Bučovicė (Bučovice), Čekija: Kelionė į Čekijos Bučovicės miestelį Pietų Moravijoje

Sveiki!
 
Mano akiratyje Čekija visai kaip ir Lenkija dažnai pasitaiko kaip tranzitinė šalis keliaujant į Vakarų Europą. Šįkart nutiko labai panašiai: teko apsistoti Moravijos regione esančiame mažame apie 6 500 gyventojų turinčiame miestelyje Bučovice. Tiesa, bandžiau išsiaiškinti vardažodžio rašybą. Dirbtinis intelektas sako, kad Bučovicės yra daugiskaitinis (kaip Trakai, Šiauliai), nors kitur rašoma pagal vienaskaitinį variantą – Bučovicė. Nežinau tiksliai, kurią formą naudoti, tai gali pasitaikyti visaip. Man patinka išeiti tranzito metu ir pasivaikščioti po įvairias vietovės, tad nusprendžiau pasidomėti ir apie šį miestelį.
 
Bučovice yra žavingas miestas, įsikūręs Čekijos pietryčiuose, Pietų Moravijos regione, Vyškovo apygardoje. Jis patogiai įsikūręs ant Litavos upės kranto, gamtinėje zonoje, kur susitinka Litenčicių kalvos ir Ždánice miškas. Geografiškai miestas nutolęs maždaug 26 kilometrus į rytus nuo Brno bei apie 14 kilometrų į pietus nuo Vyškovo.
 
Pirmajai rašytinei užuominai apie šią gyvenvietę šaltiniuose siekiant 1322 metus, daugmaž tada, kai Gediminas LDK pradėjo rašyti savo garsiuosius laiškus, jos istorija pradėjo ryškėti kur kas anksčiau, kadangi jau XIII amžiuje čia stovėjo mūrinė bažnyčia. Jau XIV amžiaus pabaigoje Bučovice buvo žinomos kaip klestintis prekybinis miestelis, garsėjantis savo vynuogynais bei aktyvia vietine prekyba.
 
Didžiausias istorinis lūžis ir kultūrinis suklestėjimas miestelį ištiko XVI amžiuje, kuomet jam vadovavo įtakingi didikų sluoksniai. Būtent šiuo periodu, 1575–1585 metais, vietos valdytojo Jano Šemberos iš Boskovic iniciatyva buvo pastatytas garsusis renesansinis Bučovicės pilies kompleksas, kurio nuotraukas matysite fotoreportaže. Vėlesniais amžiais miestas išgyveno įvairius Europos istorijos vėjus, įskaitant XVII amžiaus negandas bei vėlesnį regiono valdžios pasikeitimą, o XIX amžiuje jis įgijo tvirtą modernaus administracinio ir pramoninio centro charakterį, ypač išplėtodamas medienos apdirbimo pramonę.
 
Šiandien Bučovice labiausiai garsėja kaip išskirtinės Moravijos architektūros perlų vieta. Pagrindinis ir svarbiausias miesto istorinis akcentas yra renesansinė Bučovicės pilis, kuri architektūrine prasme primena itališką vilą ir yra saugoma kaip nacionalinis kultūros paminklas. Pilis lankytojus stulbina savo unikaliu arkadiniu kiemeliu, puoštu 90 kolonų su tūkstančiais drožinėtų reljefų, o jos viduje gausu manieristinio stiliaus salių su vertinomis lubų freskomis bei stuko dekoru.
 
Svečiuodamiesi šiame mieste, taip pat galite aplankyti ankstyvojo baroko stiliaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią (ji taip pat užfiksuota mano nuotraukose), pasižyminčią vertingais interjero elementais. Mėgstantiems ramybę rekomenduojama pasivaikščioti po šalia pilies esantį didelį bei tvarkingą istorinį parką su geometriniais želdynais.
 
Patogiam poilsiui mieste ir jo apylinkėse galima rasti jaukių vietinių svečių namų bei tokių žinomų apgyvendinimo vietų kaip pačioje centrinėje aikštėje įsikūręs Hotel Arkáda, kuriame ir teko pernakvoti. Tuo tarpu vietiniuose restoranuose bei kavinėse verta paragauti tradicinių Moravijos regiono patiekalų, prie kurių puikiai dera garsusis šio krašto vynuogynų vynas.
 
Kviečiu pasidairyti po mano fotoreportažą.

 
Maištinga Siela

Knyga: Anna Cima "Prabusiu Šibujoj"

 

Anna Cima. „Prabusiu Šibujoj“ – Vilnius: Vaga, 2025. – p. 348.

 
Sveiki, mielieji!
 
Ką aš žinau apie šiuolaikinę čekų literatūrą? Ogi beveik nieko! Be M. Kunderos Nepakeliama būties lengvybė negalėčiau įvardyti, ką esu dar skaitęs, bet nuojauta, jeigu neapgauna, tikriausiai, kad nieko, nors per pastaruosius kokius penkerius metus pasirodė lietuviškai keletas šiuolaikinių čekų romanų. Jaunos čekų rašytojos Annos Cima (g. 1991) romaną Prabusiu Šibujoj (ček. Probudím se na Šibuji), kurią į lietuvių kalbą išvertė Kristė Karvelytė, o išleido leidykla Vaga, aš, tiesą sakant, įsimečiau į kelioninį krepšį nė negalvodamas, ar tikrai bus kada keliaujant šią knygą skaityti. Nutiko taip, kad jau visai grįžtant į Lietuvą, kaip tik per Čekiją, vėlai vakare Moravijos Olomouce esančiame viešbutyje pradėjau skaityti Prabusiu Šibujoj pernelyg nieko nesitikėdamas, vien smagios pramogos. Tiesą sakant, knyga labai įtraukė, gavau savitą pramogą ir romaną beregint perskaičiau per kelias artimiausias dienas.
 
