Škotija (Didžioji Britanija). Kelionė į Škotiją: Kaledonijos kanalas, Lochneso ežeras, Iverarė, Liusas, Skajaus sala, Stirlingas, Glazgas

 

Sveiki!
 
Esu jau padaręs savo vasaros kelionių įrašų su gausiomis nuotraukomis ir asmeninėmis apžvalgomis. Aname įraše jau kalbėjau apie Škotijos sostinę Edinburgą, kuris man padarė kaip vieno gražiausio ir mįslingiausių miestų, kokiame kada nors teko būti. Tęsiu apie kelionę po Škotiją ir šįkart apie kitus miestelius ir objektus, kuriuos teko aplankyti, pamatyti ir sužinoti. Tikiuosi, kad jums bus įdomu ir naudinga galbūt tiesiog pasidomėti, o kai kam galbūt prisiminti, pasitikslinti.
 
TRUMPA ŠKOTIJOS ISTORIJA
 
Kadangi nebuvau bendrai parašęs apie Škotijos istoriją, tai padarysiu šiame įraše. Škotijos geologinė istorija prasidėjo prieš daugiau nei tris milijardus metų, kai formuojantis Žemės plutos plokštėms susidūrė du skirtingi kontinentai, sujungę šiaurinę ir pietinę dabartinės šalies dalis per milžinišką Iapetuse vandenyno uždarymo procesą. Šio tektoninio vyksmo metu iškilo įspūdingi Kaledonijos kalnai, kurių senovinės uolienos, sudarančios Šiaurės vakarų aukštumas, iki šiol išlieka vienomis seniausių visoje Europoje. Ledynmečio laikotarpiu slenkantys ledynai giliai vagojo reljefą, palikdami po savęs gilius ežerus, vadinamus lochais, bei stačius slėnius, kurie vėliau suformavo unikalią ir atšiaurią Škotijos gamtos estetiką.
 
Pirmieji žmonės Škotijos teritorijoje pasirodė vėlyvajame paleolite bei mezolite, praėjus keliems tūkstantmečiams po paskutinio ledyno atsitraukimo, kuomet klajokliai medžiotojai ir rinkėjai patraukė į šiaurę ieškoti naujų išteklių. Neolito laikotarpiu šios bendruomenės pradėjo sėslią žemdirbystės veiklą, palikusios nepaprastus megalito paminklus, tokius kaip Stenio akmenys Orkney salose, rodančius aukštą tuometinės visuomenės organizuotumą. Šie seniausieji gyventojai kalbėjo dabar jau nežinomomis ikiprintoeuropietiškomis kalbomis, kurių pėdsakai iki šiol išliko tik vietovardžiuose ir hidronimuose, kol vėliau regioną pamažu apgyvendino keltų gentys, atnešusios savitą indoeuropietišką šaknį.
 
Istorijos raidos bėgyje Škotijos žemės tapo nuolatinių kovų ir kultūrų susidūrimo arena, kurioje dominavo piktai, gėlai, romėnų nepaklusnūs kaimynai, bei vėliau atsikėlę anglosaksai ir vikingai. Pirmajame tūkstantmetyje susiformavo pirmoji galinga Dalriados gėlų karalystė, kuri vėliau, vadovaujama karaliaus Keneto Makalpino, susijungė su piktais į vieningą Albos karalystę, padėjusią pamatus nepriklausomai Škotijos valstybei. Šiame viduramžių etape škotams teko nuolat ginti savo suverenumą nuo galingų pietinių kaimynų anglų armijų, o garsieji mūšiai prie Stirlingo tilto ar Banokburno įamžino tautos laisvės troškimą ir karvedžio Roberto Bruso vardą.
 
Svarbiausiu lūžiu politinėje šalies trajektorijoje tapo XVII amžiaus pradžios Karūnų unija, kuomet Škotijos karalius Jokūbas VI paveldėjo ir Anglijos sostą, sujungdamas dvi valstybes po vienu monarchu. Galutinai šis procesas užsitvirtino 1707 metais priimtu Unijos aktu, pagal kurį Škotija ir Anglija oficialiai susijungė į vieną Didžiosios Britanijos Karalystę, nors škotai sugebėjo išsaugoti savo autonominę teisinę sistemą, švietimą ir nacionalinę bažnyčią. Šis susivienijimas atvėrė kelią pramonės revoliucijai ir Škotijos švietimo amžiui, kuomet Edinburgas ir Glazgas tapo pasauliniais mokslo, filosofijos bei inžinerijos centrais, garsėjančiais tokiomis asmenybėmis kaip Adamas Smithas ar Jamesas Wattas.
 
Škotijos kultūra pasižymi ypatingu tapatybės gyliu, kuriame susipina gėliškos tradicijos, kiltų vilkėjimo kultūra ir pasaulinį pripažinimą pelniusi muzika su dūdmaišiais priešakyje. Tradicinė vyriška apranga, susidedanti iš languoto audinio kilto ir prie jo priskirtų elementų, tokių kaip odinė piniginė bei peidžio segė, atspindi istorinio klanų paveldo dvasią, nors kasdienybėje šie drabužiai dabar vilkimi tik per iškilmingas progas ar vestuves. Literatūros ir folkloro srityje šalis išaugino pasaulinio garso kūrėjus, nuo poeto Roberto Burnso iki rašytojo Walterio Scott, kurie amžiams įamžino laukinį šalies grožį bei istorinius padavimus.
 
Dabartinis Škotijos klimatas yra vėsus, jūrinis ir labai permainingas, veikiamas Atlanto vandenyno srovių bei Golfo srovės, kas lemia dažnus kritulius ir greitai besikeičiančius orus. Nepaisant to, jog oro sąlygoms būdingi stiprūs vėjai ir debesuotumas, švelnesnės žiemos ir vėsios vasaros sukuria unikalias sąlygas gyvūnijai bei augalijai klestėti visoje teritorijoje. Šis nepastovus klimatas tapo neatsiejama škotų kasdienybės dalimi, pagimdančia posakį, kad Škotijoje galima patirti visus keturis metų laikus vos per vieną vienintelę dieną.
 
Šiuo metu Škotijos populiacija siekia maždaug 5,5 milijono gyventojų, kurių didžioji dalis susitelkusi Vidurio žemumų juostoje, besidriekiančioje tarp pagrindinių šalies miestų. Gyventojų demografinę struktūrą papildo istoriniai mažumų dariniai, o valstybėje oficialiai pripažįstamos anglų, škotų ir gėlų kalbos, pastarajai gaunant ypatingą valstybės palaikymą šiauriniuose regionuose. Šalies gyventojai pasižymi stipriu regioniniu tapatumu, bendruomeniškumu ir giliu pasididžiavimu savo kultūriniu bei istoriniu paveldu.
 
Svarbiausi Škotijos miestai – tai istorinė sostinė Edinburgas, garsėjantis savo didinga viduramžių pilimi, vulkanine uola ir pasaulinio lygio kultūros festivaliais, bei didžiausias šalies metropolis Glazgas, žymus savo Viktorijos laikų architektūra ir gyvybingu meniniu gyvenimu. Be šių dviejų milžinų, svarbiais centrais išlieka universitetinis Aberdynas, vadinamas granito miestu, bei istorinė šiaurės rytuose įsikūrusi Dandi rinka, kurios atlieka gyvybišką vaidmenį šalies ekonomikoje. Kiekvienas iš šių miestų pasižymi unikaliu charakteriu, jungiančiu pramoninį praeities palikimą su šiuolaikinėmis technologijomis ir inovacijomis.
 
Škotijos kultūriniai ir gamtiniai objektai pritraukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio, pradedant mistiškuoju Lochneso ežeru, kurio gilybėse neva gyvena legendinė pabaisa, ir baigiant dramatiškomis bei atokiomis Skajaus salos uolomis. Įspūdingos viduramžių pilys, tokios kaip Eilean Donan ar Stirlingas, saugo dramatiškos karų praeities paslaptis, o Edinburgo senamiestis kartu su Naujuoju miestu yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl savo nepaliestos architektūros harmonijos. Šie lankytini objektai kartu su laukine Aukštumų gamta kuria nepakartojamą Škotijos įvaizdį, kuris amžiams užkariauja kiekvieno čia apsilankiusiojo širdį.

Škotijos vėliava, dar žinoma kaip Šv. Andriejaus kryžius arba „Saltire“, yra viena seniausių nacionalinių vėliavų pasaulyje, kurios ištakos siekia tolimus viduramžius. Pasak legendos, jos dizainą įkvėpė IX amžiuje įvykęs mūšis, kuriame piktai ir škotai, vadovaujami karaliaus Anguso II, kovėsi prieš jungtines anglų ir frankų pajėgas ir buvo apsupti. Kritinę naktį karalius Angus melsdamasis danguje išvydo baltų debesų suformuotą įstrižą kryžių žydrame fone – formą, ant kurios, kaip tikima, buvo nukryžiuotas Škotijos globėjas Šventasis Andriejus. Šis regėjimas suteikė kariams drąsos ir jie laimėjo mūšį, o kryžius tapo Škotijos simboliu. Nors pirmieji rašytiniai šaltiniai, patvirtinantys šį dizainą, datuojami XIV amžiumi, kai Škotijos parlamentas įpareigojo karius nešioti Šv. Andriejaus ženklą, pati vėliava įgijo oficialų statusą XV–XVI amžiuose.

