Čekija – filmų suaugusiems sostinė: kas nulėmė, kad Prahoje nufilmuojama daugiausia pornografijos gėjams?

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Čekijos pornografijos industrija yra ilgą laiką besiformuojantis fenomenas, kurį daugelis ekspertų laiko vienu svarbiausių centrų Europoje. Po 1989 metų „aksominės revoliucijos“ ir geležinės uždangos griuvimo, šalies ekonomika patyrė transformaciją, o silpna valiuta bei didelis nedarbo lygis paskatino daugelį jaunų žmonių ieškoti darbo sekso industrijoje. Ši specifinė sociopolitinė aplinka sudarė sąlygas sparčiam šio verslo vystymuisi, pritraukiant tarptautines investicijas ir gamybos pajėgumus.
 
Vienas ryškiausių Čekijos pornografijos sektorių yra gėjų pornografijos industrija. Prahą dažnai vadina „Europos gėjų pornografijos sostine“, nes šalyje susidarė unikali ekosistema: santykinai mažos gamybos sąnaudos, liberalus požiūris į pornografiją bei galimybė lengvai rasti atlikėjų iš Rytų Europos šalių. Tai leido Čekijos studijoms dominuoti pasaulinėje rinkoje, ypač nišiniame „kino“ stiliaus gėjų pornografijos segmente.
 
Galingiausios ir tarptautiniu mastu žinomos kompanijos, tokios kaip „BelAmi“, suformavo ištisą estetinę mokyklą. „BelAmi“, įkurta George'o Duros, tapo sinonimu aukštos kokybės, vizualiai patraukliam gėjų turiniui, kuris išgarsėjo savo romantizuota, „berniukiška“ estetika. Kitos studijos, pavyzdžiui, „Falcon Studios“ (daugiausia JAV pagrindo, bet aktyviai dirbančios Europoje per partnerystes) ar vietos produkcijos namai, nuolat varžosi dėl rinkos dalies, siūlydamos įvairius žanrus – nuo „hardcore“ iki scenarijais paremtų dramų.
 
Šios studijos dažnai vykdo paiešką visame regione, aktyviai ieškodamos aktorių ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje, Vengrijoje ar kitose kaimyninėse valstybėse. Daugeliui jaunų vyrų, atvykstančių į Prahą, šis darbas pristatomas kaip galimybė greitai užsidirbti ir pakeliauti, tačiau atrankos procesai dažnai būna griežtai orientuoti į specifinius fizinius standartus. Aktorių „medžioklė“ neretai vyksta per socialinius tinklus ar specializuotas agentūras, žadančias sėkmę ir tarptautinį pripažinimą.
 
Kalbant apie aktorių saugumą, situacija yra nevienareikšmiška. Nors Čekijoje pornografija yra legalus verslas ir griežtai reglamentuojama darbo teisės požiūriu, realybėje atlikėjai dažnai susiduria su išnaudojimo rizika. Industrijos viduje nuolat diskutuojama apie „saugumo standartus“ – naudojamas apsaugos priemones, testavimą dėl lytiniu keliu plintančių ligų (LPL) bei psichologinę pagalbą. Dauguma didžiųjų studijų teigia užtikrinančios saugią aplinką, tačiau tai dažnai lieka jų pačių savireguliacijos klausimu.
 
Incidentai ir skandalai nėra reti šiame sektoriuje. Praeityje buvo pranešimų apie prievartą, psichologinį spaudimą filmuotis scenose, kurioms aktoriai nebuvo davę sutikimo, ar „juoduosius sąrašus“, į kuriuos pakliūva studijoms neįtikę asmenys. Kai kurie buvę aktoriai viešai pasakojo apie „toksišką“ darbo atmosferą, kurioje dominavo manipuliacijos ir siekis išspausti kuo daugiau naudos iš jaunuolių, kuriems trūko patirties ir žinių apie savo teises.
 
Palyginus su kitomis Europos šalimis, Čekija išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir verslo modelio branda. Vokietijoje ar Prancūzijoje pornografijos industrija taip pat yra aktyvi, tačiau ji dažniau susiduria su griežtesniais reguliavimais ir visuomenės pasipriešinimu. Čekija sugebėjo integruoti šį verslą į bendrą ekonominį kraštovaizdį, todėl čia produkcija yra pigesnė, o gamybinės bazės – techniškai pažangesnės, kas leidžia lengviau išlaikyti konkurencinį pranašumą.
 
Aktorių patirtys dažnai būna labai skirtingos. Vieniems tai tampa tramplinu į modelio karjerą ar sėkmingu trumpalaikiu darbu, kitiems palieka gilius psichologinius randus. Viešai prieinamuose interviu kai kurie aktoriai pabrėžia, jog „stebėjosi, kaip greitai viskas vyksta ir kaip mažai dėmesio skiriama žmogaus emocinei būklei po filmavimų“. Kitų nuomone, „darbas buvo profesionalus, viskas buvo sutarta iš anksto, jokių staigmenų nebuvo“.
 
Šiandien Čekijos pornografijos industrija pereina skaitmenizacijos etapą. Tradicinę vaizdajuosčių ar DVD gamybą pakeitė prenumeruojamos platformos, „OnlyFans“ stiliaus turinys ir tiesioginės transliacijos. Tai keičia industrijos dinamiką – studijos nebeturi tokios didelės galios, kokią turėjo anksčiau, nes patys aktoriai dabar gali tiesiogiai bendrauti su savo auditorija, tačiau kartu tai sukuria naujas nesaugumo ir duomenų privatumo problemas.
 
Visuomenės požiūris į šią industriją Čekijoje išlieka pragmatiškas. Nors nėra garsiai skatinama, pornografijos industrija yra tyliai priimama kaip svarbi ekonomikos dalis, sukurianti tūkstančius darbo vietų ir pritraukianti užsienio kapitalą. Daugeliui čekų tai – tiesiog dar vienas verslas, kurio per daug nereikia sureikšminti, tačiau tarptautinėje arenoje šis „pornografijos centro“ įvaizdis vis dar išlieka stiprus ir kontroversiškas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad Čekijos pornografijos fenomenas yra sėkmingos, tačiau etiškai sudėtingos verslo transformacijos pavyzdys. Gėjų pornografijos sektorius, būdamas vienu ryškiausių, puikiai iliustruoja visą industriją: nuo techninio profesionalumo ir rinkos dominavimo iki tamsiųjų pusių, susijusių su atlikėjų išnaudojimu ir psichologine sveikata. Tai sektorius, kuris nuolat keičiasi, prisitaikydamas prie technologijų ir besikeičiančio vartotojų skonio.
 
Šiandienos kontekste kyla vis daugiau klausimų dėl etikos ir atsakomybės, ypač kai kalbama apie jaunus atlikėjus, patenkančius į šį verslą be pakankamo supratimo apie ilgalaikes pasekmes. Nors teisinė aplinka Čekijoje yra gana palanki gamybai, visuomeninis ir tarptautinis spaudimas skatina studijas keisti veiklos metodus, nors pokyčiai vyksta lėtai. Čekija išlieka pagrindiniu Europos pornografijos tašku, tačiau jos ateitis tiesiogiai priklausys nuo to, kaip seksis balansuoti tarp verslo pelningumo ir etiško elgesio su žmogumi.
 
GĖJŲ AKTORIŲ PATIRTYS
 
Vienas iš garsiausių vardų Europos gėjų pornografijos industrijoje yra aktorius, žinomas pseudonimu Lukas Ridgeston, kuris ilgą laiką dirbo su prestižine Prahos studija „BelAmi“. Jo karjera puikiai iliustruoja sėkmingiausių atlikėjų kelią: pradėjęs filmuotis dešimtajame dešimtmetyje, jis greitai tapo vienu atpažįstamiausių studijos veidų ir savotiška industrijos ikona. Nors pradedantiesiems darbas tokio masto kompanijose iš pradžių dažnai atrodo tarsi lengvas nuotykis ar greitas būdas užsidirbti, ilgainiui tai tampa griežta rutina. Patyrę atlikėjai pripažįsta, kad šiame darbe emocijos turi būti visiškai atskirtos nuo techninio atlikimo, o asmeninis gyvenimas neretai lieka antrame plane.
 