Anna Cima gimė Prahoje, o jos tėvas šalyje gana žymus dramaturgas Petro Jarchovskis, todėl nuo mažumės buvo apsupta knygų. Būsima rašytoja susidomėjo japonų kultūra ir po mokyklos įstojo į japonologiją Čekijoje, o doktorantūros studijas pratęsė pačioje Japonijoje, kur ji 2017 metais užbaigė ir savo debiutinio romano Prabusiu Šibujoj rankraštį. Autorė iš viso yra parašiusi du romanas, antrasis Ungurio prisiminimai originalo kalba pasirodė 2022 metais buvo itin didelės apimties – net 700 puslapių. A. Cima ne tik rašytoja, bet ir vertėja iš japonų į čekų kalbą, o jos debiutinis romanas tapo Čekijoje tikru fenomenu, nes tikriausiai atliepė naująją Azijos, ypač Japonijos kultūros besidominčiųjų bangą, kuri apėmusi ne vien Čekiją, bet ir daugelį Europos šalių.
 
Lietuvoje, sakyčiau, azijietiška literatūra daugiau ar mažiau visada buvo matoma. Pirmiausia – Haruki Murakami romanai, kurie jau keli dešimtmečiai nuolat perleidžiami ir vis išperkami. Pastarąjį dešimtmetį pasirodė Pietų Korėjos literatūra, suklestėjo mango, animaciniai serialai ir, atrodo, komercinis Japonijos kultūros bumas pirmiausia paveikė vartotojišką jaunuomenę, ypač mokyklinio amžiaus vaikus, kurie drąsiai ne tik perka kuprines su digimonais ir pokemonais, songokais, bet ir imituoja japonų fetišistinius gotikinius stilius. Daugiau nesiplėsiu, tačiau A. Cima neslepia, kad yra ir buvo paveikta pirmiausia populiariosios komercinės japonų kultūros ir tik vėliau atsivėrė kelias į intelektualesnį ir įdomesnį šios šalies pažinimą ir tyrinėjimą.
 
Skaitant Prabusiu Šibujoj, manęs kaip skaitytojo neapleido nuojauta, kad pagrindinė veikėja Jana yra savotiška pačios rašytojos Annos Cima alter ego. Jana įstoja Prahoje į japonologiją, jos tėvas taip pat užsiima literatūrologija, ji stengiasi įrodyti, kad nėra iš kelmo spirta. Jana turi buvusią klasiokę draugę Kristiną, kurios tėvas viską metęs Indijoje tapo budistų vienuoliu, jos dažnai susitinka alaus Prahos centre ir plepa apie kasdienybę. Iš tikrųjų romano pirmoji pusė gana laisva, ji labiau primena Janos eseistinius laisvus samprotavimus apie japonų kalbos mokymąsi. Autorė intuityviai pajuto, kad vien tokiais štrichais romano nesukalsi ir įvedė keletą siužetinių detektyvinių ir mistinių linijų. Jana susidomi beveik niekam nežinomu tarpukario japonų autoriumi Kijomaru Kavašita, kuris yra absoliučiai sugalvotas pačios rašytojos. Įdomu, kad patys čekai, perskaitę šį romaną puolė domėtis Kavašita ir labai nusiminė, kad visa tai tėra įtikinama fikcija, o ne reali dokumentinė medžiaga panaudota romanui.
 
Taigi... Autorė kuria literatūrinį detektyvą. Panašų jausmą patyriau skaitydamas amerikiečių  Marisha Pessl Naktinis filmas (Tyto alba, 2018). Veikėja Jana kartu su doktorantu Viktoru Klima leidžiasi į Kavašitos tyrimą, bando internete surasti menkiausių nuorodų, kurie atskleistų kuo daugiau apie Kavašitos asmenybę ir jo gyvenimą. Galiausiai mezgama Janos ir Viktoro meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti, nes doktorantas išvyksta į Japonija, o Jana palsiieka Prahoje įstrigusi su savo Kavašitos medžiaga. Romaną papildo sugalvoti Kavašitos tekstai, parašyti pagal tarpukario japonų literatūros stilių, kuriuos Jana verčia iš literatūrinio žurnalo. Galiausiai tie pasakojimai tampa nuorodomis į tikrąjį Kavašitos gyvenimą... Iš tikrųjų autorė plačiai žaidžia tikrovėmis. Nors knygoje daug tokių retsykiais infantilių pasikalbėjimų, bet jie kažin kokie tampa japonų literatūros imitacijomis, specialiai rašyti azijietišku registru. Stilius nepaprastai primena kai kada H. Murakami pasakojimus dėl savo gana ryškaus maginio realizmo ir fantastinių motyvų neapibrėžtumo.

Anna Cima

 
Viena svarbiausių siužetinių linkmių – netikėtai prabudusi pačios Janos alternatyva Šibujoj. Nors tikroji Jana gyvena Čekijoje, jos septyniolikmetės vaiduokliška alternatyva, perteikta kaip minties forma, nebegali ištrūkti iš Šibujos ir iš esmės nuolat gyvena netoli legendinio šuns Hačiko paminklo (pagal jį yra sukurtas 2009 metų holivudinis filmas su R. Gere, adaptuotas vakarietiškai kultūrai), tik šįkart į šią vietą grįžta ne Hačiko, o vis ta pati nesenstanti Janos versija, kuri susipažįsta su Viktoru ir leidžiasi tyrinėti Kavašitos žmonos atvejo. Nepasakyčiau, kad visi siužetiniai apmatai mane įtikino, bet romane esama tikrai netikėtų, vakarų literatūrai nebūdingų siužetinių vingių. Pavyzdžiui, Kijonas, praleidęs kurį laiką užsitrenkęs rūsyje, paniškai bijo uždarų patalpų, o kad įveiktų klaustrofobiją, pradeda fotografuoti langus... Tai taip murakamiška ir mistiška, kad, sakyčiau, būdinga šiuolaikinei japonų literatūros tipažui.
 
