Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kinų kvartalas" / "Chinatown"

Sveiki visi,

Su lenkų kilmės režisieriumi Roman Polanski draugavau jau ne kartą, paskutinįkart tikriausiai mačiau jo „Kivirčą“, kuris man patiko, tad nusprendžiau pabraidyti giliau po jo vandenis ir pasižiūrėti jo ko gero vieną geriausių darbų – „Kinų kvartalas“ (Chinatown) (1974), kuriame pasirodo to meto pirmo ryškumo žvaigždės Jack Nicholson ir Faye Dunaway .

Labai trumpai apibūdinant įspūdžius, galiu pasakyti, kad filmas yra atplaukęs iš pačios klasikos. Ilgas, svarus ir siužetiškai įmantrus detektyvas su trilerio priemaišomis. Daug paslapčių, daug neaiškumų ir spėlionių, štai taip būtų galima apibūdinti scenarijų, už kurį Polankis gavo „Oskarą“. Ir visgi, pirmoji filmo valanda slinko man pakankamai sunkokai, norėjosi didesnių „kabliukų“ byloje, buvo daug neaiškumo, kažkoks užtęsimas, personažo draikymasis į šonus šiek tiek netgi prailgo, tačiau kai Nicholsonas ir Dunaway sugulė į lovą, tada prasidėjo „visos linksmybės“ ir labiau įsijaučiau į detektyvą. Aišku, nufilmuota su dvasia, pats siužetas tuo metu turėjo šiek tiek šokiruoti etatinius filmo žiūrovus, bet žvelgiant iš šių dienų, tai filmas klasika, kuris patiks retrospektyvos gerbėjams, kurie dievina senuosius filmus, aktorius, alpsta dėl nespalvotų ar pastelinių filmo spalvų. 

Šiaip, kad filmas patiko, supratau tik jam pasibaigus, kylant kamerai į viršų Kinų kvartale, kai gatvė tuštėja, herojai eina namo, šiaušiasi vėjas nuolat augančiame Los Angele... Pajutau po viso filmo tokią nostalgiją, kad, rodos, žiūrėjau jį visą dieną ir tik dabar pasibaigė visas serialas. Užtęstinumo jausmas tapo ilgesio jausmu. Žinoma, dievinu Jack‘ą Nicholsoną. Kitiems patinka Robertas Deniro, Dustinas Hoffmanas, o jie man per grubūs, netašyti, pernelyg kažkokie familiariai atsipalaidavę, nors juos visi dievina, o štai Jack Nicholsonas, mano akimis, yra tikrasis genijus. Net nustebau, kad jis dirbo su „Pianisto“ režisieriumi Polanskiu. Faye Dunaway vėlgi savo eros mega žvaigždė, po šio filmo labai užsimaniau pasižiūrėti „Boni ir Klaidas“, kad galėčiau visiškai tapti uzurpuotu jos būvimu kine ir energetika.

Šiaip sveikintinas filmas. Kančios buvo vertos. Dievinu, kai po filmo lieka ilgesys ir norisi sakyti – „sustok, akimirka, žavinga!“

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela