Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo" / "The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed"

 

Sveiki, mielieji!

 

Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą, gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo seksualinių santykių hierarchijos.

 

Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui, tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius santykius...

 

Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje, parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją, balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.

 

Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje. Savotiškas, bet patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žaltvykslė" / "Fogo-Fátuo" / "Will-o'-the-Wisp"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žiūriu tiek filmų, bet niekada nesu susidaręs aiškios nuomonės apie portugalų kiną. Apie brazilų – taip, tačiau apie portugalų beveik nieko. Net nesugebėčiau taip greitai įvardyti kokio nors filmo favorito iš šios šalies, tarsi portugalų kinas mano lauke nelabai egzistuotų. Visgi jis egzistuoja, tad atleiskite tie, kurie žavisi Portugalijos kinu. Nusprendžiau pažiūrėti, nes ilgai laikiau šį filmą rezerve, portugalų režisieriaus João Pedro Rodrigues filmą „Žaltvykslė“ (prot. Fogo-Fátuo) (2022), kurį rodė kurį laiką kino teatras „Skalvija“.

 

Šįkart neapsiriksiu sakydamas, kad filmas išskirtinai LGBTQ auditorijai. Nors daugelis kino kūrėjų protestuoja ir kuria savaip universalius filmus su gėjų ar lesbiečių pasakojimo linijomis, tačiau „Žaltvykslė“ man pasirodė išskirtinai homoseksualiai auditorijai, tačiau, aišku, nebūtinai. Filmas pasakoja apie merdintį Portugalijos karalių 2069 metais, į kurio laidotuves susirenka įvairiausio plauko transvestitai ir homoseksualai, neaiškios iš pirmo žvilgsnio tapatybės žmonės, kurie imituoja portugališkos kultūros elementus, todėl savaime tai lyg ir... parodija. Bet daug istorijos sukasi visgi praeityje apie tą patį, tik dar jaunąjį karalių Alfredą, kuris meta savo karališkai šeimai iššūkį ir, užuot gyvenęs įprastą aristokrato gyvenimą, bando tapti gaisrininku, nes jaučia ryšį su Portugalijos žeme, jam rūpi klimato kaita, išsaugoti senus medžius, tačiau šis sprendimas jį nuveda visiškai kitų patirčių linkme – gaisrininkų mokykloje jis susižavi vyrais, pastebi jų erotiškumą, nuogumą, įsivaizduoja jų gašlumą ir aistrą, o labiausiai jis susibendrauja su juodaodžiu Alfonsu.

 

Filmas keistai trikdantis. Visiškai ne dėl to, kad kadre stambiu planu rodomi vyriški lytiniai organai, oralinis miške tarp skirtingų rasių jaunuolių, bet pati režisūra. Filmas kaip lėlių namelis, jis labai netikroviškas, karikatūrinis, tyčia angažuotas teatrališkai. Suprantu, kad režisierius siekė idėjinio kino, provokuoti ir brėžti ribas keliais probleminiais diskursais: klimato kaitos rūpesčiai, rasinė nelygybė, homoseksualumo tema bei darbininkų klasės ir monarchų luomo atskirties problema.

Filmas provokuojantis, tačiau be aiškios artikuliacijos, nes pasirinktas muzikos ir šokio prisodrintas teatras (tačiau iki filmo „Emilijos Perez“ kaip iki kosmoso), kuris kėlė šypsnį (tokia komedijos raiška), bet labiau man viskas panašėjo į erotinį absurdą, kurioje svarbiausias pamatas režisieriui tampa tiesiog reikšti erotines idėjas. Filmas trikdo, nes jo sąranga dvelkia mėgėjiškumu, neužtikrintumu, kuris iš dalies tampa ir paties filmo trūkumu ir lyg privalumu. Dainuojantys vaikai tarp medžių, neišvysta naivi Alfonso ir Alfredo aistros istorija tyčia fragmentiška, tad žiūrovui nėra laiko nei suvokti šios linijos prasmės, nei susitapatinti. Visgi pagalvojau, kad režisierius galėtų kurti kažką panašaus į italų Tinto Brasso produkciją, gal net estetišką pornografiją, tačiau meninio filmo vizijoje viskas atrodė pernelyg sąlygota ir priminė ne taip seniai Kino pavasaryje matytą argentiniečių režisieriaus Luis Ortega filmą „Žokėjus“, kuriame panašiomis priemonėmis, tik labiau išvystas siužetas ir raiška, priminė „Žaltvyklsę“. Rekomenduočiau tik labai specifinio kino žiūrovui, deja, man filmas nepatiko. Gerai, kad filmo trukmė viso labo 1 valanda ir 7 minutės, bet vis tiek prailgo.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Gera mergaitė" / "Babygirl"