Romane gausu japonų literatūros klasikų ir šiuolaikinių autorių nuorodų (jų abėcėlė pateikiama knygos gale): „Žinojai, kad Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ po to, kai išsekęs nukrito po traukinio ratais, kai ryte važiavo į darbą? <...> Turbūt buvo labai ilgai nemiegojęs, nes naktimis rašydavo. Tik tada, kai jo vos neužmušė traukinys, jo tėvas suprato, kad neverta trukdyti sūnaus polėkiui, ir pažadėjo, kad kai Mišima parašys bestselerį, galės daryti ką širdis geidžia. Taigi Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ ir taip pasaulį išvydo genialus rašytojas (p. 139).“
 
Autorė paliečia ir tapatybės temą, nes iš esmės Prabusiu Šibujoj ne tik naudojasi japonų literatūros imitacijomis ir schemomis, bet ir savitai perteikia vakarietiškų ir rytietiškų kultūrų sandūrą. Šiam tranzitui pasirinktas tapatybės nunulinimas, vaiduokliškoji Janos pusė, kuri turi be išankstinių europietiškų standartų suprasti naują azijietišką pasaulį: „Aš pati jaučiuosi, lyg nuolat dirbčiau nesibaigiančius viršvalandžius. Nežinau, kiek ilgai  čia esu, bet kol kas nepavyko normaliai išsimiegoti. Mobilusis išsikrovė, prisiskambinti man niekas neprisiskambins. Tarp kitko, pamečiau savo pasą. Neįsivaizduoju, kur galėjau jį pradanginti. Dabar jau nesu tiesiog niekas. Esu niekas niekieno žemėje. Dvidešimt aštuntos pamokos gramatika (p. 52).“
 
Esama ir tikrosios Janos kritinio požiūrio, vertinimo, kuris galbūt atspindėtų ir nemažą skaitytojų požiūrį į japonus: „Mat visi jie baisiai infantilūs. Kur pažvelgsi, aplink mane spokso įvairūs monstriukai. Hello Kitty, Pikačiu ir komiksų bei televizijos serialų herojai. Atrodo, lyg japonams būtų sudėtinga priimti realybę. Juk pasaulis iš tikrųjų – žiauri vieta, o jie jį bando paversti kuo mielesniu. Vienas kitą kvailina. Kiekviena parduotuvė, kiekvienas restoranas ar įmonė turi savo talismaną, savo logotipą. Aplink knibždėte knibžda dvasių, baubų ir žvėrelių. Ir visi jie skleidžia garsus. <...> Kone kiekvienas turi kokio nors žvėrelio figūrėlę, pakabintą ant rankų, mobilaus, krepšio ar džemperio užtrauktuko. Lyg giliai viduje visi tebebūtų vaikai. Lyg japonai nenorėtų ar bijotų suaugti (p. 57).“
 
Romaną, manau, kiek kitaip perskaitys tie, kurie labiau yra skaitę japonų literatūros, jie labiau atpažins mistinius autorės kuriamas schemas, kurios mažiau skaitantiems atrodo kaip egzotiškas rytietiškas magiškasis realizmas, persipynęs su jaunosios kartos europiečių požiūriais į Japoniją. Nesuklysiu sakydamas, kad Prabusiu Šibujoj labiau turėtų sudominti jaunuolius skaitytojus, nes pagrindinė veikėja atspindi studentiškas ambicijas, norą tyrinėti pasaulį, svajoti. Pati romano kalba labai nesudėtinga, Kristė Karvelytė versdama dialogus kūrė kai kur šnekamąja kalba, bet ne tokia, kurios nesuprastų septyniasdešimtmečiai skaitytojai. Mane romanas labai įtraukė, seniai neskaičiau tokio jaunatviškai parašyto kūrinio, kuris teiktų tiek literatūrinio detektyvinio nuotykio (tai bene stipriausias romano aspektas!) bei kartu leistų pasimėgauti ne visais iki galo paaiškintais, kaip dažnai būdinga japonų literatūrai, mistiniais sprendimais. Tai atmosferinis šiek tiek hipsterinis-azijietinis romanas, paskaitomas tiek jauniems, tiek garbaus amžiaus skaitytojams.
 

P. S. Knyga negausiai, bet šiek tiek turi iliustracijų, kurias sukūrė pati rašytoja.

Maištinga Siela

Čekija. Čekijos istorija ir regionai

 

Šiame žemėlapyje pavaizduota Čekijos Respublika su visais jos administraciniais vienetais – kraštais. Vizualiai žemėlapis išsiskiria švytinčiu auksinės spalvos fonu, kuris suteikia jam išskirtinės elegancijos, o pati Čekijos teritorija yra dekoruota safyrų spalvos rėmeliais, pabrėžiančiais šalies kontūrus.
 
Žemėlapyje galima matyti suskirstymą į istorinius regionus, tokius kaip Čekija (Bohemija) bei Moravija, o spalvų paletė padeda lengviau identifikuoti skirtingus administracinius vienetus, kurie susieti su atitinkamais pavadinimais lietuvių ir originalo kalbomis. Sostinė Praha žemėlapyje pažymėta kaip „Prahos m.“ (Hlavní město Praha), nurodant jos svarbą šalies struktūroje.
 
Šalia žemėlapio kampuose puikuojasi oficialūs herbai, reprezentuojantys skirtingus šalies istorinius regionus, įskaitant Čekiją ir Moraviją. Apatiniame dešiniajame kampe pateikta legenda, paaiškinanti spalvinius kodus, kurie žymi Moravijos, Moravijos anklavų, Čekijos ir Čekijos Silezijos regionus, taip suteikiant žiūrovui aiškų supratimą apie šalies teritorinę sandarą šioje puošnioje kompozicijoje.
 
Čekijos istorija prasidėjo dar priešistoriniais laikais, tačiau pirmoji tvirta valstybė susiformavo IX amžiuje, kai susikūrė Didžiosios Moravijos valstybė, tapusi slavų krikščionybės bei kultūros centru. Šio ankstyvojo laikotarpio metu buvo padėti pamatai būsimai šalies politinei struktūrai, o šv. Kirilas ir šv. Metodijus atnešė raštą, kuris padarė didelę įtaką čekų tapatybės formavimuisi ir religiniam gyvenimui, palikdamas gilius pėdsakus visame regione.
 