Šv. Andriejaus kryžius, kurį sudaro baltas įstrižas kryžius (saltire) mėlyname lauke, reprezentuoja patį šventąjį kankinį ir jo dvasinį ryšį su Škotija. Mėlyna spalva simbolizuoja dangų ir jame esantį Šventąjį Andriejų, o baltas kryžius – jo nukryžiavimo įrankį, perteikiantį jo auką ir ištikimybę tikėjimui. Istoriškai ši vėliava buvo naudojama ne tik kaip religinis, bet ir kaip karinis simbolis, skirtas atskirti škotų karius nuo priešų, ypač kovose su anglais. Ji tapo neatskiriama Škotijos tapatybės dalimi ir vienu iš pagrindinių nacionalinių simbolių, kartu su erškėčiu ir karališkuoju liūtu.

Sąsajos su Didžiosios Britanijos vėliava yra tiesioginės ir esminės. Kai 1603 metais Škotijos karalius Jokūbas VI paveldėjo ir Anglijos sostą, tapdamas Jokūbu I, kilo būtinybė sukurti vieningą abiejų karalysčių simbolį. 1606 metais buvo sukurta pirmoji Sąjungos vėliava (Union Flag), kurioje Škotijos „Saltire“ (baltas kryžius mėlyname fone) buvo sujungtas su Anglijos Šv. Jurgiu (raudonas kryžius baltame fone). Vėliau, 1801 metais, prie šios kompozicijos prijungus Šv. Patriko kryžių, skirtą Airijai, susiformavo galutinis dabartinės Didžiosios Britanijos vėliavos vaizdas. Škotijos vėliava išlieka neatskiriama šios unijos dalimi, tačiau Škotijoje ji dažniausiai naudojama kaip atskiras, savarankiškas nacionalinis simbolis, pabrėžiantis šalies unikalumą ir istorinį suverenumą.

Toliau dalysiuosi savo nuotraukomis. Kelionėje orai nepaprastai permainingi: čia lietus, čia saulė ir per valandą gali sušlapti kokius penkis kartus. Čia matote vieną iš ežerų, esantį prie Liuso. Liusas (angl. Luss) yra įsikūręs vakariniame didžiausio Škotijos ežero – Lomondo ežero (Loch Lomond) – krante, pačioje istorinių Kolchūnų (Clan Colquhoun) klano žemių širdyje. Ši vaizdinga vietovė pasiekta važiuojant pagrindiniu keliu link Vakarų Aukštumų, o pati gyvenvietė dabar yra išskirtinė apsaugos zona, pėsčiųjų traukianti savo nepaliesta ramybe.

Pats Lomondo ežero baseinas yra didžiausias gėlavandenis telkinys visoje Didžiojoje Britanijoje pagal plotą, pasižymintis įspūdingu kraštovaizdžiu, gausiomis salomis ir švariais vandenimis. Į ežerą iš Liuso krantų atsiveria didingi vaizdai į paiešką veržiančius kalnus, o šiaurinėje pusėje dominuojanti Ben Lomondo viršūnė suteikia visam regionui nepakartojamą kalnų panoramą.

Miestelis yra ypatingas savo unikalia architektūra ir gilia istorija, prasidėjusia dar ankstyvaisiais viduramžiais, kai VI amžiuje krikščionybę čia atnešė šventasis Kesogas. Dabartinis jaukus kaimelio vaizdas su vienodais, vaizdingais akmeniniais nameliais bei vešliais gėlynais susiformavo XVIII–XIX amžiais, kuomet vietiniai žemės savininkai jį iš naujo perstatė kaip planinę gyvenvietę darbininkams.

Liusas lankytojus sužavi istorine Parapijos bažnyčia, kurios kapinėse iki šiol išlikę senoviniai vikingų laikų kapų akmenys („hogback“), kurį matote nuotraukoje ir man primena akmeninį duonos kepalą, bei VII amžiaus kryžiaus plokštės. Taip pat čia verta pamatyti garsųjį Liuso tiltą-lieptą (Luss Pier), iš kurio plaukioja laiveliai po ežerą, pasivaikščioti po pakrantės smėlėtus paplūdimius bei pasigrožėti kino ekranuose matytomis gatvelėmis. 

Nors nedidelė gyvenvietė kaip organizuotas klanų centras gyvuoja jau daugiau nei 600 metų (o rašytiniuose šaltiniuose ir bažnytinėse istorijose minimas nuo XIV amžiaus pradžios), oficialiai kaip planinė darbininkų bei akmens skaldyklų gyvenvietė ji buvo išplėtota XIX a. pradžioje. Šiandien šis škotų paveldo perlas tapo viena labiausiai fotografuojamų ir lankomų vietų visoje šalyje.

Tai garsi kalnų perėja Škotijoje, vadinama „Rest and be Thankful“ (liet. „Pailsėk ir būk dėkingas“), esanti Argeilo ir Bjuto srities aukštumose, kur susikerta Glen Kroe ir Glen Kinglas slėniai. Nepavyko visų slėnių apžvelgti, nes buvo didelis rūkas, tačiau toji didybė jaučiama net per rūką. Ši įspūdinga vieta, per kurią vingiuoja svarbus A83 kelias, iškilusi virš 240 metrų virš jūros lygio, o savo pavadinimą gavo dar XVIII amžiuje iš pavargusių keliautojų ir gyvulių varovų, kurie čia sustodavo atsikvėpti po sunkaus ir sotaus kopimo stačiu šlaitu. Dabar čia yra patogu pasistatyti transporto priemonę ir pasidairyti. Vaizdingas slėnio kraštovaizdis su serpentinais besidriekiančiais keliais bei senoviniu kariniu keliu traukia tūkstančius turistų, norinčių pasigrožėti laukine Škotijos gamtos didybe.

Tai Inverarės pilis (angl. Inveraray Castle), įsikūrusi šalia Fino upės krantų Argeilo ir Bjuto srityje, Škotijos aukštumose. Ji yra galingo Kempbelų (Campbell) klanų vadovų – Argeilo hercogų – pagrindinė rezidencija, kurios statybos prasidėjo dar XVIII amžiaus viduryje, pakeičiant senesnę viduramžių tvirtovę. Dabartinė pasakiško vaizdo pilis su iškiliais kūginiais bokštais buvo pradėta statyti 1746 metais pagal architekto Rogerio Morriso ir vėliau Williamo Adamso projektą, sujungiant neogotikos ir neoklasicizmo bruožus. Nors XX amžiaus pabaigoje pilis smarkiai nukentėjo nuo gaisro, ji buvo kruopščiai atstatyta ir šiandien išlieka vienu iš įspūdingiausių bei lankomiausių istorinių objektų Škotijoje, garsėjančiu vertingomis ginklų kolekcijomis ir prabangiais interjerais. Deja, arčiau nepavyko prieiti, pilis liko pakelėje.

Tai vaizdingas Inverarės (Inveraray) miestelis, įsikūręs Škotijos vakaruose, Argeilo ir Bjuto srityje, ant šiaurinio Fino ežero (Loch Fyne) kranto. Ši vieta yra svarbus istorinis ir turistinis centras pakeliui į Škotijos aukštumas, garsėjantis savo unikaliu kraštovaizdžiu bei puikiai išlaikyta senąja architektūra. Nuotraukoje išsiskiria viena žinomiausių miesto vietų – istorinis „The George Hotel“ viešbutis, veikiantis nuo XVIII amžiaus antros pusės. Čia nuostabu nusiprasti po škotišku lietumi ir atsigerti kavos jaukioje kavinukėje. Tą ir padariau.

Miestelio istorija yra glaudžiai susijusi su galingu Kempbelų klanu ir Argeilo hercogais. XVIII amžiaus viduryje trečiasis ir penktasis Argeilo hercogai nusprendė iš pagrindų perstatyti senąją gyvenvietę, paverčiant ją pirmuoju planiniu miestu Škotijoje. Pagal garsių architektų Williamo Adamo ir Robert Mylne projektus sukurti pastatai pasižymi išskirtine harmonija – vienodai nubalintomis sienomis ir tamsiais langų apvadais, kurie išliko iki mūsų dienų.

Šiuo metu Inverarė yra nedidelis, bet labai gyvybingas miestelis, kurio nuolatinė populiacija siekia maždaug 600 gyventojų. Nepaisant nedidelio dydžio, dėl savo nepakartojamo šarmo, šalia esančios įspūdingos Inverarės pilies, senojo kalėjimo-muziejaus bei autentiškos atmosferos jis pritraukia gausybę turistų iš viso pasaulio ir netgi tampa garsių kino bei televizijos serialų filmavimo aikštele.