2009 metais Elijah ir Milo Petersai į „BelAmi“ studiją įnešė unikalų, auditorijos itin greitai priimtą naratyvą, paremtą jų tikru biologiniu dvynių ryšiu. Jų atsiradimas industrijoje buvo vertinamas kaip vienas stipriausių studijos rinkodaros ėjimų, nes toks turinys tuo metu buvo laikomas išskirtiniu ir itin geidžiamu. Gerbėjai juos vertino kaip „autentiškus“ aktorius, o ne tik personažus, todėl jų populiarumas per labai trumpą laiką tapo globaliu fenomenu, studijai generuojančiu rekordinį svetainės lankomumą ir didelį dėmesį visame pasaulyje.

 
Nepaisant sėkmės, jų patirtis už ekrano ribų buvo kupina didžiulio psichologinio spaudimo, kurį sukelia staigus atsidūrimas viešumoje būnant vos aštuoniolikos metų. Turo po JAV naktinius klubus metu jie patyrė, ką reiškia būti „objektais“, kai tūkstančiai svetimų žmonių reikalauja dėmesio, prisilietimų ir nuolatinio buvimo scenoje. Šis intensyvus išorinis vertinimas ir „žvaigždžių“ statusas dažnai prieštarauja natūraliam paauglystės etapui, todėl toks ankstyvas įsitraukimas į industriją, kurioje privatumas yra itin pažeidžiamas, jiems paliko gilų įspaudą.
 
Pats faktas, kad dvyniai patys inicijavo kontaktą su studija, rodo jų tuometinį norą peržengti ribas, tačiau vėlesni pasisakymai ir elgesys rodo, kad toks pasirinkimas buvo labiau susijęs su jaunatvišku maksimalizmu ir noru išsiskirti. Nors jie niekada nebuvo linkę atvirauti apie vidinius konfliktus, jų sprendimas po kelerių metų visiškai nutraukti ryšius su industrija ir tapti „nematomais“ visuomenei kalba apie tai, kad šis gyvenimo etapas tapo našta, kurios jie daugiau nebegalėjo ar nenorėjo nešti.
 
Iš šios dienos perspektyvos, dvynių Petersų istorija yra vertinama kaip perspėjimas apie industrijos „mėsmalę“. Jie patyrė visą šlovės ir sėkmės spektrą, tačiau už tai sumokėjo savo privatumo kaina, kurią vėliau bandė susigrąžinti visiška tyla. Šiandienos kontekste jie nėra prisimenami kaip „karjeros pornografijos aktoriai“, o greičiau kaip trumpalaikis, ryškus fenomenas, kuris puikiai iliustruoja, kodėl net ir didžiausios sėkmės sulaukę atlikėjai pasibaigus kontraktui renkasi visišką atsiribojimą, siekdami apsaugoti savo tikrąjį „aš“ nuo praeities šešėlių.
 
Filipo Trojovsky, geriau žinomo pseudonimu Tommy Hansen, atvejis tapo bene garsiausiu Čekijos gėjų pornografijos industrijos skandalu, iškilusiu į viešumą 2005–2006 metais. Dalyvaudamas populiariame televizijos realybės šou „Vyvolení“, jis tapo nacionalinio dėmesio objektu, kai paaiškėjo jo profesinė praeitis suaugusiųjų filmų industrijoje. Šis atradimas išprovokavo plačias diskusijas dėl vertybių, moralės ir viešojo asmens tapatybės, nes žiūrovai ir žiniasklaida turėjo susitaikyti su radikaliu kontrastu tarp televizijos žvaigždės ir pornografijos aktoriaus įvaizdžio.
 
Didžiausią ažiotažą sukėlė paties aktoriaus laikysena ir jo atvirai deklaruotas heteroseksualumas, kurį jis pristatė kaip „darbą už pinigus“. Šis naratyvas atskleidė sisteminę industrijos pusę, kurioje vyrai, patys nesiejantys savęs su homoseksualiais santykiais, dalyvauja gėjų pornografijoje vien siekdami finansinės naudos. Trojovsky viešas pozicionavimas tapo simboliu to, kaip Čekijos pornografijos industrija sėkmingai išnaudojo ekonominius faktorius, pritraukdama jaunus vyrus, kuriems tai buvo ne saviraiškos, o tik greito uždarbio priemonė.
 
