Istorijoje išliko ir tokių
asmenybių kaip K. Chruckis, kilęs iš Vilniaus krašto, kuris savo drąsa
prisidėjo prie Bulgarijos valstybės pamatų atkūrimo ir tapo abiejų tautų karinės
brolijos simboliu.
Neabejotinai
ryškiausias ir svarbiausias tiltas tarp Lietuvos ir Bulgarijos buvo nutiestas
XIX amžiaus pabaigoje, o jo autorius – Lietuvos patriarchas daktaras Jonas
Basanavičius. Po studijų Maskvoje ir politinių persekiojimų tėvynėje, J.
Basanavičius rado saugų prieglobstį ir antrąją gimtinę būtent Bulgarijoje, kur
praleido net dvidešimt penkerius metus. Dirbdamas gydytoju Lome ir Varnoje, jis
tapo gerbiamu visuomenės veikėju, aktyviai prisidėjo prie Bulgarijos sveikatos
apsaugos sistemos kūrimo ir netgi buvo išrinktas Bulgarijos mokslų akademijos
tikruoju nariu. Būtent gyvendamas ir dirbdamas Bulgarijoje jis subrandino,
redagavo ir rengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį, tad galima drąsiai teigti,
kad moderniosios Lietuvos idėja iš dalies gimė Juodosios jūros pakrantėje.
Bulgarai
iki šiol jaučia didžiulę pagarbą Jono Basanavičiaus atminimui, o jo kultūrinis
pėdsakas Varnoje yra gyvas ir šiandien. Varnos kurorte viena iš gatvių yra
pavadinta jo vardu, o vietos gyventojai prisimena jo iniciatyvą tvarkant miesto
paplūdimį bei pajūrio krantinę. J. Basanavičius Bulgarijoje buvo žinomas ne tik
kaip puikus medicinos specialistas, bet ir kaip aistringas vietos kultūros,
etnografijos bei archeologijos tyrinėtojas. Jo surinkta medžiaga apie bulgarų
papročius ir ligas praturtino šios šalies mokslą, o jo asmenybė tapo sektinu
pavyzdžiu, kaip vienos tautos šviesuolis gali nuoširdžiai tarnauti kitai
bendruomenei.
Santykiai
tarpukariu įgavo oficialų dvišalį statusą, nors diplomatinis kelias nebuvo
visiškai sklandus. Bulgarija Lietuvos nepriklausomybę de jure pripažino
1924 metų lapkričio 3 dieną, tačiau dėl sudėtingų geopolitinių konjunktūrų ir
Bulgarijos pozicijos Vilniaus krašto klausimu, nuolatinės pasiuntinybės tąkart
įkurtos nebuvo. Nepaisant to, kultūriniai ir asmeniniai ryšiai nenutrūko. Štai
1912 metais, Pirmojo Balkanų karo metu, Bulgarijos aviacijoje savanoriu tarnavo
lakūnas V. Mazurkevičius iš Lietuvos. Šis laikotarpis parodė, kad net ir
nesant stiprių politinių ambasadų, abiejų tautų žmonės jautė solidarumą kovoje
už laisvę bei modernizaciją.
Sovietinės
okupacijos dešimtmečiais abiejų šalių santykiai buvo įsprausti į griežtus Rytų
bloko rėmus, tačiau tai paradoksaliai padidino abipusį pažinimą tarp eilinių
piliečių. Bulgarija lietuviams tapo viena iš nedaugelio prieinamų „užsienio“
šalių, asocijuojanti su Juodosios jūros kurortais – Varna, Auksinėmis
Smiltimis, Saulėtu Krantu, taip pat su bulgarišku vynu, rožių aliejumi ir
skaniu maistu. Tuo tarpu bulgarai Lietuvą ir kitas Baltijos šalis matė kaip
savotiškus „Vakarus“ Sovietų Sąjungos viduje, garsėjančius aukšta kultūra,
kokybiška pramonė, gilia architektūra ir vakarietišku gyvenimo būdu. Šiuo
periodu užsimezgė daugybė mišrių santuokų, kurios vėliau padėjo pagrindą
nuolatinei lietuvių bendruomenei Bulgarijoje.
Atkūrus
nepriklausomybę, abiejų valstybių santykiai patyrė tikrą renesansą. Bulgarija
greitai, 1991 metų rugpjūčio 26 dieną, pripažino atkurtą Lietuvos valstybę, o
tų pačių metų rugsėjį buvo oficialiai užmegzti nauji diplomatiniai santykiai.