 

Sveiki,

 

Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl) (2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo asmeninę nuomonę.

 

Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones, pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už nuodėmes, nes ji suklydo...

 

Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus, sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį, kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu, kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą, tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.

 

Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson, kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija, paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas. Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) – socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau, regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose išrašytos ir pavaizduotos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Liberté" / "Liberté"

 Sveiki,

 

Katalonų režisierius Albert Serra mane nustebino filmu „Liberté“ (pranc. Liberté) (2019), už kurį Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą, o pats filmas Lietuvoje buvo rodomas Kino pavasaryje. Šis erotinio pobūdžio filmas gali kai ką netgi šokiruoti, nes kils labai pagrįstų klausimų, apie ką apskritai šis kūrinys? Čia neapsieisime be istorinio konteksto, kuris susietas su Prancūzijos revoliucijos išvakarėmis. Turtingųjų laisvamanių libertinų būrys pasitraukia iš Paryžiaus XVIII amžiaus antrojoje pusėje ir maždaug tarp vokiečių ir prancūzų žemių, miško proskynoje, rengia BDSM orgijas! Iš vienos pusės, kas gali būti makabriškiau, jei ne koketės ir monstrai, tarnai ir valdingieji susitikę tamsioje girioje, kurie kuždasi begėdiškomis kalbomis ir ruošiasi naktiniam ištvirkavimui?

 

Pasirodo, visas filmas yra vien apie tai! Nufilmuotas naktiniame miške, svirpiant žiogams, tad atmosfera kaip kokiame užtemdytame be elektros ir žvakių Versalyje, kur didžiausiu prieglobsčiu tampa karietų kambariai be ratų ir žirgų. Gerai, iš vienos pusės libertinai turi savo filosofiją, kuri įterpiama į įmantrius geidulingus pokalbius. Išsivaduodami iš griežto klasicizmo ir religinių dogmų, jie švenčia savo nebesuvaldomo geidulio šventę, tad šokiruoja filosofiškai ir praktiškai išreikštas sekso ir kančios santykis, o pagrindiniai veikėjai taip ištroškę išsilaisvinti iš socialinių vaidmenų, traumų, priespaudų, įsitikinimų, kad praranda protą, maldaudami dar labiau juos kankinti. Šį filmą žiūrėdamas ne kartą pagalvojau, kad galgi tampa aišku ekstazė, kai kankinama moteris šaukė: „Plakite mane stipriau, budeliai!“.

 

Kitą vertus filmas metaforizuotas, sudurstytas iš kontrastų: daug nešvankybių, kuriuos apjungia intelektualūs pokalbiai apie troškimą patirti malonumą. Gali būti, kad ir mums apmąstant šiandienos pasaulį, atrodo, jog tampame kažin kokie plastikiniai, kurie meluoja sociume, savo soc. tinkluose, šeimai, sau, darbdaviui, kad tas melas ir dirbtinumas, prisitaikymas atbukina, ir vienintelis tikras dalykas, kaip ir šiame filme, yra skausmas, kuris nesumeluoja tikrųjų potyrių. Aišku, tai destruktyvu, tačiau tai taip žmogiška, kad beregint šis filmas įgauna filosofinį ir net savitą egzistencinį matmenį, kuris nebe taip šokiruoja ir stebina, o tampa natūraliai prieinamas ir suprantamas.