Nors šis įvykis neturėjo teisinių pasekmių, jis paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje ir tapo etaloniniu pavyzdžiu nagrinėjant „gay-for-pay“ fenomeną bei socialinę stigmą. Trojovsky istorija parodė, kokią kainą tenka mokėti už paslėptą profesinę praeitį, kai ji netikėtai tampa viešumo dalimi. Tai privertė visuomenę diskutuoti apie ribas tarp profesijos ir asmeninio gyvenimo, o pačią industriją – dar labiau atriboti savo „gaminius“ nuo realių aktorių gyvenimų, siekiant apsaugoti juos nuo neigiamo viešosios nuomonės poveikio.
 
Aktoriai dažnai pabrėžia, kad darbas Čekijos pornografijos industrijoje jiems reiškė tam tikrą laisvės ir atvirumo formą, kurios jie galbūt negalėjo rasti savo gimtosiose, dažnai konservatyvesnėse šalyse. Vieniems tai tapo savirealizacijos įrankiu, padėjusiu priimti savo kūną ir seksualumą, kitiems gi šis darbas buvo tik pragmatiška finansinė priemonė siekiant kitų gyvenimo tikslų, pavyzdžiui, apmokėti studijas ar keliauti. Nepaisant skirtingų motyvacijų, daugelis jų sutinka, kad Prahoje susiformavusi gamybos kultūra yra labai konkurencinga ir reikalauja didelės ištvermės, todėl tik vienetai išlieka šioje industrijoje dešimtmečius.
 
Vertindami savo darbo patirtis ilgalaikėje perspektyvoje, buvę atlikėjai dažnai akcentuoja, jog finansinis atlygis už filmavimąsi ne visada atperka patiriamą moralinį ar emocinį nuovargį. Kai kurie aktoriai po karjeros pabaigos viešai kalbėjo apie sunkumus ieškant „normalaus“ darbo, nes pornografijos aktoriaus praeitis tampa stigma, kurią sunku ištrinti skaitmeniniame amžiuje. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad būtent šis darbas leido jiems tapti nepriklausomais, susipažinti su daugybe žmonių iš viso pasaulio ir įgyti unikalios gyvenimiškos patirties, kuri iš esmės pakeitė jų požiūrį į save ir visuomenę.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 7 d. – Įkurtas Prahos universitetas, įkurta PSO, interneto "gimtadienis", įkurta Lietuvių mokslo draugija ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Galbūt šiandien švenčiate gimtadienį? Galbūt domitės, kas pasaulyje įvyko balandžio 7 dieną? Šis kalendorius kaip tik JUMS!

 

Svarbūs įvykiai Lietuvoje balandžio 7 d.

 

1863 m. – Zigmantas Sierakauskas paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Tai buvo vienas ryžtingiausių 1863 m. sukilimo etapų kovoje prieš carinę Rusiją.

 

1907 m. – Įkurta Lietuvių mokslo draugija. Vilniuje įvyko steigiamasis susirinkimas, o pirmininku išrinktas daktaras Jonas Basanavičius. Ši organizacija padėjo pamatus Lietuvos mokslui ir kultūrai dar prieš atkuriant valstybę.

 

1989 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atkūrimas. Kaune įvyko pirmasis atkūrimo tarybos posėdis. Tai buvo simbolinis žingsnis grąžinant akademinę laisvę į Lietuvą.

 

1990 m. – Milžiniškas mitingas Vingio parke. Virš 300 tūkstančių žmonių susirinko išreikšti paramos Kovo 11-osios Aktui ir Lietuvos nepriklausomybei, reaguodami į SSRS spaudimą.

 

2004 m. – NATO integracija. Lietuvos oro erdvės stebėjimo sistema Karmėlavoje buvo oficialiai įtraukta į bendrą NATO oro gynybos sistemą.

