Knyga: Anna Cima "Prabusiu Šibujoj"

 

Anna Cima. „Prabusiu Šibujoj“ – Vilnius: Vaga, 2025. – p. 348.

 
Sveiki, mielieji!
 
Ką aš žinau apie šiuolaikinę čekų literatūrą? Ogi beveik nieko! Be M. Kunderos Nepakeliama būties lengvybė negalėčiau įvardyti, ką esu dar skaitęs, bet nuojauta, jeigu neapgauna, tikriausiai, kad nieko, nors per pastaruosius kokius penkerius metus pasirodė lietuviškai keletas šiuolaikinių čekų romanų. Jaunos čekų rašytojos Annos Cima (g. 1991) romaną Prabusiu Šibujoj (ček. Probudím se na Šibuji), kurią į lietuvių kalbą išvertė Kristė Karvelytė, o išleido leidykla Vaga, aš, tiesą sakant, įsimečiau į kelioninį krepšį nė negalvodamas, ar tikrai bus kada keliaujant šią knygą skaityti. Nutiko taip, kad jau visai grįžtant į Lietuvą, kaip tik per Čekiją, vėlai vakare Moravijos Olomouce esančiame viešbutyje pradėjau skaityti Prabusiu Šibujoj pernelyg nieko nesitikėdamas, vien smagios pramogos. Tiesą sakant, knyga labai įtraukė, gavau savitą pramogą ir romaną beregint perskaičiau per kelias artimiausias dienas.
 
Anna Cima gimė Prahoje, o jos tėvas šalyje gana žymus dramaturgas Petro Jarchovskis, todėl nuo mažumės buvo apsupta knygų. Būsima rašytoja susidomėjo japonų kultūra ir po mokyklos įstojo į japonologiją Čekijoje, o doktorantūros studijas pratęsė pačioje Japonijoje, kur ji 2017 metais užbaigė ir savo debiutinio romano Prabusiu Šibujoj rankraštį. Autorė iš viso yra parašiusi du romanas, antrasis Ungurio prisiminimai originalo kalba pasirodė 2022 metais buvo itin didelės apimties – net 700 puslapių. A. Cima ne tik rašytoja, bet ir vertėja iš japonų į čekų kalbą, o jos debiutinis romanas tapo Čekijoje tikru fenomenu, nes tikriausiai atliepė naująją Azijos, ypač Japonijos kultūros besidominčiųjų bangą, kuri apėmusi ne vien Čekiją, bet ir daugelį Europos šalių.
 
Lietuvoje, sakyčiau, azijietiška literatūra daugiau ar mažiau visada buvo matoma. Pirmiausia – Haruki Murakami romanai, kurie jau keli dešimtmečiai nuolat perleidžiami ir vis išperkami. Pastarąjį dešimtmetį pasirodė Pietų Korėjos literatūra, suklestėjo mango, animaciniai serialai ir, atrodo, komercinis Japonijos kultūros bumas pirmiausia paveikė vartotojišką jaunuomenę, ypač mokyklinio amžiaus vaikus, kurie drąsiai ne tik perka kuprines su digimonais ir pokemonais, songokais, bet ir imituoja japonų fetišistinius gotikinius stilius. Daugiau nesiplėsiu, tačiau A. Cima neslepia, kad yra ir buvo paveikta pirmiausia populiariosios komercinės japonų kultūros ir tik vėliau atsivėrė kelias į intelektualesnį ir įdomesnį šios šalies pažinimą ir tyrinėjimą.
 