Žlugus Didžiajai Moravijai, politinis centras persikėlė į Bohemiją, kur įsitvirtino Přemyslidų dinastija, suvienijusi čekų gentis ir sukūrusi stiprią kunigaikštystę. Šiuo laikotarpiu Praha pradėjo sparčiai augti ir tapo svarbiu Europos centru, o Čekijos kunigaikščiai pradėjo stiprinti savo ryšius su Šventąja Romos imperija, galiausiai įgaudami karalių titulus bei užsitikrindami svarbų vaidmenį Vidurio Europos politinėje arenoje.
 
XIV amžius tapo tikru Čekijos aukso amžiumi, ypač valdant Šventosios Romos imperijos imperatoriui Karoliui IV, kurio dėka Praha tapo vienu svarbiausių Europos miestų. Imperatorius įkūrė pirmąjį universitetą Vidurio Europoje, rėmė meną bei architektūrą, o šalies ekonominis ir kultūrinis klestėjimas šiuo metu pasiekė aukščiausią tašką, tapdamas pavyzdžiu visam žemynui.
 
Vis dėlto, XV amžius atnešė didelius religinius bei socialinius sukrėtimus, susijusius su Jano Huso veikla ir husitų karais, kurie iš esmės pakeitė šalies visuomeninę santvarką. Šis reformacijos judėjimas, kilo iš nepasitenkinimo bažnyčios korupcija, sukėlė ilgus konfliktus su Katalikų bažnyčia bei Šventosios Romos imperijos valdovais, palikdamas gilius kultūrinius ir religinius randus, kurie formavo tautinį čekų savimonės suvokimą daugelį amžių.
 
XVII amžiuje, po pralaimėto Baltojo kalno mūšio, prasidėjo ilgas Habsburgų viešpatavimo laikotarpis, kurio metu čekų žemės tapo sudėtine Austrijos imperijos dalimi. Tai lėmė priverstinę rekatolizaciją, vokiečių kalbos įsigalėjimą viešajame gyvenime bei čekų kultūros ir kalbos prislėgimą, kas privedė prie beveik trijų šimtmečių trukusio tautinio savarankiškumo praradimo, nors čekų dvasia išliko gyva kaimo bendruomenėse.
 
XIX amžiuje atgimė tautinis sąjūdis, kurio metu čekų intelektualai aktyviai siekė atgaivinti savo kalbą, literatūrą ir nacionalinę tapatybę, priešindamiesi vokiškajai kultūrinei įtakai. Šis „Čekų tautinis atgimimas“ buvo ne tik kultūrinis procesas, bet ir politinis judėjimas, kurio tikslas buvo atkurti Čekijos valstybingumą, tapęs pagrindu būsimam šalies savarankiškumui, galiausiai realizuotam po Pirmojo pasaulinio karo.
 
1918 metais, žlugus Austrijos-Vengrijos imperijai, buvo paskelbta nepriklausoma Čekoslovakijos Respublika, kuri tapo viena labiausiai išsivysčiusių ir demokratiškiausių valstybių Europoje tarpukario laikotarpiu. Nors valstybė sėkmingai plėtojosi ekonomiškai bei kultūriškai, ji susidūrė su dideliais etniniais iššūkiais, kurie vėliau buvo išnaudoti nacių Vokietijos, privedusios prie šalies okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo siaubo.
 
Po karo Čekoslovakija atsidūrė sovietų įtakoje, tapdama komunistinio bloko dalimi, o 1968 metais bandymą liberalizuoti režimą („Prahos pavasarį“) numalšino Varšuvos sutarties kariuomenė. Galiausiai, 1989 metais „Aksominė revoliucija“ taikiai nuvertė komunistinį režimą, o 1993 metais Čekija ir Slovakija taikiai išsiskyrė, sukurdamos dvi atskiras valstybes, iš kurių viena tapo šiuolaikine Čekijos Respublika, integruota į Vakarų pasaulį.
 
Maištinga Siela

Čekija ir Slovakija: čekų ir slovakų kalbų panašumai ir skirtumai (Vakarų slavų istorija)

Sveiki, mielieji!
 
Tęsiu vieną iš savo įdomybių – domėtis kalbotyra ir kalbų raida, tad šįkart mano žvilgsnis į Centrinę Europą. Čekų ir slovakų kalbos dažnai apibūdinamos kaip seserinės kalbos, priklausančios vakarų slavų kalbų grupei, ir jų tarpusavio santykis yra unikalus reiškinys pasaulio kalbotyroje. Šis artumas pasižymi itin aukštu tarpusavio suprantamumo laipsniu, kuris sėkmingai išliko net ir po 1993 metais įvykusio taikaus Čekoslovakijos išsiskyrimo. Ši istorinė „Aksominė skyryba“ politiškai atskyrė dvi valstybes, tačiau kalbiniu požiūriu jos išliko itin glaudžiai susijusios, nes šių tautų komunikacija dažnai vyksta kiekvienam kalbant savo gimtąja kalba, nekeliant jokių esminių suvokimo barjerų, kaip kad patiria, sakykim, pernelyg nutolusios lietuvių ir latvių giminingos kalbos.
 
Lingvistiniu požiūriu čekų ir slovakų kalbos sudaro vientisą dialektinį kontinuumą, kuriame slovakų kalba dažnai laikoma konservatyvesne atmaina, geriau išlaikiusia archajiškus slavų kalbų bruožus. Čekų kalba, būdama veikiama intensyvios urbanizacijos ir Vakarų Europos kultūrinės įtakos, per šimtmečius patyrė daugiau struktūrinių pokyčių, ypač morfologijoje ir žodžių daryboje. Šis skirtumas tarp „konservatyvumo“ ir „inovatyvumo“ yra pagrindinis akcentas, kurį pabrėžia modernieji slavistikos tyrėjai, analizuodami šių dviejų sistemų evoliucinę trajektoriją.
 
Fonetiškai šios kalbos turi svarbių skiriamųjų bruožų, iš kurių garsiausias yra specifinis čekų kalbos priebalsis „ř“, tariamas kaip minkštas „r“ su įtemptu šnypščiamuoju elementu ir reikalaujantis išskirtinės artikuliacinės mankštos. Tuo tarpu slovakų kalba pasižymi platesne ilgųjų balsių sistema bei jų harmonija, kas kalbai suteikia ypatingą melodingumą ir „dainuojamąjį“ pobūdį. Nors abiejų kalbų fonetinės sistemos yra pakankamai giminingos, šie maži fonologiniai skirtumai iškart leidžia ausiai atpažinti, ar kalba yra čekas, ar slovakas, net jei jie vartoja panašų žodyną.
 