 

Įvykiai pasaulyje balandžio 7 d.

1348 m. – Įkurtas Prahos universitetas. Karolio IV įsteigta mokslo įstaiga yra viena seniausių ir prestižiškiausių Europoje.

 

1521 m. – Ferdinandas Magelanas pasiekė Sebu salą Filipinuose. Tai buvo viena iš paskutiniųjų didžiojo keliautojo stotelių prieš jo žūtį.

 

1945 m. – „Yamato“ žūtis. Antrojo pasaulinio karo metu JAV aviacija nuskandino didžiausią pasaulio šarvuotį – Japonijos laivyno pasididžiavimą „Yamato“.

 

1948 m. – Įkurta Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Būtent šią dieną įsigaliojo jos įstatai, todėl balandžio 7-oji visame pasaulyje minima kaip Pasaulinė sveikatos diena.

 

1969 m. – Interneto „gimtadienis“. Šią dieną paskelbtas pirmasis RFC (Request for Comments) dokumentas, kuris laikomas simboline interneto technologijų pradžia.

 

Kas gimė balandžio 7 šią dieną?

 

Francis Ford Coppola (1939) – legendinis kino režisierius, sukūręs „Krikštatėvį“.

Jackie Chan (1954) – kovos menų meistras ir Holivudo aktorius.

Russell Crowe (1964) – „Oskaro“ laureatas, išgarsėjęs vaidmeniu filme „Gladiatorius“.

Gerhard Schröder (1944) – buvęs Vokietijos kancleris.

Billie Holiday (1915) – legendinė džiazo ir bliuzo vokalistė, kurios balsas bei daina „Strange Fruit“ paliko neišdildomą pėdsaką muzikos istorijoje.

Agnė Šerpytytė (1988) – lietuvių lengvaatletė, bėgikė, atstovavusi Lietuvai tarptautinėse varžybose.

Gediminas Gelgotas (1986) – vienas žymiausių šiuolaikinės lietuvių klasikinės muzikos kompozitorių ir dirigentų, ansamblio NICO įkūrėjas.

Gabriela Mistral (1889) – Čilės poetė, pirmoji Lotynų Amerikos rašytoja, pelniusi Nobelio literatūros premiją.

David Lowery (1960) – JAV režisierius, žinomas dėl tokių filmų kaip „The Green Knight“ ar „A Ghost Story“.

Anne-Marie (1991) – populiari britų dainininkė, išgarsėjusi tokiais hitais kaip „2002“ ir „Friends“.

 

Maištinga Siela

Kelionė į Prahą (Čekija): Ką galima pamatyti Prahoje per vieną dieną?

Sveiki,

Labai seniai sapnavau sapną, kad turiu aplankyti vidurio Europos valstybes – paragauti jų vyno iš bačkų, pasivaikščioti pilyse ir t. t., ir pan. Šią vasarą leidausi į Čekiją, Austriją ir Vengriją, kad iš dalies išpildyčiau savo sapną, tad pirmąjį kelionių įspūdžių įrašą skirsiu pirmajai iš jų aplankytai Čekijos sostinei Prahai.

Žinote, pažintinės kelionės – ne visiems. Vieni važiuoja dėl parduotuvių, kiti dėl kainų, vieni pailsėti ir tiesiog pasiausti naktiniame gyvenime, o štai aš neįsivaizduoju be krašto pažinimo ir istorijos, todėl man svarbi konstruktyvi kelionė, kuri kartu duoda intelektualinės kibirkšties, tad kol kas rinkausi kelionę su gidu.

Praha – viena labiausiai turistų lankomų vidurio Europos sostinių ir, tiesą sakant, negalėjau praleisti šio gotiškojo seno miesto, kur liejasi senoji alaus kultūra, mat čekai daugiausiai išgeria alaus Europoje, bet nostalgijos nekyla dėl vadovėliuose ir istorijos metraščiuose įbrėžto Čekoslovakijos vardo bei Antrojo pasaulinio karo ir, žinoma, čekų kino bei literatūros. Kažkaip į šią valstybę taip ir nepasiėmiau Umberto Eco romano „Prahos kapinės“, bet gal ir gerai, nes paskaičius komentarus, daugelis pripažįsta, kad knyga sunkiai paskaitoma, o šiai kelionei (ir apskritai kelionėse) „sunkios“ literatūros nesinori.