Tai Obanas (Oban) – vaizdingas uostamiestis, įsikūręs vakariniame Škotijos krante, prie gamtos apsaugoto įlankos puslankio. Jis vadinamas „Vartais į salas“, nes iš čia reguliariai plaukia keltai į Hebridų salas, tokias kaip Mulas ar Iona. Miestas gėrisi puikia Viktorijos laikų architektūra ir įspūdinga pakrantės alėja – esplanada.

Miestas yra išskirtinis tuo, kad virš jo pakibęs garsusis Makaigo bokštas (McCaig's Tower) – XIX a. pabaigoje vietinio bankininko pradėtas statyti monumentas, savo forma labai primenantis Romos Koliziejų. Taip pat pačiame miesto centre, apsuptas vėlesnių pastatų, veikia istorinis Obano viskio varis, įkurtas dar 1794 metais. Iš aukštesnių miesto vietų, pavyzdžiui, Pulmito kalvos, atsiveria nuostabūs vaizdai į tolumoje esančias salas.

Kadangi Obanas oficialiai tituluojamas Škotijos jūros gėrybių sostine, čia galima paskanauti neįtikėtinai šviežių delikatesų. Vietiniuose restoranuose ir tiesiai ant krantinės esančiuose kioskuose lankytojams siūlomi švieži omarai, austrės, šukutės, taip pat tradiciniai britiški žuvies ir bulvyčių patiekalai (fish and chips). Teko papietauti. Niam-niam! Lanikiausi Obeno knygyne, apie kurį esu padaręs atskirą įrašą. Spausti ČIA. 

Kaledonijos kanalo šliuzai yra įspūdingi inžineriniai įrenginiai, pastatyti XIX amžiaus pradžioje inžinieriaus Thomas Telford projektavimu tam, kad sujungtų Škotijos rytinę ir vakarinę pakrantes per Didįjį Gleno slėnį. Ši unikali sistema, kurios žymiausias kompleksas vadinamas „Neptūno laiptais“ (Neptune's Staircase) Banavie mieste, susideda iš kelių pakopinių šliuzų, leidžiančių laivams saugiai įveikti didelius vandens lygio skirtumus tarp ežerų ir jūrų.

Istorinė ir ekonominė šių šliuzų reikšmė buvo didžiulė, nes jie leido prekybiniams ir kariniams laivams išvengti ilgos, audringos ir pavojingos kelionės aplink šiaurinę Škotijos dalį per audringąją Peno salą ar Atlanto vandenyną. Nors šiandien kanalas ir jo šliuzai jau prarado savo pirminę komercinę svarbą, jie išlieka pasaulinio lygio inžinerijos paveldo paminklais bei viena populiariausių laivybos ir turizmo vietų visoje Škotijoje.

Šioje nuotraukoje užfiksuoti Kaledonijos kanalo šliuzai, esantys Ogusto forte (angl. Fort Augustus) – vaizdingame kaimelyje, įsikūrusiame pačiame pietiniame garsiojo Lochneso ežero (Loch Ness) krante.

Konkrečiai ši vieta yra Ogusto forto šliuzų pakopa (Fort Augustus Flight), kurioje penkių tarpusavyje sujungtų šliuzų sistema nusileidžia arba pakelia laivus beveik 13 metrų aukštyje tarp kanalo lygio ir pačio ežero vandenų. Tai viena populiariausių ir lankomiausių vietų visame Kaledonijos kanalo maršrute, kur turistai mėgsta stebėti pro šliuzus plaukiojančias jachtas bei laivus.

Lochneso ežeras (Loch Ness), įsikūręs Didžiajame Škotijos slėnyje, yra didžiausias gėlavandenis telkinys šalyje pagal vandens tūrį ir antras pagal plotą. Dėl išskirtinai tamsių, durpėmis užterštų vandenų ir didelio gylio, siekiančio beveik 230 metrų, šis ežeras jau tūkstantmečius formavo vietinių bendruomenių gyvenimą. Istoriškai ežero apylinkės buvo strategiškai svarbus kelias per Škotijos aukštumas, o jo pakrantėse stūksantys viduramžių įtvirtinimai, pavyzdžiui, Ogusto fortas ar Urkvarto pilis, mena kruvinus klanų karus ir aršius ginčus dėl teritorijų kontrolės.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose užsimenama apie paslaptingą gyvūną šiame ežere, siekia VI amžių. Pasakojama, kad airių vienuolis ir šventasis Kolumba, lankydamasis piktų žemėse, susidūrė su milžinišku vandens monstru prie Lochneso krantų ir, persižegnojęs bei sukalbėjęs maldą, privertė jį atsitraukti. Nors šie ankstyvieji viduramžių pasakojimai buvo laikomi liaudies mitologija, jie padėjo pagrindą vėlesnėms legendoms apie paslaptingą ežero būtybę.

Pasaulinis fenomenas ir masinė isterija dėl Lochneso pabaisos, meiliai vadinamos Nesė (Nessie), prasidėjo XX amžiaus pradžioje, ypač išplatinus naują kelią palei ežero pakrantę. 1933 metais spaudoje pasirodė plačiai nuskambėję pranešimai apie vietinių gyventojų ir keliautojų pastebėtą keistą padarą, primenantį priešistorinį dinozaurą, plaukiantį tamsiame vandenyje. Šią bangą dar labiau sustiprino tų pačių metų pabaigoje užfiksuota garsioji, vėliau mistifikacija pripažinta „chirurgo nuotrauka“, kuri visam laikui įamžino pabaisos siluetą populiariojoje kultūroje.

Per ateinančius dešimtmečius ežeras sulaukė šimtų ekspedicijų, sonaro tyrimų ir mokslinių paieškų, tačiau neginčijamų įrodymų apie gyvos milžiniškos būtybės egzistavimą rasta nebuvo. Nepaisant to, visi modernūs moksliniai tyrimai bei ežero ekosistemos analizių bandymai tik dar labiau sustiprino pasaulinį susidomėjimą šia vietove. Šiandien Lochneso pabaisa yra tapusi neatsiejama Škotijos tapatybės dalimi ir pelningu turizmo varikliu, kasmet pritraukiančiu šimtus tūkstančių smalsuolių iš viso pasaulio. Apie šią vietovę esu paruošęs straipsnį atskirą. Spausti ČIA. 

Šioje nuotraukoje matomas Fort Augustuso abatijos (angl. Fort Augustus Abbey) kompleksas ir jo neogotikinis laikrodžio bokštas turi ilgą bei permainingą istoriją. Ši vieta iš pradžių XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje buvo britų karinė tvirtovė, pastatyta po jakobitų sukilimų, skirta Škotijos klanams numalšinti. Vėliau, XIX a. antroje pusėje, teritorija buvo perleista benediktinų vienuoliams, kurie čia įkūrė vienuolyną ir internatinę berniukų mokyklą, gyvavusią iki pat XX a. pabaigos.

Vėlesnis šios mokyklos gyvavimo laikotarpis paženklintas skaudžiomis ir tamsiomis patirtimis, išaiškėjusiomis jau po komplekso uždarymo. Škotijos vaikų globos institucijų tyrimai ir buvusių aukų liudijimai atskleidė, kad abatijoje ir jos mokykloje veikė sisteminis vaikų išnaudojimas. Kelis dešimtmečius trukę tam tikrų vienuolių dvasininkų fizinio, emocinio ir seksualinio smurto atvejai prieš moksleivius ilgą laiką buvo nutylimi, o šis skandalas vėliau sulaukė didelio visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio ir tapo viena tamsiausių dėmių šios religinės bendruomenės istorijoje.

Šiandien ši buvusi vienuolyno ir tvirtovės teritorija yra visiškai pasikeitusi ir paversta prabangiu poilsio kompleksu, žinomu kaip „The Highland Club“. Istoriniai abatijos bei mokyklos pastatai buvo restauruoti ir perdaryti į privačius atostogų apartamentus bei namus, o buvusi bažnyčia pritaikyta bendruomenės ir poilsio reikmėms. Vaizdingoje Lochneso ežero pakrantėje įsikūręs kompleksas dabar sulaukia daug turistų iš viso pasaulio, nors jo praeitis išlieka glaudžiai susijusi su sudėtingais Škotijos istorijos puslapiais.

Šiose nuotraukose pavyko užfiksuoti Eilean Donan pilį (angl. Eilean Donan Castle), viena iš labiausiai atpažįstamų ir fotografuojamų vietų visoje Škotijoje. Ji stovinti ant nedidelės salelės vietoje, kur susitinka trys dideli jūrų ežerai (Loch Duich, Loch Long ir Loch Alsh), o su sausuma ją jungia vaizdingas pėsčiųjų tiltas. Pavadinimas keltų kalboje reiškia „Donano sala“, kilęs nuo VI a. airių šventojo Donano, kuris šioje vietovėje buvo įkūręs nedidelę vienuolių bendruomenę.

Pirmoji gynybinė tvirtovė šioje saloje buvo pastatyta XIII amžiaus pradžioje, valdant karaliui Aleksandrui II, siekiant apsaugoti vietines žemes nuo nuolatinių vikingų antpuolių. Vėliau pilis tapo galinga klanų tvirtove – ilgą laiką ji priklausė Makenziams (Clan Mackenzie) ir jų sąjungininkams Makrėjams (Clan MacRae), kurie ištikimai saugojo šias Škotijos aukštumų teritorijas. Per amžius pilis patyrė daugybę vidaus konfliktų, klanų tarpusavio kovų ir netgi suteikė prieglobstį legendiniam Škotijos karaliui Robertui Brusiui XIV a. pradžioje.