Nors didžioji dalis leksikos sutampa, kalbose gausu vadinamųjų „klaidingų draugų“, kurie kasdieniame gyvenime sukuria ne vieną linksmą ar keblią situaciją. Pavyzdžiui, bendrinis žodis „čerstvý“, kuris čekų kalboje reiškia „šviežias“ (pvz., šviežia duona), slovakų kalboje gali įgauti visai kitokią reikšmę ar atspalvį. Tokie semantiniai poslinkiai per ilgą laiką atskyrė šias kalbas, todėl net ir puikiai suprantant kalbą, reikia nuolat budėti, kad išvengtumėte subtilių prasminių neatitikimų, kurie dažnai tampa kalbinių anekdotų šaltiniu.
 
Gramatiniu požiūriu slovakų kalbos sistema yra laikoma kiek reguliaresne, nuoseklesne ir logiškesne, todėl užsieniečiams, bandantiems perprasti slavų kalbų pasaulį, ji dažnai atrodo priimtinesnė. Čekų kalba pasižymi itin sudėtinga nuolatinių galūnių kaitų sistema ir istoriškai susiklosčiusiais gramatiniais archaizmais, kurie reikalauja iš kalbėtojo didelio dėmesio. Tai, kas slovakų kalboje yra standartizuota ir taisyklėmis apibrėžta, čekų kalboje dažnai reikalauja specifinės „kalbinės nuojautos“, todėl mokymosi procese čekų kalba vertinama kaip techniškai sunkesnis riešutas.
 
Kalbotyros autoritetai, tokie kaip čekų kalbininkas Františekas Trávníčekas ir slovakų kalbininkas Ľudovítas Novákas, dar XX amžiaus viduryje padėjo pamatus šiandieniniam šių kalbų suvokimui, akcentuodami jų neatsiejamą istorinę vienovę. Jie tyrinėjo kalbas kaip organiškus darinius, kurie evoliucionavo ne izoliacijoje, o nuolatiniame kontakte. Jų atlikti darbai įrodė, kad literatūrinės kalbos normos buvo suformuotos remiantis tų laikų dialektine įvairove, o ne dirbtinai išrasta sistema, todėl kalbų struktūrose užkoduota visa Centrinės Europos tautų istorija.
 
Mokslininkas Františekas Trávníčekas savo fundamentalioje veikloje nuodugniai nagrinėjo čekų kalbos raidos dėsningumus, pabrėždamas, kad ji susiformavo per ilgą procesą integruojant įvairias vakarų slavų tarmes į vieningą literatūrinę kalbą. Jo darbai parodė, kaip socialiniai ir politiniai veiksniai, pavyzdžiui, švietimo reforma ar literatūrinės kultūros augimas, formavo kalbos normą, kurią čekai iki šiol laiko savo nacionalinio identiteto stuburu. Trávníčekas sugebėjo įrodyti, kad net ir standartizuota kalba išlaiko gilias šaknis paprastų žmonių vartojamoje šnekamojoje kalboje.
 
Kiti žymūs slavistikos tyrėjai, tarp jų Janas Holubas, dažnai slovakų kalbą įvardija kaip „tarpinę grandį“ tarp čekų ir pietų slavų kalbų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad būtent slovakų kalbos struktūroje iki mūsų dienų išliko daugybė archajiškų bruožų, kurie čekų kalboje per pastaruosius šimtmečius buvo išstumti arba pakeisti naujesnėmis formomis. Šis požiūris leidžia mokslininkams geriau suprasti, kaip vyko slavų migracija ir kokią įtaką kaimyninės kultūros turėjo kalbų diferenciacijai.
 
Visuomeniniame gyvenime čekai itin didžiuojasi savo literatūrine kalba ir jos turtinga tradicija, siekiančia reformatoriaus Jano Huso laikus, kurie padėjo pagrindus rašybos reformoms. Slovakai savo ruožtu labiausiai vertina savo kalbos melodingumą ir neretai pabrėžia, kad būtent slovakų kalba yra suprantamesnė visiems slavų tautų atstovams nei čekų kalba. Šis savęs vertinimas ir „kalbinio pranašumo“ pojūtis kartais tampa smagių diskusijų priežastimi, kai čekai pabrėžia savo rašto kultūros gylį, o slovakai – savo kalbos natūralumą ir skambumą.
 
Istoriniai nesutarimai tarp šių tautų dažnai kildavo būtent dėl kalbinio dominavimo klausimų, kai čekai istoriškai dažnai laikydavo slovakų kalbą tiesiog čekų kalbos tarme. Toks požiūris slovakams kėlė natūralų pasipiktinimą ir skatino griežtą savo nacionalinio identiteto gynybą, kas galiausiai privedė prie slovakų literatūrinės kalbos kodifikavimo. Šis procesas buvo ne tik kalbinis, bet ir politinis ėjimas, įtvirtinęs slovakus kaip savarankišką tautą, turinčią teisę į savo unikalų kultūrinį ir kalbinį išraiškos būdą.
 
Slavų kilmė, pagrįsta indoeuropiečių kalbų teorija ir Maxo Vasmerio etimologiniais tyrimais, aiškiai apibrėžia čekus ir slovakus kaip tautas, kilusias iš bendros protėvių kalbos, kuri pradėjo skilti pirmojo tūkstantmečio viduryje. Ši bendra šaknis yra tai, kas vienija visas slavų tautas, nepaisant religinių ar istorinių skirtumų. Tyrimai rodo, kad šis giminingumas yra ne tik teorinis, bet ir apčiuopiamas, matomas per bendrą leksiką ir gilias, senovines gramatines struktūras, kurios išliko per tūkstantmečius.
 