Ką verta žinoti keliaujant pažintine kelione į Prahą? Esate tik turistinis srautas, todėl vien į jūsų poreikius niekas nežiūrės, per kelionę susigyveni su kaimynais, įsimyli gidus, miestą ir prakeiki autobuso sėdynę, kuri paverčia užpakalį plokščiai raudoną kaip įkaitintą keptuvę. Man tikriausiai pasisekė, kad kelionės vadovė buvo itin humaniškai, itin atsakingai žiūrėjo į „pasilikusius“ ir visiškai atsakomybės jausmą praradusius turistus, kurie nusukdavo ne į tą pusę ar pasimesdavo minioje. Daugelis gidų išties labai humaniški, ko nepasakysi apie autobusų vairuotojus, kurie gali būti tikri chamai, mano kelionėje tokių irgi būta. Nesuprantu, kas per profesija kreivų veidrodžių karalystėje – daugelis vairuotojų (ar tai būtų ekskursinis autobusas, ar tarpmiestinis, ar miestinis) vairuotojų kultūra tokia nemaloni, kad visoje toje kelionėje jie tampa ne rakštimis keliautojo užpakalyje, bet tikromis malkomis, bet dabar ne apie tai...

 Prahos senamiestis iš aukštai.

 Išprotėjusios jaunos azijietės fotografavosi prie fontano tiek, kiek trunka pamoka mokykloje.

 Prahos kiemuose pilna štai tokių paminklų, tačiau priešingai nei Vilniuje, čia informacijos anglų kalba retai pateikiama.

Apie Prahos senamiestį

Taigi Praha puiki, ir tas, kas joje buvo, žino, kad ji nuostabi. Didelis senamiestis iš esmės primena kiek Baltijos šalių sostines. Dalis senamiesčio įsikūrusio ant aukšto kalno, kur įkurtas apžvalgos šlaitas, kas iš esmės kiek primena Taliną ar netgi tą patį, daug kuklesnį Vilniaus Gedimino kalną. Pažintinę kelionę pradėkite nuo viršaus, jeigu slinksite nuo apačios – belipdami karštą dieną ne tik uždusite, bet ir siaubingai pavargsite, nebeliks jėgų tolimesnei kelionės daliai. Tiesą sakant, vaizdų, originalių pastatų tiek daug, kad Praha yra laikoma miestu turinčiu daugiausia turistinių objektų viename kvadratiniame kilometre. 

Žinoma, įspūdingiausias objektas, kurį privalo pamatyti visi bent kartą užsukę į Prahą – šv. Vito katedra, kuri atrodo įspūdingai iš išorės ir, net nežinau, tikriausiai bent pusdienio, ištyrinėti jos reljefus, statulas. Į vidų eiti nerekomenduoju, nes azijiečiai turistai užkemša eiles ir prarasite daug laiko tiesiog laukdami eilėje – nebent nėra eilių. Iš bažnyčios šono yra keltuvas, kuris už 150 čekiškų kronų pakels jus į viršų, kur atsiveria puikus senamiesčio vaizdas. Šalia – įsikūrę įvairūs muziejai, bet kaip ir Lietuvoje, už viską tenka mokėti (yra bilietas, kuris leidžia įeiti į daugelį objektų ir yra atskiri į kiekvieną pastatą). Vien tyrinėjimas apie šv. Vito bažnyčią atimtų nemažai laiko ir jėgų, bet tas, kas ilgėliau pasilieka Prahoje, manau, tikrai verta visa tai bent kartą gyvenimą pamatyti ir pajusti. 