XVIII a. pradžioje pilis suvaidino dramatišką vaidmenį per Jakobitų sukilimus, kai ją užėmė ispanų kareiviai, rėmę sukilėlius. Reaguodama į tai, Britanijos karališkojo laivyno flotilė 1719 metais pylimą smarkiai apšaudė iš patrankų, o po sėkmingo šturmo likučiai buvo susprogdinti naudojant pilyje rastus parako atsargų likučius. Beveik du šimtmečius pilis stūksojo visiškai apgriuvusi ir apleista, kol XX a. pradžioje ją įsigijo pulkininkas Džonas Makrėjus-Gilstrapas (John Macrae-Gilstrap). Per dvidešimt metų truko kruopštūs atstatymo darbai, sugrąžinę piliai buvusį didingą pavidalą, todėl šiandien ji puikiai žinoma ne tik istorijos gerbėjams, bet ir kaip populiari garsių kino filmų („Kalnietis“, „007: Apžvalga nebaigta“) lokacija.

Teko pasiplaukioti laivu viename iš jūrinių ežerų, kuris vadinasi Loch Duich vandenyse (tai jūrų ežeras vakarinėse Škotijos aukštumose), plaukiant netoli tos pačios Eilean Donan pilies. Buvo labai šalta, vėjuota, užklupo per valandos trukmės plaukimą gal keturi lietūs. Čia veisiasi ruoniai, kuriuos galima stebėti tiesiog užplaukusius ant salų.

Vienos dienos išvyka į Skajaus salą (Isle of Skye), kuri yra Škotijos šiaurės vakarų pakrantėje, yra didesniojo Vidinių Hebridų salyno dalis ir viena lankomiausių bei gražiausių vietų visoje šalyje. Ji yra visiškai ypatinga dėl savo dramatiško, beveik nežemiško kraštovaizdžio, kurį formuoja stačios uolos, galingi kalnai, kriokliai ir vandenynų įlankos. Pats pavadinimas „Skajus“ kilęs iš senosios skandinavų kalbos žodžio Ský-ey, reiškiančio „debesų sala“, arba iš keltų kalbos šaknų, nurodančių sparnuotą paukščio formą, kurią iš paukščio skrydžio primena išraižyta salos pakrantė.

Salos istorija yra giliai įsišaknijusi klanų kultūroje, vikingų epochose ir skaudžiuose Škotijos aukštumų pokyčiuose. Šimtmečius čia dominuojančią įtaką turėjo stiprūs Maklaudų (Clan MacLeod) ir Makdonaldų (Clan Donald) klanai, kurių palikimas iki šiol saugomas senovinėse pilyse, tokiose kaip Danvegano pilis. Skajaus sala taip pat glaudžiai susijusi su jakobitų istorija – būtent čia, padedama ištikimosios Floros Makdonald, po pralaimėto Kalodeno mūšio slapstėsi ir į Prancūziją pabėgo princas Čarlzas Edvardsas Stiuartas. XIX amžiuje salą skaudžiai palietė istorinis gyventojų trėmimas (Highland Clearances), kuomet dėl žemių pertvarkos tūkstančiai vietinių gyventojų buvo priversti palikti savo namus ir emigruoti.

Viena iš įsimintiniausių vietų šioje saloje yra Sligachan apylinkės, įsikūrusios pačioje salos širdyje po įspūdingais Kujilino kalnais. Šioje vaizdingoje vietovėje stovi nuotraukoje užfiksuotas senasis Sligachan tiltas, kurį XIX amžiaus pradžioje, tiksliau tarp 1810 ir 1818 metų, suprojektavo garsus inžinierius Thomas Telford. Šis akmeninis, trijų arkų tiltas puikiai dera su laukine aplinka ir šimtmečius tarnavo kaip svarbi transporto arterija, jungianti atokius salos regionus.

Po šiuo istoriniu tiltu teka skaidri Sligachan upė (River Sligachan), kurios vaga nusėta milžiniškais rieduliais, o vanduo garsėja savo krištoliniu tyrumu. Su šia upe ir tiltu susijusi populiari vietinė legenda: pasakojama, kad jei veidą pamerksi ir palaikysi po šaltu Sligachan upės vandeniu dešimt sekundžių, o vėliau leisi jam pačiam nudžiūti, įgysi amžiną grožį. Šiandien ši vieta traukia ne tik keliautojus, ieškančius legendinio grožio, bet ir kalnų žygeivius, pradedančius savo kopimus į sudėtingas Kujilino kalnų viršūnes.

Tikra žmogaus pėda uolienoje, kurią aptikau tiesiog vaikščiodamas tarp upės akmenų. Įdomu, ar tai tiesiog vietinių rankų darbas, kad būtų ką pasakoti, ar tai galėtų būti tikras geologinis darinys. Škotijos aukštumose, kur gamta itin atšiauri ir dramatiška, tokie dariniai dažnai apipinami legendomis. Dėl neįtikėtino vizualaus panašumo tokios išgraužos vietinių dažnai pavadinamos „milžinų pėdsakais“. Kadangi Sligachan upė ir taip garsėja magiškomis legendomis apie fėjas, toks pėdsakas idealiai įsipaišo į pasakojimus apie senovės milžinus, kadaise žengusius per Kujilino kalnus.

Gerai, atėjo labai rimtas metas pakalbėti apie Škotijoje esančias musytes, kurios neįtikėtinai skaudžiai gelia ir jų milijonai! Išlipus pasižiūrėti skaidžių, nė neįtariau, kad užpuls ši baisi stichija. Gerai, kad buvau storai apsirengęs, kiti keliautojai, kurie ėjo vasariškai apsirengę, grįžo sugelti ir raudoni kaip avietės. Šiose vietovėse keliautojus nuolat lydi negailestingi Škotijos mašalai, vadinami Highland midges, kurie yra vos kelių milimetrų dydžio, tačiau puola didžiuliais pulkais. Šie smulkūs vabzdžiai aktyviausi drėgnuose bei ramiuose oruose be vėjo, o jų įkandimai palieka smarkiai niežtinčius ir nemalonius paraudimus. Nors jos nenešioja pavojingų ligų, norint ramiai pasigrožėti Skajaus salos gamta, tenka gintis specialiais purškalais arba dėvėti apsauginius tinklelius ant veido.

Šioje nuotraukoje užfiksuotos įspūdingos Kilt Rock uolos ir šalia jų krentantis Mealt Falls krioklys, esantys rytinėje Skajaus salos Trotternish pusiasalio pakrantėje. Maždaug 90 metrų aukščio stačios uolos savo vertikaliomis bazalto kolonomis vizualiai primena tradicinį škotišką kiltą, o pats kraštovaizdis susiformavo prieš maždaug 60 milijonų metų vykusių vulkaninių procesų metu. Šalia esantis krioklys išteka iš gėlavandenio Loch Mealt ežero ir krenta tiesiai nuo stataus skardžio į žemiau tyvuliuojančio Atlanto vandenyno pakrantę. Tiesa, paties krioklio taip ir nepamačiau, bet jis kažkur šiose vietovėse, netoli.

Šioje nuotraukoje užfiksuota, deja, dėl prastų orų sąlygų tik tokia nuotrauka, bet tai yra viena ikoniškiausių Skajaus salos vietų – The Storr (tiksliau, jos išskirtinė uola aštriu smailėjančiu bokštu, vadinama The Old Man of Storr). Šis geologinis darinys yra masyvios uolų nuošliaužos ir senovinės vulkaninės kilmės reljefo dalis Trotternish pusiasalyje. Centrinis akmeninis pirštą ar smaigalį primenantis obeliskas iškilęs virš kalno šlaito, o virš jo pakibęs rūkas bei danguje matomas optinis reiškinys (vaivorykštinis šviesos lūžis debesyse) šiai vietai suteikia itin mistinę, pasakų romanus primenančią atmosferą.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas tradicinis XIX a. pradžios akmeninis namelis (žemaitiško tipo „blackhouse“ analogas su durpėmis dengtu stogu), esantis Aukštumų liaudies muziejuje (Highland Folk Museum), įsikūrusiame Niutonmoro (Newtonmore) miestelyje Škotijos aukštumose. Šalia išties įsikūręs modernus didelis muziejaus kompleksas.

Šis muziejus yra pirmasis atviro oro muziejus Jungtinėje Karalystėje, atkuriantis autentišką Škotijos gyventojų kasdienybę ir gyvenimo būdą nuo XVIII amžiaus iki XX a. vidurio. Muziejaus teritorijoje yra atkurtas XVII–XVIII a. kaimelis (Baile Gean), sudarytas iš pagal istorinius brėžinius ir archeologinius radinius atstatytų tradicinių trobelių, kur lankytojai gali pamatyti, kaip tuomet gyvavo ir dirbo vietiniai regiono žmonės.