Nuo to laiko šalys glaudžiai bendradarbiauja integruodamosi į euroatlantines
struktūras. Šiandien Lietuva ir Bulgarija yra lygiavertės ES ir NATO partnerės,
aktyviai sąveikaujančios tokiuose regioniniuose formatuose kaip „Trijų jūrų
iniciatyva“ bei „Bukarešto devynetas“. Aukščiausio lygio politiniai vizitai,
pavyzdžiui, abiejų šalių prezidentų ir premjerų susitikimai, tapo įprasta
praktika, o bendras darbas užtikrinant Europos saugumą ir energetinę
nepriklausomybę tik dar labiau sutvirtino šį aljansą.
Literatūra
ir vertimai atliko neįkainojamą vaidmenį gilinant abiejų tautų tarpusavio
supratimą ir griaunant geografinio nuotolio barjerus. Lietuvių skaitytojai su
bulgarų literatūra artimiau susipažino per klasikų kūrinių vertimus – lietuvių
kalba pasirodė bulgarų literatūros patriarcho Ivano Vazovo romanai ir
apsakymai, atskleidžiantys bulgarų kovą prieš osmanų jungą, taip pat Jordano
Radičkovo bei Elino Pelino kūryba. Savo ruožtu, Bulgarijoje buvo
verčiami lietuvių autoriai: nuo klasiko Kristijono Donelaičio „Metų“
fragmentų iki moderniosios prozos ir poezijos kūrėjų. Vertėjų pastangomis
abiejų šalių skaitytojai galėjo pajusti dvasinį abiejų tautų panašumą – polinkį
į lyriškumą, gilų ryšį su žeme ir istorinę melancholiją.
Grožinėje
literatūroje taip pat galima rasti įdomių abipusių įvaizdžių fiksacijų. Jono
Basanavičiaus autobiografiniuose užrašuose bei publicistikoje Bulgarija
vaizduojama su didele šiluma, kaip egzotiškas, bet kartu labai artimas kraštas,
turintis turtingą folklorą, kurį jis neretai lygino su lietuviškomis dainomis
ir pasakomis. Kita vertus, bulgarų literatūrinėje spaudoje ir prisiminimuose
apie J. Basanavičių bei kitus lietuvius iškyla šiaurietiškai santūraus, tačiau
nepaprastai darbštaus, išsilavinusio ir patikimo žmogaus paveikslas. Šie
literatūriniai atspindžiai padėjo formuoti teigiamą ir pagarbų abipusį
stereotipą, kuris išliko gyvas iki mūsų dienų.
Kultūrinis
ir kalbinis abiejų šalių laukas, nepaisant priklausymo skirtingoms kalbų
šeimoms (baltų ir slavų), turi įdomių paralelių, kurias dažnai tyrinėja
mokslininkai. Bulgarija, būdama kirilicos tėvynė ir senosios slavų raštijos
centras, istoriškai darė įtaką visam regionui, o senosios bulgarų bažnytinės
knygos per dvasinius centrus pasiekė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
žemes. Šiuolaikiniame kontekste kultūrinis bendradarbiavimas pasireiškia menų,
muzikos ir parodų mainais. Pavyzdžiui, Mariusa Jovaišos fotografijų paroda
„Neregėta Lietuva“, pristatyta Sofijoje, sulaukė didžiulio bulgarų dėmesio, o
abiejų šalių chorai, folkloro ansambliai bei teatrų trupės yra nuolatiniai
svečiai vieni kitų festivaliuose.
Dabartiniame
etape viena apie kitą šalys žino kur kas daugiau nei bet kada anksčiau, o prie
to prisideda ne tik turizmas, bet ir aktyvios bendruomenės. Šiuolaikiniai
lietuviai Bulgariją atranda ne tik kaip prieinamą vasaros atostogų kryptį prie
Juodosios jūros, bet ir kaip šalį su nuostabiais kalnų kurortais bei giliu
istoriniu paveldu. Sofijoje sėkmingai veikia Bulgarijos lietuvių bendruomenė,
kuri kartu su Lietuvos garbės konsulu organizuoja valstybinių švenčių
minėjimus, kultūrinius bei sporto renginius, taip integruodama lietuvišką
identitetą į vietos sociumą. Ši gyva žmonių diplomatija užtikrina, kad ryšys
tarp Vilniaus ir Sofijos išliktų tvirtas, dinamiškas ir orientuotas į ateitį.
Maištinga
Siela