Kokį įspūdį paliko Praha? Tiesą sakant, šiek tiek nusivyliau... Žinoma, ne pačiu miestu, o tuo, kad negalėsiu jos visos pažinti. Per vieną dieną gali akimis „pačiupinėti“ tiek mažai, praktiškai ryškiausius objektus, o štai susipažinti su skirtingais kvartalais, Prahos kapinėmis, atskirų objektų istorijomis – na, tam tikriausiai reiktų bent mėnesį pagyventi pačioje Prahoje. Todėl labai gaila, kad tas lėkimas per miestą ir kelionių vadovės supažindinimas su objektais išlieka toks sausokas, neišjaustas, nes nespėji ištyrinėti ir konstruktyviai pajusti, kai jau, žiūrėk, nauja istorija ir naujas objektas, ką jau besakyti apie čekų virtuvę, užeigas ir t. t. Staiga Prahoje tiesiog pasijauti tik turistas, tik peizažinė menka skruzdėlytė, kuri tik siurbia viską akelėmis į save, tačiau menkai nutuokia šio miesto istoriją, dvasią ir charakterį. 

Prie žymiojo astrologinio laikrodžio, kuris, prisipažinsiu, buvo vienas geidžiamiausių Prahos objektų, prasidėjo po tvankios dienos smarki liūtis – taip dėjo iš dangaus, kad nuo lauko stalų skrido ir dužo taurės ir bokalai, o turistai užkimšo visas nors kiek primenančias užuovėjas vieteles. Ačiū Dievui, ilgai liūtis nesitęsė ir galiausiai sulaukėme astrologinio laikrodžio dūžio ir judančių statulėlių pasirodymo. Eiliniam žmogui tai atrodytų nieko nesakantis įvykis, tačiau turint galvoje šio laikrodžio senumą ir projektavimą, tai išties reikšmingas pasirodymas, kurį kas valandą palydi vietinių aplodismentai.

Prahoje įstrigome dėl vinilinių plokštelių parduotuvių – lakstėme kaip akis išdegę skersgatviais, ieškodami parduotuvių. Ir radome! Tik kainos kiek nuvylė – jos panašios į amazon.com, todėl nieko nepirkome, tačiau man, kaip visada, šauna beprotiški dalykai ir pasiūliau lėkti į sekso muziejų, – po metų neprisiminsi tų net bažnyčių pavadinimų, o štai, kad buvai Prahos sekso muziejuje išliks tiek, kiek leidžia atmintis, – tačiau pamačius, kad tai kainuoja apie 5-10 eurų, bet po to pagalvojau, vis tiek nepamatysiu daugiau nei interneto pornografijos platybėse, todėl nutariau tiesiog šituos pinigus „pravalgyti“. Tą ir padariau. Tiesa, nesitikėkite, kad čekai kokie nors užkietėję anglų kalbos žinovai. Sostinėje dar pusę bėdos susikalbėti rusiškai (juk čekai irgi slavai!) ar angliškai, tačiau kai kada tiesiog jie burbuliuoja sau gražia čekų kalba, o tu tik baksnoji į meniu ir bandai suprasti, ar čia kepsnys, ar virtas garuose koks nors kugelis! Šiaip su patiekalu pasisekė, nes skaniai sukirtau po mėsos didelį žlėgtainį ir čekiško alaus, kuris priminė kiek šviesų lietuvišką alų, nors tikriausiai įdomesnio alaus reiktų ieškoti atskirose aludėse. Tiesa, kainos panašios į Baltijos šalių sostines. 

Dar vienas įspūdingesnių nemokamų Prahos senamiesčio vaizdų – Prahos pilies sodai, kur matosi Valenšteinų rūmai, šv. Vito katedra ir gražus sodas, nuo kurio šlaito atsiveria gražūs vaizdai. Na, ir žinoma, neįmanoma nepereiti turistų sausakimšai užgriozdinto Karolio IV pėsčiųjų tilto, ant kurio gausu barokinių statulų. Tiesa, taip niekur nepamačiau garsiojo Prahos blusų turgaus, matyt, jie įsikūrę kažkur kitur, tačiau plati upė, puošnūs senamiesčio vaizdai išties žavūs, bet labiausiai norisi, būnant ant šio tilto, kad laikinai sustotų suktis pasaulis, išnyktų tas turistinis šurmulys, staiga sutemtų, dingtų žmonės, įsijungtų Prahos šviesos ir galėčiau vienumoje pasivaikščioti, stebint senamiesčio šlaitus. 