Ši vieta išsiskiria tuo, kad čia buvo filmuojami keli garsaus istorinio serialo „Svetimšalė“ (Outlander) pirmojo sezono kadrai. Konkrečiai šiame komplekse ir šalia esančiose trobelėse vyko serialo veiksmas penktoje serijoje („Rent“), kur Makenzio klanas atvyksta rinkti mokesčių bei nuomos iš vietinių gyventojų. Šioje vaizdingoje aplinkoje taip pat buvo filmuojamos scenos, kuriose pagrindinė serialo herojė Kler kartu su kitomis kaimo moterimis tradiciniu būdu velia vilną.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas memorialinis akmuo pažymi Kalodeno mūšį (Battle of Culloden), įvykusį 1746 metų balandžio 16 dieną. Tai buvo paskutinis ir lemiamas 1745–1746 metų jakobitų sukilimo mūšis, kurio metu susirėmė princo Čarlzo Edvardo Stiuarto (Bonnie Prince Charlie) vadovaujami škotų klanų sukilėliai ir Britanijos vyriausybės kariuomenė, vadovaujama Kamberlendo hercogo Viljamo.

Mūšis buvo itin trumpas, bet kruvinas: per mažiau nei valandą gerokai geriau ginkluota, disciplinuota ir artileriją turėjusi vyriausybės armija visiškai sutriuškino išsekintus bei nelygioje kovoje atsidūrusius jakobitus. Šiame lauke žuvo apie 1500–2000 škotų, o po šio pralaimėjimo Britanijos valdžia ėmėsi griežtų represijų, kuriomis siekė visiškai sunaikinti tradicinę Škotijos aukštumų klanų santvarką, uždraudė kiltus, ginklus ir dūdmaišius.

Niekada nemėgau viskio. Man tai buvo šlykštokas ir nesuprantamas gėrimas, tačiau šioje kelionėje per degustavimą, kurį lietuviams pristatė čionai augusi ir gyvenanti škotų kilmės lietuvė, apie viską pradėjau šį bei tą numanyti. „The Glenlivet“ yra viena seniausių ir garsiausių legalių viskio daryklų Škotijoje, įsikūrusi nuošaliame ir vaizdingame Liveto slėnyje Speysaido regione. Šios daryklos istorija prasidėjo 1824 metais, kuomet jos įkūrėjas Džordžas Smitas (George Smith) pirmasis gavo oficialią licenciją distiliuoti viskį šiame regione, taip pradėdamas revoliuciją ir nutraukdamas iki tol klestėjusią nelegalią viskio gamybą bei kontrabandą. Dėl išskirtinės kokybės ir švelnaus skonio „The Glenlivet“ greitai tapo etalonu, kurį kiti gamintojai stengėsi kopijuoti, todėl ilgą laiką ant butelių etikečių buvo rašoma „The Glenlivet“ su apibrėžtu artikeliu, kol galiausiai teisiškai buvo leista šį pavadinimą naudoti tik pačiai pirmajai daryklai.

Gėrimo gamybos procesas remiasi šimtmečių senumo tradicijomis ir unikaliomis gamtos sąlygomis. Viskio gamybai naudojamas krištolo skaidrumo, mineralų turintis šaltinio vanduo iš Jossie šaltinio, kuris teka per durpynus ir granitą, suteikdamas gėrimui ypatingo tyrumo. Svarbų vaidmenį vaidina ir pačios distiliavimo krosnys, kurių specifinė aukšta ir ilga kaklelio forma užtikrina, kad spiritas būtų lengvas, elegantiškas ir pasižymėtų subtiliomis gėlių bei vaisių natomis.

Šis viskis brandinamas kruopščiai atrinktose ąžuolo statinėse, dažnai naudojant tiek tradicines amerikietiškojo ąžuolo, tiek buvusias chereso ar naujas statines, kurios gėrimui suteikia kompleksiškumo. Klasikinis „The Glenlivet“ asortimentas pasižymi gaiviais obuolių, kriaušių ir vanilės aromatais bei švelniu, kreminiu poskoniu, todėl jis vertinamas tiek pradedančiųjų, tiek patyrusių viskio entuziastų visame pasaulyje. Šiandien „The Glenlivet“ išlieka viena perkamiausių vieno salyklo (single malt) viskio markių pasaulyje, sėkmingai suderinanti gilias paveldas tradicijas su šiuolaikinėmis gamybos inovacijomis.

Dunotaro pilis (Dunnottar Castle), įsikūrusi ant stačių uolų šalia Škotijos šiaurės rytų pakrantės, netoli Stonehaveno miestelio. Ši viduramžių tvirtovė stovi ant maždaug 46 metrų aukščio uolingos pakrantės, iš trijų pusių skalaujama Šiaurės jūros, o su sausuma ją jungia tik siaura tako bei laiptų juosta. Dėl tokios neprieinamos padėties pilis šimtmečius buvo laikoma viena saugiausių ir strategiškai svarbiausių vietų visoje šalyje.

Dunotaro pilies istorija yra giliai įsišaknijusi dramatiškuose Škotijos įvykiuose, o jos sienos mena daugelį garsių istorinių asmenybių. XIII amžiuje pilį iš anglų okupantų atkovojo garsusis Škotijos laisvės kovotojas Viljamas Volesas, o vėliau čia lankėsi ir tokios asmenybės kaip Marija Stiuart (Mary, Queen of Scots) bei karalius Karolis II. Pilis ypač išgarsėjo XVII amžiaus viduryje, kai Oliverio Kromvelio kariuomenės apsiausties metu maža saujelė gynėjų čia sugebėjo paslėpti Škotijos karališkąsias regalijas („Honours of Scotland“ – karūną, skeptrą ir kardą), išgelbėdama jas nuo sunaikinimo. Vėliau, XVII a. pabaigoje, pilies požemiai (dar vadinami Whigs' Vault) tarnavo kaip negailestingas kalėjimas šimtams religinių disidentų – kovenantorių.

Šiandien šios vaizdingos griuvėsių dvasios suguitos vietos sulaukia ne tik istorijos entuziastų, bet ir kino kūrėjų dėmesio. Dėl savo nepakartojamo vizualinio charakterio Dunotaro pilis buvo naudojama filmavimams – pavyzdžiui, režisierius Franco Zeffirelli čia filmavo savo kino juostą „Hamletas“ su Melu Gibsonu, o vėliau pilies motyvai įkvėpė ir animacinio filmo „Narsioji širdis“ (Brave) kūrėjus.

Glamiso pilis arba Glamso, Glamišo pilis (Glamis Castle), esanti Anguso regione Škotijoje, yra viena žymiausių ir labiausiai legendomis apipintų šalies tvirtovių, kurios istorija skaičiuoja daugiau nei 650 metų. Nuo 1372 metų, kai karalius Robertas II šias žemes padovanojo savo žentui Serui Džonui Lionui (Sir John Lyon), pilis tapo pagrindine Lionų (vėliau – Bouzų-Lionų) giminės rezidencija. Nors pradinė tvirtovė buvo pastatyta XIV amžiuje, dabartinis jos įspūdingas renesansinis pavidalas su daugybe bokštelių ir smailėjančių stogų daugiausiai susiformavo XVII amžiuje atliktų rekonstrukcijų metu.

Ši vieta yra glaudžiai susijusi su Britanijos karališkąja šeima, kadangi čia praėjo būsimos karalienės motinos (karalienės Elžbietos) vaikystė, o 1930 metais pilyje gimė jos jaunesnioji dukra princesė Margarita. Dėl savo istorinės svarbos bei išskirtinės architektūros šios pilies atvaizdas taip pat puikuojasi ant Škotijos Karališkojo banko dešimties svarų sterlingų banknotų. Be to, pilis garsi ir kultūriniame kontekste: nors istorinis karalius Makbetas su šia vieta tiesioginio ryšio neturėjo, Viljamas Šekspyras savo garsiojoje pjesėje „Makbetas“ įamžino jį būtent kaip Glamio thaną.

Galiausiai, pilis visame pasaulyje garsėja savo gausiomis paslaptimis, pasakojimais apie vaiduoklius bei tamsias legendas, tokias kaip pasakojimai apie paslaptingąjį „Glamio monstrą“ ar ant laužo sudegintą Janet Douglas. Šiandien Glamio pilis atvira lankytojams, kurie gali apžiūrėti prabanga tviskančius valgomuosius, karališkuosius kambarius, ginklines bei pasigrožėti kruopščiai prižiūrimais istorinės sodybos sodais ir parkais. Tiesa, rūmų viduje fotografuoti griežtai draudžiama, todėl nepadariau nė vienos nuotraukos, tik išorėje. Čia galima pasivaikščioti po plačius sodus. Šis pasibuvimas su gidu atsieina 22 eurus. Verta, jeigu trokštate labiau pažinti Škotiją.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas Sent Andruzo universitetas (University of St Andrews), įsikūręs vaizdingame istoriniame Sent Andruzo miestelyje Škotijos rytinėje pakrantėje, prie Šiaurės jūros. Tai seniausias universitetas Škotijoje ir trečias pagal senumą visame anglakabiame pasaulyje, įkurtas dar XV amžiaus pradžioje (1413 metais) po popiežiaus Benedikto XIII bulės. Per šimtmečius šis akademinis centras išaugo į pasaulinio lygio mokslo instituciją, išlaikiusią viduramžių architektūros dvasią, istoriją bei glaudžiai įsipynusią į paties pakrantės miestelio gyvenimą.