Skaitant Prabusiu Šibujoj, manęs kaip skaitytojo neapleido nuojauta, kad pagrindinė veikėja Jana yra savotiška pačios rašytojos Annos Cima alter ego. Jana įstoja Prahoje į japonologiją, jos tėvas taip pat užsiima literatūrologija, ji stengiasi įrodyti, kad nėra iš kelmo spirta. Jana turi buvusią klasiokę draugę Kristiną, kurios tėvas viską metęs Indijoje tapo budistų vienuoliu, jos dažnai susitinka alaus Prahos centre ir plepa apie kasdienybę. Iš tikrųjų romano pirmoji pusė gana laisva, ji labiau primena Janos eseistinius laisvus samprotavimus apie japonų kalbos mokymąsi. Autorė intuityviai pajuto, kad vien tokiais štrichais romano nesukalsi ir įvedė keletą siužetinių detektyvinių ir mistinių linijų. Jana susidomi beveik niekam nežinomu tarpukario japonų autoriumi Kijomaru Kavašita, kuris yra absoliučiai sugalvotas pačios rašytojos. Įdomu, kad patys čekai, perskaitę šį romaną puolė domėtis Kavašita ir labai nusiminė, kad visa tai tėra įtikinama fikcija, o ne reali dokumentinė medžiaga panaudota romanui.
 
Taigi... Autorė kuria literatūrinį detektyvą. Panašų jausmą patyriau skaitydamas amerikiečių  Marisha Pessl Naktinis filmas (Tyto alba, 2018). Veikėja Jana kartu su doktorantu Viktoru Klima leidžiasi į Kavašitos tyrimą, bando internete surasti menkiausių nuorodų, kurie atskleistų kuo daugiau apie Kavašitos asmenybę ir jo gyvenimą. Galiausiai mezgama Janos ir Viktoro meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti, nes doktorantas išvyksta į Japonija, o Jana palsiieka Prahoje įstrigusi su savo Kavašitos medžiaga. Romaną papildo sugalvoti Kavašitos tekstai, parašyti pagal tarpukario japonų literatūros stilių, kuriuos Jana verčia iš literatūrinio žurnalo. Galiausiai tie pasakojimai tampa nuorodomis į tikrąjį Kavašitos gyvenimą... Iš tikrųjų autorė plačiai žaidžia tikrovėmis. Nors knygoje daug tokių retsykiais infantilių pasikalbėjimų, bet jie kažin kokie tampa japonų literatūros imitacijomis, specialiai rašyti azijietišku registru. Stilius nepaprastai primena kai kada H. Murakami pasakojimus dėl savo gana ryškaus maginio realizmo ir fantastinių motyvų neapibrėžtumo.

Anna Cima

 
Viena svarbiausių siužetinių linkmių – netikėtai prabudusi pačios Janos alternatyva Šibujoj. Nors tikroji Jana gyvena Čekijoje, jos septyniolikmetės vaiduokliška alternatyva, perteikta kaip minties forma, nebegali ištrūkti iš Šibujos ir iš esmės nuolat gyvena netoli legendinio šuns Hačiko paminklo (pagal jį yra sukurtas 2009 metų holivudinis filmas su R. Gere, adaptuotas vakarietiškai kultūrai), tik šįkart į šią vietą grįžta ne Hačiko, o vis ta pati nesenstanti Janos versija, kuri susipažįsta su Viktoru ir leidžiasi tyrinėti Kavašitos žmonos atvejo. Nepasakyčiau, kad visi siužetiniai apmatai mane įtikino, bet romane esama tikrai netikėtų, vakarų literatūrai nebūdingų siužetinių vingių. Pavyzdžiui, Kijonas, praleidęs kurį laiką užsitrenkęs rūsyje, paniškai bijo uždarų patalpų, o kad įveiktų klaustrofobiją, pradeda fotografuoti langus... Tai taip murakamiška ir mistiška, kad, sakyčiau, būdinga šiuolaikinei japonų literatūros tipažui.
 