Sąsajos su Lietuva pasireiškia per bendrą indoeuropietišką prigimtį bei archajiškus leksikografinius panašumus, tokius kaip lietuviškas žodis „sūnus“ ir slaviškas „syn“, ar „vilkas“ ir „vlk“. Šie pavyzdžiai nėra tik atsitiktiniai sutapimai, tai – gyvi liudininkai gilios Europos kalbinės vienovės, kuri mus visus sieja per archajišką gramatinę struktūrą. Nors mūsų kalbos per tūkstančius metų nuėjo skirtingus kelius, šios „bendros šaknys“ leidžia mums geriau suprasti, kad net ir skirtingos kalbų grupės yra dalis vienos didelės kalbinės šeimos, turinčios bendrą protėvį ir panašius vystymosi principus.
 
Maištinga Siela

Čekija – filmų suaugusiems sostinė: kas nulėmė, kad Prahoje nufilmuojama daugiausia pornografijos gėjams?

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Čekijos pornografijos industrija yra ilgą laiką besiformuojantis fenomenas, kurį daugelis ekspertų laiko vienu svarbiausių centrų Europoje. Po 1989 metų „aksominės revoliucijos“ ir geležinės uždangos griuvimo, šalies ekonomika patyrė transformaciją, o silpna valiuta bei didelis nedarbo lygis paskatino daugelį jaunų žmonių ieškoti darbo sekso industrijoje. Ši specifinė sociopolitinė aplinka sudarė sąlygas sparčiam šio verslo vystymuisi, pritraukiant tarptautines investicijas ir gamybos pajėgumus.
 
Vienas ryškiausių Čekijos pornografijos sektorių yra gėjų pornografijos industrija. Prahą dažnai vadina „Europos gėjų pornografijos sostine“, nes šalyje susidarė unikali ekosistema: santykinai mažos gamybos sąnaudos, liberalus požiūris į pornografiją bei galimybė lengvai rasti atlikėjų iš Rytų Europos šalių. Tai leido Čekijos studijoms dominuoti pasaulinėje rinkoje, ypač nišiniame „kino“ stiliaus gėjų pornografijos segmente.
 
Galingiausios ir tarptautiniu mastu žinomos kompanijos, tokios kaip „BelAmi“, suformavo ištisą estetinę mokyklą. „BelAmi“, įkurta George'o Duros, tapo sinonimu aukštos kokybės, vizualiai patraukliam gėjų turiniui, kuris išgarsėjo savo romantizuota, „berniukiška“ estetika. Kitos studijos, pavyzdžiui, „Falcon Studios“ (daugiausia JAV pagrindo, bet aktyviai dirbančios Europoje per partnerystes) ar vietos produkcijos namai, nuolat varžosi dėl rinkos dalies, siūlydamos įvairius žanrus – nuo „hardcore“ iki scenarijais paremtų dramų.
 
Šios studijos dažnai vykdo paiešką visame regione, aktyviai ieškodamos aktorių ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje, Vengrijoje ar kitose kaimyninėse valstybėse. Daugeliui jaunų vyrų, atvykstančių į Prahą, šis darbas pristatomas kaip galimybė greitai užsidirbti ir pakeliauti, tačiau atrankos procesai dažnai būna griežtai orientuoti į specifinius fizinius standartus. Aktorių „medžioklė“ neretai vyksta per socialinius tinklus ar specializuotas agentūras, žadančias sėkmę ir tarptautinį pripažinimą.
 
Kalbant apie aktorių saugumą, situacija yra nevienareikšmiška. Nors Čekijoje pornografija yra legalus verslas ir griežtai reglamentuojama darbo teisės požiūriu, realybėje atlikėjai dažnai susiduria su išnaudojimo rizika. Industrijos viduje nuolat diskutuojama apie „saugumo standartus“ – naudojamas apsaugos priemones, testavimą dėl lytiniu keliu plintančių ligų (LPL) bei psichologinę pagalbą. Dauguma didžiųjų studijų teigia užtikrinančios saugią aplinką, tačiau tai dažnai lieka jų pačių savireguliacijos klausimu.
 
Incidentai ir skandalai nėra reti šiame sektoriuje. Praeityje buvo pranešimų apie prievartą, psichologinį spaudimą filmuotis scenose, kurioms aktoriai nebuvo davę sutikimo, ar „juoduosius sąrašus“, į kuriuos pakliūva studijoms neįtikę asmenys. Kai kurie buvę aktoriai viešai pasakojo apie „toksišką“ darbo atmosferą, kurioje dominavo manipuliacijos ir siekis išspausti kuo daugiau naudos iš jaunuolių, kuriems trūko patirties ir žinių apie savo teises.
 
Palyginus su kitomis Europos šalimis, Čekija išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir verslo modelio branda. Vokietijoje ar Prancūzijoje pornografijos industrija taip pat yra aktyvi, tačiau ji dažniau susiduria su griežtesniais reguliavimais ir visuomenės pasipriešinimu. Čekija sugebėjo integruoti šį verslą į bendrą ekonominį kraštovaizdį, todėl čia produkcija yra pigesnė, o gamybinės bazės – techniškai pažangesnės, kas leidžia lengviau išlaikyti konkurencinį pranašumą.
 
Aktorių patirtys dažnai būna labai skirtingos. Vieniems tai tampa tramplinu į modelio karjerą ar sėkmingu trumpalaikiu darbu, kitiems palieka gilius psichologinius randus. Viešai prieinamuose interviu kai kurie aktoriai pabrėžia, jog „stebėjosi, kaip greitai viskas vyksta ir kaip mažai dėmesio skiriama žmogaus emocinei būklei po filmavimų“. Kitų nuomone, „darbas buvo profesionalus, viskas buvo sutarta iš anksto, jokių staigmenų nebuvo“.
 
Šiandien Čekijos pornografijos industrija pereina skaitmenizacijos etapą. Tradicinę vaizdajuosčių ar DVD gamybą pakeitė prenumeruojamos platformos, „OnlyFans“ stiliaus turinys ir tiesioginės transliacijos. Tai keičia industrijos dinamiką – studijos nebeturi tokios didelės galios, kokią turėjo anksčiau, nes patys aktoriai dabar gali tiesiogiai bendrauti su savo auditorija, tačiau kartu tai sukuria naujas nesaugumo ir duomenų privatumo problemas.
 