 

Štai, ką sako pats režisierius: „Norėjau, kad filmas fiziškai paveiktų žiūrovą ir sukeltų tokią būseną, kurią dažnas jaučia anksti ryte išeidamas iš naktinio klubo. „Liberté“ negalima atskirti to, ką matėte, nuo to, ką girdėjote ar įsivaizdavote. Žiūrėdami filmą, jį kartu su manimi kuriate. Kartais esame vojeristai, kartais jie, reikalaudami dėmesio, žiūri į mus, labai kruopščiai seka mūsų reakcijas.“ Visą interviu skaitykite ČIA.

 

Gal kas prisimena rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą „Dvaras“ (2020), kuris be proto turi sunkius ir nesibaigiančius manieringus dialogus? Čia esama panašios sugestijos ir polėkio. Visgi, kaip daugelis pastebėjo, filmas yra kaip potyris, nes nieko panašaus neteko matyti. Žiogų hipnozė naktiniame miške tiesiog skamba po seanso, o patirtas suvokimo siaubas apie žmones kaip socialinius gyvūnus, manding, pasakė kur kas daugiau apie mūsų prigimtį, nei būtų galima pamanyti iš pradžių žiūrint šį unikalų filmą. Tikrai ne kiekvienam.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 4.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poliamorija" / "Hranice Lásky" / "Boders of Love"

 Sveiki,

 

Kino pavasaryje rodytas čekų vaidybinis filmas pavadinimu „Poliamorija“ (ček. Hranice Lásky) (2022) iš žiūrovų nesulaukė itin didelio dėmesio, kažkaip neaptikau nei kokių nors diskusijų, nei įdomesnių komentarų iš apžvalgininkų. Vakarų civilizacijos šalyse jau seniai praktikuojami sekso vakarėliai, kai susitikusios poros uždaruose vakarėliuose keičiasi poromis ir daro tai, ką daro. Kas gi nežino, kad Čekija yra europietiškos pornografijos sostinė, tad visai nenustebau, kad čekai ir savo vaidybiniame kine kalba apie ne apie savo alų, o seksą.

 

Filme rodoma jauna čekų pora, kuri, atrodo, savo gyvenime išbandė jau daug ką, o jų santykiai atrodo atviri ir „susigulėję“. Kol jų bendri draugai bendraamžiai skaičiuoja trečiojo vaiko gimimą, iš šalies atrodo, jog Hana ir Petras kažin ko delsia. Galiausiai filmo pradžioje iš Hanos nuolat lenda įvairios frazės apie tai, kad reiktų paeksperimentuoti, o Petras, nors ir kuklesnis ir šypsosi, jis pritaria žmonos sumanymams ir vieną vakarą pakursto ją nukabinti bare esantį vyruką ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

 

Iš vienos pusės filmas kiek nuobodokas, prisodrintas erotinių fantazijų, tačiau tuo pačiu šiek tiek ir nepatogus, todėl išlaiko dėmesį. Pora netrukus taip įninka į sekso pasimatymus, kad kartais nelabai belieka laiko vienas kitam. Iš pažiūros dažnam konservatyvių pažiūrų lietuviui tokie santykiai atrodo nenormalūs. Iš esmės filmas ir atskleidžia, kad poligamija žmonėms, kurie nori kurti šeimą ir išlaikyti nebraškančią santuoką, nėra gerai. Arba bent jau didžiajai daliai. Pamažu Hana tiesiog išprotėja dėl tų seksualinių geidulių, o Petras pajunta, jog tai, kas iš pradžių atrodė kaip seksualinės fantazijos ir pokštavimai, ima griauti jųdviejų sukurtą pasitikėjimą. Juolab kad Petras prigauna žmoną meluojančią. Iš esmės filmas įdomus tuo, kad jis gali parodyti, kaip atvirumas dėl seksualinių fantazijų tarp partnerių gali paveikti santykius, netgi išardyti santuoką, jeigu antroji pusė leidžia tas fantazijas dar ir įgyvendinti. Gal ir gera toji filmo prasmė: tegu seksualinės fantazijos ir lieka slaptomis fantazijomis, nes pradedant jas įgyvendinti tikrovėje gali atrodyti ne taip jau geidulingai aistringa.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius. 13-as rajonas" / "Les Olympiades, Paris 13e"

 Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Paryžius. 13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“. Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.