Universitetas visame pasaulyje išgarsėjo ir dėl to, kad jo koridoriuose bei paskaitose susitiko būsimasis Jungtinės Karalystės karalius princas Viljamas ir Ketrin Midlton (Velso princesė Katerina). Abu jie čia studijavo meno istoriją (vėliau Viljamas persikėlė į geografiją), gyvendami tame pačiame St Salvator's Hall bendrabutyje, kur prasidėjo jų draugystė, vėliau peraugusi į ilgametę meilės istoriją ir karališkąsias vestuves. Šis garsus romanų epizodas padarė Sent Andruzo universitetą dar labiau atpažįstamą bei geidžiamą tarp studentų iš viso pasaulio.

Šioje nuotraukoje užfiksuoti įspūdingi Sent Andruzo pilies (St Andrews Castle) griuvėsių likučiai, išsidėstę ant uolėtos pakrantės uolos šalia Šiaurės jūros Škotijoje. XIII amžiuje pradėta statyti pilis ilgą laiką tarnavo kaip galingų Sent Andruzo vyskupų ir arkivyskupų rezidencija bei pagrindinė bažnytinė galios būstinė šalyje, todėl jos istorija glaudžiai susijusi su viduramžių Škotijos religiniais bei politiniais neramumais.

Per Škotijos nepriklausomybės karus ir vėlesnius reformacijos laikų susirėmimus ši tvirtovė patyrė ne vieną apsiaustį, puolimą bei sugriovimą. XVI amžiaus viduryje ji tapo kruvinų religinių kovų epicentru, kuomet čia buvo nužudytas kardinolas Deividas Bitonas (David Beaton), o jo kūnas naktį pakabintas ant pilies sienos. Vėliau sukilėliai pilį atlaikė ilgą Prancūzijos laivyno bombardavimą, tačiau galiausiai tvirtovė buvo nugalėta ir pamažu apleista virto vaizdingais griuvėsiais.

Šiandien ši vieta lankytojus traukia ne tik savo audringa praeitimi, bet ir unikaliais inžineriniais objektais, tokiais kaip požeminis mineralų tunelis bei kontratunelis (mine and counter-mine), iškasti XVI amžiaus apsiausties metu. Greta pilies taip pat galima apžiūrėti liūdnai pagarsėjusį „Butelio bokšto“ (Bottle Dungeon) kalėjimą, kurio akmeninėje uoloje iškasta gilė forma užtikrindavo, kad kaliniai negalėtų nei pasprukti, nei atsisėsti.

Šioje nuotraukoje užfiksuoti didingi Sent Andruzo katedros (St Andrews Cathedral) griuvėsiai ir šalia jos esančios senosios kapinės Škotijoje. XII amžiuje (1158 metais) pradėtas statyti šis grandiozinis statinys ilgą laiką buvo didžiausia ir reikšmingiausia bažnyčia visoje viduramžių Škotijoje, simbolizavusi tuometinę šalies religinę galią.

Per Škotijos reformaciją XVI amžiuje katedra buvo apleista, nuniokota bei iš dalies sugriauta, o vėlesniais amžiais jos akmenys iš dalies naudoti kitų miesto pastatų statyboms. Iki mūsų dienų išliko įspūdingos gotikinės arkos, dalis sienų ir iškilusios konstrukcijos, o šalia tyvuliuojanti jūra bei istorinės kapinės sukuria nepakartojamą, ramią ir kartu paslaptingą atmosferą.

Folklando rūmai (Falkland Palace), esantys vaizdingame Folklando kaime Faifo regione, Škotijoje. Tai vienas geriausiai išlikusių renesanso architektūros pavyzdžių šalyje, pastatytas prancūziškų pilių (châteaux) pavyzdžiu kaip prabangus karališkasis medžioklės ir poilsio dvaras.

Vietovės istorija prasidėjo dar XII amžiuje kaip nedidelė medžioklė trobelė, kuri vėliau peraugo į tvirtovę. Didžiojo Stuarterių dinastijos pakilimo metu, XV–XVI amžiuose, karaliai Jokūbas IV ir Jokūbas V iš esmės perstatė šį kompleksą, paversdami jį mėgstamu karališkuoju užmiesčio rojumi, kuriame gausiai lankydavosi ir vėliau čia poilsiavusi bei medžioklėmis užsiimdavusi Marija Stiuart (Mary, Queen of Scots).

Bėgant amžiams ir pasikeitus valdovams, po Jungtinės Karalystės karalių persikėlimo į Londoną, rūmai pamažu apleisti, nukentėjo ir per anglų pilietinį karą. XIX amžiaus pabaigoje pastatą iš esmės prikėlė ir restauravo 3-asis Bjuto markizas (Marquess of Bute), o šiais metais šis istorinis paveldo objektas priklauso Nacionaliniam Škotijos patikėtinių fondui (National Trust for Scotland) ir garsėja seniausiu tebeveikiančiu teniso (real tennis) kortu pasaulyje.

Folklando miestelis (Falkland), įsikūręs Faifo regione Škotijoje po Lomondo kalvomis, yra itin vaizdingas ir istorinis buvęs karališkasis miestelis (royal burgh), garsėjantis savo puikiai išsaugota renesansine architektūra, siauromis gatvelėmis ir jaukia atmosfera. Ši vieta dvelkia viduramžių dvasia, o virš jos dominuoja anksčiau minėti įspūdingi Folklando rūmai, kurie XV–XVI amžiuose tarnavo kaip mėgstama Stuarterių dinastijos karalių medžioklės rezidencija.

Šiuolaikiniame pasaulyje šis mažas miestelis sulaukė pasaulinio garso kaip viena svarbiausių serialo „Svetimšalė“ filmavimo vietų. Seriagijaus kūrėjai pasitelkė Folklando gatveles ir istorinius pastatus tam, kad vaizduotėje atkurtų Inverneso miestelį praėjusiojo amžiaus 5-ajame ir 6-ajame dešimtmečiuose.

Stirlingas yra vienas istoriškiausių ir geografiškai svarbiausių Škotijos miestų, dėl savo strateginės padėties centrinėje šalies dalyje dažnai vadinamas „Vartais į Aukštumas“. Įsikūręs prie Forto upės meandrų, miestas amžių bėgyje kontroliavo pagrindinį sausumos kelią, jungiantį Škotijos žemumas su kalnuotomis šiaurėmis sritimis. Dėl šios priežasties Stirlingas tapo natūraliu politiniu bei kariniu traukos centru, aplink kurį virė dramatiškiausi Škotijos istorijos įvykiai.

Pats svarbiausias miesto simbolis – didinga Stirlingo pilis, pastatyta ant uolingo vulkaninio bazalto kyšulio, iš kurio atsiveria tolimi apylinkių vaizdai. Viduramžiais ši tvirtovė buvo viena mėgstamiausių ir dažniausiai naudojamų Stuarterių dinastijos karalių rezidencijų bei karūnavimo vietų. Pilies komplekse iki šiol išliko renesansiniai rūmai, didžioji menė ir senoviniai įtvirtinimai, menantys karališkąją didybę bei audringus valdovų valdymo laikus.

Šalia miesto vyko ir du lemtingiausi Škotijos istorijos mūšiai, lėmę šalies likimą. 1297 metais prie Stirlingo tiltų Viljamo Volaso vadovaujami škotai pasiekė istorinę pergalę prieš gausesnę anglų kariuomenę, o 1314 metais netoliese esančiame Banokberno lauke karalius Robertas Brusas iškovojo lemiamą pergalę, užsitikrindamas Škotijos nepriklausomybę. Šie įvykiai pavertė Stirlingą amžinuoju škotų pasididžiavimo ir kovos už laisvę simboliu.

Stirlingo senosios kapinės (Old Town Cemetery) yra itin reikšminga, istorinė ir vaizdinga vieta, įsikūrusi pačioje Stirlingo širdyje, tiesiai po įspūdinga Stirlingo pilimi ir šalia Šv. Rudos bažnyčios. Ši teritorija buvo pradėta naudoti dar XII amžiuje kaip bažnyčios šventorius, o XIX amžiaus viduryje ji buvo išplėsta, suformuojant unikalų Viktorijos laikų parko stiliaus kraštovaizdį.

Jose gausu įspūdingų paminklų, iš kurių garsiausias yra Škotijos kankiniams skirtas monumentas, vaizduojantis angelą, saugantį XVII amžiuje dėl savo religinio tikėjimo paskandintas jaunas moteris (covenanteres). Kitas žymus akcentas – XIX a. vidurio akmeninė Žvaigždės piramidė, skirta pagerbti visiems, nukentėjusiems dėl pilietinės ir religinės laisvės Škotijoje.