Visuomenės požiūris į šią industriją Čekijoje išlieka pragmatiškas. Nors nėra garsiai skatinama, pornografijos industrija yra tyliai priimama kaip svarbi ekonomikos dalis, sukurianti tūkstančius darbo vietų ir pritraukianti užsienio kapitalą. Daugeliui čekų tai – tiesiog dar vienas verslas, kurio per daug nereikia sureikšminti, tačiau tarptautinėje arenoje šis „pornografijos centro“ įvaizdis vis dar išlieka stiprus ir kontroversiškas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad Čekijos pornografijos fenomenas yra sėkmingos, tačiau etiškai sudėtingos verslo transformacijos pavyzdys. Gėjų pornografijos sektorius, būdamas vienu ryškiausių, puikiai iliustruoja visą industriją: nuo techninio profesionalumo ir rinkos dominavimo iki tamsiųjų pusių, susijusių su atlikėjų išnaudojimu ir psichologine sveikata. Tai sektorius, kuris nuolat keičiasi, prisitaikydamas prie technologijų ir besikeičiančio vartotojų skonio.
 
Šiandienos kontekste kyla vis daugiau klausimų dėl etikos ir atsakomybės, ypač kai kalbama apie jaunus atlikėjus, patenkančius į šį verslą be pakankamo supratimo apie ilgalaikes pasekmes. Nors teisinė aplinka Čekijoje yra gana palanki gamybai, visuomeninis ir tarptautinis spaudimas skatina studijas keisti veiklos metodus, nors pokyčiai vyksta lėtai. Čekija išlieka pagrindiniu Europos pornografijos tašku, tačiau jos ateitis tiesiogiai priklausys nuo to, kaip seksis balansuoti tarp verslo pelningumo ir etiško elgesio su žmogumi.
 
GĖJŲ AKTORIŲ PATIRTYS
 
Vienas iš garsiausių vardų Europos gėjų pornografijos industrijoje yra aktorius, žinomas pseudonimu Lukas Ridgeston, kuris ilgą laiką dirbo su prestižine Prahos studija „BelAmi“. Jo karjera puikiai iliustruoja sėkmingiausių atlikėjų kelią: pradėjęs filmuotis dešimtajame dešimtmetyje, jis greitai tapo vienu atpažįstamiausių studijos veidų ir savotiška industrijos ikona. Nors pradedantiesiems darbas tokio masto kompanijose iš pradžių dažnai atrodo tarsi lengvas nuotykis ar greitas būdas užsidirbti, ilgainiui tai tampa griežta rutina. Patyrę atlikėjai pripažįsta, kad šiame darbe emocijos turi būti visiškai atskirtos nuo techninio atlikimo, o asmeninis gyvenimas neretai lieka antrame plane.
 
2009 metais Elijah ir Milo Petersai į „BelAmi“ studiją įnešė unikalų, auditorijos itin greitai priimtą naratyvą, paremtą jų tikru biologiniu dvynių ryšiu. Jų atsiradimas industrijoje buvo vertinamas kaip vienas stipriausių studijos rinkodaros ėjimų, nes toks turinys tuo metu buvo laikomas išskirtiniu ir itin geidžiamu. Gerbėjai juos vertino kaip „autentiškus“ aktorius, o ne tik personažus, todėl jų populiarumas per labai trumpą laiką tapo globaliu fenomenu, studijai generuojančiu rekordinį svetainės lankomumą ir didelį dėmesį visame pasaulyje.

 
Nepaisant sėkmės, jų patirtis už ekrano ribų buvo kupina didžiulio psichologinio spaudimo, kurį sukelia staigus atsidūrimas viešumoje būnant vos aštuoniolikos metų. Turo po JAV naktinius klubus metu jie patyrė, ką reiškia būti „objektais“, kai tūkstančiai svetimų žmonių reikalauja dėmesio, prisilietimų ir nuolatinio buvimo scenoje. Šis intensyvus išorinis vertinimas ir „žvaigždžių“ statusas dažnai prieštarauja natūraliam paauglystės etapui, todėl toks ankstyvas įsitraukimas į industriją, kurioje privatumas yra itin pažeidžiamas, jiems paliko gilų įspaudą.
 
Pats faktas, kad dvyniai patys inicijavo kontaktą su studija, rodo jų tuometinį norą peržengti ribas, tačiau vėlesni pasisakymai ir elgesys rodo, kad toks pasirinkimas buvo labiau susijęs su jaunatvišku maksimalizmu ir noru išsiskirti. Nors jie niekada nebuvo linkę atvirauti apie vidinius konfliktus, jų sprendimas po kelerių metų visiškai nutraukti ryšius su industrija ir tapti „nematomais“ visuomenei kalba apie tai, kad šis gyvenimo etapas tapo našta, kurios jie daugiau nebegalėjo ar nenorėjo nešti.
 
Iš šios dienos perspektyvos, dvynių Petersų istorija yra vertinama kaip perspėjimas apie industrijos „mėsmalę“. Jie patyrė visą šlovės ir sėkmės spektrą, tačiau už tai sumokėjo savo privatumo kaina, kurią vėliau bandė susigrąžinti visiška tyla. Šiandienos kontekste jie nėra prisimenami kaip „karjeros pornografijos aktoriai“, o greičiau kaip trumpalaikis, ryškus fenomenas, kuris puikiai iliustruoja, kodėl net ir didžiausios sėkmės sulaukę atlikėjai pasibaigus kontraktui renkasi visišką atsiribojimą, siekdami apsaugoti savo tikrąjį „aš“ nuo praeities šešėlių.
 
Filipo Trojovsky, geriau žinomo pseudonimu Tommy Hansen, atvejis tapo bene garsiausiu Čekijos gėjų pornografijos industrijos skandalu, iškilusiu į viešumą 2005–2006 metais. Dalyvaudamas populiariame televizijos realybės šou „Vyvolení“, jis tapo nacionalinio dėmesio objektu, kai paaiškėjo jo profesinė praeitis suaugusiųjų filmų industrijoje. Šis atradimas išprovokavo plačias diskusijas dėl vertybių, moralės ir viešojo asmens tapatybės, nes žiūrovai ir žiniasklaida turėjo susitaikyti su radikaliu kontrastu tarp televizijos žvaigždės ir pornografijos aktoriaus įvaizdžio.
 