Romane gausu japonų literatūros klasikų ir šiuolaikinių autorių nuorodų (jų abėcėlė pateikiama knygos gale): „Žinojai, kad Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ po to, kai išsekęs nukrito po traukinio ratais, kai ryte važiavo į darbą? <...> Turbūt buvo labai ilgai nemiegojęs, nes naktimis rašydavo. Tik tada, kai jo vos neužmušė traukinys, jo tėvas suprato, kad neverta trukdyti sūnaus polėkiui, ir pažadėjo, kad kai Mišima parašys bestselerį, galės daryti ką širdis geidžia. Taigi Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ ir taip pasaulį išvydo genialus rašytojas (p. 139).“
 
Autorė paliečia ir tapatybės temą, nes iš esmės Prabusiu Šibujoj ne tik naudojasi japonų literatūros imitacijomis ir schemomis, bet ir savitai perteikia vakarietiškų ir rytietiškų kultūrų sandūrą. Šiam tranzitui pasirinktas tapatybės nunulinimas, vaiduokliškoji Janos pusė, kuri turi be išankstinių europietiškų standartų suprasti naują azijietišką pasaulį: „Aš pati jaučiuosi, lyg nuolat dirbčiau nesibaigiančius viršvalandžius. Nežinau, kiek ilgai  čia esu, bet kol kas nepavyko normaliai išsimiegoti. Mobilusis išsikrovė, prisiskambinti man niekas neprisiskambins. Tarp kitko, pamečiau savo pasą. Neįsivaizduoju, kur galėjau jį pradanginti. Dabar jau nesu tiesiog niekas. Esu niekas niekieno žemėje. Dvidešimt aštuntos pamokos gramatika (p. 52).“
 
Esama ir tikrosios Janos kritinio požiūrio, vertinimo, kuris galbūt atspindėtų ir nemažą skaitytojų požiūrį į japonus: „Mat visi jie baisiai infantilūs. Kur pažvelgsi, aplink mane spokso įvairūs monstriukai. Hello Kitty, Pikačiu ir komiksų bei televizijos serialų herojai. Atrodo, lyg japonams būtų sudėtinga priimti realybę. Juk pasaulis iš tikrųjų – žiauri vieta, o jie jį bando paversti kuo mielesniu. Vienas kitą kvailina. Kiekviena parduotuvė, kiekvienas restoranas ar įmonė turi savo talismaną, savo logotipą. Aplink knibždėte knibžda dvasių, baubų ir žvėrelių. Ir visi jie skleidžia garsus. <...> Kone kiekvienas turi kokio nors žvėrelio figūrėlę, pakabintą ant rankų, mobilaus, krepšio ar džemperio užtrauktuko. Lyg giliai viduje visi tebebūtų vaikai. Lyg japonai nenorėtų ar bijotų suaugti (p. 57).“
 
Romaną, manau, kiek kitaip perskaitys tie, kurie labiau yra skaitę japonų literatūros, jie labiau atpažins mistinius autorės kuriamas schemas, kurios mažiau skaitantiems atrodo kaip egzotiškas rytietiškas magiškasis realizmas, persipynęs su jaunosios kartos europiečių požiūriais į Japoniją. Nesuklysiu sakydamas, kad Prabusiu Šibujoj labiau turėtų sudominti jaunuolius skaitytojus, nes pagrindinė veikėja atspindi studentiškas ambicijas, norą tyrinėti pasaulį, svajoti. Pati romano kalba labai nesudėtinga, Kristė Karvelytė versdama dialogus kūrė kai kur šnekamąja kalba, bet ne tokia, kurios nesuprastų septyniasdešimtmečiai skaitytojai. Mane romanas labai įtraukė, seniai neskaičiau tokio jaunatviškai parašyto kūrinio, kuris teiktų tiek literatūrinio detektyvinio nuotykio (tai bene stipriausias romano aspektas!) bei kartu leistų pasimėgauti ne visais iki galo paaiškintais, kaip dažnai būdinga japonų literatūrai, mistiniais sprendimais. Tai atmosferinis šiek tiek hipsterinis-azijietinis romanas, paskaitomas tiek jauniems, tiek garbaus amžiaus skaitytojams.
 

P. S. Knyga negausiai, bet šiek tiek turi iliustracijų, kurias sukūrė pati rašytoja.

Maištinga Siela