Ši vieta pasižymi ir įdomiais istorijos fragmentais bei reginiais. Pasakojama, kad šioje vietovėje XVII amžiuje karalienė Marija Stiuart organizavo vieną pirmųjų fejerverkų šou šalyje, o pačios kapinės buvo suprojektuotos kaip pamokomas landšaftas, turėjęs įkvėpti lankytojus per paminklus bei tekstus. Dėl savo padėties ant kalvos šlaito jos lankytojams siūlo nuostabius vaizdus į Forto upės slėnį ir tolumoje esančius kalnus.

Kovano ligoninės (Cowan's Hospital arba Cowane's Hospital) pastatas Stirlinge, įsikūręs netoli Stirlingo pilies. Šį kompleksą XVII amžiuje (1637–1649 metais) pagal turtingo Stirlingo pirklio ir mecenato Džono Kovano (John Cowane) testamentą pastatė garsus architektas Džonas Achesonsas (John Achesoun). Pastatas buvo sumanytas ir naudojamas kaip prieglauda bei ligoninė nusigyvenusiems miesto pirkliams. Virš įėjimo esančioje nišoje stovi paties Džono Kovano statula, vietinių gyventojų dažnai linksmai vadinama „Auld Johnnie“, o pats kompleksas iki šiol išlieka vienu geriausių XVII a. civilinės architektūros pavyzdžių regione.

Šioje nuotraukoje užfiksuota istorinė Šv. Rudos bažnyčia (Church of the Holy Rude), stovinti Stirlinge, šalia kelio, vedančio į Stirlingo pilį. Tai viena seniausių ir svarbiausių bažnyčių mieste, menanti dar XII amžių, o jos masyvios akmeninės sienos ir gotikinė architektūra atlaikė daugybę permainingų Škotijos istorijos šimtmečių. Ši šventovė ypač išsiskiria tuo, kad čia 1567 metais buvo karūnuotas vos dešimties mėnesių sulaukęs karalius Jokūbas VI, vėliau tapęs ir Anglijos valdovu, o pati bažnyčia iki šiol tebėra viena iš nedaugelio tebeveikiančių viduramžių bažnyčių Škotijoje, mačiusių karališkąsias ceremonijas.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas Viljamo Volaso paminklas (William Wallace Statue), stovintis Stirlinge, netoli istorinės Stirlingo pilies prieigų. Ši bronzinė skulptūra, vaizduojanti legendinį Škotijos laisvės kovotoją su kalaviju ir skydu, buvo sukurta skulptoriaus Aleksandro Handsaido Ričio (Alexander Handyside Ritchie) ir atidengta 1887 metais. Monumentas įamžina Volaso atminimą bei jo indėlį į škotų kovas už nepriklausomybę, o pati vieta sulaukia daugybės lankytojų, norinčių prisiliesti prie šalies istorijos.

Šioje nuotraukoje užfiksuotas buvęs Stirlingo kalėjimas (Stirling Old Town Jail), įsikūręs senamiestyje, netoli Stirlingo pilies. Šis Viktorijos laikų kalėjimo kompleksas buvo pastatytas XIX amžiaus viduryje, siekiant sušvelninti ir modernizuoti tuometines itin sunkias kalinimo sąlygas mieste, o jo architektūra primena griežtą viduramžių tvirtovę su galingais akmeniniais bokštais ir aukštomis sienomis. Šiandien ši vieta pritaikyta lankytojams ir veikia kaip interaktyvus muziejus, kuriame per teatralizuotas ekskursijas ir ekspozicijas pasakojama apie XIX a. kalinių kasdienybę, teismus bei griežtas bausmes Škotijos istorijoje.

Prieš įsikuriant naujajam XIX a. kalėjimui, Stirlingo kaliniai buvo laikomi senajame Tolbooth kalėjime, kuris dėl pasibaisėtinų sąlygų 1842 metais buvo oficialiai pramintas pačiu blogiausiu kalėjimu visoje Britanijoje. Jame tvyrojo baisi tamsa, o per dideles liūtis pro lūšnas ir sienas besiveržiantys atviri kanalizacijos vandenys užliedavo celių grindis, maudydami kalinius purve ir skatindami mirtinų ligų protrūkius.

Viena tragediją pamenanti istorija susijusi su mirties bausme nuteistais asmenimis ir politiniais kaliniais, tokiais kaip 1820 metais nuteisti „Sąjungos kankiniai“ Berdas (Baird) ir Hardis (Hardie), kurie už reikalavimą suteikti balso teisę buvo viešai pakarti ir nukirsdinti. Net kai kaliniai vėliau buvo perkelti į naująjį Old Town Jail pastatą, taikant griežtąją atskirojo kalinimo (Separate System) sistemą, daugelis jų palūždavo nuo visiškos izoliacijos, vienatvės, griežtos disciplinos ir skurdaus maisto.

Stirlingo municipalinis pastatas (Stirling Municipal Buildings) su laikrodžio bokštu ir šalia esančiu paminklu Stirlinge. Šis akmeninis pastatas su būdingais bokšteliais, smailėjančiais stogais ir klasikiniais langais reprezentuoja škotų tradicinę bei vėlesnio laikotarpio architektūrą, o jo bokštas su laikrodžiu ir orakulu viršuje tarnauja kaip vienas iš atpažįstamų senamiesčio akcentų.

Šalia paminklas yra skirtas Ebenezeriui Erskinui (Ebenezer Erskine), žymiam Škotijos dvasininkui ir laisvosios bažnyčios pradininkui. Ebenezeris Erskinas buvo Holy Rude bažnyčios Stirlinge pastorius, kuris 1733 metais įkūrė pirmąją disidentinę Škotijos bažnyčią, pastatydamas pamatus vėlesniam nepriklausomam religiniam judėjimui šalyje. Šis paminklas pastatytas pagerbti jo indėliui į religinę laisvę bei principingą kovą už dvasinę nepriklausomybę nuo valstybės kontrolės.

Šioje nuotraukoje užfiksuota akmeninė memorialinė lenta, skirta viešajai bibliotekai Stirlinge. Joje skelbiama, kad ši viešoji biblioteka buvo pastatyta iš lėšų, kurias skyrė Endrius Karnegis (Andrew Carnegie, iš Skibo), ir atidaryta 1904 metų vasario 8 dieną, o pastato architektas buvo H. Ramsay Taylor iš Edinburgo.

Endrius Karnegis (1835–1919) buvo iš Škotijos kilęs amerikiečių pramonininkas, plieno magnatas ir vienas didis filantropas pasaulio istorijoje. Gimęs kuklioje šeimoje Danfermline, jis vaikystėje emigravo į JAV, kur užsitarnavo milžinišką turtą ir tapo vienu įtakingiausių bei turtingiausių XIX amžiaus pabaigos verslininkų. Tačiau didžiausią pėdsaką jis paliko ne savo verslo pasiekimais, o radikaliu požiūriu į labdarą – išdėstytu esė „Turto gospelija“ (The Gospel of Wealth), kurioje jis teigė, kad didžiulius turtus sukaupęs žmogus privalo juos grąžinti visuomenei dar būdamas gyvas, kad padėtų kitiems pasiekti sėkmę.

Jo įtaka labiausiai pasireiškė per pasaulinę nemokamų viešųjų bibliotekų statybos programą, kuriai jis skyrė daugiau nei 350 milijonų dolerių. Karnegis tikėjo, kad savišvieta ir prieinamas švietimas yra kertiniai raktai į asmeninę laisvę bei socialinį mobilumą, todėl finansavo daugiau nei 2 500 bibliotekų statybas ne tik JAV, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje bei kitose šalyse. Jo paramos dėka tokie miestai kaip Stirlingas gavo modernias viešąsias bibliotekas, kurios pakeitė iki tol elito valdomų privačių knygynų tradiciją ir atvėrė duris žinioms kiekvienam norinčiam, nepriklausomai nuo jo socialinio sluoksnio.

„Clanlands: Whisky, Warfare, and a Scottish Adventure Like No Other“, kurios autoriai yra žinomi škotų aktoriai Sam Heughan ir Graham McTavish. Šie autoriai taip pat yra puikiai pažįstami iš serialo „Svetimšalė“ (Outlander), apie kurį jau kalbėjau aptardamas Folklando miestelį. Šioje knygoje, kurios pratarmę parašė pati „Svetimšalė“ knygų ciklą sukūrusi rašytoja Diana Gabaldon, autoriai leidžiasi į nuotaikingą bei gilaus kultūrinio pažinimo kelionę po Škotiją, tyrinėdami šalies istoriją, klanų tradicijas, karus ir vietinį viskį.

Paskutinė diena – kelionė į Glazgą. Glazgo miestas pradėjo kurtis VI amžiuje, kai krikščionių misionierius Šv. Mungas (arba Kentigernas) prie Molendinar upelio įkūrė religinę bendruomenę. Vietovės pavadinimas kilo iš britų kalbos žodžio Glasgu, reiškiančio „miela žalia vieta“. Viduramžiais gyvenvietė sparčiai augo: 1175 metais karalius Vilijams Liūtas suteikė jai karališkojo burgo statusą, o 1451 metais buvo įkurtas Glazgo universitetas, pavertęs miestą svarbiu dvasiniu bei mokslo centru.