Didžiausią ažiotažą sukėlė paties aktoriaus laikysena ir jo atvirai deklaruotas heteroseksualumas, kurį jis pristatė kaip „darbą už pinigus“. Šis naratyvas atskleidė sisteminę industrijos pusę, kurioje vyrai, patys nesiejantys savęs su homoseksualiais santykiais, dalyvauja gėjų pornografijoje vien siekdami finansinės naudos. Trojovsky viešas pozicionavimas tapo simboliu to, kaip Čekijos pornografijos industrija sėkmingai išnaudojo ekonominius faktorius, pritraukdama jaunus vyrus, kuriems tai buvo ne saviraiškos, o tik greito uždarbio priemonė.
 
Nors šis įvykis neturėjo teisinių pasekmių, jis paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje ir tapo etaloniniu pavyzdžiu nagrinėjant „gay-for-pay“ fenomeną bei socialinę stigmą. Trojovsky istorija parodė, kokią kainą tenka mokėti už paslėptą profesinę praeitį, kai ji netikėtai tampa viešumo dalimi. Tai privertė visuomenę diskutuoti apie ribas tarp profesijos ir asmeninio gyvenimo, o pačią industriją – dar labiau atriboti savo „gaminius“ nuo realių aktorių gyvenimų, siekiant apsaugoti juos nuo neigiamo viešosios nuomonės poveikio.
 
Aktoriai dažnai pabrėžia, kad darbas Čekijos pornografijos industrijoje jiems reiškė tam tikrą laisvės ir atvirumo formą, kurios jie galbūt negalėjo rasti savo gimtosiose, dažnai konservatyvesnėse šalyse. Vieniems tai tapo savirealizacijos įrankiu, padėjusiu priimti savo kūną ir seksualumą, kitiems gi šis darbas buvo tik pragmatiška finansinė priemonė siekiant kitų gyvenimo tikslų, pavyzdžiui, apmokėti studijas ar keliauti. Nepaisant skirtingų motyvacijų, daugelis jų sutinka, kad Prahoje susiformavusi gamybos kultūra yra labai konkurencinga ir reikalauja didelės ištvermės, todėl tik vienetai išlieka šioje industrijoje dešimtmečius.
 
Vertindami savo darbo patirtis ilgalaikėje perspektyvoje, buvę atlikėjai dažnai akcentuoja, jog finansinis atlygis už filmavimąsi ne visada atperka patiriamą moralinį ar emocinį nuovargį. Kai kurie aktoriai po karjeros pabaigos viešai kalbėjo apie sunkumus ieškant „normalaus“ darbo, nes pornografijos aktoriaus praeitis tampa stigma, kurią sunku ištrinti skaitmeniniame amžiuje. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad būtent šis darbas leido jiems tapti nepriklausomais, susipažinti su daugybe žmonių iš viso pasaulio ir įgyti unikalios gyvenimiškos patirties, kuri iš esmės pakeitė jų požiūrį į save ir visuomenę.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Poliamorija" / "Hranice Lásky" / "Boders of Love"

 Sveiki,

 

Kino pavasaryje rodytas čekų vaidybinis filmas pavadinimu „Poliamorija“ (ček. Hranice Lásky) (2022) iš žiūrovų nesulaukė itin didelio dėmesio, kažkaip neaptikau nei kokių nors diskusijų, nei įdomesnių komentarų iš apžvalgininkų. Vakarų civilizacijos šalyse jau seniai praktikuojami sekso vakarėliai, kai susitikusios poros uždaruose vakarėliuose keičiasi poromis ir daro tai, ką daro. Kas gi nežino, kad Čekija yra europietiškos pornografijos sostinė, tad visai nenustebau, kad čekai ir savo vaidybiniame kine kalba apie ne apie savo alų, o seksą.

 

Filme rodoma jauna čekų pora, kuri, atrodo, savo gyvenime išbandė jau daug ką, o jų santykiai atrodo atviri ir „susigulėję“. Kol jų bendri draugai bendraamžiai skaičiuoja trečiojo vaiko gimimą, iš šalies atrodo, jog Hana ir Petras kažin ko delsia. Galiausiai filmo pradžioje iš Hanos nuolat lenda įvairios frazės apie tai, kad reiktų paeksperimentuoti, o Petras, nors ir kuklesnis ir šypsosi, jis pritaria žmonos sumanymams ir vieną vakarą pakursto ją nukabinti bare esantį vyruką ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

 

Iš vienos pusės filmas kiek nuobodokas, prisodrintas erotinių fantazijų, tačiau tuo pačiu šiek tiek ir nepatogus, todėl išlaiko dėmesį. Pora netrukus taip įninka į sekso pasimatymus, kad kartais nelabai belieka laiko vienas kitam. Iš pažiūros dažnam konservatyvių pažiūrų lietuviui tokie santykiai atrodo nenormalūs. Iš esmės filmas ir atskleidžia, kad poligamija žmonėms, kurie nori kurti šeimą ir išlaikyti nebraškančią santuoką, nėra gerai. Arba bent jau didžiajai daliai. Pamažu Hana tiesiog išprotėja dėl tų seksualinių geidulių, o Petras pajunta, jog tai, kas iš pradžių atrodė kaip seksualinės fantazijos ir pokštavimai, ima griauti jųdviejų sukurtą pasitikėjimą. Juolab kad Petras prigauna žmoną meluojančią. Iš esmės filmas įdomus tuo, kad jis gali parodyti, kaip atvirumas dėl seksualinių fantazijų tarp partnerių gali paveikti santykius, netgi išardyti santuoką, jeigu antroji pusė leidžia tas fantazijas dar ir įgyvendinti. Gal ir gera toji filmo prasmė: tegu seksualinės fantazijos ir lieka slaptomis fantazijomis, nes pradedant jas įgyvendinti tikrovėje gali atrodyti ne taip jau geidulingai aistringa.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 5.6

Jūsų Maištinga Siela