 

Filmas pasakoja apie vieną iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi, kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių. Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių, mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju, kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...

 

Filmas primena keletą persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti, kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių, kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.

 

Nežinau, kuo šiandien gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones, kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus, įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“ (2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos. Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sausas vėjas" / "Vento seco" / "Dry Wind"

 

Sveiki,

 

Per gyvenimą nedaug teko matyti tikrų erotinių filmų. Tikriausiai vienas didžiausių ir žinomiausių tokio žanro režisierių yra italas Tinto Brasas, o jo prieštaringai vertinamas „Kaligula“ vienas populiariausių visų laikų atviro erotinio filmo pavyzdžių. Visgi leidausi į queer pastarųjų kelerių metų festivalinių filmų apžvalgas ir pažiūrėjau vieną atviriausių LGBTQ erotinių pastarųjų metų filmų „Sausas vėjas“ (portugal. Vento seco) (2020), kurį režisavo brazilų režisierius Daniel Nolasco.

 

„Sausas vėjas“ pasakoja apie viename Brazilijos miestelyje vidutinio amžiaus vyruką, kuris dirba vietinėje trąšų įmonėje, tačiau likusį laiką jis arba susitikinėja su jaunesniu tos įmonės darbininku, arba leidžia laiką prie baseino, arba renka namuose dėlionę, klausydamasis vietinio radijo žinių. Dar dažniau pagrindinis veikėjas leidžiasi į erotinius klubus, kurie pasižymi ne vien tik seksu, bet iš esmės, kas atspindi smarkiai hiperbolizuotą queer kultūros dalį: fetišsas, BDSM, odiniai rūbai, dominuojančio ir paklusniojo pozicijų seksas, imituojant tam tikras erotines fantazijas. Gyvuliškai mylisi miške ir taip diena iš dienos, kol nuobodus ir sekso fantazijų prislėgtas vyrukas nesutinka Maikono. Maikonas – nauja fantastinė aistra, jis jį stebi iš tolo, pavydi jo draugams ir visos mintys tarsi priklauso jam. Pagrindinis veikėjas susipyksta su savo buvusiu meilužiu, o kai pamato jį prisigretinusį prie Maikono, jam sukyla pavydas. Iki tol buvęs tylus trąšų darbininkas gali dėl aistros padaryti bet ką...

 

Iš tikrųjų filmas savitai pulsuojantis ir spalvingas, primenantis erotinį sapną su keliais pornografiniais intarpais. Ryški sąsaja su dailininko Tom of Finland įsteigta rūbų bei raumenų fetišu grįsta kultūra, kuri buvo savaiminis atsakas į visuomenės ignoravimą, LGBTQ draudimą. Tai anų dienų manifestas, nors kai kuriems puritoniškiems lietuviams tai iki šiol tik Vakarų propagandos reikalas. Žiūrint tokį filmą bandžiau suvokti, kaip šis įvaizdis veikia šiomis dienomis Brazilijoje „iš vidaus“, tačiau visgi filmas neanalizuoja, o tik erotiškai perteikia į svajas ir geismą įklimpusio vyro kasdienines kančias. Pagrindinis veikėjas didžiąją dalį atrodo lyg pasyvus stebintysis, karkasas, nuobodus ir be sielos – tai lyg iš dalies ir pateisinama, nes jis išdžiūvęs, kaip ir tas kraštas, kuriame gyvena ir dirba. Bandoma plėtoti ir politiški kasdieniški veikėjo kontekstai: apleistas darbas, per radiją nuolat sklindantys vietos pranešimai, kurie papildo veikėjo uždarumą ir kankinančias svajas.