XVII ir XVIII amžiais Glazgas tapo galingu prekybos tašku, išnaudojančiu savo geografinę padėtį prie Klido upės. Atvėrus kelius į Atlanto vandenyną, miestas užmezgė pelningus ryšius su Amerikos kolonijomis. Taip iškilo vadinamieji „tabako lordai“ – turtingi pirkliai, kurie iš tabako, cukraus bei medvilnės importo sukaupė milžiniškus turtus ir pastatė prabangius gyvenamuosius kvartalus.

XIX amžiuje, prasidėjus Pramonės revoliucijai, Glazgas pasiekė savo galybės viršūnę ir pelnė „Antrojo Britų imperijos miestas“ titulą. Dėl gausių anglies bei geležies išteklių ir išgilintos Klido upės miestas tapo pasauliniu laivybos, inžinerijos ir sunkiosios pramonės milžinu. Sparčiai augant pramonei, į miestą plūdo tūkstančiai darbininkų iš visos Škotijos bei Airijos, o tai lėmė didžiulį gyventojų skučią ir masinį vadinamųjų tenement tipo daugiabučių namų statybą.

XX amžius atnešė sunkių išbandymų, kai po pasaulinių karų tradicinė sunkioji pramonė ir laivų statyba pradėjo nykti. Dėl tarptautinės konkurencijos stokos miestas susidūrė su didele ekonomine krize, nedarbu ir socialinėmis problemomis nuskenuotose darbininkų rajonuose. Visgi antrojoje amžiaus pusėje Glazgas pradėjo aktyvų atgimimo procesą: buvo valomi suodini istorinių pastatu fasadai, konvertuojami pramoniniai kvartalai.

Šiandien Glazgas yra didžiausias Škotijos miestas ir gyvybingas kultūros, mokslo, finansų bei moderniųjų technologijų centras. 1990 metais paskelbtas Europos kultūros sostine, jis sėkmingai suderina savo turtingą viduramžių bei Viktorijos laikų architektūros paveldą su šiuolaikiniu metropolio ritmu, garsėjančiu muzika, menais ir sportu.

Džeimso Lumsdeno (James Lumsden) paminklas, stovintis Glazge. Džeimsas Lumsdenas (gimęs 1778 m., miręs 1856 m.) buvo svarbi Glazgo asmenybė, ėmusi Glazgo lordo provosto (Lord Provost of Glasgow) pareigas nuo 1843 iki 1846 metų, o jo vadovavimo laikotarpiu miestas bei savivaldybė buvo smarkiai išplėsti. Be to, jis net devyniolika metų išbuvo Karališkosios ligoninės (The Royal Infirmary) garbės iždinininku ir visą savo gyvenimą aktyviai bei sėkmingai rėmė įvairius savo gimtojo miesto viešuosius interesus bei labdaros iniciatyvas. Už jo – didžiulė, įspūdinga miesto ligoninė, tebeveikianti ir šiandien.

Glazgo katedra (Glasgow Cathedral), vadinama ir Šv. Mungo arba Šv. Kentigerno katedra. Tai viena įspūdingiausių Škotijos viduramžių architektūros vertybių, esanti senojoje miesto dalyje. Šios šventovės istorija prasidėjo dar VI amžiuje, kai šv. Mungas (Kentigernas) prie Molendinar upelio įkūrė religinę bendruomenę ir vėliau čia buvo palaidotas. Jo kapavietė tapo svarbiu piligrimų traukos centru, o pirmoji akmeninė katedra šioje vietoje buvo iškilmingai pašventinta 1136 metais, dalyvaujant karaliui Davidui I.

Dabartinis didingas gotikinis pastatas didžiąja dalimi buvo pastatytas XIII amžiuje, po to, kai ankstesnę bažnyčią apgadino gaisras. Vėlesniais šimtmečiais kompleksas buvo nuolat plečiamas ir tobulinamas, įskaitant garsiosios apatinės bažnyčios (kriptos) bei vėlyvesnių koplyčių atsiradimą.

Tai vienintelė viduramžių katedra žemyninėje Škotijos dalyje, kuri beveik nepažeista išgyveno 1560 metų Protestantų Reformaciją. Nors reformacijos metu kėlusi grėsmę suirutė skatino kai kuriuos gyventojus ją nugriauti, vietiniai amatininkai ir miestiečiai ginklu apgynė šventovę nuo sunaikinimo, todėl iki šiol ji išlieka seniausiu išlikusiu pastatu Glazge. Viduje išties labai didinga.

Glazgo universiteto pagrindinis pastatas (vad. Gilbert Scott Building), esantis Gilmorhilo (Gilmorehill) kalvoje Glazgo vakarinėje dalyje. Tai viena įspūdingiausių ir didžiausių neogotikinės architektūros vertybių ne tik Škotijoje, bet ir visoje Didžiojoje Britanijoje, savo smailėmis ir skliautais dažnai primenanti garsiąją Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Pats universitetas buvo įkurtas dar 1451 metais popiežiaus bulia ir yra ketvirtoji seniausia aukštojo mokslo įstaiga anglų kalba kalbančiame pasaulyje. Šimtmečius veikęs senojoje miesto gatvėje, XIX amžiuje dėl stiprios industrializacijos ir vietos stokos universitetas nusprendė keltis į naują vietą, o dabartinį grandiozinį kompleksą suprojektavo žymus Viktorijos laikų architektas seras Džordžas Gilbertas Skotas (George Gilbert Scott).

Naujasis universiteto miestelis ant Gilmorhilo kalvos buvo atidarytas 1870 metais, nors statybos darbai truko kur kas ilgiau ir vėliau buvo tęsiami paties architekto sūnaus. Architektūrinis ansamblis išsiskiria dvigubais vidiniais kiemais (quadrangles) bei įspūdingomis arka paremtomis kolonadomis, vadinamaisiais klosteriais, kurie jungia pagrindines erdves. Komplekso centre iškilęs masyvus bokštas su atvira akmenine smaile siekia maždaug 85 metrų aukštį ir dominuoja virš viso vakarinio Glazgo horizonto, o šalia jo esanti Bute Hall salė tarnauja svarbioms universitetinėms ceremonijoms. Sunku net nufotografuoti visą tą grožį ir didybę.

Per visą savo gyvavimo istoriją šis universitetas padarė milžinišką įtaką pasaulio mokslui, pramonei bei filosofijai. Jo sienose studijavo, dėstė arba atradimus kūrė tokios istorinės asmenybės kaip ekonomijos tėvas Adomas Smitas, termodinamikos pradininkas lordas Kelvinas, Nobelio premijos laureatai Viljamas Ramzis ir Frederikas Sodis, o mechanikas Džeimscas Vatas čia patobulino garo variklį, kuris padarė pradžią Pramonės revoliucijai. Šiandien šis architektūrinis šedevras išlieka gyvybingu mokslo centru bei vienu lankomiausių bei labiausiai fotografuojamų Glazgo objektų.

Kelvingrove meno muziejus ir galerija (Kelvingrove Art Gallery and Museum), įsikūręs Glazgo vakariniame pakraštyje, šalia Kelvingrove parko. Šis įspūdingas raudonojo smiltainio pastatas, pastatytas ispanų baroko ir prancūzų renesanso stiliaus elementų derinimu, atvėrė duris 1901 metais ir buvo sukurtas specialiai Glazgo tarptautinei parodai. Šiandien tai yra viena lankomiausių turistinių vietų visoje Škotijoje, garsėjanti savo gausiomis pasaulinio lygio meno, gamtos istorijos, ginklų ir archeologijos kolekcijomis. Muziejuje teko apsilankyti. Jis visiškai nemokamas, jame daug ką nufotografavau, tačiau jau nebepasidalysiu, nes įrašas labai jau pavyko ilgas.

Riversajido muziejus (Riverside Museum), įsikūręs Glazge prie Klido upės kranto ir atliekantis miesto transporto bei laivybos muziejaus funkciją. Pastatas išsiskiria itin futuristiška, banguojančia ir cinko plokštėmis dengta architektūra, kurią suprojektavo pasaulinio garso architektė Zaha Hadid. Šalia muziejaus nuolat prišvartuotas istorinis XIX a. pabaigos burlaivis „Glenlee“, o paties muziejaus viduje lankytojai gali susipažinti su gausia Glazgo transporto istorijos ekspozicija, apimančia senovinius automobilius, lokomotyvus, tramvajus bei interaktyvias parodas.

Štai ir viskas, ką norėjau pasakyti apie Škotiją. Tikriausiai nesu per visą savo tinklapio istoriją parašęs tokio didelio įrašo kaip šis. Kelionė išties buvo įspūdinga, o bedarydamas įrašą pakartojau labai daug įgytų žinių ir prisiminiau šias patirtis. Aišku, dar daug ko nesudėjau, teko atrinkti. Tikiuosi, kad bent vienas žmogus atras šį įrašą ir jį perskaitys.

 

Maištinga Siela