Persikėlus iš senamiesčio dalies į kitą upės pusę, čia laiko daugiau parduotuvėms, suvenyrams, pramogoms, specializuotoms parduotuvėlėms.

Iš vienos pusės jaučiuosi apgautas – mačiau Prahą, kvėpavau jo dulkėmis, bet pačios Prahos nepatyriau, nes paprasčiausiai visko tiek daug, kad neužtenka vienos dienos viskam sugerti, o kiek dar ten visko nepamatyta, kad net apmaudu, jog pasaulyje tiek miestų ir tiek mažai laiko jiems nugyventi.

Šv. Vito bažnyčia tokia didelė ir įsprausta be didesnės aikštės tarp rūmų, kad ji tilptų į objektyvą - tikras menas.

 Įspūdingos šv. Vito sienų puošmenos...

Seniau šioje aikštėje, netoli šv. Vito katedros vyko egzekucijos. Tas gražus narvelį primenantis šulinys - 16 metrų karceris, į kurį įmesdavo neištikimybe kaltinamas žmonas.

 Iš smiltainio gražūs išraižyti ornamentai. 

 Loretos bažnyčia - viena iš nedaugelio bažnyčių, pavadinta ne šventosios vardu. 

 Žymusis Prahos astronominis laikrodis sukurtas 1490 m. Kiek metų praėję nuo Žalgirio mūšio? A?

 Kad ir kaip fesbukiškai vojaristiškai beatrodytų, bet taip - tai mano pietūs Prahoje ir šis patiekalas toks sultingas ir skanus, kad nepamenu, kada valgiau tokį sultingą kepsnį.

Apie valiutą ir vagis

Jeigu vykstate ekskursiją į Prahą, nesikeiskite eurų į čekiškas kronas – neverta. Beveik visur galima atsiskaityti savo banko kortele arba eurais. Žinoma, aš to nežinojau, tai ir liko tas 100 kronų metaliniais piniginėj – o kam? Visko gavau eurais, išskyrus viename tualete, ten reikėjo kronų, tačiau netgi daugelis tualetų priima eurais, kurio santykis – 25 čekiškos kronos atitinka 1 eurą. Tiesa, Prahoje daug vagių, reikia būti atsargiems ir kuprines, rankines nešiotis geriau „ant pilvo“, o ne už nugaros, nes nespėsi suvokti, kada ilgapirščiai įsmuks į tavo teritoriją, o vagysčių tarp lietuvių turistų Prahoje pasitaiko itin dažnai.

Kas juokingiausia?

Žinoma, turistai iš Azijos! Ypač jaunosios azijietės, kurios absoliučiai nesistebi Prahos grožiu, o iš visų jėgų stengiasi prisifotografuoti (papūstomis lūpomis, ant vienos kojos, po to ant dar kitos, išsižergus ir nelabai, nustebus ar apsimestinai verkiant, seksualiai ir dievobaimingai). Jeigu mums užtektų keletą kadrų, tai azijietis vienam objektui skiria 20-100 fotografijų. Ir tai taip juokinga, nes akivaizdžiai pažintinę kelionę gožia noras parsivežti kuo daugiau tuštybės socialiniams tinklams, kad kiti kinai arba japonai nusprogtų iš juodo pavydo. Ak, ta Praha... Kol kas perbėgta, bet iki galo neišgyventa, bet vis tiek labai įdomi ir nesigailiu nė akimirkos, praleistos jame! 

 Vaizdas į Vltavos upę nuo puošnaus Karolio IV tilto.

 Iš Prahos pilies sodų.

 Valenšteinų rūmų sodo dalis.

Viena iš daugelio skulptūrų prie Loretos bažnyčios. Kodėl jie juodi? Nes jie pagaminti kaip ir dalis Prahos bažnyčių iš smiltainių, kuris būna vos gelsvas, bet per laiką oksiduojasi, kontaktuodamas su oru ir įgyja degėsių spalvos. Bet jis lengvai šlifuojasi, bet čekai retai, priešingai nei vengrai, retai tai daro.

Jūsų Maištinga Siela