 

Visgi, nepaisant visko, filmas lėkštokas. Veikėjo motyvacija absoliučiai pagrįsta vien geismu – nusikaltimas iš aistros, pavydas ir dar didesnis geismas. Pasakojime trūksta įdomesnių siužetinių sprendimų, veikėjo asmenybės plėtotės. Režisierius sąmoningai pasirinko nekurti nieko įstabaus, jam įdomus stacionarus veikėjas dėžėje, veikiamas kelių jėgų – kasdienybės pasyvumo, geismo ir viduryje filmo atsiradusio pavydo. Ar to pakanka? Nemanau. Visgi filmas perteiktas spalvingai, daug įdėta į spalvinį bliuzo baro apšvietimą, o kai kurios scenos tarsi nufilmuotos paviljone, atrodo kaip lėlių namelis ir iš esmės susišaukia su vokiečių režisieriaus Oskar Roehler queer stiliaus filmu „Enfant terrible“, tik pastarajame kur kas efektyviau išplėtotas spalvingas ir kibirkščiuojantis kūrybine aistra veikėjas. „Sausas vėjas“ patiks fetišistams, erotinio filmo mėgėjams, LGBTQ žmonėms ir tiems, kurie šiaip tyrinėja erotiką, pornografiją, seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Nemanau, kad filmas kažkuo ypatingas, jis tiesiog turi kelias funkcijas, kurias labai norėjo įgyvendinti (ir pavyko) šiaip šios temos nevengiantis režisierius t. y. sujaudinti vaizdiniais, pavaizduoti kaip veikia kūniškasis seksualinis geismas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jauna ir graži" / "Jeune et Jolie" / "Young and Beautiful"

Sveiki,

Banaliausia, kaip tik galiu pradėti, bet vis tiek pradėsiu... Labai mėgstu F. Ozon kuriamą kiną! Paskutinį sykį pamačiau jo erotinę dramą „Jauna ir graži“ (pranc. Jeune et jolie) (2013), kuris buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir Scanoramoje. Dar visai neseniai matytas režisieriaus nespalvotas „Francas“, kurį taip gerai įvertino kino kritikai, visgi kiek patiko mažiau už „Jauną ir gražią“. Ir supratau kodėl. F. Ozono kine tiesiog taip tinka erotika, ji tarsi neatsiejam žmogaus tapatybės ir problematikos dalis, pvz., „Naujoji draugė“ ar „Degantys vandens lašai ant akmenų“ ir kt., kad tiesiog paneri į atskirą Ozono pasaulį, kuriame kūnas ir santykiai tampa kažin kokia liberalia poezija, opozicija toms nusistovėjusioms moralės normoms....

„Jauna ir graži“ tai joks pedofilnis filmas (taip, girdėjau ir tokį komentarą), veikiau tai apie psichologiškai veikiančios merginos sąmonę, kuri pasiryžta be didesnių abejonių dirbti prostitute, nors jai viso labo ką tik sukako septyniolika. Kas gali labiau dirginti žiūrovo jausmus, nei jaunutė lovoje su vis besikeičiančiais senukais? Šitaip seksualiai lokalios ir teisingai sustyguotos žiūrovo sąmonės neišprievartaus jokia žudynių ar skerdynių scena, bet jei senukas paliečia nepilnametės krūtį, tai jau griūti nuo kėdės lietuviškam puritoniškam žiūrovui... Visgi filmo scenarijus geras, prancūziškos dvasios, kaip ir daugelis Ozono filmų. Daug gerų šeiminių konfliktų scenų, kurios virsta ir nerviniu žiūrovų pasimėgavimu (o ką aš sakyčiau tėvų vietoje?) ir pamokančiu auklėjimo būdu.

Gal filmas neprovokuos šitaip aštriai kaip kažkada Ozono šedevras „Skandalingi užrašai“, tačiau tai ir nėra žanriniai trilerio rėmai, veikiau melancholiškas, kiek poetiškas pasakojimas apie jaunystės ir grožio galią tokio kulto visuomenėje, kur jaunystė ir grožis tampa ne vien tik vertinga preke ir ginklu, bet ir savasties, saviraiškos tapatybės dalimi, kad pasijustum gyvenime gyvu žmogumi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela